Spausdinti

JUOZAS PRUNSKIS

     Gyvenimo kasdienybė yra tiek turtinga į širdį smingančiais vaizdais, kad dažnai gaila, jog daugelis faktų mūsų visai nepasiekia. Kai daugumas JAV laikraščių skęsta moralinių dumblų dvokiančiuose aprašymuose, vis dėlto yra ir tokių žurnalų, kaip "Guidposts" ir kiti, kurie paskiria savo puslapius tik tam, kas parodo šviesą žmonėse. Štai iškarpėlės iš ten.

ALKOHOLIKĖS SŪNUS

     Kris Welland taip nupasakoja savo didįjį gyvenimo patyrimą. Jis turėjo apie devynerius metus, kai išryškėjo, jog jo motina yra alkoholikė. "Septynerius metus aš stebėjau, — rašo jis, — kaip ta jos liga iš inteligentiškos, žavios ir mano mylimos motinos darė ją žilstelėjusią, panašią į skeletą". Alkoholis ją naikino ir darė atstumiančią vaikams, vyrui ir visiems, kurie ją mylėjo. Stebėdamas, kaip ji pati save taip naikina, sūnus ėmė jos neapkęsti. Jis buvo 15 metų, kai tėvas ją sunykusią, pražilusią nunešė į automobilį ir išvežė į gydymo vietą Minnesotoje. Kažkaip šeimai pasidarė lengviau ir net linksmiau. Sūnus Kris nebenorėjo niekada jos daugiau matyti ir nematė beveik dvejus metus.

     — Per tuos dvejus metus, — pasakojasi jis, — aš apie motiną mąsčiau kiek tik galima mažiau. Jaučiausi laimingesnis, kaip bet kada anksčiau. Kad nuraminčiau savo sąžinę, skaičiau jos atsiunčiamus laiškus, pilnus meilės pareiškimų, bet tai tik veikė atstumiančiai. Aš niekada nepagalvojau apie jos kovą atgauti blaivumą, sveikatą, savigarbą.

     Kai Kris buvo 16 m., motina parašė, kad ji laimėjo kovą, kad ji apleidžia gydymosi vietą, kad ji išsinuomoja butą ir gauna sekretorės vietą apdraudos bendrovėje. Kris nenorėjo tikėti ir manė, kad ji už kokios savaitės vėl pradės gerti. Bet jos laiškai vis nauji ateidavo. Ji rašė apie savo darbą, apie puošimą savo kambarių ir net apie slidinėjimą savaitgaliais.

     —    Motina, — rašo toliau sūnus, — atrodo nepaisė, kad mes niekada neatsakinėjome į jos laiškus. Ji rašė, kol pagaliau mes atsakėme.

     Pagaliau sūnus priėmė kvietimą ją aplankyti. Bernaičiui tada jau buvo 17 metų. Jis lėktuvu nuskrido į miestą, kur motina buvo apsigyvenusi. Jame dar tebebuvo atšiaurumo motinai alkoholikei ir, kai aerodromo laukiamajame ji atskubėjo jo apkabinti ir pabučiuoti, jis beveik norėjo jos rankas nustumti. Ji paėmė sūnaus lagaminą ir taksiu abudu pasuko į jos butą. Sūnus pradėjo atsigauti, bet vis tiek dar jame buvo daug šaltumo, ir jis labai sausai atsakinėjo į klausimus apie seserį, brolį, apie draugus, apie mokyklą. Sūnus nepareiškė jokio džiaugsmo dėl jos sveikatos atkutimo. Jis pasakojo apie šeimos šventes, brolio išaugimą ir apie kitus dalykus, kurie tais priminimais galėjo ją tik liūdinti.

     Bet motina tęsė pasikalbėjimą su nenuilstamu susidomėjimu, su ryškia meile.

     —    Kol pasiekėme jos butą, — pasakojasi Kris, — aš pats savęs pradėjau gėdintis, bet tai darė mane dar atšiauresnį jos atžvilgiu.

