Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1995m. 11 Gruodis

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / GRUODIS - DECEMBER / VOL. XLVI, NO. 12

VIEŠPATIE, ATEIK!

361

 Kun. J. Boruta SJ

ŠIRDIES TVOROS

365

 Nijolė Jankutė

SANTUOKOS IŠTIKIMYBĖS ŽIEDAS

366

 Kun. Antanas Saulaitis SJ

GYVYBĖ - BRANGIAUSIAS ŽMOGAUS TURTAS

373

 Algimantas Malkevičius

PAULIUI RUBIKAUSKUI SJ - SEPTYNIASDEŠIMT PENKERI  378

 Kun. J.B.

GYVYBĖ NEPRIKLAUSO NUO TURTO

379

 Chiara Lubich

GYVENIMAS - LYG AUDINYS

380

 Algirdas Paliokas SJ

KITUS ĮVEIKTI GALI DAUG KAS

382

 I. Valantonė-Garuckienė

KELIAS Į LIETUVOS DVASINĮ PRISIKĖLIMĄ

385

 Antanas Meškauskas

NAUJOS KNYGOS

387

 Alė Rūta

KALBA

389

 Juozas Vaišnys SJ

TĖVYNĖJE

390

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

392

 Red.

TRUMPAI

393

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš 24-osios kasmetinės lietuvių fotografijos parodos Čiurlionio galerijoje Čikagoje.
Viršelis ir skyrių vinjetės-dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

VIEŠPATIE, ATEIK!

Kun. J. Boruta S J

     Įmūsų namus ateina Kristaus gimimo - Kalėdų šventė. Kasdieninėje mūsų kalboje šventė - tai linksmintis, pokyliauti. Šventė, kaip šventa diena, mus turėtų atvesti prie šventumo paslapties, t.y. prie Dievo, kaip būties ir visokios gyvybės šaltinio. Jo ieškom ne tik mes - XX amžiaus pabaigos žmonės. Jo ieškojo visų kartų žmonės, mūsų protėviai ir pirmtakai. Taigi šventė - tai diena, kilnaus išgyvenimo srove sujungianti jau buvusias, esamą ir būsimas kartas.

     Ką, švęsdami Kalėdas, išgyveno mūsų pirmtakai, šio besibaigiančio neramaus XX-jo amžiaus istorijos vingiuose?

Carlo Maratti 1625-1713  Šventoji Šeima

     1904-ieji. Kalėdų malda, kurią kalbėjo mūsų seneliai:

Skaityti daugiau:

ŠIRDIES TVOROS

Nijolė Jankutė

     Skaitydama Lietuvos savaitraštį „Dienovidis”, radau pirmaskyrių piešinėlius: tėtė-mama, broliukas-sesutė, paukšteliai, drugeliai ir širdys, širdys, širdys. Jų mokytoja Jolanta Navikienė rašo: „Druskininkų vaikai piešia Meilę”. Laimingi vaikai, galvoju, turėdami mokytoją, kuri užduoda jiems tokią temą, vedančią aukštyn nuo tėtės, mamos, broliuko į - Dievą. Dar ne visi Lietuvos mokytojai Jį į savo klases įsileidžia.

     Skaičiau ir galvojau apie tas širdžių tvoras, kuriomis, kaip rašo mokytoja Jolanta, vaikai aptvėrė savo šeimas nuo pasaulio piktybių. O kaip aptvert juos - mažuosius, kuriuos labiausiai tos piktybės pažeidžia? Šniokščia jos tartum purvo lavinos miestų gatvėmis, pilasi drumzlių srautais iš dieną naktį nesutemstančių televizijos ekranų ir šmėklomis tykoja net tėvų namuose, būtų tie namai čia, ar Lietuvoj.

Skaityti daugiau:

SANTUOKOS IŠTIKIMYBĖS ŽIEDAS

Kun. Antanas Saulaitis SJ

Šiek tiek istorijos

     Įjungiame televizorių ar sėdime teatre, žiūrėdami kine vaizduojamas bažnytines vestuvių apeigas. Prie (katalikų ar protestantų) altoriaus stovi dvasininkas, padėjėjai, netoli jų -jaunasis ir pabroliai. Iškilmingus tarpus palikdamos, jau įėjo pamergės, o baltai papuoštą jaunąją atveda jos tėvas. Tik tada vestuvių svečiai atsistoja, šypsodamiesi ar ašarodami žvelgia bažnyčios angos glūdumon. Priartėjus prie altoriaus, tėvas nukelia dukters veidą dengiantį šydą ir ją perveda jaunajam. Senoviškais rūbais aprengtas dvasininkas nuobodžiai skaito ar kalba, žmonės žvalgosi, jaunieji žibėdami pasako „Taip”. Prie bažnyčios laiptų apibarstyti ryžiais jaunieji iškilmingu vežimu iškeliauja.

Zenonas Bulgakovas

     Nenagrinėdami visos vestuvinių apeigų vystymosi eigos, iš karto pastebime kelis savotiškus dalykus. Kodėl giminės, draugai ir kiti svečiai teatsistoja, jaunajai įeinant? Kur jaunosios motina? Ar jaunasis neturi tėvų ar globėjų? Kodėl vestuvių rytą ligi apeigų jaunasis „negali” jaunosios „pamatyti”? Ką gali reikšti gražaus galvos gaubto nukėlimas? Kodėl kino jaunieji atrodo lyg dvasininko vadovaujamų apeigų aukos, o ne veikėjai? Kodėl kas antras dalyvis nešinas foto aparatu? Kodėl (katalikiškose apeigose) jaunoji viena eina prie Marijos statulos gėlių padėti?

Skaityti daugiau:

GYVYBĖ - BRANGIAUSIAS ŽMOGAUS TURTAS

ALGIMANTAS MALKEVIČIUS

     Užverčiu galvą ir ieškau ilgesingą rudens elegiją švilpaujančio varnėno. Bet tematau aukštai debesyse plaukiančią ąžuolo viršūnę. Tu, stipruoli, tikriausiai atmeni, kad ją ir liaunas tavo dar tada šakas yra lietę tikrieji šios žemės gyventojai. Turėjai matyti, kaip čia pasirodęs baltasis žmogus iššaudė jų laukinius jaučius ir žudė juos pačius, kad galėtų atimti žemę, kad likusius išstumtų į amerikietiškąjį getą - rezervuarą. Dabar, senoli, tavo eilė - šeimininkas sako, kad ne vietoje augi. Atleisk, neperkalbėjau, tariu, glostydamas tavo irgi kietą, suaižėjusią odą. Ir pagalvoju: visai kaip senovės baltai ar kaip tėvas miške elgiuosi.

Romuoaldas Rakauskas

     Netoliese, šalia garažo durų, pamatau pelę. Nors namas, į kurį ji kraustosi ir ne mano, bet pirmoji mintis: „užmušti”. Čiumpu lentgalį, prišoku. Ir... nusvyra ranka: peliukas visai mažytis, šlapias, dreba visu kūneliu ir iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti, žvarbaus vėjo nenugriautas. Jis serga ar tiek nusilpęs, kad virsta, vėl šiaip taip atsikelia, vėl griūva. Bėgti vargšelis ar eiti visai neturi jėgų, žvelgia taip, jog atkandęs šeimininkės vaikų duoto saldainio, dedu prie nosies. Palūkėjęs pauosto ir, sukaupęs jėgas, ima ėsti. Gyvens!

Skaityti daugiau:

PAULIUI RUBIKAUSKUI SJ -SEPTYNIASDEŠIMT PENKERI

Kun. J. B.

     Kun. dr. prof. Paulius Rabikauskas SJ ilgus metus dėstęs paleografiją ir popiežių diplomatiką Grigaliaus universitete Romoje. Jis yra gimęs 1920 m. Gudžiūnuose, Kėdainių apskrityje (taigi Česlovo Milošo kraštietis). Mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1938 m. įstojo į Jėzaus draugiją ir baigė noviciatą Pagryžuvyje, kur iki 1944 m. studijavo filosofiją, dėstomą iš Vilniaus vokiečių ištremtų lenkų jėzuitų. Nuo 1944 m. tęsė filosofijos ir teologijos studijas Vokietijoje. 1948 m. liepos 25 d. įšventintas kunigu. Pirmoji kunigiško darbo vieta buvo Belgijoje gyvenančių lietuvių tremtinių sielovadoje.

     1951-53 m. studijavo Bažnyčios istoriją Grigaliaus universitete Romoje, kur gavo Bažnyčios istorijos licenciato laipsnį. Paskui gilino žinias pagalbinių istorijos mokslų srityje Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1955 m. apgynė daktaro disertaciją Grigaliaus universitete Romoje ir ten pradėjo dėstyti paleografiją bei popiežių diplomatiką. Nuo 1959 m. buvo ekstraordinarinis, o nuo 1961 m. ordinarinis profesorius. Trejus metus (1975-78) buvo šio universiteto vicerektorius, paskui devynerius metus (1970-75 ir 1985-91) Bažnyčios istorijos fakulteto dekanas. XIII tarptautinio istorikų kongreso metu Maskvoje (1970 m.) išrinktas Commission Internationel de la Diplomatique nariu. Nuo 1975 m. redaguoja mokslinį žurnalą „Archivum Historiae Pontificiae”.

Skaityti daugiau:

GYVYBĖ NEPRIKLAUSO NUO TURTO

CHIARA LUBICH

„Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto" (Lk 12,15).


     Tie Jėzaus žodžiai primygtinai įspėja saugotis pavojingų pasaulinių turtų. Kad jie būtų teisingai vertinami, jis pavaizduoja jų reikšmę palyginimu.

     Jis pasakė jiems tokį palyginimą; „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet aš tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingu pas Dievą” (Lk 12,20-21).

     Jėzus griežtai smerkia troškimą turėti vis daugiau ir daugiau ne dėl to, kad turtingumas savaime reikštų blogį, bet kad jis savyje slepia rimtą pavojų.

Skaityti daugiau:

GYVENIMAS - LYG AUDINYS

Algirdas Paliokas SJ

     Mūsų dienos nesulaikomai bėga į praeitį. Ir kokios jos įvairiaspalvės! Tik, rodos, tų šviesių mus džiaugsmu apdovanojančių, mūsų ramybės išteklius papildančių ar dainai, ar šokiui pakviečiančių nėra per daug. O pilkųjų... nors dalink jas kairėn, dešinėn, jei jų ir kitiems nebūtų per akis. Mums atrodo, jog gyvenu savo gyvenimą. Niekam nesvarbu, kokias dienas pagimdo mano mintys, norai ir darbai.

     Mūsų gyvenimas sukasi į milžinišką audinio rietimą kasdien pailgėdamas, kasdien priimdamas praėjusios dienos spalvą. Audinyje siūlai vienas prie kito susieti artumu ir audinio raštu. Jei pasektume apmatus, jais protėvių gyvenimo siūlais praeitume tūkstantmečius iki mūsų pirmųjų tėvų, iki akimirkos, kada buvo sukurtas žmogus.

Ar šis “angeliukas” leidžiasi iš padangių?

Rimaldas Vikšaitis

Skaityti daugiau:

KITUS ĮVEIKTI GALI DAUG KAS, SAVE ĮVEIKTI GALI TIK ŽMOGUS

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

I. VALANTONĖ - GARUCKIENĖ

     Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas” - šv. Pauliaus laiško Korintiečiams (10,9) - atsivertusi Naująjį Testamentą ir perskaičiau.

     Tai man? - net aiktelėjau. Negi aš išpažįstu, tikiu, būsiu išganyta? - Ne - džiūgauti per anksti, kažkas viduje sustabdo. Dar tik eini, lipi, kopi. Po žingsnelį, po laiptelį aukštyn. Į Tikėjimo kalną. Ir jauti, kad sunku, kad dūsti, kad keliai virpa, kad reikia stabtelti ir oro įkvėpti, reikia įsikibti - bent trumpam! - į kito ranką, nes neišlaikysi, suklupsi, kelius į akmenis nubrozdinsi, o gal į dilgėlyną pūstelsi ar šuntakiu susižavėsi. Tiesa, aš dar tik einu. O nuo kada? - mąstau šiandien. Kur, kada kurią akimirką buvo žengtas pirmas žingsnelis? Ar bent suabejota visu tuo, kuo gyvenau? O gal sustota, kad apsidairyčiau? Ar gal debesys nuo akių nubrauktas, kad praregėčiau? Kurgi buvo ta pirmoji palaiminta akimirka!?

     Prasidėjo kelias. Aš esu jūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Klausau ir netikiu. Nei akimis, nei ausimis. Kur kelias? Kur tiesa? Kur gyvenimas? Esu akla, kurčia ir bejėgė suprasti. Nematau, negirdžiu. Baugščiai seku kunigo judesius bažnyčioje, rankų mostus, gaudau žodžius, kurie man visai svetimi. Po gausybės bandymų pajusti, išgirsti, pamatyti širdimi, prisijaukinti maldą, šventą Mišių auką, vėl suklumpu prie klausyklos.

Skaityti daugiau:

KELIAS Į LIETUVOS DVASINĮ PRISIKĖLIMĄ

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

ANTANAS MEŠKAUSKAS

     Penkiasdešimt metų socialistinė santvarka Lietuvoje, atskyrusi vaiką nuo šeimos ir bažnyčios, propagavo komunistinį auklėjimą jau nuo darželio - lopšelio. Krikščioniškas auklėjimas uolių ateistų buvo atmetamas ir aiškinamas kaip žmogaus dvasios luošinimas. Lietuva, turėdama gilios krikščionybės tradicijas, ateizmą atmetė.

     Prisimenam Baltijos kelią - vilties kelią. Tada žodis vienybė buvo įskaitoma kiekviename praeivio veide. Matėm susikibusias rankas, plazdančių vėliavų šnarėjimą ir plevenančias žvakeles. Giliai į atmintį įėjo prisiminimai, kai pirmą kartą į Lietuvos žemę įriedėjo riaumojantys tankai su penkiakampėmis žvaigždėmis. Matėm virš galvų ūžiančius lėktuvus, kurie vis gąsdino ir neramino mus.

     Pasaulis matė sausio 13-osios smurto ir žiaurumo viršūnę: nužudytus, tankų vikšrais sutraiškytus beginklius žmones, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savosiomis rankomis jie laikė apglėbę gimtąją žemę.

     Atmintyje dar neišblėso įspūdžiai, kai, rodos, ir širdys plakė vienu ritmu. Buvo girdėti žodžiai:

     — Lietuva, uždek savo širdyje ugnį: savo auką, savo kančią ir laisvės viltį!

     — Lietuva, buk laisva!

Skaityti daugiau:

NAUJOS KNYGOS

ALĖ RŪTA

     Prel. Jonas Kučingis. MANO GYVENIMO TAKAIS. 1994. Savilaidinė šimto puslapių knyga, parašyta realiai ir nuoširdžiai pasakojamuoju stiliumi. Skaitydamas pamatai, kad tai darbštaus, kūrybingo, veržlaus kunigo kelias.

     Jonas Kučinskas (vėliau pakeitęs pavardę į Kučingis) kilęs iš Švėkšnos parapijos neturtingų žemaičių, sunkiai siekęs mokslo didelės šeimos nepritekliuose, tačiau pasiekęs net Italiją, kur baigė Milano katalikų universitetą. Kunigu įšventintas Telšiuose 1937 m. Lietuvos okupacijų metu buvo blaškomas po parapijas: Varniuose, Kražiuose, Telšiuose, Šilalėje. Pergyvenęs raudonųjų saugumiečių ir vokiečių Gestapo persekiojimus. Nuo to siaubo pasitraukęs, dirbo Vokietijoje pastoracinį darbą su lietuviais pabėgėliais ir su vokiečiais katalikais. Atvykęs į Ameriką ir kviečiamas į Filadelfiją, ten nepasilieka, bet apsistoja Kalifornijoje, kur nuo seniai pažįstamas prel. Julius Maciejauskas, jau paliegęs, kviečia jį į Los Angeles Šv. Kazimiero parapiją pagalbininku. Netrukus, po prel. Macijausko mirties, kun. Kučingis perima parapijos vadovavimą.

Juozas Kazlauskas

     Autorius žada išleisti ir antrą knygos dalį apie savo veiklą šioj parapijoje.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS S]

NEVARTOTINI VERTINIAI

     Mūsų tautiečiai, gyvenantieji už Lietuvos ribų, paskutiniuoju metu pradėjo labai kritikuoti gyvenančius Lietuvoje, kad jie vartoja daug nelietuviškų žodžių, ypač anglų kilmės. Jau berods šiame skyriuje esame rašę, kad tie angliškos kilmės žodžiai į Lietuvą pateko ne iš Anglijos, ne iš Amerikos, bet... iš Rusijos. Mat rusai paskutiniuoju metu yra prisiėmę labai daug tų angliškos kilmės žodžių. Lietuviai, išgirdę, kad rusai turi tokių prašmatnių nerusiškų žodžių, nutarė jiems nenusileisti. Jeigu rusai juos vartoja, dėl ko negalime mes! Na, ir prigužėjo į mūsų gražią, skambią kalbą visokių imidžų, vykendų, reisų ir kitokių ne tik anglų, bet ir prancūzų, vokiečių ir kitokių svetimos kilmės žodžių. Deja, jie įsipilietino ne tik tarptautinių žodžių žodynuose, bet ir skirtuose moksleiviams.

     Bet ši įžanga yra ne tam, kad ir mes prisidėtume prie tų svetimuose kraštuose gyvenančių lietuvių, kurie tyčiojasi iš mūsų tautiečių, gyvenančių Lietuvoje, ir didžiuojasi, kad jie patys tų svetimų žodžių dar nevartoja. Taip, tų pačių svetimybių gal nevartoja, bet kiek vartoja tokių iš kitų kalbų (ypač iš rusų) išverstų žodžių bei posakių, dažnai visai neįtardami, kad jie yra svetimi ir nevartotini. Čia ir duosime virtinę tokių nevartotinų vertinių.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

DAUGIAVAIKĖS MOTINOS NUOMONE, NEVEDĘ VYRAI TURĖTŲ MOKĖTI VIENGUNGIO MOKESTĮ

     Plungėje gyvenančios vaikų motinos Janinos Guščiuvinės nuomone, šiandien, kai vis mažėja fiziškai ir protiškai sveikų vaikų gimstamumas, o valstybė, didindama mokesčius už šilumą ir vandenį, nesuteikia jokių lengvatų daugiavaikėms šeimoms, derėtų pagalvoti apie tuos visuomenės narius, kurie gyvena vien tik sau, nė nesusimąstydami apie tautos išlikimą. Pasak daugiavaikės motinos, sveiki nevedę vyrai turėtų mokėti solidų viengungio mokestį, o tuos pinigus reikėtų skirti šeimoms, auginančioms po keletą vaikų.

     Valstybinės mokesčių inspekcijos rajono skyriaus viršininkė L. Klisienė informavo, jog viengungio mokestis buvo panaikintas dar „perestroi-kos” laikais. Tuomet nuspręsta, kad toks mokestis varžo asmens laisvę. (Lietuvos aidas Nr. 177)

IŠAUGINTAS 209 G SVERIANTIS RIDIKĖLIS

     Agentūra „Factum” į Lietuvos rekordų knygą įrašė dar vieną rekordą - tai net 209 g sveriantis, 19 cm apimties ir 6,3 cm skersmens bei 11 cm ilgio „Kretingos pagerintieji” veislės ridikėlis, kurį šiemet savo darže Širvintų rajone, Navasiolkų kaime, išaugino Zofija Gudeikienė.

     Ridikėlis rekordininkas - pirmoji šių metų derliaus daržovė, patekusi į Lietuvos rekordų knygą.

     Gineso rekordų knygoje yra įregistruotas 17 kg 208 g sveriantis ridikas, kurį išaugino Tanun-dos gyventojai australiečiai Literini, o apie ridikėlius duomenų nėra. (Lietuvos aidas Nr. 146)

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

Dailininkas piešė medicinos profesoriaus portretą. Profesorius jam pareiškė, kad dėl laiko stokos tegalėsiąs pozuoti tik du kartus. Dailininkas stengėsi jį įtikinti, kad dviejų kartų jokiu būdu nepakanka.

—    O man, pavyzdžiui, nustatyti diagnozę pakanka pacientą apžiūrėti tik vieną kartą, -pasakė profesorius.

—    Taip? - atsiliepė dailininkas, - bet jei tamsta suklysti, tai graborius tamstos klaidos nepakabins ant sienos, o mano klaidos įrėmuojamos ir kabinamos ant sienos.

Maža mergytė žiūri į prausykloje stovinčias svarstykles ir klausia savo draugę:

—    Kas čia?

—    Tai toks daiktas, ant kurio lipa storos moterys, o nulipusios labai pyksta.

*

—    Ar tu girdėjai, - sako Jurgis savo draugui Antanui, - kad Petras rengiasi vesti? Įdomiausia tai, kad jo mergina moka plaukti, vairuoti automobilį, orlaivį ir skambinti pianinu.

—    Aš manau, - sakė Antanas, - kad iš jųdviejų bus puiki pora. Juk Petras, būdamas kariuomenėj, išmoko virti, kojines taisyti, skalbti ir grindis valyti.

Skaityti daugiau:

Trumpai

■    Birželio 3 d. Vilniuje įvykusiame steigiamajame suvažiavime atkurta Lietuvių katalikių moterų sąjunga, veikusi nuo 1908 m. ligi bolševikinės okupacijos pradžios 1940 m. Steigiamajame suvažiavime dalyvavo Vilniaus arkiv. metropolitas Audrys J. Bačkis ir Pasaulio lietuvių katalikių moterų organizacijų pirm. prof. A. Slepetytė-Jančienė iš JAV.

■    Minsko katalikams grąžinta Šv. Roko bažnyčia, kuri bolševikų buvo paversta koncertų sale. Tai vienintelė Baltarusijoje katalikų bažnyčia, kurioje pamaldos laikomos baltarusių kalba.

■    Rugpjūčio 1 d. Baltimorės Šv. Alfonso lietuvių parapijos komitetas susitiko su vietos vysk. John M. Ricard sužinoti lietuvių tikinčiųjų padėtį ryšium su Šv. Alfonso parapijos bažnyčios pakeitimu į šventovę. Vyskupas patvirtino, kad bažnyčia ir parapija priklauso lietuviams ir ateityje jiems bus leidžiama tą lietuvišką charakterį išliakyti be jokių suvaržymų.

■    Liepos 13-16 d. Katalonijoje, Ispanijoje, vykusiame XIII pasaulio chorų konkurse „De musico Cantonigros 1995”, kuriame dalyvavo apie 50 ansamblių iš įvairiausių pasaulio vietų, pirmąją vietą laimėjo Kauno Vytauto bažnyčios choras.

Skaityti daugiau:

1995 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

ĮVAIRUS STRAIPSNIAI
 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
 
 
 
 
Pastaba
Liepos-rugpjūčio mėn. puslapių numeracija per neapsižiūrėjimą yra tokia pat kaip rugsėjo mėnesio. Turėtų būti nuo 217 iki 252, o ne nuo 253 iki 288. Tuos klaidingai sunumeruotus puslapius šiame turinyje pažymėjome žvaigždutėmis. Atsiprašome.
 

Paskutinis lapas

24-oji lietuvių fotografijos paroda

     Šių metų lapkričio 3-12 d. Čikagoje Čiurlionio galerijoje buvo kasmetinė fotografijos paroda. Jai tema pasiūlyta — "The Sky". Kaip šią temą pavadinti lietuviškai? Jeigu išversi "Dangus", tai bus dviprasmiškumas. Nebus aišku, apie koki dangų čia kalbama: ar apie tą mums nematomą ir nesuprantamą vietą (žinoma, jos negalima nė vieta pavadinti), kur yra Dievas ir visi jo šventieji, ar tą virš mūsų galvų matomą padangę? Kai kas ir siūlė padangės vardą, bet pagaliau buvo pasirinkta dangaus skliautai.

     Kai apžiūrėjome atsiųstas ir parodoje iškabintas fotografijas, daugiausia atsiųstas iš Lietuvos, pamatėme, kad padangės ar padangių vardas gal būtų buvęs tinkamesnis. Juk tose fotografijose nebuvo matyti jokio skliauto, o tik padangėje plaukiantys debesys, į viršų kylantys paukščiai ar sklandytuvai.

     Šį "Laiškų lietuviams" numerį iliustruojame viena kita nuotrauka iš tos parodos. Skaitytojai patys pamatys ir supras fotografų pastangas ir idėjas, norint atsakyti savo nuotraukomis į jiems pateiktą temą.

Skaityti daugiau: