JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Šie metai Amerikai yra jubiliejiniai — ji švenčia savo 200 metų nepriklausomybės sukaktį. Ypač iškilmingai ir triukšmingai buvo paminėta liepos ketvirtoji — nepriklausomybės šventė. Visų akį patraukė spalvingos eisenos ir bengalinės ugnys, o ausį — įvairūs sproginėjimai ir šūviai. Bet tai grynai išorinė populiarioji minėjimo pusė. Ši sukaktis buvo minima ir kitokiais būdais: paskaitomis, konferencijomis, aukšto meninio lygio koncertais. Bažnyčiose buvo sakomi atitinkami pamokslai ir meldžiamasi, kad Amerika visuomet būtų "nation under God", kad amerikiečiai visuomet pasitikėtų Dievu, ką jiems nuolat primena kiekvienas banknotas, kiekviena moneta su užrašu "In God we trust".
Amerika — kontrastų šalis. Tai jau galima aiškiai pastebėti ir iš žmonių sprendimų: vieni ją išsijuosę giria, teigdami, kad tai pats geriausias, gražiausias, tobuliausias, kultūringiausas kraštas pasaulyje, o kiti kiek įmanydami peikia, sakydami, kad čia nėra jokios kultūros, kad Amerika yra paskendusi grubiausiame materializme. Kuri nuomonė teisinga? Abidvi klaidingos, nors abiejose yra ir daug tiesos. Šios dvi kontrastiškos nuomonės nėra objektyvios, jos perdaug kraštutinės ir perdėtos.
Pirmiausia stenkimės objektyviai pažvelgti, ką galima pasakyti apie Ameriką kultūros atžvilgiu. Kas yra kultūra? Kartais kultūra yra maišoma su civilizacija, nes šie du terminai yra panašūs. Kultūra yra kilusi iš lotyniško žodžio cultus. Ji reiškia tam tikrą ruošimą, gerinimą, lavinimą, kultivavimą. Šis žodis yra vartojamas ir materialine, ir dvasine prasme. Žemės kultivavimas yra vadinamas agrikultūra, bičių kultivavimas — apikultūra ir t.t. Bet galima kultivuoti ir dvasines vertybes: gerus papročius, laisvę, žmoniškumą, religiją, meną. Civilizacija, kilusi iš lotyniško žodžio civilis, reiškia žmogaus pilietinį gyvenimą aukšto laipsnio socialinėje santvarkoje. Toji aukšto laipsnio socialinė santvarka priklauso tiek nuo materialinių, tiek nuo dvasinių vertybių, todėl ir civilizaciją, kaip ir kultūrą, galima imti ir materialine, ir dvasine prasme.
Iš tikrųjų šie du žodžiai ir jų prasmės dažnai yra maišoma. Vis dėlto lotynų tautos yra linkusios kultūra vadinti materialine gerovę, o civilizacija — dvasiniais principais paremtą žmogaus gyvenimą. Germanų ir slavų tautos priešingai — kultūra jiems reiškia dvasinio gyvenimo aukštumą, o civilizacija — materialinę pažangą bei gerovę. Lietuviai šioje srityje seka germanais ir slavais, todėl tokia prasme čia šiuos du žodžius ir vartosime.
Kiekvieną kultūrą sudaro trys pagrindiniai elementai: vertybių skalės supratimas, mokslo aukštumas ir socialinės santvarkos tobulumas.
1. Vertybių skalės supratimas yra pats svarbiausias kultūros elementas. Nuo vienokio ar kitokio jo supratimo priklauso santykis tarp kultūros ir civilizacijos. Jeigu kurioje nors tautoje dvasinės vertybės yra labiau vertinamos ir aukščiau statomos už materialines, tai ten labiau klestės kultūra, o jeigu aukščiau statomos materialinės vertybės, ten bus aukštesnė civilizacija, bet žemesnė kultūra. Senovės Graikija ypač vertino laisvę ir grožį, Roma — įstatymais paremtą valstybės santvarką. Viduramžių Europa — Dievo karalystę žemėje, t.y. religiją. Dabartinė aukščiausia pasaulio kultūra, vadinama Vakarų kultūra, daugiau ar mažiau brangina visus minėtus elementus, bet paskutiniuoju metu vis labiau ir labiau keliamos aukštyn materialinės vertybės. Tai ryšku ne tik Amerikoje, bet ir Europoje.
2. Mokslo aukštumas, kai kurių nuomone, yra ne kultūros, bet civilizacijos aukštumo matas, tačiau mes manome, kad teisingai suprastas mokslas, ypač jeigu jis duos atitinkamą vietą dvasinėms vertybėms, yra tikros kultūros pažymys. Mokslas kelia ne tik civilizaciją, bet ir kultūrą. Išsimokslinęs žmogus geriau supras ir dvasines vertybes.
