J. VENCKUS, S.J.
Iš kiekvieno kultūringo inteligento laukiamos kai kurios ypatybės. Domėtis vien sportu ir žinoti visų žaidėjų pavardes dar būtų kaip ir per maža. Iš kiekvieno mokytesnio piliečio pageidaujama ir laukiama, kad nusimanytų apie muziką, kad būtų susipažinęs su savo tautos ir pasaulio žymiųjų menininkų gyvenimu ir jų kūriniais, kad kartais nueitų į operą, dalyvautų mokslo suvažiavimuose, simpoziumuose, kad būtų susipažinęs su žymesniaisiais tiek savo tautos, tiek pasaulio rašytojais, kad būtų skaitęs jų veikalus. Jeigu mokėsi susitvarkyti laiką, tai jo užteks ir skaitymui, ir sportui, ir kitokioms naudingoms pramogoms. Tad ir šiuo straipsniu norėtume šiek tiek supažindinti skaitytojus su žymiuoju anglų rašytoju Jonu Miltonu (John Milton).
Jis yra renesanso žmogus, lyg atsibudęs iš giliai krikščioniško viduramžio. Viduramžiai pasibaigė Amerikos atradimu 1492 m. Buvo atrastas naujas kontinentas ir nauji žmonės. Kitas svarbus įvykis — tai reformacija. Katalikybė nustojo labai daug gerų narių Europoje. Kilo klausimas, kas užvaldys naujus atrastus kraštus: katalikai ar protestantai? Kas toliau tęs naujus mokslo atradimus, kas dėstys universitetuose, kokia bus naujoji karta?
Jonas Miltonas
Miltonas buvo ne krikščioniškos, bet pagoniškosios Graikijos ir Romos humanistas. Visas mokslas tada mokyklose sukosi apie graikų ir lotynų rašytojus. Žmonės geriau pažinojo graikų dievų svetimoterystes, visokias legendas ir tautų mitologiją, negu krikščioniškojo mokslo katekizmą. Net ir nedidelio miestelio burmistras savo inauguracijos kalbą turėjo pasakyti lotyniškai. Reformatoriai užėmė aukštas vietas valdžioje ir universitetuose, atimdami katalikų bažnyčias ir vienuolynus su visais turtais. Jie pasidarė labai turtingi. Katalikais pasiliko neturtingos lotynų tautos, o anglosaksai, tapę protestantais, sukūrė naują civilizaciją ir kultūrą.
Miltonas pradėjo mokytis Šv. Pauliaus mokykloje 1615 m. Namie turėjo privatų mokytoją, kuris berniuką mokė lotynų, graikų ir hebrajų kalbų. Nuo pat jaunystės jis buvo uolus knygų skaitytojas, sakoma, jog jis knygas ryte rijęs. Vėlesniame savo gyvenime keldavosi 4 val. ryto. Skaitydavo Bibliją daugiausia hebraiškai. Vedė labai santūrų ir asketišką gyvenimą. Savo elgesiu ir kalba buvo labai iškilmingas, todėl žmonėms nebuvo patrauklus. Net jo paties dukterys nejautė ypatingos meilės savo tėvui.
Baigė Cambridge universitetą per šešerius metus (1632). Baigęs universitetą, apsigyveno pas tėvą. Važinėjo po Europą, aplankė daugelį kraštų: Prancūziją, Italiją, Vokietiją.
Miltonas buvo puritonas. Puritonas kilęs iš lotyniškojo žodžio "purus” (grynas, švarus). Pirmasis tą žodį "puritanizmo” prasme pavartojo Kalvinas. Jis atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios ir po Liuterio tapo didžiausiu reformatorium. Jis steigė tokią religiją, kuri būtų visiškai "apvalyta” nuo katalikybės, nuo liturgijos ir sakramentų.
Miltonas vedė tris kartus. Visi nustebo, kai jis vedė pirmą kartą, nes atrodė esąs užkietėjęs viengungis. Vedė, būdamas jau 33 m. amžiaus, 17 metų mergaitę. Atrodo, kad tos vedybos buvo visiškai neapgalvotos. Jo jaunutė žmona po mėnesio pabėgo pas tėvus ir griežtai atsisakė grįžti. Miltonui tai buvo nemaža gėda, nes visa visuomenė apie tai kalbėjo. Tai paskatino jį parašyti keturias brošiūras už skyrybų moralumą. Tie jo raštai sukėlė daug kontroversijų. Jis rašė, kad galima skirtis ne tik dėl svetimoterystės, bet ir dėl charakterio skirtumų. Daugelis tuo pasipiktino, nes tada skyrybos buvo visų smerkiamos.
Būdamas 48 metų amžiaus vedė antrą kartą. Po 18 mėnesių žmona mirė. Trečią kartą vedė, kai buvo jau 54 metų. Žmona buvo už jį jaunesnė 30 metų. Ji slaugė apakusį poetą iki mirties.
