Spausdinti

      Gyvenant šioje žemėje, neįmanoma išsiversti be liūdesio, ašarų, širdies gėlimo; sunku išvengti nusivylimo, nepasisekimo. Mūsų dienas lydi mirtis, o mūsų žingsnius — nežinomos nelaimės. Mes tikimės džiaugsmo, o rytojus atneša liūdesį. Mes prašome laimės, o, atrodo, mums tenka skausmo ir kančios taurė. Bet Viešpaties palaiminimas tvirtina: “Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.” Mes nedrįstame abejoti Viešpaties žodžių tikrumu. Jie pabrėžia, kad nuliūdusieji bus paguosti. Jei bus paguosti, tai kur ir kada?

      Šioje vietoje mes negalime nutylėti kitų Viešpaties žodžių: “Pirmiausia rūpinkitės dangaus karalyste, o visa kita bus jums pridėta.” Šie žodžiai aiškiai nusako, kad visas žmogaus rūpestis, vadinasi, didžiausias ir kasdienis rūpestis, turi suktis apie dangaus karalystės reikalus, apie didžiąją Viešpaties šeimą, kuriai priklauso milijonų milijonai. Žmogus turi išeiti iš kasdienio savanaudiškumo ir savimylos rato ir susirūpinti Dievo reikalais. Žmogus turi nukreipti savo akis į artimą, į jo vargą ir į jo reikalus. Jis turi matyti milijonų ašarotas akis, slegiantį neturtą. Jis turi galvoti apie milijonus žmonių, kurie neteko gimtos žemės, savos pastogės; kuriems badas žiūri į akis; kurių gyvenimas baigiasi už spygliuotų koncentracijos stovyklų vielų: kurių kasdienis maistas yra ašaros ir supelėjusios duonos pluta; kurie laukia mirties, kaip išganymo. Jis turi galvoti apie milijonus žmonių, kurių akys nematė ir gal nebematys Kristaus šviesos, kurie baigė gyvenimo kelionę, neturėję progos su Juo susitikti. Apie milijonus, kurie paklydo klaidų miške, ir neatsirado, kas jiems kelią parodytų. Jis turi mąstyti apie tūkstančius, kuriuos blogas įprotis įtraukė į nelaimę, vargą, kančią, didesnę, aštresnę ir baisesnę negu žodžiai įstengtų apsakyti. Jis turi prisiminti tūkstančių tūkstančius, kuriuos suvedžiotojai išvedė iš tiesos kelio ir įtikino, kad žmogus yra dangaus ir žemės viešpats. Tūkstančius, kuriuos ištvirkėliai įtraukė į sugedimo pelkes, iš kurių nebėra kelio atgal. Tūkstančius, kurie tapo ankstybo nusikaltimo auka ir gyvenimo dienas baigia kalėjime.

      Štai kokio žmogaus laukia dangaus karalystė. Štai koks žmogus pirmiausia rūpinasi dangaus karalyste, nes jo širdies kilnumas ir pasiaukojimas verčia jį gyventi kitiems, o ne sau. Apie jį Šv. Povilas būtų pasakęs: “Verkia su verkiančiais ir džiaugiasi su džiaugiančiaisiais.” Palaimintas toks žmogus.

      Bet jei tik apie tokį žmogų Viešpats kalba, tai daugeliui mūsų šis palaiminimas, kaip ir nebuvęs. Taip tvirtinti būtų neteisinga. Jei daugeliui mūsų dangaus karalystės reikalai ir nestovi pirmoje vietoje, vis dėlto, jiems tenka ir ne paskutinė vieta. Gal būt, mūsų geri darbai ir mūsų pasiaukojimas liečia tik kelis asmenis. Gal būt, mūsų tikėjimas nėra pavyzdinis, ir tikėjimo praktika ne visada reguliari. Bet mums gaila visų tų valandų ir momentų, kada mes laisva valia atsisakėme Dievo ir pasirinkome pasaulį arba žmogų. Palaimintas, kuris liūdi dėl savo nuodėmingos praeities, dėl dvasinio trumparegiškumo. Palaimintas, nes jis bus paguostas.

      Jei mums gaila visų tų atvejų, kai mes savęs ieškojome ir užmerkėme akis artimo skausmui ir nelaimei, kai mes įlindome į savimylos kiaušą ir atsisakėme būti gailestingais samariečiais. Jei mums širdį graužia praleistos progos gera daryti, našlaičio ašaras nušluostyti, vienišo ir apleisto vienatvę pralinksminti. Palaiminti mes, nes būsime paguosti.