3. Socialinės santvarkos tobulumas yra labai svarbus kultūros elementas, nes be jo civilizacija taptų kultūros žudike, o su juo jos abi eina ranka rankon. Tikroji kultūra yra įmanoma tik ten, kur kiekvienas žmogus jaučiasi esąs socialinė būtybė, kur individas nuoširdžiai tarnauja bendruomenei, o bendruomenė — individui. Tobula socialinė santvarka galima tik ten, kur gerbiamas teisingumas, kur viešpatauja krikščioniškieji dėsniai, ypač artimo meilė.
Visi šie minėti elementai sudaro kultūrą, kuri paskutiniaisiais šimtmečiais labiausiai išsivystė Vakarų Europoje ir, drauge su imigrantais, perėjo taip pat į Ameriką. Trumpai ji vadinama, kaip jau minėjome, Vakarų kultūra. Tad Amerika neturi savo atskiros kultūros, bet toji Vakarų kultūra čia taip išsiplėtė ir pakilo, kad negalima sakyti, jog ji būtų žemesnė už europietiškąją. Amerika yra didelė. Ji, kaip sakėme, yra kontrastų šalis, todėl šalia labai aukštos kultūros apraiškų čia galima pastebėti ir primityviųjų Afrikos ar Azijos tautelių "kultūrą".
Socialinių aplinkybių dėka mūsų, lietuvių, vyresnioji karta buvo priversta daugiau bendrauti su žemesniąja Amerikos klase, todėl šios žemesniosios klasės kultūros laipsnį jie priskiria visai Amerikai. Tai yra klaida. O mūsų studijuojantis ar jau čia studijas baigęs jaunimas, ypač paveiktas amerikiečių šovinistinės propagandos, mano, kad Amerika ir savo civilizacija, ir kultūra toli pralenkia kitas šalis, tad jomis nė neverta domėtis. Čia gal ir bus pagrindinė to kartų atotrūkio (generation gap) priežastis, apie ką jau buvo tiek rašyta ir kalbėta.
Pakalbėję apie kultūrą aplamai, pažvelkime į vieną kitą jos apraišką Amerikoje. Amerikos kultūroje ypač vertinama laisvė ir demokratija. Bet ir šią sritį norėdami šiek tiek panagrinėti, įžengiame į didelius kontrastus. Tie didieji Amerikos "tėvai", rašydami konstituciją, pabrėžė, kad visi žmonės yra sutverti lygūs. Bet kokia ironija! Tie patys žmonės, kurie į konstituciją rašė šiuos žodžius, savo namuose, įmonėse ir ūkiuose turėjo šimtus vergų! Bet, tur būt, jų tada nelaikė žmonėmis... Linkolnas oficialiai panaikino vergiją, bet vergai vis tiek pasiliko. O ar tie vergai buvo tik juodieji? Ar negalima tam tikra prasme vergais laikyti ir daugelio baltųjų, taip pat ir mūsų tautiečių, atplaukusių į šią "aukso šalį" laimės ieškoti ir patekusių neišvengiamon vergijon, pasilaidojusių Pensilvanijos anglių kasyklose?
Juodukai per du šimtmečius nebuvo laikomi "Dievo sutvertais lygiais", o dabar, nusigandus jų keršto, norima sulyginti per keletą metų ar mėnesių, vežiojant autobusais jų jaunimą į baltųjų mokyklas. Daugumas amerikiečių, net ir esančių valdžioje, labai gerai supranta, kad tai yra nesąmonė, kad tokiu būdu tik sukeliama didesnė neapykanta vienų prieš kitus, bet kažkokia "juoda ranka" vis tą "autobusinimą" patvirtina ir neleidžia jo panaikinti. Per du šimtmečius įsisenėjusios žaizdos taip greitai neužgis. Reikia daug kantrybės, artimo meilės ir aiškių tinkamomis sankcijomis sutvirtintų įstatymų, o ne tuščio, visiems kenksmingo pataikavimo.
Demokratija! Koks žavus žodis! Bet jis žavus ir gražus tik teorijoje. Keista, kad daugelis vis dar iš praktikos neįsitikina ir nesupranta, kad tikra ir tobula demokratija šioje žemėje neįmanoma. Ją būtų galima įgyvendinti tik tada, jeigu visi žmonės būtų tobuli, šventi, jeigu nebūtų jokio egoizmo. Jeigu koks nors valstybės vadas pradeda valdyti kietesne ranka, reikalaudamas paklusnumo ir tvarkos, tai jis apšaukiamas diktatorium (pvz. Ispanijos Franco), bet kai po jo mirties norima įvesti demokratiją, tai dažnai pamatoma, kad vietoj demokratijos buvo įvesta anarchija.
