Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1996m. 10 Lapkritis

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOL. XLVII, NO. 11

VISI ŠVENTIEJI IR VĖLINĖS

325

 Kun. K. J. Ambrasas SJ

ŽMOGAUS PASIRENGIMAS

328

 Birutė Žemaitytė

LIETUVIŲ GALI BŪTI VISUR

333

 Antanas Saulaitis SJ

TIKINČIŲJŲ DVASINIS GYVENIMAS

337

 Kun. Lionginas Virbalas SJ

GALUTINIS BRENDIMAS

341

 Kęstutis A. Trimakas

DRĄSOS BANDYMUOSE

344

 Chiara Lubich

KUN. DONATO SLAPŠIO JUBILIEJAI

345

 Kun. K. J. Ambrasas SJ

NUODĖMES ATLEISTI TEIKIS

347

 Eugenija Čiurlionienė

NELAIMĖLIS PAKELĖJE

350

 Kostas Gruodis

PO SAVO ŽVAIGŽDE

353

 Marija Balkevičiūtė

KALBA

354

 Juozas Vaišnys SJ

TĖVYNĖJE

356

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

359

 Red.

TRUMPAI

360

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio nuotraukomis iš Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Čikagoje. Viršelio piešinys - dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540) - LETTERS TO LITHUANIANS - is published monthly except bimonthly July/August. Its publishers and owners are Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., The purpose, function, and non-profit status of this organization and the exempt status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 months. The editor is Rev. Joseph Vaišnys SJ. The managing editor is Ms. Maria A. Jurkutė. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636-1098 .In preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2300. Totai distribution 2275 copies, mail subscription - 1985, free distribution - 295. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 25 copies are left-overs. Annual subscription is $15.00, single copy - $1.50. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56 th Street, Chicago, IL 60636-1098

Visi šventieji ir Vėlinės

Kun. K. J. Ambrasas SJ

    Lapkričio 1 dieną prisimename visus šventuosius, o lapkričio 2 d. — sielas skaistykloje.

    Ką mums, krikščionims, primena Visų Šventųjų diena? O kas iš viso yra šventasis? Žinoma, galima tiksliai apibrėžti: "Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra Bažnyčios narys, kuris, vykdydamas Dievo valią, gyvendamas žemėje, praktiškai ypač uoliai vykdė krikščioniškąsias dorybes ir savo darbais panašus į Kristų. Įvykus jo užtarimu moksliškai patikrintiems stebuklams, Katalikų Bažnyčia neklaidingu savo autoritetu skelbia, kad toks asmuo yra mielas Dievui, kuris per stebuklus paliudija kitiems Bažnyčios nariams jo šventumą. Šitaip šventasis pripažįstamas tarpininku ir užtarėju pas Dievą visų tų, kurie dar nėra pasiekė savo tikslo - vienybės su Dievu amžinoje laimėje. Šventasis yra regimas įrodymas, kad Dievas veikia savo Bažnyčioje ir todėl šventasis yra tikrojo krikščioniško gyvenimo pavyzdys" (LE, XXX t., p. 222).

    Tačiau mes, pagalvoję apie šventuosius, dažniausiai prisimename, jog nemaža jų plakėsi iki kraujo, naktis praleido ant grindų, marinosi alkiu, nešiojo ašutines. Kai kurie, nusipynė iš erškėčių vainikus, savo kantrybei už-

Algirdo Grigaičio nuotr.

Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.

grūdinti bėgo į tyrus ir miškus, kad galėtų nuošalumoje pabūti vieni su Dievu. Mes juos gerbiame, mylime, jais stebimės, bet jais sekti, iš jų mokytis nesugebam, neišdrįstam, nesiryžtam. Kodėl taip mes atitrūkę nuo tų rinktinių, tokių visiems, ypač mūsų amžiui, pačių reikalingiausių mūsų visuomenės narių? Bene svarbiausia priežastis - mūsų valios silpnumas, neryžtingumas. Mes iš viso nesuprantame šventumo esmės, kad ją svarbiausia sudaro nesilpstanti meilė Dievui, kuriam jis skyrė visą savo laiką, sveikatą, visą gyvenimą taip, kaip to meto sąlygomis atrodė geriausia parodyti. Taigi jei norime ieškoti naujų meilės būdų, kad labiau patiktume Dievui, šiandien nebūtina taip skaudžiai marintis, kaip būdavo daroma prieš kelis ar keliolika amžių. Juk svarbu ne tiek savo energiją sumažinti plakimais ir sudildyti nemiga, kiek našiu, vaisingu ir naudingu darbu pasiaukoti artimo meilei ir apaštalavimui. Čia svarbiausia mokytis iš šventųjų uolumo, kurį dera pritaikyti mūsų laikais pačia tinkamiausia proga, būdais ir metodais.

Skaityti daugiau:

Žmogaus pasirengimas gyvenimui ir mirčiai

Birutė Žemaitytė

Esu gydytoja iš provincijos miesto, todėl mano pranešimas ne mokslinis, o praktinis, kadangi mokslas prieina tik iki mirties durų, o toliau prabyla mokslui nepaveldi antgamtinė tikrovėmirties virsmas. A. Karelis (Alexis Carrel), žymus mokslininkas, už laimėjimus medicinos srityje 1912 m. gavęs Nobelio premiją, sako: “Ką mums duoda visos teorijos mirties akivaizdoje? Tikram gyvenimui reikia ne mokslo, bet tikėjimo

Dievas - Gyvybė

     “Aš esu Esantysis”, skaitome pradžios knygoje. Dievo esmė - Gyvybė. “Aš esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”, esu gyvųjų, esu asmenybių Dievas. “As dėkoju Tau, kad esu taip nuostabiai, baimę keliančiai sukurtas! Nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino” (Ps 139,14).

     Žmogus yra asmenybė, save suvokianti būtybė, gali protu aprėpti visą pasaulį, neištirpdama jame.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ GALI BŪTI VISUR

Antanas Saulaitis SJ

     Užpernai jaunas gydytojas iš Lietuvos atvyko tobulintis didmiestyje (nesinori vardinti miesto, t.y. Čikagos), kuriame jau bent 127 metus yra lietuvių kilmės žmonių. Kone trečiam mėnesiui prasidedant, ligoninės koridoriuje išgirdo dvi gailestingas seseris, besikalbančias lietuviškai. Nustebęs jas sustabdė ir prakalbino, nes nežinojęs, kad iš viso čia tos pačios tautybės vietinių gyventojų esama. Antra vertus, toli nuo Lietuvos gyvenantys pripratę savųjų ieškoti, o susiradę jaučiasi kaip giminės. Štai prieš lygiai 30 metų į I-ąją Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso stovyklą Dainavoje atskrido Argentinos atstovai. Neradę, kas jų lauktų, pasiėmė Detroito telefono knygą ir pradėjo lietuviškos pavardės ieškoti. Šv. Antanas jų pasigailėjo, ir netrukus pirmame ar antrame puslapyje rado pavardę, prasidedančią raidėmis “Aba-” Žmogus paskubom atvažiavo, svečius pasiėmė, restorane pavaišino ir Dainavon nugabeno.

A. Kezio nuotr.

     Telefono knygose lietuviškų pavardžių vartyti pripratę visi, kurie darbo, mokslo ar atostogų reikalais keliauja nepažįstamon vieton. Neveltui San Francisco lietuviai ilgus metus buvo įrašę telefono abonentu “Lithuanian Information” - telefoną atsakydavo dažniausiai namie būdamas pensininkas ir užmegzdavo ryšius.