     Įėjęs į jos butą, nustebo, pamatęs, kiek daug ten jaukumo, švaros, grožio. Prie langų buvo dailios užuolaidos, grindys išklotos gelsvu kilimu, baldai lengvai melsvos spalvos. Butą puošė gėlės. Kalėdų proga stalas buvo papuoštas dailiomis žvakidėmis su sidabriniais angeliukais. Čia buvo ir eglaitė, išpuošta jos pačios gamintais puošmenimis. Viskas buvo taip miela, šilta. "Ir tai palietė mano širdį", prisipažįsta Kris.

     Jis stovėjo ir dairėsi jos kambary, o ji dar vis tai šį, tai tą pataisė. Kai užbaigė, nuvedė sūnų į miegamąjį, kuris buvo taip pat jaukus. Išvargęs jis nuskubėjo į lovą, o motina nuėjo ilsėtis ant sofos. Motina jį pabučiavo ir išėjo. Atsigulęs jis stebėjo sniegules pro langą. Durys į kambarį, kur nuėjo motina, buvo atviros. Nieko nesigirdėjo. Toliau Kris pasakoja:

     — Kai pradėjau snūduriuoti, mane kiek išgąsdino pabudindamas priprastas garsas. Tai buvo švelnus garsas, kurį buvau girdėjęs dažnai naktimis. Ir aš įslinkau į motinos kambarį. Eglutės lemputės švelniai žibėjo, ir jų šviesoje aš pamačiau savo motiną, susirangiusią ant sofos. Ji buvo delnais uždengusi veidą ir verkė taip, kaip ji buvo verkusi daug kartų, viena, tamsoje. Aš tyliai valandėlę stovėjau ir stebėjau. Ir tada mano širdis jau nebegalėjo ilgiau išlaikyti. Aš priėjau prie jos, apkabinau ją ir nuo to momento jau niekada jos nebenustojau mylėjęs. ..

VIENAS IŠ PIRMAUJANČIŲ BRITŲ TAPYTOJŲ

     M. H. Shubert pasakoja, kaip kartą Škotijos aukštumose būrelis žuvautojų susirinko į mažą užeigą išgerti arbatos. Patarnautoja nešė puoduką arbatos, kai vienas iš žuvautojų karštai pasakojo apie dienos įvykius. Taip smarkiai mostelėjo, kad trenkė į puoduką, ir arbata išsiliejo ant baltai dažytos sienos. Atsirado biauri ruda dėmė, sugadindama dailią sieną.

     Staiga pakilo ant kojų kitas svetys, visus ramindamas: "Nenusiminkite!" Iš savo kišenės išsiėmęs spalvotus pieštukus, ėmė tepti aplink dėmę. Ir iškilo puikus briedis su išskėstais ragais. Tai buvo kūrinys Sir Edwin Landseer, vieno iš pirmaujančių Anglijos gyyvulių tapytojų.

     Jei menininkas gali iš biaurios dėmės tokį kūrinį sukurti, ką gi gali Dievas, jeigu tik mes į Jį kreipsimės — užbaigia pasakojimą M. H. Schubert.

SOLISTĖS POSŪKIS

     Solistė Kate Smith yra susilaukusi tokio įvertinimo, kad ji buvo net trijų prezidentų pakviesta dainuoti Baltuosiuose Rūmuose: Roosevelto, Johnsono ir Nixono. Bet ji jaučiasi, kad daug didesnis įvykis už tuos jos gyvenime buvo naujas posūkis: atsivertimas į katalikybę. Tai įvyko maždaug prieš dešimtmetį. Savo pergyvenimus ji papasakojo "Twin Circle" laikraščiui.

     Ji jau 1927 metais buvo tapusi Broadway dainininke. Ilgainiui jos populiarumas atidarė jai duris ne vien teatrų, bet ir televizijos stočių. Ypatingas pasisekimas nesusuko jos galvos. Į gyvenimą ji žiūrėjo rimtai. Pagaliau 1965 m. ji tapo katalike, apie ką ji pasakojasi:

     —    Niekada neturėjau tokios vidaus ramybės, niekada nesijaučiau taip laiminga, niekada nebuvau taip patenkinta, kaip per tuos 10 metų, tapusi katalike.