Religijos srityje Amerika taip pat yra kontrastų šalis. Beveik kiekviename žingsny čia minimas Dievas. Jo vardas, kaip jau minėta, yra net ant pinigų. Išrinkus naują prezidentą, net kelių tikybų dvasiškiai kalba invokacijas. Bet štai Aukščiausiasis Teismas ėmė ir nuėjo visai kita kryptimi. Pirmiausia jis uždraudė mokyklose melstis. Teisinamasi, kad Amerikoje yra daug įvairių bažnyčių, kad tos bažnyčios yra atskirtos nuo valstybės, tad nepatogu mokyklose melstis. Kurios tikybos maldą įvesi, jeigu čia yra tiek daug tikybų? Tai visiškai tuščias pasiteisinimas. Yra maldų (o jeigu nebūtų, tai galima sukurti), kurios gali tikti kiekvienai tikybai, kuriomis būtų garbinamas tas pats visų išpažįstamas Dievas. Amerikos mokyklose vartojama auklėjimo sistema yra verta rimtos kritikos, bet, išmetus maldą, ji tikrai nepagerės.
Šiais metais Aukščiausiasis Teismas nuėjo dar toliau nuo religijos ir moralės normų, paskelbdamas, kad net nepilnametės mergaitės gali pasidaryti abortus be tėvų leidimo. Net ir mažas operacijas darant nepilnamečiams, reikalingas tėvų parašas, o štai ši "operacija", kuria žudomas negimęs žmogus ir motinos gyvybė bei sveikata išstatoma rimtam pavojui, nereikalingas joks tėvų sutikimas! Taip pat ir žmona gali pasidaryti abortą be vyro sutikimo. Tai jau ne tik per toli nueita, bet užtraukta Amerikai tikra gėda. Tie teisėjai, kurie taip nusprendė, nusikalto ne tik prieš savo profesiją, prieš savo pareigas, bet ir prieš paprastą žmoniškumą. Jie neverti užimti tų garbingų ir atsakingų pareigų.
Tad tokioje kontrastų šalyje mes gyvename ir šiais metais švenčiame jos 200 metų nepriklausomybės sukaktį. Tokios sukakties proga ir mums būtų pravartu pagalvoti, kaip mes turime elgtis, kokia turi būti mūsų laikysena ir kokios pareigos šiai priglaudusiai šaliai. Daugumas mūsų tautiečių yra priėmę Amerikos pilietybę. Dėl ko ją priėmė? Be abejo, kad galėtų geriau naudotis kai kuriomis privilegijomis. Jie pasižadėjo ir prisiekė, kad bus Amerikai lojalūs. Tačiau kai kurie jai niekad neranda gero žodžio, o tik niekina ir kritikuoja, sakydami, kad ji yra atsilikusi ir moksle, ir visose meno srityse. Bet tai netiesa. Tose meno srityse, kur pirmiau diktuodavo įvairios Europos šalys ar įvairūs miestai, dabar jau pirmenybė perėjo į Ameriką. Jau ji pirmauja ir meno, ir muzikos srityse. Mokslas čia taip pat labai aukštas. Užtenka tik prisiminti erdvių tyrinėjimus, skridimus į mėnulį, kasmet gaunamas Nobelio premijas.
Jeigu mes gerbiame save, tai turėtume daugiau pagarbos bei dėkingumo parodyti ir šiai šaliai, kurioje radome prieglaudą, bėgdami nuo okupantų. Jau sakėme, kad, priimdami pilietybę, prisiekėme būti Amerikai lojalūs, bet nereikia manyti, kad mes atsižadėjome savo tautybės. Juk mes jokios naujos tautybės nepriėmėme, tad ir toliau pasilikome lietuviai. Kai kurie mano, kad mes, norėdami būti lojalūs ir naudingi Amerikai, turėtume užmiršti savo tautybę, kalbą, papročius. Tai būtų didžiausia klaida. Tokiu būdu mes Amerikai ne padėtume, bet tik ją nuskurdintume. Tautybė su visa tautine kultūra yra svarbi vertybė.
Amerika yra lyg mozaika, sudėta iš įvairių tautybių žmonių. Kiekvienos grupės ar organizacijos tobulumas priklauso nuo ją sudarančių individų tobulumo, o Amerikos tobulumas priklauso nuo ją sudarančių tautinių grupių tobulumo. Kiekviena tautinė grupė įneša tam tikro grožio, tam tikros specifinės kultūros į Amerikos gyvenimą. Tos įvairios tautinės grupės ją puošia lyg skirtingų spalvų stiklo gabalai menišką mozaiką.