Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GALUTINIS BRENDIMAS SENATVĖJE

Kęstutis A. Trimakas

Spaudai baigiama ruošti nauja Kęstučio A. Trimako knyga “Asmenybės raida gyvenime: Egzistencinio apsisprendimo psichologija ” Joje, ryškinant apsisprendimo reikšmę, svarstomas žmogaus vystymasis nuo kūdikystės iki mirties. Iš tos knygos čia spausdinama ištrauka apie senatvę.

    Paskutinis žmogaus brendimas vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir tęsiasi iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis “susitvarkymas”, kurio rezultatas jei teigiamas, yra vidinė dama, o jei neigiamas - vidinė nedarna. Vidinę struktūrą lydi atitinkanti nuotaika: jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gili, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė; o jei nedarni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir desperacija.

    Šioje pakopoje susitvarkymas vyksta trejopu atžvilgiu: 1. praeities, t.y. visa, kas gyvenime jau įvyko, 2. dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu, senatvėje, atsitinka ir 3. ateities, t.y. tai, kas dar įvyks, ypač mirtis.

Praeitis

    Senatvėje žmogus dažnai prisimena “senus laikus” - kas šiaip atsitiko, kas gera, kas bloga. Labiausiai gal galvoja apie smagius įvykius. Tai savotiška pramoga. Jei jis dėl to viduje tvirtesnis, jei jame kyla dėkingumas, jei sprendžia, jog buvo prasminga gyventi, tai prisideda prie jo vidinės damos ir ramybės. Senatvėje bręstantis žmogus vis dėlto prisimena ir tai, kas gal praeityje nebuvo taip smagu: kas blogo atsitiko ir ką jis padarė blogo. Kai kurie stambesni dalykai iškyla savaime. Reikia būti sau atviram, neslėpti nuo savęs, jei tai kaltė - apgailėjus, susitaikius, sąžinė nurimsta, ateina ramybė -plyšys užtaisomas, atsiranda darna. Darna atsiranda ir tuo atveju, jei yra dar užsilikęs pyktis ar neapykanta kitam už padarytą žalą ar iškilusį konfliktą, ir tada mintyse atleidžiama ar susitaikoma.

    Jei ne anksčiau, tai bent senatvėje gali vykti savo vidaus valymas, švarinimas, nuo kaltės jausmo, nuo rusenančio pykčio ar pavydo, ar neapykantos. Destruktyvūs jausmai būna į vidų įnešę tamsos, erzelio, atplyšimo nuo kitų ir skilimo savyje. Kol jie neišvalyti, tol nešvara lieka ir drumsčia vidų. O jei jiems leidžiama užimti dėmesį, jie užtemdo šviesą, neramina širdį ir kelia kartėlį.

Dabartis

    Senatvės laikas su ribojimais, trūkumais gali būti ne tik nemalonus, bet ir skaudus. Reikia daug kantrybės ir netgi pastangų kuo mažiau kreipti dėmesį į savo opas, kiek galima dėmesį ir rūpestį nukreipti į kitus. Kitaip apie savo bėdas tegalvojant ar vien savo sveikata užsiėmus, kraunasi neigiami jausmai, sunkėja nuotaika, senatvė darosi sunkiai pakenčiama.

    Daug yra tiesos posakyje, kad ne vien nuo to, kas atsitinka, bet, didele dalimi, ir nuo to, kaip žvelgiame į tai, kas atsitinka, priklauso, kaip mes jausimės. Ir į sunkumus galima žvelgti ne pesimistiškai. Tada lengviau juos pakelti. Juos pakeliant, jie priimami; tada priimama ir senatvė, ypač sunkioji jos dalis. Tiesa, priimti reikia ir senatvės malonumus, nors jų tektų ir “su žiburiu” ieškoti. Bet kas ieško, tas atranda. Taip žmogus vidinę damą ir ramybę atranda ypač tada, kai derinasi su esama padėtimi - su tuo, kas joje teigiama ir kas neigiama.

Mirtis

    Panašiai yra ir su mirtimi, trečiąja ir sunkiausia senatvės tikrove. Tačiau ir jos atveju labai priklauso, kaip į ją žiūrima ir kaip ji pasitinkama. (Erikson’as jos plačiau nesvarstė.) Šioje knygoje ji bus svarstoma savo vietoje -pabaigoje, laikant ją, kaip ir dera, paskutine žmogaus brendimo pakopa. 1

Prasmingo gyvenimo pasekmė

    Vidinė dama - tai prasmingo ir kryptingo gyvenimo viršūnė. Gyvenimas buvo su tikslu ir buvo eita ir gyventa to tikslo kryptimi. Pasiekta dama tarp savęs ir gyvenimo tiek, kiek jis jau gyventas, kiek gyvenamas ir kiek dar liko gyventi, net ir jo baigmė.

    Visi ankstyvesnieji žmogaus “amžiai” galėjo prisidėti prie šio galutinės fazės vaisiaus, kiekviena stadija krovė savo vaisius. Ypač svarbi buvo jaunystė, sudaranti ego identitetą, svarbus buvo viduramžio savikritiškas persiorientavimas į vidaus pasaulį, svarbus plėtojamas gimdymumas.

    O senatvėje, atsistojęs ant visų ankstyvesnių įgytų laikysenų, vyresnio amžiaus žmogus priima save, kitus artimus, tėvus, artimuosius, praėjusį gyvenimą (susidorojant su blogiu, susitaikant, toleruojant, visa panaudojant gėriui), laimėjimus ir nepasisekimus, sunkumus ir džiaugsmus, visus išgyvenimus - bent paskutiniame etape iki pilnumo. Tad ir tai, kas dabar vyksta senatvėje. Ir tai, kas dar liko - mirties neišvengiamybę.

    Daug patirties, daug išminties, daug susikaupusių išgyvenimų. Ir artėjančios mirties akivaizdoje sugebėjimas neišvengiamą mirtį pasitikti be didelio nusivylimo ir be kartumo.

    Pajutus savo gyvenimo prasmę, patiriama: 1) ramybė, 2) susitaikinimas, 3) ryškesni ryšiai su kitais, buvusiais ir esamais brangiaisiais, 4) pasitenkinimas 5) dėkingumas (tėvams, tiems, kurie gyvenime buvo kartu, ir Dievui), 6) lengviau prileidžiama amžinybės galimybė.

Neprasmingo gyvenimo pasekmė

    Jei jaunystėje (ar ir vėliau) nebuvo surasta savęs tapatybė su vertingais tikslais, kurių verta siekti, jei progos ir galimybės buvo iššvaistytos besiblaškant ar bemedžiojant malonumų, jei jaučiame, kad praleistas gyvenimas buvo bergždžias, tai negalima šiame senatvės etape patirti damą, o vyrauja nusivylimas, kartumas, mirties baimė ir desperacija.

    Pajutus savo gyvenimo beprasmybę, atsiranda: 1) neramumas (nes mirtis artėja ir nebėra laiko ką padaryti ar pakeisti), 2) nuogąstavimas dėl artėjančios gyvenimo pabaigos, 3) nesusitaikoma su senatve: metamasi į išsiblaškymus, vengimą kitų (arba jie tėra proga išsiblaškyti) ar siekiama sau įrodyti, kad amžinai gyvens (t.y. užsimerkiama mirčiai) 4) jaučiamas kartumas ir pyktis (ant savęs ir kitų), griaužiamasi praleidus progas ar kaltinami kiti (pavyzdžiui, tėvai).

Senstančiųjų padėtis Pakitusios socialinės sąlygos

    Vakarų pasaulyje pasikeitė senų žmonių socialinė padėtis. Viena: anksčiau nedaug žmonių pasiekdavo senatvę, o dabar jų daug daugiau. Antra: anksčiau visuomenė labiau gerbdavo senus žmones. Dabar į juos žiūrima kaip į nenaudingus, todėl ir nereikalingus.

    Dabar daugiau senų žmonių, negu anksčiau. Senovėje mirtingumas buvo daug didesnis. Žmonės mirdavo anksti gyvenime ir beveik niekas nepasiekdavo tikros senatvės. Kad ir prieš 150 metų padėtis buvo tokia. JAV-ėse 1850 m. gimus naujagimiui, vidurkiu tikėtasi, kad jis gyvens 40 metų Praėjus vienam šimtmečiui, 1950 m. tikėtasi, kad naujagimis gyvens 50 metų. O 1970 m. - tikėtasi, kad naujagimis gyvens 70 metų. Šiais laikais daug daugiau žmonių ilgiau gyvena, tad ir visuomenėje yra daugiau senų žmonių.

    Antra vertus, pasikeitė žvilgsnis į senatvę ir senus žmones. Anksčiau ji buvo labiau gerbiama, negu bet koks kitas mažius. Kiti, dar nepasenę, pasipudruodavo plaukus ir nešiodavo senesniųjų stiliaus drabužius, kad būtų palaikomi senesniais ir susilauktų daugiau pagarbos. Ir niekas senų nevarydavo į pensiją: beveik visi (t.y. 90%) ministrai ir valdytojai mirdavo tebebūdami savo pareigose. Tačiau šiais laikais padėtis yra kitokia. Materialistinėj visuomenėj vertinami jauni ir produktyvūs žmonės, pajėgūs dirbti, nes darbu uždirbami pinigai. Neva vertinamas išėjimas į pensiją kaip darbo karjeros viršūnė, o tačiau pensijon išėjusieji iš tikro, kaip nedirbantieji, nevertinami. Tad pensijon išėjimas dažnai laikomas senatvės pradžia, ir kartu pensininkas jaučiasi nebedarbingas, nebereikalingas, nebeproduktyvus, bevertis. Nemaža pensijon išėjusių pergyvena depresiją ar krizę.

    Todėl, kas tik gali, Vakaruose kabinasi į darbą. Vienas Teksaso biznierius išreiškė pasibaisėjimą (gal charakteringa veikliems žmonėms): “Aš išprotėčiau, jei išeičiau pensijon. Kaipgi parduotuvė išsilaikytų ir ką aš daryčiau? Eiti pensijon? - Niekada!”

    O tačiau yra išmintingų žmonių ir kitaip galvojančių. Štai buvęs JAV prezidentas gen. Dwight Eisenhower’is pasakė: “Būsiu labai patenkintas, kai ateis laikas, kada galėsiu išeiti pensijon, atsileisti ir leisti kitiems rūpintis biudžetu ir visais kitais reikalais, vis besirandančiais ant mano rašomojo stalo”.

Psichologiniai pokyčiai senatvėje

    Atminties atžvilgiu: atmintis neseniai įvykusiems dalykams susilpnėja, o seniau įvykusiems dalykams - gerokai paaštrėja (ypač jei kada nors gyvenimas buvo sėkmingas). Tuo būdu lyg tai nusikreipiama nuo dabarties skausmingumo. Kiti požymiai: daugiau jautrūs, su polinkiu kivirčytis ir įtarti (būti paranoiškais), o taip pat - būti labiau puolančiais - dėl savo nesaugumo. Aplanko ir lengva depresija - iš vienišumo ir atsiskyrimo, o taip pat neaiškus nuogąstavimas, kilęs dažnai dėl to pat amžiaus žmonių, ypač giminių, mirimo.

    Be to, sulėtėja metabolizmas, t.y. sumažėja galia pagaminti fizinę energiją aktyviam gyvenimui. Tada senstantieji nebeturi tiek energijos, greičiau pavargsta ir tampo mažiau atsparūs ligai. 2

Išvados apie senatvę

    JAV-ių krašto taryba senatvės reikalams 1962 m. paskelbė šias mokslu ir patirtimi paremtas išvadas apie senatvę:

1.    Senėjimas yra visiems normali žmogiška būsena, nors šiek tiek skiriasi pagal asmenų skirtumus.

2.    Senatvė nėra liga ir nebūtinai lydima ligos.

3.    Seni žmonės gali mokytis ir mokosi.

4.    Jie gali keistis ir keičiasi.

5.    Jie yra gyvi ir net aistringi žmonės.

6.    Jie nori ir paprastai gali būti nepriklausomi, t.y. patys apsispręsti.

7.    Senatvės bėgyje seni žmonės keičiasi, tad sudaro ne vieną, bet tris generacijas: ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją.

8.    Mirtis yra normalus ir nepakeičiamas faktas.

Taigi, šios išvados pateikia visai realų žvilgsnį į senatvę, atkreipdamos dėmesį tiek į jos teigiamas, tiek neigiamas puses.

(b.d.)

■ Liepos 4-8 d. Prancūzijoje, Vernasque, vyko tarptautinės katechetų sesija, kurioje dalyvavo 40 tikybos mokytojų iš Lietuvos. Baigiantis sesijai, kiekvienos tautos atstovai supažindino kitus su savo krašto krikšto istorija.