     Jos atsivertimas nebuvo koks staigus, neapgalvotas posūkis. Solistė jau per 20 m. lankydavo katalikų bažnyčią, tik vėliau apsisprendė tapti katalike. Ji augo presbiterionų šeimoje. Katalikų Bažnyčia ją sudomino buvęs jos agentas, bendrininkas ir artimas draugas Ted Collins. Ji pasakoja:

     —    Katalikybė man atrodė galinti duoti daug duagiau, ko aš negaudavau iš kitos religijos, su kuria buvau susirišusi.. . Kai turėjau kokį nors rūpestį, aš eidavau į katalikų bažnyčią, ten ramiai sėdėdavau, bendraudama su Dievu. Jo kryžius altoriuje man nešė tiek daug suraminimo. Aš žiūrėdavau į jį sakydama: "Tu tai iškentėjai dėl visų mūsų. Mes iš savo pusės irgi galime ką nors daryti, reikšdami pagarbą, įvertinimą ir dėkingumą". Ir kuo dažniau eidavau į katalikų bažnyčią, tuo labiau artėjau į katalikybę.

     Jos bendradarbis ir draugas Collins mirė 1964 m. Prieš porą metų buvo mirusi jos motina. "Aš buvau taip pasimetusi, — pasakoja ji, — kad nežinojau, kur nukrypti. Ir šiuo kartu aš tikrai pasukau į katalikybę, nes tai buvo vienintelė kryptis, kur galėjau surasti paguodą, ramybę ir suraminimą skausme. Kuo dažniau ėjau į katalikų bažnyčią, tuo labiau ėmė noras tapti katalike. Kas sekmadienį ėmiau lankytis mišiose. Nuėjau pasikalbėti su kard. J. Spellmanu, kuris buvo mano brangus draugas, taip pat nuėjau pas jo įpėdinį kard. T. Cook, kuris užėmė kard. Spellmano vietą. Ir jis man buvo artimas.

     Kard. Spellman patarė jai nuodugniau apsigalvoti prieš darant posūkį ir nukreipė į jai artimiausios parapijos kunigą A. Salmon. Šis davė jai knygų pastudijuoti. Praslinko metai bestudijuojant ir mąstant, ir solistė Smith oficialiai tapo katalike. Ji 1965 m. buvo pakrikštyta Lake Placid, N.Y. bažnyčioje, o po keleto savaičių priėmė sutvirtinimo sakramentą iš vysk. Th. Donnellano rankų. Tai jis atliko specialiu išimtiniu atveju, prieš išvykdamas į Bažnyčios suvažiavimą Vatikane.

     Kard. Spellman išgavo jai privačią audienciją pas popiežių, ir jai tas padarė be galo didelį įspūdį. Tikėjimas solistės Smith gyvenime dabar vaidina svarbų vaidmenį. Prieš žengdama į sceną, ji persižegnoja. Ji dažnai reiškia Dievui padėką už tokią balso dovaną. Ji negeria ir nerūko. Ji savo koncertuose nepraleidžia progos įterpti religinių motyvų giesmę, kaip "God Bless America". Laikraštininkui ji pareiškė:

     — Katalikybė — mano tikėjimas. Jį priėmiau, jį myliu ir esu taip laiminga. Esu katalikė ir dėkoju Dievui, kad man parodė šį kelią.

BALERINA PASAKOJASI

     Viena iš pirmaujančių dabarties JAV balerinų yra Suzanne Farrell, Niujorko miesto baleto narė. Jai tenka atlikti vadovaujančius vaidmenis baleto pastatymuose. Pvz. Lincoln Centre statant "Don Quixote" baletą, ji buvo Dulcinėjos ir Marcelos vaidmeny. Publika gėrėdamasi ją stebi, toks jos klasikinio baleto grakštumas. Po spektaklio ją sutinka jos vyras, taip pat baleto šokėjas, Paul Mejia. Laikraščio "Twin Circle" korespondento klausinėjama, ji pasakojosi:

     Mūsų gyvenimas nuostabus, bet ir tikrai kietas... Tačiau tikėjimas man atneša daug užtikrinto saugumo... Turiu savo profesijoje daug ko atsisakyti, aukotis. Kai daugelis dėl to ima linkti į neurozę, ieškoti pagalbos pas psichiatrus, aš einu į bažnyčią. Ir tikrai susilaukiu paramos.

