Daiva Bingelytė
Dievas sukūrė žmogų, bet kodėl žmogus į savo širdį taip sunkiai įsileidžia Dievą? Niekas nepaneigs, kad jo švento buvimo mumyse labai trūksta. Kaip dar galima paaiškinti klestinti žiaurumą, despotizmą, neapykantą vienas kitam?
Dirbdama mokykloje, daugsyk pastebėjau, kokie kartais pikti, iki žvėriškumo įniršę būna vaikai. Stebėtis telieka, iš kur tokiame mažame žmoguje šitiek despotizmo. Mušasi bendraamžiai, vyresnieji skriaudžia mažuosius, berniukai virkdo mergaites. Mano klasė nebuvo išimtis. Mušasi vaikai vos ne kas dieną. Sunku pamiršti trečiaklasio Vyto sužvėrėjusias akis, pikto pasitenkinimo perkreiptą veidą, kai jis iš visų jėgų spardė ant grindų parkritusį silpnesnį klasės draugą. Nepamiršiu ir kvailai besišypsančio Arūno. Jis žiauriai mušdavo klasiokus per kur pakliūva, nevengdavo stuktelėti ir mergaitėms. Nuskriaustieji bėgdavo skųstis. Aš kartais norėdavau už galvos susiėmusi bėgti iš mokyklos. Priprasti prie vaikų žiaurumo neįmanoma. Kovoti su juo vienai pasirodė be galo sunku. Į mokyklą vaikai ateina iš šeimos, suformavusios jo charakterį, požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, todėl palenkti jį į teisingą pusę nelengva. Juo labiau, kad ir mokykloje dirba sovietinės sistemos sugadinti žmonės. Per pertraukas ir pamokas nuolat mokytojai vaikus bara, ant jų šaukia. Kiti nesusivaldo ir rankų nesulaiko. Štai viena mokytoja stipriai įplėšė neklaužadai ausį, norėdama jį nubausti, pagąsdinti. Koks žmogučiui liks prisiminimas - nuspėti nesunku. Mokykloje vaikai, ypač mažieji, nesijaučia saugūs. Jie nuolat ko nors bijosi: besibarančio mokytojo dėl neišmoktos pamokos, stipresnio įžūlesnio klasioko ar vyresniojo kumščio, užgaulaus žodžio. Vos įžengęs į mokyklą, pajunti, kaip čia stinga pagarbos žmogui, ir mažam, ir dideliam, pagarbos mokyklai, tai žinių šventovei.
Kita vertus, pagarbai įsisprausti ten, kur klesti baimė, nėra jokios vilties. Vaikas bijo mokytojo, mokytojas vengia direktoriaus, direktorius nemaloniai pasijunta atvykus vyresnybei. Tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, mokykloje nejauku todėl, kad joje dar neatsirado vietos Dievui. Jokiu būdu nesiūlau mokyklą paversti seminarija ar vienuolynu, bet diena mokykloje privalo prasidėti nuo šviesaus, tiesą ir gėrį skleidžiančio Dievo žodžio. Mokykla turi būti pakylėta virš kasdienybės. Joje kiekvienas turėtų pajusti Gerosios Dvasios buvimą. Kodėl pirmosios pamokos negalėtų pradėti trumpa maldele, susikaupimu? Kodėl pietų pertraukai neskirti daugiau laiko? Juk tik susėdus mokiniams ir mokytojui prie pietų stalo, reikėtų padėkos Dievui žodžiu pradėti valgyti. Ramiai, nesišnekant ir nesistumdant.
Daugelis mokytojų gali man papriekaištauti, esą yra ir kitokių pažiūrų mokytojų, vadinamųjų blaiviai mąstančių, ateistų, be prietarų. Nors manau, kad tik tikintis Dievą žmogus yra neprietaringas. Manęs niekas neįtikins, kad be Dievo, be jo žodžio, be jo suvokimo įmanoma išauklėti vispusišką, dorą, sąžiningą, dvasingą žmogų. Deja, kol kas mokykla, nepaisant pakrikų religinių pamokėlių, Dievui duris tebelaiko uždariusi. Sugrįžę iš religinės pamokos, vaikai vėl patenka į laukinę mokyklos stichiją, per akimirką pamirštami Dievo įsakai, pamokymai, nes daugelis mokytojų šito nereikalauja. Vaikas vėl turi visas sąlygas tapti žvėriuku. Mokykla, kurioje bus vietos ir Dievui, tėra mano svajonėje.
