Rabindranath Tagore
MANO DAINA
Ši mano daina apglėbs tave su muzika, mano kūdiki, tarytum brangios meilės rankos.
Ši mano daina palies tavo kaktą, kaip laiminantis pabučiavimas.
Kai tu būsi vienas, ji bus greta tavęs ir šnibždės tau į ausį.
Ir jei tu būsi tarp minios, ji tave apsaugos nuo išdidumo.
Mano daina bus, kaip pora sparnų tavo sapnams, ir neš tavo širdį į nežinojimo ribą.
Jis bus, kaip artima žvaigždė viršuje, kai tamsi naktis išsities tau ant kelio.
Mano daina bus tavo akių vyzdžiuose, ir tavo žvilgsnis eis į visų daiktų širdį.
Kai mano balsą nutildys mirtis, mano daina kalbės tavo gyvoje širdyje.
DOVANA
Aš norėčiau tau ką nors duoti, mano kūdiki, nes mes plaukiame šalin pasaulio srovėje.
Mūsų gyvenimas yra vienas nuo kito atplėšiamas, ir mūsų meilė bus pamiršta.
Bet aš nesu toks kvailas tikėti, kad galiu tavo širdelę nupirkti su dovanom.
Jaunas yra tavo gyvenimas, ilgas yra tavo kelias, ir meilę, kurią tau duodame,
išgeri vienu gurkšniu ir paskui nusigręžęs pabėgi nuo mūsų.
Tu turi žaislų ir draugų. Kas gali pykti, jei tu nei laiko neturi, nei galvoji apie mus?
Bet mes turime daug laiko ir savo senatvę, kurioje skaičiuojame praėjusias dienas,
ir širdyje saugome tai, ko mūsų rankos amžinai neteko.
Upė teka greit ir dainuoja, pralauždama visus pylimus.
Bet kalnas palieka stovėti ir mąsto, ir stebi ją su meile.
PALAIMINIMAS
Palaimink jo širdį, tą baltą sielą, kuri laimėjo žemei dangaus pabučiavimą.
Jis myli saulės šviesą, jis myli savo motinos veidą.
Jis nemoka niekinti dulkių ir būti gobšus auksui.
Priglausk jį prie širdies ir laimink.
Jis atėjo į šį šimto šunkelių kraštą. Jis išsirinko tave iš visų,
aš nežinau kaip, bet jis nutvėrė tavo ranką, klausdamas kelio.
Jis tave seks, juokaudamas ir kalbėdamas, be abejonių širdyje.
Priimk jo pasitikėjimą, vesk jį ir laimink.
Padėk savo ranką jam ant galvos ir melskis, nors apačioje grasintų bangos,
tegul kyla alsavimas aukštyn ir, išplėtęs jo bures,
tegul vairuoja jį į taikos uostą.
Nepamiršk jo beskubėdamas, įsileisk jį į savo širdį ir laimink.
NAMAI
Ėjau vienas taku skersai per dirvą, kai saulė savo paskutinį auksą slėpė kaip šykštuolis.
Dienos šviesa skendo vis giliau ir giliau į tamsą,
ir apleistas kraštas, kurio derlius buvo nuimtas, gulėdamas tylėjo.
Staiga pakilo aiškus berniuko balsas į dangų. Jis ėjo nematomas tamsoje,
palikdamas už savęs vakaro tyloje dainos pėdsaką.
Jo namai kaime stovėjo apleistame dirvone šalia cukrinių nendrių lauko,
paslėpti banano, arekos, kokoso palmės ir duonmedžio šešėlio.
Aš sustojau tylus akimirksnį vienišame take po žvaigždžių šviesa
ir išvydau aptemusią žemę prieš mane atsiskleidžiant,
rankomis apglėbusią nesuskaitomus namus, kuriuose lopšiai ir lovos,
motinų širdys ir vakaro lempos, ir linksmos jaunos gyvybės džiūgavo,
nes jos nieko nežinojo apie savo vertę pasauliui.
Išvertė ZENTA TENISONAITĖ
Rabindranath Tagore gimė Kalkutoje 1861 m. gegužės mėn. 6 d. Jis daug keliavo po Europą, Rytų Aziją ir Ameriką. Lyrika yra pati svarbiausia jo kūrybos dalis, grynai indiška, persunkta mistiškai panteistiška dvasia. Forma ir ritmas — visai nauji. Jo dramoms darė įtaką europiečių simbolizmas, o prozai anglų romanai. Savo novelėse ir romanuose Tagore pirmas duoda realų kasdieninio moderniosios Indijos gyvenimo vaizdą. 1913 metais šis bengalų poetas ir išminčius laimėjo Nobelio premiją už literatūrą. Mirė 1941 m.