     Ji atsidūsta, kad jų gyvenimas nėra normalus. Grįžta vėlai. Valgymai viliojančiai kvepia, bet tenka atsisakyti, nes "nemanau, kad mano baleto partneris turi kilnoti manė ir mano stambią vakarienę".

     Toliau ji pasakoja:

     —    Publika nepaiso, ar aš sergu, ar turiu kokių problemų namuose. Jie moka pinigus ir nori matyti gerą spektaklį, ir jie teisūs.

     Ji sakosi mėgstanti mišias:

     —    Katalikų pamaldos išskirtinai puikios. Būna laikotarpių, kaip ir šiandien atliekant vaidmenį "Don Quixote", kada aš jaučiuosi garbinanti Dievą. Bet niekas negali pavaduoti sekmadienio ryto pamaldų.

FILMŲ AKTORIAUS LAIMĖ

     Daugelio dėmesį televizijoje patraukia keliaujantis aktorius Claude Akins, taip dažnai pasirodąs NBC programoje "Movin' On". Beruošdamas medžiagą toms programoms, jis per metus aplankė 2.000 vietovių, nukeliaudamas 10.000 mylių. Keliavo 50 žmonių, pasiskirstę į 40 automobilių.

     Jis yra šeimos žmogus ir kelionėje palaikė nuolatinį telefoninį ryšį su žmona ir trimis keliolikmečiais vaikais, gyvenančiais San Fernando Valley, Los Angeles priemiesty.

     Savo aktoriaus karjerą Claude Akins pradėjo būdamas penkerių metų. Tada jam teko vaidinti bažnytiniame pastatyme. Jo gyvenimo siekimas buvo tapti aktoriumi. Jis tų šakų studijas ėjo Northwestern universitete. Jo tikroji aktoriaus karjera prasidėjo, kai jis buvo pakviestas vaidinti filme "From Here to Eternity". Filmavimas užsitęsė 10 savaičių, ir jis gaudavo po 300 dol. savaitėje. Pradžioj nebuvo lengva su lėšomis. Jis buvo vedęs gailestingąją seserį, o šios profesijos moteris gali gauti darbą bet kuriame mieste. Ir taip jie apsigyveno Los Angeles, arčiau filmų centro.

     Dar prieš vedybas aktorius Akins tapo kataliku. Jis sakosi, kad tikėjimas jam daug kartų padėjo nugalėti įvairias darbo problemas ir nusivylimus. Tikėjimas jų šeimoje vaidina stiprų vaidmenį. Busimoji žmona visai nežinojo, kad jis ruošiasi tapti kataliku, ir jai buvo didelė staigmena, kai vieną šventadienį ir jis drauge su ja ėjo šv. Komunijos.

     Sėkmingai dirbdamas filmuose ir televizijoje, jis pasiekė tokio garso, kad kartą, kai jis buvo sustojęs viename viešbutyje Alabamoje ir kai tame pat viešbutyje buvo sustojęs ir prez. Fordas, atėjo pas aktorių prezidento siųstos slaptosios policijos tarnautojos paprašyti prezidentui jo autografo. Aktorius mielai sutiko, bet su sąlyga, kad jis pats galėtų pamatyti prezidentą. Fordas jį tuojau pasikvietė pas save, ir jie turėjo ilgiau užtrukusį pasikalbėjimą. Panašų susidomėjimą juo parodė ir Alabamos gubernatorius George Wallace.

     Lyg aptardamas suglaustai savo gyvenimo laimėjimus, aktorius Claude "Twin Circle" laikraščio bendradarbiui pareiškė:

     — Esu labai laimingas žmogus. Turiu žmona ir šeimą, kurie mane myli, kuo oš ypatingai džiaugiuosi; turiu užsiėmimą, gerai atlyginantį už darbą, kurį aš mėgstu. Dievas man visada buvo labai, labai geras.