Miltonas buvo tikras presbiterionas. Labai nemėgo katalikų, vadindamas juos papistais. Visiškai nepripažino nei vyskupų, nei kunigų anglikonų, norėjo turėti visišką religinę laisvę. Nepripažino jokio kito autoriteto, išskiriant Bibliją. Jo religija rėmėsi trimis principais: 1. Šventosios Dvasios įkvėpta Biblija, mokanti žmogų, kaip reikia gyventi; 2. 10 Dievo įsakymų; 3. Žmogus yra iš prigimties geras. Jo širdis yra gerų darbų šaltinis.
Jau 1651 m. Miltonas pradėjo blogai matyti, o 1654 m. visiškai apako. Aklas išbuvo 20 metų, iki pat savo mirties (1674). Gydytojai sako, kad jis turėjo glaukomą. Jo priešai pradėjo tyčiotis, kad pats Dievas jį nubaudęs, atimdamas regėjimą už tai, kad jis buvo prisidėjęs prie karaliaus Karolio I nužudymo. Mat, Anglijoje kilus religiniams ginčams, Miltonas vienoje brošiūroje įrodinėjo, kad pavaldiniai turi teisę netinkamą karalių pasmerkti mirčiai. Miltonas prašė Dievą, kad duotų jam kantrybės nešti tą aklumo jungą. Jis taip rašė: "Aš nuoširdžiai prašau Dievą duoti man kantrybės, kad nemurmėčiau. Dievui nereikia žmogaus talentų, kuriuos jis pats davė. Kas geriausiai neša jo saldų jungą, tas geriausiai jam tarnauja”.
Nors jis buvo aklas, bet akys nebuvo užmerktos. Jos buvo didelės ir labai spindėjo. Kai jis diktuodavo sekretoriui, rašydamas didžiausią savo veikalą "Paradise Lost” (Prarastasis rojus), atrodydavo, kad jis mato kokias dangiškas vizijas, todėl jį vadindavo "The Blind Visionary” (Akluoju regėtoju).
Jau studijuodamas Cambridge, pradėjo rašyti sonetus ir odes. Būdamas 21 m. amžiaus, parašė "On the Morning of Christ’s Nativity”. Tai buvo tikras šedevras, parodęs jo didelį talentą.
Būdamas aklas, parašė savo didžiausią veikalą "Prarastąjį rojų”. Jam kiti turėdavo skaityti ir rašyti, kai jis diktuodavo. Jis galvodavo ir naktimis, vienas liūdnai sėdėdamas. Kai pradėdavo diktuoti, mintys plaukte plaukdavo.
"Prarastasis rojus” tai yra didžiausia anglų epinė poema. Joje aprašomas šėtono sukilimas prieš Dievą. Medžiagą šiam veikalui autorius ėmė iš Šv. Rašto. Pagrindinis veikėjas čia yra Liuciferis. Jis yra išdidus puikuolis, provokuojąs patį Dievą. Scenos vyksta danguje, rojuje ir pragare. Liuciferis su Belzebubu planuoja, kaip pakenkti Dievui. Jie sako, kad verčiau viešpatauti pragare, negu tarnauti danguje. Daryti gera niekados nebūsiąs jų uždavinys. Vienintelis jų malonumas — daryti bloga. Jų uždavinys suardyti Dievo planus.
Šį veikalą Miltonas rašė dvejus metus. 1667 m. jis buvo išspausdintas. Autoriui tebesant gyvam, pasirodė ir antroji laida. Miltonas, lyg tęsdamas šį veikalą, parašė ir antrąjį — "Paradise Regained”, tačiau jis yra silpnesnis už pirmąjį. Čia aprašoma, kaip velnias gundo Kristų dykumoje.
Miltono gyvenimas buvo sunkus. Jis kentėjo ne tik dėl to, kad buvo praradęs regėjimą, bet jį kankino ir kitokios ligos. Mirė 1674 m. ir buvo palaidotas anglikonų bažnyčioje, prieš kurią jis visą gyvenimą kovojo, būdamas kalvinistas. Tai atrodė tikra gyvenimo ironija.
Visas Miltono gyvenimas buvo labai dramatiškas. Gal didžiausia jo charakterio yda buvo humoro stoka. Jis niekados nebuvo meilus su žmonėmis, nei su savo žmonomis. Labai neapkentė kitų religijų ir kitų politinių įsitikinimų žmonių. Jiems stengėsi kenkti, kiek tik galėjo. Kiti jį stengiasi pateisinti, nes tada buvęs toks netolerancijos ir visokių religinių kovų amžius.
Vis dėlto žmonija stebisi ir lenkia prieš jį savo galvas, kad jis taip kantriai pernešė visokius gyvenimo smūgius ir sugebėjo sukurti tokius nemirtingus veikalus.