Nors ir kaip peikčiau šių dienų mokyklą, puikiai suprantu - mokykla tokia yra todėl, kad tokia mūsų visuomenė, tokia mūsų šeima. Nedaug tepažįstu šeimų, ypač jaunų, kuriose gyventų Dievas. Jeigu žmonės ir nueina į bažnyčią, net vaikais vedini, tai dar nereiškia, kad jie tikintys, kad gyvena pagal Viešpaties žodį. Retoj šeimoj pastebėsime damą, susiklausymą, atlaidumą, abipusį supratimą, pagarbą, meilę, dorą, nes į retą šeimą teįsileidžiamas Dievas. Nėra tokioj šeimoj teisybės, meilės, nėra teisingo, sveiko požiūrio į gyvenimą. Vaikai čia auga indiferentai. Čia jie dažnai mušami, barami, ant jų garsiai šaukiama, piktžodžiaujama.
Kaimynystėje gyvena jauna, graži šeimynėlė, augina mažą sūnelį. Jam tik dveji, o ko jis nėra matęs ir prisiklausęs! Baugu darosi, kai ant tokio pyplio galvelės pasipila pikčiausi žodžiai, per visus aukštus aidintis garsus motinos balsas. Ir, žinoma, dėl smulkmenų. Motina lengviau, kai ji išsirėkia, išlieja tulžį, bet ar ji gali ramiau miegoti, kai naktimis sūnelis per miegus aimanuoja? Nejaugi jaunai moteriai sunku suprasti, kad jos riksmas traumuoja mažylį? Šitaip auginamas žmogus vargiai užaugs sveikas, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pagaliau ar neatsisuks lazda antru galu? Nuo mažų dienų aprėkiamas išmoks rėkti ir jis. Mušamas - išmoks mušti.
Nėra nieko lengviau kaip supurtyti ar diržu nutvilkyti prasikaltusį vaiką. Tik ar susimąstom kada, kad mūsų išlieta neapykanta niekur nedingsta - per kumštį, diržą ar piktą žodį ji susigeria į sielą to, kurį skriaudžiame. Anksčiau ar vėliau tas blogis išsiverš su trigubai didesniu šėlsmu ant mūsų pačių. Stvarstosi tuomet tėvai už galvų - kokie negeri, nejautrūs, abejingi ar net despotiški, nemylintys vaikai! O ar mylėjo juos tėvai? Ar augino pagal Dievo mokymą? Ar jų pačių gyvenimas buvo vaikams geras pavyzdys? Banali, bet amžina tiesa: pavyzdys žmogų auklėja. Pedagogikos tyrinėtojai teigia, jog Lietuvoje 80% tėvų muša vaikus. Vadinasi, tiek pat suaugusiųjų muš savuosius. Ir sukasi žiaurumo ratas, apgaubtas nekantrumo, nepakantumo, nenoro suprasti kitą žmogų, nenoro aukotis. Mušdami, skriausdami savo vaiką, ugdo jo despotizmą.
Labai dažnai ir nemušamas vaikas užauga žiaurus dėl to, kad nuolat mato netinkamą pavyzdį. Štai pro langą į kambarį įsiropščia skruzdė. Motina ar tėvas, matant vaikui, nieko nepagalvodami, sutraiško įsibrovėlę. Išeina pyplys į kiemą ir mato, kaip berniūkštis brutaliai nustumia nuo dviratuko mergaitę. Ši, pargriuvusi ant kieto grindinio, iki kraujo susižeidusi kojas ir rankas, pravirksta. O “didysis” kvatodamas numina pedalus. Mato pyplys ir neklaužadų paleistą akmenį į kiemo katę, paukštį, mato vaikus, laužančius medžių šakas, be reikalo draskančius gėlių žiedus. Smulkmenos? Ne! Jeigu mažylis nuolat matys panašius vaizdus aplinkoje, šeimoje, jeigu su juo nebus pakankamai bendraujama, jeigu jis nebus mokomas gerai elgtis, mylėti, gerbti, tausoti - vieną dieną pats pradės kelti balsą, ranką prieš augalą, gyvūną, draugą, brolį, pagaliau prieš tėvus.
Žmonija turi įspūdingą pavyzdį. Hitlerio biografai sako, kad šis sužvėrėjęs žmogus, atėmęs gyvybę milijonams, vaikystėje buvo dažnai tėvų mušamas. Jo sieloje susikaupė nenusakomai daug despotizmo, kuris, jam užaugus, tapo rafinuotas, baisus, nusikalstamas.
Žmogaus siela niekada nebūna tuščia - ji užpildoma arba gėriu, arba blogiu. Mušimas, žiaurus elgesys su vaikais nepraeina be pėdsakų. Norisi tikėti, kad laisvoj Lietuvoj šeima, moklykla atvers duris Gėriui, Dievui, kad žmogus pagaliau supras Viešpaties žodį, pagal jį gyvens.