Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1994m. 3 Kovas


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994 / KOVAS — MACH / VOL. XLV, NO. 3

ŠVENTOJO KAZIMIERO ŠVENTEI

73

 Arkiv. Audrys J. Bačkis

LAISVĖ — VIENYBĖ — LIETUVA

77

 Janina Strimaitienė

ATLAIDUMAS

78

 Stasė Petkienė

MEILĖS DĖSNIS — ATLEIDIMAS

82

 Donata Zakarevičiūtė

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

85

 Jonas Lauriūnas

ATSAKOMYBĖS IR UŽDAVINIŲ SANKRYŽOJE

88

 Kęstutis Trimakas

VIENA ŠIRDIS IR VIENA SIELA

94

 Chiara Lubich

VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKA

95

 Birutė Butkevičienė

KNYGOS

96

 Red.

DABARTINIO LIETUVOS JAUNIMO CHARAKTERISTIKA

98

 Aurimas Šukys

TĖVYNĖJE

100

 Marija A. Jurkutė

KALBA

104

 Juozas Vaišnys, SJ

ŠYPSULIAI

105

 Red.

ĮVAIRYBĖS

106

 Red

TRUMPAI IŠ VISUR

108

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Lietuvos jėzuitų veiklos Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — Rasos Sutkutės.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

ŠVENTOJO KAZIMIERO ŠVENTEI

(Pamokslas, pasakytas Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje 1993 m.)

ARKIV. AUDRYS BAČKIS

     Šiandien mes susirinkome čia paminėti mūsų tautos šventojo karalaičio Kazimiero šventę. Paprastai šventųjų minėjimo dieną mes stengiamės suprasti, ką mums, šių laikų žmonėms, reiškia jų gyvenimo pavyzdys?

     Ką iš viso reiškia būti šventu? Ap. Paulius į tai atsako trumpai ir aiškiai: “Aš visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti kad tik laimėčiau Kristų...” (Fil 3,8-9).

     Dievas — aukščiau visko! Tai šventojo gyvenimo programa. Dievas — aukščiausioji vertybė žmogaus gyvenime! Nepaskęski gyvenimo smulkmenose ir nepaklysti tariamų gyvenimo malonumų miške. Kai saulė danguje šviečia virš visos žemės, taip Dievas — aukščiau visų mūsų rūpesčių, vargų ir siekių. Tik tuomet, kai saulė pasiekia žemės paviršių, suveši gyvybė, nešdama visiems džiaugsmą ir naudą, — taip ir siela, kurioje svarbiausią vietą užima Dievas, darosi skaistesnė, tyresnė, kaip šv. Kryžiaus Jonas sako: “Ji tampa perregimu krištoliniu indu, per kurį šviečia Dievas, kuris yra kiekvieno žmogaus sieloje”.

Guido Reni Šį mėnesį minėdami šv. Kazimierą, neužmirškime ir šv. Juozapo. Jo Šventė — kovo 19 d.

     O kad tai yra įmanoma, mums įrodo šventojo Kazimiero pavyzdys, kuris karališkos prabangos, garbės ir malonumų apsuptas, sugebėjo neapakti nuo šių gėrybių žvilgesio, bet surasti didįjį lobį — Dievą, kuriam paaukojo ne tik turtus, bet ir savo jaunystę.

     Lietuvių tauta savo šventojo susilaukė vėliau negu kitos Europos tautos, kadangi ir krikščionybė vėliau įsitvirtino mūsų krašte. Pirmasis ir iki šiol vienintelis pripažintas Lietuvos šventasis Kazimieras buvo Lietuvos ir Lenkijos karaliaus sūnus, sosto įpėdinis. Gimė 1458 m. Krokuvoje. Tačiau dažnai atvykdavo ir gyvendavo Lietuvoje.

Skaityti daugiau:

LAISVĖ VIENYBĖ LIETUVA

 (KOVO 11-AJAI)

Man Laisvė visad panaši į paukštę
Baltais sparnais, žvitriom, drąsiom akim,
Žydrynėj neria, kylanti į aukštį,
Kur niekas nesugaus, nekalins, neatims.

Kai sakom “laisvė”, aš regiu trispalvę
Tremties svajonę, gėlę mūs vilčių,
Kai iš vergystės liūno kėlėm galvas,
Išgirdę šauksmą protėvių kančių.

Man Laisvė
                                tai malda ir Kryžių kalnas,
Delnas prie delno Baltijos kely.
Ir džiaugsmo ašarą, ir šypsnį švelnų,
Atrodė, lig dangaus širdim keli.

Man Laisve šlama ąžuolų giraitė
Su Basanavičiaus šventu vardu,
Kaip įstabiai mes krovėm Laisvei kraitį...
Meni tą džiaugsmą, o širdy gūdu.

Skaityti daugiau:

ATLAIDUMAS

 (Suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

STASĖ PETKIENĖ

     Nebus šis rašinys nei gražus, nei išmintingas. Tai bus skaudūs apmąstymai moters, kuri gimė sovietinėje Lietuvoje pirmą mėnesį po karo ir visą laiką čia gyveno, vargo. Vaikystėj ir jaunystėj buvo gyvenimo baisiai apvogta, paskui iš kažkur atsirado šviesa, kuri vedė per erškėčius. Ji ėjo sunkiai — susibraižydama, suklupdama, pasiklysdama, bet vis ieškodama tikėjimo. Brovėsi pro erškėčius. Pagaliau išėjo į kelią. Tikėjimas virto jėga ir drąsa.

     Prisimenu, ruošdamasi sugrįžti prie Kristaus, skaičiau iš maldaknygės gražiausias žmogaus dorybes. Šešios visiškai aiškios ir priimtinos, bet “nuolankumas”! Norisi nutylėti, nepridėti prie gražiausių. Tarybinė ideologija vis kalė: kovoti, nepasiduoti, nenusilenkti, nepaklusti niekam — jokioms jėgoms, nei Dievui. O čia, maldaknygėje, nuolankumas — pirmoji dorybė. Reikėjo nemaža laiko, patyrimo, apmąstymų, kol tam visiškai pritariau, kol ėmiau šito sąmoningai siekti ir vaikus šito mokyti. Juk visų pirma nuolankus turi būti, kad taptum tikru krikščioniu — mylėtum artimą ir net priešą, garbintum Dievą.

Šių metų pradžioje Kaune buvo lietuvių jėzuitų suvažiavimas. Čia to suvažiavimo dalyviai.

     Kristaus religija yra meilės ir susitaikinimo religija. Silpnas žmogus dažnai klysta, nusideda Dievui ir žmogui. Visagalis Dievas, būdamas gailestingas, atleidžia žmogui kaltę. Kiekvieną nelaimingąjį, kuris susirgęs šaukėsi Viešpaties pagalbos, Kristus palydėdavo žodžiais: “Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!”

Skaityti daugiau:

MEILĖS DĖSNIS - ATLEIDIMAS

 (Suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

DONATA ZAKAREVIČIŪTĖ

     Atlaidumas ...Koks stebuklingas ir kokių neįsivaizduojamų nuopelnų turi. "Atleisk mums mūsų kaltes"...— moko mus Kristus. Tačiau tas paslaptingas žodis amžinai liks nesuprantamas ir neįvykdomas Dievo priešams, nes jų šūkis — neapykanta ir kerštas. Dažnai atlaidumas, nelyginant lietaus išpraustas Rūpintojėlis, rymo toks liūdnas ir vienišas prie gimtinės kelio, sugėręs visų ašaras, kančias ir kraują, nebylus ir užmirštas. Ir tegu sau rymo, iškentęs negandas, nes yra prasmė ir ateis laikas.

    O Lietuva dabar atrodo kaip nusiaubtas bičių avilys, ir dūzgimas jame nedarnus. Esame nelaimingi, pikti, įtarūs, nelaikome liežuvio už dantų. Kur tik pasisuksi, visur tau įgels bent nemaloniu žodžiu, o kartais ir kumščiu. Lyg ir nėra išeities iš to užburto rato, dar ir gamta prieš mus atsisuko — tai sausra, tai vėtros drasko mūsų suvargintas širdis. Blogis blogį gimdo. Visas tas blogis  — tai pyktis, pavydas, rūstybė, gobšumas, tingumas — pavojingiausios ydos. Šiuolaikinis mokslas ir medicina įrodė, kad mintys ir jausmai, kurie griauna nuotaiką ir sielos pusiausvyrą, žmogaus organizme pagamina tam tikrus nuodus. Kaip gaila, kad yra labai daug žmonių, kurie kaip tik save nuodija pavydu, gobšumu, nedoromis mintimis, siaura savimeile. Įdomu tai, kad, kas kitą įžeidžia, užpykdo ar sukelia kitokius skausmus, tas pats pirma save nuodija. Išmintis mus moko, kad visos ligos ir skausmai, kūno ar sielos, yra nuodėmių vaisius ir tik tiesa gali būti išgydyti.

Jėzuitų suvažiavimo dalyviai per iškilmingą vakarienę Naujųjų Metų išvakarėse.

     Liūdna, kad naujoji nuomonė apie žmogų ir jo santykius su pasaulio Kūrėju, parodanti, kad žmogus yra kažkas daugiau, negu vien kūnas, negreitai įsivyraus mūsų širdyse. Tiesa sunaikina nuodėmę, kaip šviesa tamsą. Kristus kalbėjo: “As esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius”... Jei savo gyvenimą tvarkysime pagal Dievo valią, tai visas mūsų gyvenimas, nuo lopšio iki grabo, bus nuolatinis tobulėjimas, nuolatinis artėjimas prie Dievo.

Skaityti daugiau:

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS

9. Žodžio liturgija (III)

     Vienas kareivis, grįždamas iš armijos namo, parsivežė pluoštą laiškų. Nuo ko? Nuo motinos. Jis ją tik vieną turėjo, daugiau nieko artimųjų, ir ji jam buvo labai brangi; lygiai taip pat jai brangus buvo ir jos sūnus, todėl dažnai ji rašė jam laiškus. Juose išsakydavo visas kaimo naujienas, savo namų rūpesčius, visas žinias apie jo draugus. Šis kareivis laukdavo motinos laiškų, gavęs po kelis kartus skaitydavo, jų nenumesdavo, bet rinko ir dėjo į dėžutę. Kai pasijusdavo vienišas, kai jam pasidarydavo liūdna, jis išsiimdavo tuos laiškus ir skaitydavo, ir jam tada atrodydavo, kad šalia jo yra motina, kad jis girdi jos balsą, mato jos veidą. Tie laiškai jį stiprino, guodė, kėlė jo dvasią ir galbūt jų dėka jis išliko taurus ir iš kariuomenės parsivežė pagyrimo lakštą.

     Kaip tas kareivis, taip elgiasi ir Bažnyčia. Ji irgi turi tokių laiškų — nuo Dievo, nuo Kristaus — tai Šv. Raštas. Ji dažnai sklaido Šv. Rašto lapus. Jos kunigai kasdien turi paskaityti kažkiek iš Šv. Rašto — melsdamiesi (brevijorius), o tikintieji turi išgirsti per šv. Mišias. Tai šventoji jos knyga. Buvęs prancūzų ateistas advokatas Lakorderas, vėliau tapęs kunigu, taip nusako šios knygos reikšmę: “Taip mūsų paskyrimo drama, tai seniausioji žmonijos istorija, tai šventųjų filosofija, tai Dievo išrinktosios ir tvarkomosios tautos taisymas. Tai jai reikalingiausių tiesų sąrašas, tai jos teisių dokumentas, tai jos vilčių turtas, tai jos paguodų versmė. Ši knyga kalba mums apie Kristų, Dievo Sūnų, ir apie mūsų išgelbėjimą”. Kaip iš tolimų žvaigždžių ateina šviesa į mus, taip Biblija yra mums šviesa iš Dievo pasaulio.

     Senojo Testamento ritinius sklaidė ir aiškino Kristus. Tai užrašyta Evangelijose; juos su pagarba citavo apaštalai. Kristaus Bažnyčia į Bibliją, į Senąjį ir Naująjį Testamentą žiūri kaip į brangiausiąjį savo turtą. Vyskupų susirinkimuose ši Knyga būdavo padedama ant specialaus paaukštinimo. Šia Knyga tikintieji prisiekia. Šiandien užsieniuose daugelis tikinčiųjų prie savęs kelionėse turi mažo formato Biblijos knygutę. Ši Knyga milijonus įvairių tautų ir rasių žmonių sujungia į vieną šeimą.

Skaityti daugiau:

ATSAKOMYBĖS ir UŽDAVINIŲ SANKRYŽOJE

Kęstutis A. Trimakas

     Sovietų valdžios religinės priespaudos viena žalingiausių pasekmių dabartinėje Lietuvoje yra katalikų inteligentų trūkumas. Todėl dabar šiame krašte itin svarbią vietą užima katalikiškojo švietimo aukštosios įstaigos, ypač 1990 m. Vytauto Didžiojo Universitete Kaune atkurtas Teologijos-filosofijos fakultetas, šiais mokslo metais jau su 235 studentais.