      Jei mes liūdime savo mirusiųjų, nes jie mums buvo labai brangūs, ir nors dažnos ašaros suvilgo mūsų skruostus, bet mes nepasiduodame nevilčiai ir nekeikiame Apvaizdos, priešingai, susitaikome su Viešpaties mums paskirtu likimu ir bandome Jo pianuose įžiūrėti mums skirtą vietą ir dalią. Palaiminti mes, nes būsime paguosti.

      Jei mums liūdna, kad pasaulyje ir Bažnyčioje tiek daug žmonių, kurie tik iš vardo žmonės ir krikščionys, kad žmonėse tiek daug siaurumo, smulkmeniškumo, kad žmonės nuryja kupranugarį ir užspringsta uodu, kad daro gera dėl žmonių akių ir keikia dangų ir žemę, kai nesulaukia dėkingumo. Jei mums liūdna, dėl užkietėjusio paklydėlio, dėl chroniško girtuoklio, dėl surambėjusio šykštuolio, ir jei mes iš visų jėgų stengiamės duoti gerą pavyzdį, kai šviesu ir kai tamsu, ir savo kietu darbu, pasiaukojimu ir atgaila stengiamės atsverti dieviškojo teisingumo svarstykles, tai palaiminti mes, nes būsime paguosti.

      Jei mums širdį duria, kad tiek metų ir dienų mes praleidome tinginiaudami, laiką eikvodami, tik savimi rūpindamiesi, o dabar jau nebedaug dienų ir valandų beliko, ir ne tik rankos, bet ir širdis tuščia. Jei mums dėl to liūdna, palaiminti mes, nes būsime paguosti.

      Jei būsime paguosti, tai kuo? Pasisekimu, turtu, gerais draugais, gera sveikata? Gal būt, ne. Būsime paguosti didele širdies ramybe, ramybe, kurios pasaulis duoti negali, kuri gyvena tik tų širdyse, kuriuos Dievas aplanko ir paguodžia savo meile ir malonės dovanomis. Būsime paguosti kantrybe su savimi ir su kitais. Gyvu tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu ir žmogumi. Karštu noru gera daryti net tiems, kurie mūsų pagalbos neįvertins ir už gera mus net apšmeiš. Atlaidumu ir meile net tiems, kurie puošis mūsų dorybėmis ir mums priskirs savo ydas ir klaidas.

      Būsime paguosti ir apdovanoti žmonių supratimu, gera valia kituose gera matyti, kilnia širdimi kitiems atleisti ir nestatyti sąlygų. Būsime paguosti Dievo artumu, ir pasaulis mums rodysis, kuo jis yra: ašarų pakalne, kurioje daug vargo, kančios, neturto ir neteisybės, bet kuri sugeba auginti džiaugsmo rožes ir brandinti laimės vyną, kuri vis dėlto yra Dievo rankų kūrinys, duotas žmogui ne kaip amžinybės pilis, bet laikinoji stacija.

      Bet tie, kurie liūdi, kad nepavyko kito apgauti, apsukti, išnaudoti, kad nepavyko pavogti, tie nebus paguosti. Kurie liūdi, kad nesusiprato būti geresni mirusiai motinai, nes ji būtų užrašiusi daugiau pinigų ar turto. Jie nebus paguosti.

      Tie, kuriems liūdna, kad jie blogiau gyvena už kaimynus, gimines, draugus, kad jiems nepavyko susikrauti turto, nors visą gyvenimą kietai dirbo ir labai taupiai gyveno. Jie nebus paguosti.

      Tie, kuriems širdį skauda, kad nepavyko padaryti karjeros, kad nepavyko būti išrinktiems ar paskirtiems į garbingą vietą ar pareigas, kurie keikia tą valandą, kai jų širdis ne laiku suminkštėjo ir nepasisavimo tų pinigų, kuriuos kitas įsidėjo į savo kišenę. Jie nebus paguosti.

      Tie, kurie liūdi, kad draugams ir kaimynams geriau sekasi, kad jų vaikai rečiau serga, kad jų automobiliai rečiau reikia vežti į garažą, kad jų pažįstami daugiau uždirba. Jie nebus paguosti.

      Tie, kurie graužiasi dėl prarasto turto, namų. Kurie nieku būdu negali Dievui atleisti, kad jų duktė ar sūnus ne laiku mirė. Kurie nesiliaujaprikaišioję Apvaizdai dėl sunkių laikų ir mažiau gerų žmonių. Jie nebus paguosti. Nebus paguosti tol, kol jie savęs ieško, kol tik savimi rūpinasi, neturėdami nė minutės laiko kitų vargams ir nelaimėms.

      Palaiminti, kurie liūdi Viešpatyje. Jie bus paguosti didele ir šventa ramybe ir laime, kurios pasaulis duoti negali.  

 Bruno Markaitis, S. J.