Skaityti daugiau:

TIKINČIŲJŲ DVASINIS GYVENIMAS PERSEKIOJIMO METAIS

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Tendencija apsiriboti vidiniu tikėjimu

     Didžiausias kovos prieš religiją įkarštis buvo nukreiptas į išorinį tikėjimo pasireiškimą visuomeniniame gyvenime: naikinami religiniai ženklai, apeigos leidžiamos tiktai bažnyčių viduje, tikintiesiems draudžiama viešai praktikuoti savo tikėjimą. Ateizmo platintojai griežtai reaguodavo net į kryželį ant kaklo, persižegnojimą viešoje vietoje, ar “sudiev” ištarimą. Tie, kurie dirbo nors kiek atsakingesnį darbą, o dažnai net ir mokiniai, buvo persekiojami vien už ėjimą į bažnyčią, nors to nedraudė joks įstatymas. Net turistinis bažnyčios aplankymas buvo laikomas nelojalumo valdžiai ženklu. Tikėjimas ir visos jo apraiškos turėjo būti išstumtos už visuomeninio gyvenimo ribų ir pamažu sunaikintos. Tačiau ateistinis persekiojimas galėjo paliesti tik viešąjį žmogaus gyvenimą, bet ne jo vidinius įsitikinimus. Tokiomis sąlygomis tikėjimas vis labiau darėsi tik vidinis, dažniausiai stropiai slepiamas nusiteikimas. Tatai būtų pozityvus reiškinys. Tikėjimas yra žmogaus vidaus apsisprendimas, o ne vien išorinis priklausymas tam tikrai bendruomenei. Ateistinis persekiojimas, pats to nenorėdamas, paskatino tikėjimo interiorizaciją. Net tie, kurie neturėjo galimybės išnagrinėti, išstudijuoti krikščioniškųjų tiesų, tikėjimą priimdavo kaip neginčijamą vertybę. Toks apsisprendimas už tikėjimą vyko daugiau ne pasitelkiant protą, bet širdį. Daugeliui vyresnės kartos katalikų ir daliai jaunimo tikėjimas buvo lyg sudėtinė būties dalis. Todėl ateistinė argumentacija mažai galėjo paveikti. Tikėjimas tokiems žmonėms teikė stiprybės, tikėjimą jie palaikė gyvą visuomenėje.

Skaityti daugiau:

GALUTINIS BRENDIMAS SENATVĖJE

Kęstutis A. Trimakas

Spaudai baigiama ruošti nauja Kęstučio A. Trimako knyga “Asmenybės raida gyvenime: Egzistencinio apsisprendimo psichologija ” Joje, ryškinant apsisprendimo reikšmę, svarstomas žmogaus vystymasis nuo kūdikystės iki mirties. Iš tos knygos čia spausdinama ištrauka apie senatvę.

    Paskutinis žmogaus brendimas vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir tęsiasi iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis “susitvarkymas”, kurio rezultatas jei teigiamas, yra vidinė dama, o jei neigiamas - vidinė nedarna. Vidinę struktūrą lydi atitinkanti nuotaika: jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gili, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė; o jei nedarni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir desperacija.

    Šioje pakopoje susitvarkymas vyksta trejopu atžvilgiu: 1. praeities, t.y. visa, kas gyvenime jau įvyko, 2. dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu, senatvėje, atsitinka ir 3. ateities, t.y. tai, kas dar įvyks, ypač mirtis.

Praeitis

    Senatvėje žmogus dažnai prisimena “senus laikus” - kas šiaip atsitiko, kas gera, kas bloga. Labiausiai gal galvoja apie smagius įvykius. Tai savotiška pramoga. Jei jis dėl to viduje tvirtesnis, jei jame kyla dėkingumas, jei sprendžia, jog buvo prasminga gyventi, tai prisideda prie jo vidinės damos ir ramybės. Senatvėje bręstantis žmogus vis dėlto prisimena ir tai, kas gal praeityje nebuvo taip smagu: kas blogo atsitiko ir ką jis padarė blogo. Kai kurie stambesni dalykai iškyla savaime. Reikia būti sau atviram, neslėpti nuo savęs, jei tai kaltė - apgailėjus, susitaikius, sąžinė nurimsta, ateina ramybė -plyšys užtaisomas, atsiranda darna. Darna atsiranda ir tuo atveju, jei yra dar užsilikęs pyktis ar neapykanta kitam už padarytą žalą ar iškilusį konfliktą, ir tada mintyse atleidžiama ar susitaikoma.