     Ne be pagrindo Lietuvos vyskupų ad limina vizito metu 1993 m. Vatikane kardinolas V. Sladkevičius savo kalboje Popiežiui pasidžiaugė, jog netrukus šis Teologijos-filosofijos fakultetas išleis pirmąją baigusiųjų laidą. Tikimasi, jog ilgainiui šį fakultetą baigusieji papildys Lietuvių katalikų inteligentų išretintas eiles. Todėl su dėmesiu ir viltimi stebime šio fakulteto ir jį lankančiųjų studentų padėtį.

Biržų moksleiviai T. Generolo Mišiose.

     1993-1994 mokslo metų pradžioje į pirmąsias paskaitas atėjusiems trečio ir ketvirto kurso studentams pateikiau keliolika klausimų apie tikėjimą, studijas, kūrybinius polėkius ir kt. Į klausimus atsakė 60, t.y. apie pusę visų tuos paskutiniuosius dvejus teologijos metus lankančių studentų: 27 — iš ketvirto kurso, 33 — iš trečio; 37 merginos ir 23 vyrai (mergaičių-vyrų proporcija tuose kursuose yra 3:2; mergaičių pasisakymai bus nurodyti raide "m"; vyrų — "v").

     Visi — gimę sovietų okupacijos laikotarpiu. Didelė dauguma — pakrikštyti pirmaisiais savo gyvenimo metais. Daugelis — pamokyti tikėjimo tiesų vaikystėje jų pačių tėvų ar senelių, vėliau savo iniciatyva siekė sužinoti daugiau. Sovietų laikmečiui pasibaigus ir atsikūrus šiam fakultetui, jie į jį įstojo.

Skaityti daugiau:

"VIENA ŠIRDIS IR VIENA SIELA"

CHIARA LUBICH

"Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra" (Apd 4, 32).

     “Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra (Apd 4,32).

     Tais žodžiais Apaštalų Darbų autorius parodo mums Jeruzalės krikščionių pirmosios bendruomenės aiškų paveikslą. Mes matome jį, vaizduojantį ir liudijantį tą nuostabų naujumą ir dvasinį veiklumą malda ir darbais; o virš visko tą vienybę, kurios Jėzus nori, kad ji būtų toji neklaidinanti charakteristika ir vaisingumo šaltinis Jo Bažnyčiai.

     Visi priimantieji Jėzaus žodžius gauna per Krikštą Šventąją Dvasią, meilės ir vienybės dvasią. Ji visus krikščionis vienija su prisikėlusiu Viešpačiu ir vienus su kitais, nugalėdama rasių, kultūrų ir socialinių klasių skirtumus.

     Bet pažiūrėkime, ko vertos tos vienybės ypatybės. Šventoji Dvasia vienija tikinčiųjų ir širdis, ir mintis, padėdama jiems veikliau broliškame bendravime nugalėti tuos skirtumus, kurie galėtų tą vienybę sunkinti. Iš tikrųjų, tai vienybei didžiausia kliūtis yra mūsų individualizmas, prisirišimas prie savo idėjų, asmeniškų požiūrių ir polinkių. Mūsų egoizmas daro kliūtis, kurios izoliuoja ir atskiria mus nuo tų, kurie yra kitokie negu mes.

Skaityti daugiau:

VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKA

Vido Naujiko nuotr.

Vilniaus universiteto biblioteka iš Počiobuto kiemo pusės


BIRUTE BUTKEVIČIENE

VU Bibliotekos direktorė


Vilniaus universiteto bibliotekos ištakos siekia 1570 m., kai į Vilnių pakviesti jėzuitai įkūrė kolegiją, o šalia jos biblioteką. Bibliotekos pagrindą sudarė Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto rinkiniai, iš viso apie 4.000 tomų. Vilniaus kolegija buvo pertvarkyta į Universitetą, o jos biblioteka tapo Vilniaus universiteto biblioteka.

     Bibliotekos fondai sparčiai augo: 1773 m. Turėta 15.000 tomų, o 19 a. pradžioje — per 50.000

     Carinės Rusijos vyriausybės įsakymu, 1832 m. Universitetas bei biblioteka buvo uždaryti. Tai vienas liūdniausių Universiteto bibliotekos istorijos puslapių: didelė vertingų knygų dalis buvo išdalyta įvairioms Rusijos mokslo įstaigoms ir išvežta iš Vilniaus.

     1864 m. įkuriama Vilniaus viešoji biblioteka. Jai perduodama po 1831 ir 1861 m. sukilimų uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų, privačių asmenų kolekcija — per 200.000 tomų senų ir vertingų knygų bei rankraščių.

Skaityti daugiau:

Knygos

Premija Kun. K. Trimako knygai

     1993 m. religinio konkurso komisija nusprendė kad dr. Kęstučio Trimako knygai “Jėzaus gyvenimo iliustracijos, pagal M. Valtortos ‘Žmogaus-Dievo poemą’ skirti prel. J. Prunskio dovanojamą 3000 dolerių premiją. Komisija pažymėjo: “Nėra abejonės, kad šis veikalas padės ugdyti krikščioniškus idealus ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje”.

     Knygos pradžioje autorius, remdamasis įvairių sričių specialistais, vertina M. Valtortos veikalą “Žmogaus-Dievo poemą”. Iliustruodamas vaizdingais epizodais iš to veikalo, K. Trimakas ryškina dieviškai kilnią Jėzaus asmenybę, Jo audringą gyvenimą bei artimus santykius su savo nuostabia Motina, su išdaviku Judu Iskarijotu ir su kitais. Palaipsniui įtikinančiais pavyzdžiais Kristus parodomas kaip žmogum tapęs Dievo gailestingumas; palaipsniui prieinama prie įžvalgaus atsakymo, ar santykis tarp Jėzaus ir Judo buvo draugystė, ar konfrontacija; palaipsniui vaizdais atveriama didinga, žmonėms pasiaukojanti meilė tarp Sūnaus ir Motinos Marijos.

     Šios knygos pagrindas yra kun. dr. K. Trimako 1898-1991 m. Lietuvoje skaitytos paskaitos. Tų paskaitų medžiaga yra perredaguota, suderinta ir gausiai papildyta. Apie knygą “Draugo” dienraštyje 19903.09.02 taip teigiama: “Turinys gilus, išmąstytas, bet kiekvienam skaitančiam prieinamas. Tai tikras dvasinis lobynas”.

     Pirmoji knygos laida buvo išspausdinta Čikagoje 1993 m. gale “Draugo” spaustuvėje autoriaus lėšomis, paremiant aukotojams iš JAV. Pasiųsta į Lietuvą, ji dalinama dovanai. Knyga bus perspaudinta Lietuvoje, išlaidas padengiant prel. J. Prunskio skirta 3000 dol. premija, papildant autoriaus, aukotojų bei “Židinio” leidėjų finansine parama. Ši antroji laida Lietuvoje irgi bus dalinama dovanai.

Skaityti daugiau:

Dabartinio Lietuvos jaunimo charakteristika

 (Jaunimo grupėje V premiją laimėjęs rašinys)

Aurimas Šukys

     Kaip greitai prabėga tas besišypsantis, linksmas pavasaris, tos gražios, saulėtos vasaros dienos. Taip, lygiai taip pat prabėga ir mūsų, žmonių, jaunystė, tas laikotarpis pilnas gyvybiškos energijos. Jaunystėje kiekvieną žmogų pasitinka kryžkelė, kurioje vienas kelias veda į bedugnę, o kitas į kalno viršūnę, o jo gale stovi tas paslaptingas, visiems laimę žadantis Biliūno laimės žiburys. Bet kelias į bedugnę yra labiau viliojantis, nes jaunuolis, juo eidamas, patiria taip, regis, būtinus malonumus. Gaila, bet dažnai žmonės pasuka šiuo klaidingu keliu, užmiršdami, kad jo gale laukia ne laimės žiburys, o baisus, juodas, kunkuliuojantis katilas, į kurį žmogus patekęs tampa visiškai bereikšmis. Čia išnyksta jo žmogiškas orumas, jo prasmingumas, ir tik tada vargšas tvarinys supranta, jog ne tuo keliu pasukęs ir ne tą pasiekęs. Deja, tada iš to verdančio liūno retas kuris sugebės išsikrapštyti.

     Kas atsitinka, kai besiformuojanti asmenybė pradeda lipti tuo stačiu kalnu, apsuptu baisybės, nuobodumo, tingumo šmėkla. Taip, šitas kelias yra visiškai kitoks negu pirmasis. Juo jaunas žmogus eidamas gali taip pat suklupti, pasižiūrėti žemyn. Bet jeigu jo vidinį pasaulį bus užvaldę aukštieji idealai — tiesa, gėris, grožis—, kurie yra įkūnyti laimės žiburyje, tai ši asmenybė sugebės pasipriešinti visoms negandoms, vilionėms ir pasiekti tą aukso raidėmis šviečiantį žiburį, ne dėl savo asmeninės laimės, bet dėl visos bendruomenės, visos tautos ir pagaliau visos žmonijos laimės.

     Kaip sekasi tiems jauniems žmonėms Lietuvoje? Kokį kelią jie renkasi? Kas labiau juos traukia: ar dideli dvasiniai polėkiai, ar žemas ir savanaudis materializmas?

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

ŽEMĖS VIEŠKELIAIS ĖJĘS

     “Nepelnytai užmirštas žmogus”, — pasakė Vincas Auryla rašytojo, pedagogo, kalbininko, rezistencinės kovos dalyvio Konstantino Bajerčiaus gimimo 90-jų metinių minėjime, kuris buvo surengtas Lietuvos rašytojų sąjungos klubo. Jis susirinkusiuosius supažindino su trumpu, bet labai turiningu šio tikro lietuvių tautos sūnaus gyvenimu.

     K. Bajerčius gimė 1903 m. spalio 24 d. Pajotijuose, Šakių rajone. Baigė Jurbarko “Saulės” gimnaziją, mokytojavo pradžios mokyklose. Vėliau jaunasis mokytojas Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete ėmė studijuoti pedagogiką ir lituanistiką. Tuo pat metu K. Bajerčius dirbo laikraštyje “Mūsų žodis”, bendradarbiavo “Darbininke”, “Lietuvos mokykloje”, “Pavasaryje”. Po studijų apsigyveno Alytuje, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo seminarijos inspektorius. Vokiečių okupacijos metais jis rašė į pogrindžio spaudą, gelbėjo žmones. Mirė K. Bajerčius 1946 m. Tiksliau sakant, buvo užmuštas enkavedistų Alytaus kalėjime. Kur ilsisi jo palaikai, kol kas niekas nežino.

     V. Auryla pasidalijo mintimis apie K. Bajerčiaus literatūrinį, mokslinį palikimą. O jį sudaro eilėraščių ir dainų rinkiniai “Žemės vieškeliais”, “Iš pasakų krašto”, knygelės vaikams “Namuose ir giriose”, “Spindulėliai”, “Nugirstos šnekos”. Studijų metais parengtas referatas “Laimė psichologijos šviesoje”.

     Minėjime taip pat dalyvavo ir kalbėjo K. Bajerčiaus sūnūs Mindaugas ir Vygantas. Savo prisiminimus apie jį papasakojo jo giminės, buvę mokiniai. Įdomių minčių pareiškė rašytojas Julius Būtėnas, profesorius Vytautas Kubilius ir kt. Pluoštą K. Bajerčiaus kūrybos paskaitė aktorius Juozas Šalkauskas. Gražiai nuskambėjo dainos, kurias atliko viešnios iš Lietuvos — Alytaus — tremtinių ir politinių kalinių ansamblis.

     Čia pat veikė K. Bajerčiaus knygų, rezistencinės spaudos leidinių parodėlė. (Tiesa)

GEDIMINO LAIŠKAI

     Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko mokslinė konferencija “Gedimino laiškai”, kurią surengė instituto trečius metus veikiantis Senosios literatūros seminaras.

     Mokslininkai, tarp jų du iš užsienio — Rasa Mažeikaitė iš Kanados ir Stephen Rowell iš Anglijos — analizavo tris 1323 metų gegužės 26 dienos Gedimino laiškus, rašytus Vokietijos amatininkams, kad atvyktų dirbti ir gyventi į Lietuvą.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

NETIKSLUS NAUDININKO VARTOJIMAS

    Kartais mes pavartojame naudininko linksnį ten, kur jis netinka. Čia paminėsime keletą tokių atvejų su pavyzdžiais, kur naudininko linksnis netiksliai pavartotas, ir skliausteliuose nurodysime, kaip būtų galima tuos netikslumus pataisyti.

    1.    Naudininkas nevartotinas po slinkties veiksmažodžių tikslui reikšti, pvz.: Teatro kolektyvas išvyko gastrolėms (=gastrolių, į gastroles, gastroliuoti). Studentas buvo nusiųstas medicinos praktikai (=medicinos praktikos atlikti). Viršininkas atvyko oficialiam vizitui (=oficialaus vizito, su oficialiu vizitu). Darbininkai išėjo pietums (=pietų, pietauti). Visi susirinko posėdžiui (=posėdžio, posėdžiauti, į posėdį).

    Tačiau naudininką galima vartoti, pvz., tokiais atvejais: Nusipirkau sąsiuvinį užrašams. Parnešk duonos pusryčiams. Nusipirkau medaus vaistams. Čia taip pat reiškiamas tikslas arba paskirtis, bet ne po slinkties veiksmažodžių.

    2.    Netinka naudininko linksnyje vartoti veiksmažodinius daiktavardžius tikslui reikšti, pvz.: Gaminį grąžino perdirbimui (=perdirbti). Jis atnešė batus pataisymui (=pataisyti). Padėjo kibirą vandens atsigėrimui (=atsigerti).

    3.    Naudininko linksnis nevartotinas su neigiama bendratimi, reiškiant, kad kas nors negali ar nesugeba ko nors atlikti, pvz.: Išėjusiems negrįžti (=Išėjusieji negrįš, negali grįžti). Žmogui nesuprasti (=Žmogus nesupras, negali suprasti) visų gamtos paslapčių. Vaikui neįveikti (Vaikas neįveiks) tokio darbo.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

    Sovietų laikais vienos bažnyčios šventoriuje buvo Velykų procesija. Karininkas, atsivedęs prie bažnyčios būrį kareivių, jiems pasakė: “Kai ta procesija su savo dievu, eis pro mus, tai aš sukomanduosiu, ir visi jūs turite pakelti špygą tam jų dievui”. Taip ir buvo padaryta, bet karininkas pastebėjo, kad vienas kareivis špygos nekėlė. Tad jis prie jo priėjo ir paklausė:

    —    Dėl ko tu mano įsakymo nepaklausei, dėl ko nekėlei špygos?

    —    Nu, — atsakė kareivis, kuris buvo žydas, — jeigu to Dievo nėra, tai kam kelti špygą, bet jeigu yra, ui, tai gali būti blogai.

* * *

    Koran Doylis, kurio vardas buvo jau žinomas plačiausiuose sluoksniuose, nusprendė iškrėsti linksmą pokštą. Dvylikai Anglijos bankininkų, turėjusių nepriekaištingą reputaciją, jis išsiuntinėjo vienodo turinio laiškus: “Viskas atskleista! Tučtuojau gelbėkitės!”

    Per 24 valandas visi adresatai, “padorūs džentelmenai”, paliko Angliją.

* * *

    Kartą profesorius pasakė studentams:

    —    Jei šioje auditorijoje yra bent vienas bukaprotis, prašau atsistoti.

    Po neilgos pauzės auditorijos gale atsistojo augalotas vaikinas.

    —    Taip, taip, vadinas, tamsta save laikai bukagalviu? — klausiamai tarė profesorius.

    —    Ne, ponas profesoriau, — atsakė studentas, — man tiesiog pasidarė nesmagu, kad tik jūs vienas ten stovite.

Skaityti daugiau:

Įvairybės

Tikrai keista liga

     Amerikos gydytojai ir fiziologai tiria vadinamąją keistuolių ligą — nakties apetitą. Sergantys šia liga, miegodami pakyla iš patalo, miegodami nueina į virtuvę, kur be jokio saiko prisivalgo. Ypač mėgstami kaloringi produktai -sviestas ir cukrus. Miegantys kliūva už baldų ir sienų, pjaudamas peiliu dešrą, gali susižeisti, po visą butą gali išmėtyti maisto produktus. Kai kurie mėgina priešintis šiai savo ligai: paslepia nakčia viską, kas valgoma, užrakina šaldytuvą. Deja, ligonis atsikėlęs dažnai suranda kuo prikimšti bumą, ir tai gali būti kas nors nevalgomo ir net pavojingo.

     Iš 19 tirtųjų pacientų daugiau kaip du trečdaliai buvo moterys. Dažna iš jų po tokių nakties pokylių dieną griebiasi dietos. Šios retos ligos priežastis nežinoma, tik spėjama, kad ji susijusi su psichologiniu stresu arba piktnaudžiavimu vaistais ir yra panaši į lunatizmą. Gydymo būdų kol kas nesurasta.

Muzika palengvina mirtį

     Daugumoje ligoninių dirba gydytojai, seselės slaugės, greitosios pagalbos darbuotojai. Bet Montanos Šv. Patriko ligoninė yra vienintelė, turinti muzikantus, grojančius arfa. Muzikinė tanatologija pirmąkart vartoja arfą ir balsų muziką, kad mirštantysis lengviau pakeltų kančias, išeidamas į kitą pasaulį.

     Teresė Schroeder-Sheker, muzikos profesorė, būdama studentė, dirbo slauge. Sukrėsta elgesio su mirštančiaisiais, ji nusprendė kažką sugalvoti, ir taip buvo pasėta muzikos tanatologijos sėkla. (Tanatologija - mokslas apie mirtį. Red.).

     Šv. Patriko ligoninė “aptarnauja” taip kiekvieną norintį. Muzika gali palengvinti mirimo procesą, sumažindama kančias, lėtindama gyvybės gesimą ir padėdama ligoniui susidurti su amžinybe. Sakoma, kad muzika gali daugiau ligoniui padėti negu morfijus.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■    Šv. Tėvas, atsisveikindamas su Lietuvos žmonėmis, pasakė: “Esu dėkingas, kad šis apsilankymas leido man suvokti, kokius uždavinius pirmiausia turi spręsti Bažnyčia. Tai dideli uždaviniai: nuo ilgą laiką negalėjusių mokytis ar gilintis į savo tikėjimą jaunimo ir suaugusiųjų katekezės iki kunigų bei pastoracijos darbininkų rengimo”.

■    1993 m. spalio mėn. antrą kartą po 70 m. Vilniuje pašventinta Lietuvos karaimų šventovė — kenesa. 1984 m. ji buvo grąžinta karaimų bendruomenei ir iki šiol restauruojama.

■    Visoje Lietuvoje jau matomi katalikų veikėjų pastangų vaisiai: veikia katalikiškos mokyklos, parapijų senelių slaugos namai, jaunimo evangelizacinės grupės, nemokamos valgyklos vargšams, katechetiniai centrai. Šie darbai įmanomi tik Lietuvos ateitimi susirūpinusių geradarių maldų ir aukų dėka.

■    1993 m. gruodžio pabaigoje Izraelis ir Vatikanas patvirtino sutartį, kad tarp jų būtų sukurti diplomatiniai ryšiai. Šia sutartimi paruošiamas kelias ir galimai popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Šventąją žemę 1994 metais. Iki šiol Vatikanas kratėsi ryšių su Izraeliu dėl Izraelio elgesio su palestiniečiais okupuotose teritorijose. Vatikanas turi diplomatinius ryšius su daugiau kaip šimtu valstybių.

■    Lietuvos vyčių Vidurio Amerikos distrikto 34-jame metiniame žymenų bankete vasario 6 d. Martinique pokylių salėje buvo pagerbti vienintelių dviejų Čikagos lietuviškų parapijų klebonai: Švč. M. Marijos Gimimo parapijos Marquette Parke kun. Jonas Kuzinskas ir Nekalto Prasidėjimo Brighton Parke kun. Anthony Ruchenski.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Nuoširdžiai dėkojame "Laiškų lietuviams" rėmėjams

80 dol. aukojo L. Normantas.

40 dol. aukojo V. Sesniauskas.

Po 35 dol. aukojo: prel. J. Kučingis, J. Jankauskienė, kun. V. Radvina, R. Ražauskienė.

Po 30 dol. aukojo: K. Račiūnas, P. Ambromaitis, P. Janušonis, J. Ardys, B. Čižikaitė.

Po 25 dol. aukojo:V. Udrienė, V. Šoliūnas, P. Guodis, J. Žitkus, B. Bildušas, I. Kairytė, L. Ragas, E. Sinsinas, A. Šešplaukis, J. Kačkelis.

Po 20 dol. aukojo: F. Černius, T. Norkienė, M. Vilutis, E. Diminskienė, F. Putrius, O. Minoraitė, N. Šumskis, A. Sutkus, K. Laurynas, O. Matusaitienė.

Po 15 dol. aukojo: S. Žilevičius, A. Karaitis, P. Lekutis. J. Nausėda, D. Žuraitis, A. Lipčius, Č. Masaitis, E. Jasaitienė, S. Kamarauskas, V. Dėdinienė, E. Raudys, D. Jakas, B. Graužinis, J. Janušonis, J. Starkus, E. Pagirys, prel. L. Peck, A. Valavičius, B. Žemaitienė, P. Raulinaitis, S. Jokūbauskas, E. Arlauskienė, V. Kazlauskas, P. Norvilas, M. Bichnevičius, K. Markus, A. Pažiūra, kun. E. Statkus, H. Laucius, J. Skladaitis.

Skaityti daugiau: