Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽMOGAUS BŪTIES PROBLEMOS XX AMŽIUJE

(Mintys, paskaičius Valentiną Gustainį)

Rita Danilaitė

     Žmogus. Pasaulis. XX amžius. Mokslas. Pažinimas. Pasiekimai ir laimėjimai...

     Gyvosios ir negyvosios gamtos paslaptys paverčiamos trumpa ir šalta skaičių, santykių, formulių seka. “Popierine” tapusi gamta.

     Technika. Kompiuteriai, galaktikos ir supergreitos mašinos. Kai pasaulį gali pamatyti, neišeidamas iš kambario.

     Kodėl XX amžiuje neįmanomas Bastilijos šturmas? Todėl, kad nebūtų kam tai daryti, — visi susirinktų prie televizorių pažiūrėti, kaip viskas atrodys...

     Švietimas. Suskaidytas į tūkstančius sričių. Kai biologas nesupranta biologo. Integracija nesusikalba su diferenciacija. Žodžiai, nesuprantami paprastam eiliniam žmogui.

     Ir civilizacija. Pasikausčiusi tokia nuostabia technika. Ir vis bandanti įspirti žmonijai. Černobyliu. Ozono skylėm. Sudarkytos gamtos katastrofomis.

     Ta “dėželinė” civilizacija. Uždariusi žmones daugiaaukščiuose dangoraižiuose, prabangiose vilose ir lūšnų kvartaluose. Atitverusi juos sienomis, užrakina lūpas ir širdis, perlieja šalta tarpusavio nesupratimo banga.

     Į fantastinį romaną ar sarkastišką komediją tampa panašus gyvenimas. Kai daugiausia savo poilsio valandų savo jausmų, minčių ir energijos žmogus paskiria... Tik ne žmogui. Tarsi duoklę visa tai jis atiduoda mokslui, technikai, —    knygoms, laikraščiams, mašinoms, telefonui, televizijai — negyviems daiktams. Ir pats tarsi tampa jų dalimi. Tampa daiktų vergu.

     O kitas žmogus? O jis pats? Lieka nutolę, svetimi. Nesupratę vienas kito. Su tuštuma širdy. Vėl ir vėl pasimetę rūpesčiuose, darbuose. Užgožti nepralenkiamos technikos amžiaus skubos...

     Ir vis dėlto kartais tas rūpesčių sugniuždytas žmogus sustoja. Prie lango. Tamsioj nakty. Ir susimąsto.

     Miesto žiburiai ir žvaigždėtas dangus. Žmogus žvelgia į jį ir supranta savo vienišumą. Pasijunta atskirtas nuo visko — nuo draugų, artimųjų, nuo namo sienų. Vienas pats savyje, savo vienatvėje. Ir žino, kad už jo ir priešais jį —    tuščia. Nėra nieko tikro. Dirbitnės sienos. O jis čia, jis pats vienas — vienas savyje. Ir dangus. Žvaigždėtas. Užburiantis. Jo grožis, harmonija — ar tam, kad padėtų ištverti, saugotų nuo savižudybės... O gal ne. Gal į jį žiūrint — lengviau numirti?..

     Tad, “kokia prasmė gvildenti filosofinius klausimus, kai nuostabioji technika, išugdyta fizikos, matematikos ir chemijos mokslų, gamina stulbinančias elektronines skaičiavimo ir matavimo mašinas, kurios sugeba dirbti daug greičiau ir tiksliau už jas pagaminusius gudriausius žmones?” — klausė Valentinas Gustainis dar 1963 metais...

     Kokia prasmė filosofuoti šiame susvetimėjimo amžiuje?

     Filosofija. Kas ji? Gal bandymas pasislėpti po gražių žodžių skraiste? O gal tik bėgimas nuo savęs? Ar nuo pasaulio. Žiauraus pasaulio. Kokiu jį padarė žmogus. Pasistatęs savyje sienas. Įspraudęs save į prievartos, nepasitikėjimo, apgaulės rėmus. Nusigręžęs nuo dūstančios gamtos šauksmo. Matydamas tik išorę, paviršių, formą. Užsidaręs nenatūraliame kasdienybės kalėjime.

     Ir nesinori būti labai protingu. Tokiame pasaulyje geriau būti kvailam ir nematyti absurdo jame. Tai irgi bėgimas. Tai irgi bandymas pasislėpti. Pasislėpti neįmanoma.

     Esi čia ir dabar. Esi vienas, nuogas ir atviras. Tiesiai priešais Dievo veidą. Kurio nebematai. Pamiršęs, kad Jis priešais, kad Jis visada čia. Nepanaikinamas. Nepaslepiamas. Neliečiamas. Kaip ir tu pats — nesunaikinama siela, bėganti ir kenčianti. Abejojanti. Kas tikra, o kas — ne? Nežinai, klausi, ir niekas neatsako. Aplink tyla. Užsimiršimas. Abejingumas tavo kančiai.

     Spręsti ir atsakyti turi Pats. Esi vienas ir unikalus. Viskas prasideda ir baigiasi čia, tavyje. Pasijunti toks mažas ir menkas prieš didingą Kosmoso harmoniją. Ir tuo pačiu esi viskas. Būtina pasaulio dalis. Trapus lyg saulėlydis, laikinas kaip naktis, švelnus kaip gėlės žiedlapis. Nepakeičiamas kaip šiaurinė žvaigždė danguje. Kažkam labai reikalingas. Nuolat reikalingas. Kaip meilė. Begalinis. Nesibaigiantis. Savo dvasios troškimu. Suprasti. Mylėti. Tobulėti.

     Tu — tuščias ir skaidrus indas. Atiduotas pasauliui. Kad gertum. Kad siurbtum į save jį. Kad surinktum viską iki paskutinio lašo. Sukurtum save. Kaip pilną indą. Ir kaip mažą lašelį. Visatos inde.

     Esi dieviškas. Ir esi dulkė. Nuostabiai gražus ir neapsakomai trapus. Tai — Gyvenimas. Su smurtu, su meile. Su žaizdom — kūno ir dvasios. Savimyla, sužvėrėjęs, pavydus. Sudraskytum save iš neapykantos kitų laimei. Kaip vėžinė ląstelė rydamas kitus, žudai save. Neapkenti savęs. Kvailys. Pakėlęs ranką prieš save. Nužudai Visatą.

     Pamilki. Nesi teisink epocha, laikais. Nes tu — gali. Tavyje — viskas. Tau duota galimybė. Pasirinkti. Pajusk. Išgirsk. Savo VARDĄ. ŽODĮ. LIKIMĄ. Ir pamilki žmones, pasaulį — kaip savo žaizdą...

     Taip norisi sugriauti tas vidines sienas, statytas per pusšimtį ne tik fizinės, bet ir dvasinės prievartos okupacijos metų.

     Kai melas jau į kraują įaugęs. Ir baimė. Savęs laisvo. Bet jau nebenori savęs tokio — sukaustyto, suvaržyto belaisvio. Tegul griūva sienos. Gal po griuvėsiais atrasi savo tikrąjį Aš. Kaip spindulį pasaulio šviesoje. Išdrįsusį pasirinkti savo kelią. Išdrįsusį būti laisvu. Būti savimi.

     Atsiverti žemei. Atsiverti dangui. Atsiverti žmogui. Savo vartus. Nepasitikėjimo vartus. Sugriauti juos ir išeiti. Ir nebijoti, kad būsi nesuprastas. Išeiti, kad pamatytum naują pasaulį. Ne pro klaidų, nuodėmių ar vergystės purvu apdrėbtus akinių stiklus. O savo gyvomis akimis. Amžinybės akimis.

     Išeiti, kad suprastum, jog būtis — tai tu. Ir esi ne tam, kad turėtum, o kad duotum. Pradžiugintum. Kad prašviesintum kitam žemišką kelią, atneštum šypseną.

     Kad padėkotum ne tik už laimę, ne tik už dovaną. Juk ašara, skausmas — taip pat prasmingi. Ir būti dėkingam už mirtį, už nebūties ilgesį. Ir už šviesos svajonę. Šviesos, kurios nepakelčiau, neištverčiau, — nes dar per silpnas, tamsus ir grubus esu jai. Ir šis gyvenimas — tai tavo ir mano širdies plieno grūdinimas, išvalymas nuo nereikalingo melo ir tuštybės nuodų. Su savo kančia, aistra ir mirtim. Skirtas ieškoti prarastos ir apleistos Meilės. Ieškoti amžinybės. Ir savo paslapties.

     Savo TYLOS.

     Kai kalba Dievas, o tu tyli. Ir tik jauti begalinį troškimą apkabinti visą kenčiančio pasaulio ilgesį, skausmą, meilę. Priglausti savyje — kaip amžiną turtą. Ir tada toje skambančioje tyloje išgirsti save — kaip GYVOJO ištartą Žodį.