Skaityti daugiau:

DRĄSOS BANDYMUOSE

CHIARA LUBICH

 "Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!" (Mt 14,27).

    Tada tai buvo nuostabus įvykis, kai Jėzus tuos gerai žinomus žodžius pasakė. Po to, kai padauginęs duoną ir pavalgydinęs minią, jis liepė apaštalams sėsti į laivą ir plaukti pirm jo į kitą ežero pusę, jis užkopė į kalną melstis.

    Kai laivas, plaukdamas prieš vėją, bangų buvo blaškomas, tada, Jėzus, eidamas vandens paviršiumi, prisiartino prie dvylikos. Apaštalai, pamatę jį, buvo siaubo apimti ir šaukė: “Tai šmėkla!” Tačiau Jėzus juos užtikrino sakydamas: “Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!”

    Petras, girdėdamas tuos jo žodžius, meldė: “Viešpatie, jei tikrai tu esi čia, įsakyk man eiti pas tave vandens paviršiumi”. “Ateik”, - Jėzus atsakė.

    Petras pasitikėdamas pradėjo eiti Jėzaus link, o smarkaus vėjo išgąsdintas, pradėjo skęsti ir šaukė: “Gelbėk mane, Viešpatie!” Jėzus tuoj atėjo, griebė jį už rankos ir sulaikęs pasakė: “Žmogau menko tikėjimo, kodėl abejo-jai?”

Skaityti daugiau:

Kun. Donato Slapšio jubiliejai

 (Kun. Donatui Slapšiui SJ 75-oji vasara ir 48-ieji Indijos misijos metai)

Kun. K.J. Ambrasas SJ

    Aštuntą dešimtmetį metų įpusėjęs (šiemet kovo mėn. 13 d. jam sukako 75 metai) lietuvis misionierius Donatas Slapšys vis dar sėkmingai tebesidarbuoja Indijoje. Ateinančiais metais šis stebėtino atkaklumo, sveiko lietuviško ryžto kupinas ir tiesiog Dievo apdovanoto veiklumo pilnas jėzuitas švęs dvigubą sukaktį: lapkričio mėn. 11 sukaks 60 metų, kai jis įstojo į Jėzaus Draugiją, o lygiai už metų - 1997 liepos 7-ąją, jei Dievas duos, turėtų paminėti auksinį kunigystės jubiliejų.

    Jau prieš keliasdešimt metų karo grėsmei pakibus virš gimtojo miesto, šiaulietis jaunuolis paliko gimtąją žemę. Jo atmintyje išlikę gyvi prisiminimai apie tada netoliese prie gimtųjų namų stovėjusį malūną. Tačiau jau beveik 50 metų tas buvęs guvus šiaulietis vaikinas - nūnai virtęs pavyzdingu, užsigrūdusiu, indų kalbą gerai išmokusiu kunigu, kuris net vieną kitą dieną turi gerai apsiprasti, kad galėtų su lietuviškai kalbančiu svečiu normaliai šnekėtis gimtąja kalba. Jos T. Donatas anaiptol neužmiršęs, tiktai per tiekos metų lietuvių kalbos sakiniai, mintys, posakiai jau giliai nusėdo į pasąmonės gelmes, nes graikų, lotynų, vokiečių, anglų ir dar kitomis kalbomis skaityta literatūra jam dar ir dabar nesvetima. Atsivertęs šiomis kalbomis Šv. Raštą ar paėmęs poezijos tomelį, jis gali ne tik paskaityti ir suprasti, bet nemaža tekstų atmintinai pasakyti. Keliomis kalbomis jis gali ir šiandien susikalbėti. Tačiau užvis labiausiai kasdien prireikia vietinės kalbos. Ja šnekasi su valdžios atstovais, parapijiečiais, darbininkais, kurie štai pradėjo kasti šulinį saulės kaitinamo išdžiūvusio dirvono pašonėje. Tenykščio misionieriaus dalia ne tik sielas rengti Amžinybei, bet ir rūpintis kasdien ryžių sauja, be kurios joks žmogus, tuo labiau vaikai, jaunimas ilgai neišgyvens.

Skaityti daugiau:

Nuodėmes atleisti teikis

Eugenija Čiurlionienė

    Taip vienodai ir monotoniškai krinta lietaus lašai į žemę. Žemė stengiasi sugerti kiekvieną lašą, tarsi žmogus, kuris skuba sugerti į save kiekvieną laimės, pasisekimo ir džiaugsmo krislelį. Tačiau tų krislelių žmogui būna skirta taip mažai, niekada nebūna, kaip po lietaus, didelis klanas. O, jei taip būtų! Žmonės matuotų savo laimę, tarsi vandenyną, beribiais plotais. Deja, tik lašas po lašo laimės daugeliui žmonių per visą gyvenimą nepripildo net plonos taurės. Tą taurę geriame ilgai, po mažytį gurkšnelį, tausojamą, kad turėtume ilgiau, bet atsitinka taip, kad taurė sudūžta, ir mes vaikštome ant sudužusios laimės šukių, skaudžiai žalojančių ne tik kūną, bet ir sielą.

A. Kezio nuotr.

    Tokių žmonių, kurių širdys plaka skausmu, žemėje yra ne šimtai, ne tūkstančiai - milijonai. Kiekvienam atrodo, kad jo žaizda pati didžiausia, pati skaudžiausia.

    Kad galėtų kas surinkti iš žmonių skausmą, neviltį, kad galėtų visiems padalinti po vienodą laimės spindulėlį, kad visi žmonės žemėje būtų žmonėmis - kokia palaima viešpatautų pasaulyje! Tačiau tap nėra: žmonės nuspalvinti įvairiai: juodai, baltai, geltonai, ir tos spalvos tai iškelia žmogų, tai gniuždo, mindo prie žemės. Rodos, nesvarbu būtų žmogaus spalva - svarbu, kad širdys vienos spalvos, jos plaktų taikiai, kad žmonės šypsotųsi vieni kitiems. Taip nėra ir nebus - žmogus pats protingiausias, bet ir pats menkiausias tvarinys žemėje.

Skaityti daugiau:

Nelaimėlis kelyje

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Kostas Gruodis

“Tai daryk, ir gyvensi” (Lk 10, 28).

    “Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto ir kas nors jiems tartų: 'Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite', o neduotų, kas reikalinga jų kūnui - kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs” (Jok 2,14-17).

A.Kezio nuotr.

    Dievas nori tikėjimo darbų, Jo žodžio vykdymo. Kiekvienas žmogus daugelį kartų yra bandomas, ar jis jau pajėgs pasidalyti, atjausti, mylėti. Ir tik ta dorybė verta savo vardo, kuri atlaiko bandymą. Bandymai ateina netikėtai, kada jų visiškai nelauki ir nesitiki. Pažvelkime į Jobą. Dar tas Jobui nekalbėjo, kad jis (Jobas) yra netekęs visų savo tūkstančių galvijų, o štai atėjo kitas ir tarė: “Tavo sūnums ir dukterims valgant ir geriant pirmagimio brolio namuose, ūmai pakilo smarkus vėjas nuo tyrumos pusės ir sukrėtė keturis kampus namų: jie griūdami prislėgė tavo vaikus ir jie mirė” (Job 1,18).

Skaityti daugiau:

PO SAVO ŽVAIGŽDE

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Marija Balkevičiutė

    Bandau surasti danguje savo žvaigždę, sužibusią tik tam, kad gyvenčiau. Antai... pačiam pakrašty viena tokia skaidri. Tai mano - nutariau. Kada nors ateis laikas jai pasitraukti. Kada nors...

    Geriau apie tai dabar nė negalvoti. Dar daug metų, valandų, minučių man skirta gyventi. Esu reikalinga pasauliui, Lietuvai, jos pavargusiems vaikams. Norėčiau aplankyt kiekvieną vienišą senelį. Padėti, patarti, o gal paprasčiausiai paglostyti pavargusią raukšlėtą ranką. O gal užtektų vien tik išklausyti... Nežinau, kodėl suvirpa širdis, pamačius gatvėj vargšą bekojį skurdžių, klūpantį ant bulvinio maišo. Koks nusižeminimas... ir vien dėl to, kad reikia valgyti, ir vien dėl to, kad užgimei gyventi. Tėveli, pasakyk, kur ieškoti tiesos? Kurioj pasaulio šaly ji dalinama ir neimama mokesčio?

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Ar tinka linkėti skanaus apetito?

    Valgantiems paprastai sakoma: Gero apetito! Linkime, kad žmogus valgytų su noru, kad maistas stiprintų jėgas, sveikatą.

A. Kezio nuotr.

    Kaimuose nuo seno girdima ir kitokių liaudiškų linkėjimų. Atėję į svečius, radę valgančius, senukai ir dabar sako: Skalsu! Skalsa! ar Skalsink, Dieve! Vilniaus krašte išgirsime: Sotį valgantiems! arba tiesiog Soties! Atsakoma kvietimu vaišintis: Prašom prie stalo!

    Miestų, miestelių, kurortų valgyklose, pirmiau pavalgę už kitus valgančius draugus ar pažįstamus, keldamiesi nuo stalo, greta sėdintiems kaimynams esame pratę linkėti skaniai baigti (pietus...).

    Tiktai niekada nelinkėkite valgantiems ar einantiems valgyti skanaus apetito! Kas kita einantiems kurį laiką kartu pietauti draugams, bendradarbiams atsiskiriant palinkėti Skanių pietų! (Antanė Kučinskaitė, 1990 11 22)

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

ATSIDIEVOJIMAI

    Mano senas bičiulis politologas Aleksandras Štromas buvo ir liko homo ludens - žaidžiantis žmogus. Todėl jau antra savaitė tramdau save, kad nepykčiau, nesisieločiau, juokais nuleisčiau visas jo šnekas ir prognozes arba A. Štromo pastangas įpiršti Lietuvai dar vieną partiją, kurios lyderio postą jis kilniaširdiškai užleistų V. Adamkui, pats pasitenkindamas kukliu tautos pranašo vaidmeniu. Mes dar prisimenam, kaip prieš metus jis teigė, jog Lietuvoj privalo laimėti “trečioji jėga”. Dėl tos perspektyvios vietos ėmė rungtis Prunskienės moterys ir barzdoti vyrai - nuo Šustausko iki Bičkausko, įsikūrė dar kelios partijos - greit jų turėsim apie trisdešimt - tačiau ponas Aleksandras tarp jų vidurio kažkodėl neįžiūri.

    Nemato jo ir Štromo bičiulis ponas Tomas Venclova, šį kartą tautiečiams atvežęs barzdotą anekdotą apie dvejas šykštaus škoto kelnes - ak, kodėl tie neišprusę lietuviai nepaprašo trečių iš atvažiuojančių amerikonų! Ir vienas, ir kitas tulžingai spjaudosi, lyg čia tebūtų tik dėdėpistai ir konservatoriai. Tiedu profesoriai nenori matyti, kad jiems pažįstami bolševikų palikuonys, devyniskart apsivogę ir apsimelavę, dairosi, kaip čia dar galėtų apmulkinti nuskurdintą liaudį, o antrieji, net minėtų svečių paniekinti, iš paskutiniųjų stengiasi sukliudyti vagiui, kad tas prisiplėšęs bent jau sienas paliktų. Apie kitas partijas jie iš viso nešneka - krikdemus, socdemus, demokratus ir tautininkus, net Centro sąjungos veikėjus išveja iš aikštės kaip išdykaujančius vaikigalius, mat atvykusiems ponams reikalinga žaidimų veja su aiškiai pažymėtais vartais.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

"Patarimai" spaudos bendradarbiui

    Rašydamas laikraščiui ar žurnalui, taip suspausk eilutes, kad nė tas nenaudėlis redaktorius nesurastų jokios vietelės įspausti kokiai pataisai.

    Vartok tokį popierių, kad jei redaktorius norėtų pataisyti, būtinai jam palietų rašalą.

    Neskaityk savo išspausdinto rašinio, nežiūrėk, kaip pataisyta, ir daryk tas pačias klaidas, nes tai liudys tavo būdo patvarumą.

    Ant raidžių nedėk ženklų, tegul redaktoriai pasuka galvas, ar ten žmonės pjauna šieną ar sieną.

    Imk spalvotą popierių; tegul linotipininkui pamirguliuoja akyse visokie gražumėliai.

Skaityti daugiau:

Trumpai

■ Pop. Jonas Paulius II nuo liepos 10 iki 23 d. atostogavo Lorenzago di Cadore vietovėje, Italijos Alpėse.

■    Atsiliepdamos į pop. Jono Pauliaus II kvietimą pasirengti XI Pasaulio jaunimo dienai, kuri įvyks 1997 m. Paryžiuje, Kauno arkivyskupijos Evangelizacijos centras ir kitos katalikiškos organizacijos gegužės 25 d. Kauno jėzuitų mokykloje surengė Kauno arkivyskupijos jaunimo dieną.

■    Pal. Jurgio Matulaičio Misijos (Lemontas, JAV) ir Toronto (Kanada) tikinčiųjų bendruomenės nariai parašė atvirus laiškus lietuviams, gyvenantiems tėvynėje, kviesdami stoti į kovą prieš blogį, apatiją ir neviltį, kviesdami į bendrą maldos ir didesnio atsinaujinimo žygį.

■    Gegužės 19 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo paminėtas vysk. Antano Deksnio 90 m. amžiaus jubiliejus. Per vakarinių šv. Mišių pamokslą mons. J. Antanavičius papasakojo apie vysk. A. Deksnio asmenybę ir jo gyvenimo kelią nuo Panevėžio katedros vikaro ligi išeivijos lietuvių vyskupo.

■    Birželio 14 - 16 d. Troškūnų Švč. Trejybės parapija ir miestelis atšventė 300 m. jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo iš Troškūnų kilęs užsienio lietuvių vysk. Paulius Baltakis OFM ir Panevėžio vysk. Juozas Preikšas. Jie koncelebravo šv. Mišias už Troškūnų parapiją bei mirusius ir gyvus jos geradarius.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Laiškų lietuviamsrašinių konkursas

    Šiam konkursui siūlome temas pasirinkti iš septynių didžiųjų nuodėmių arba iš septynių jas atitinkančių didžiųjų dorybių. Galima rašyti ir beletristine forma, tik būtinai atsakyti į pasirinktą temą.

    Didžiosios nuodėmės: 1. Puikybė, 2. Godumas, gobšumas, 3. Paleistuvavimas, gašlumas, 4. Pavydas, 5. Piktumas, rūstumas, 6. Nesaikingumas valgant ar geriant, 7. Tingėjimas.

    Didžiosios dorybės: 1. Nuolankumas, 2. Dosnumas, 3. Skaistumas, 4. Meilingumas, artimo meilė, 5. Romumas, švelnumas, 6. Susivaldymas valgant ar geriant, 7. Uolumas, darbštumas, pamaldumas.

    Straipsnio apimtis suaugusiems — maždaug 4-6 mašinėle rašyti puslapiai, jaunimo gali būti trumpesni. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Konkursas baigsis 1997 m. vasario mėn. 16 d.

Skaityti daugiau: