Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1992m. 11 Gruodis

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1992 / GRUODIS — DECEMBER / VOL. XLIII, NO. 11

KALĖDŲ TEMOMIS

361

 Danutė Bindokienė

ŽMOGAUS TEOLOGIJA (V)

364

 Vytautas Bagdanavičius, MIC

JŪRŲ DIEVO NEPTŪNO KARALYSTĖJE

369

 K.J. Ambrasas, SJ

“KUR DU AR TRYS”

372

 Chiara Lubich

NAUJAS GYVENIMAS ŠVENTOJOJE DVASIOJE

373

 Francis Martin

IDEALI MOTINA

380

 Viltautė Pocienė

KĄ DARYČIAU KITAIP

383

 P.DTS

DĖMESIO VERTA KNYGA

384

 Juozas Prunskis

TĖVYNĖJE

386

 Gediminas Vakaris

VĖL ATVĖRĖ DURIS KAUNO JĖZUITŲ BAŽNYČIA

387

 K.J. Ambrasas, SJ

IŠ ŽODŽIŲ ISTORIJOS

389

 Algirdas Sabaliauskas

ĮVAIRYBĖS

390

 Red.

ŠYPSULIAI

391

 Red.

TRUMPAI

392

 Juoz. Pr.

Visiems mūsų gerbiamiesiems
 Skaitytojams, Rėmėjams ir Bendradarbiams
nuoširdžiai linkime tikro kalėdinio džiaugsmo
ir gausios Dievo palaimos ateinančiais metais!

Leidėjai, Redakcija ir Administracija

Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

KALĖDŲ TEMOMIS

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Visas pasaulis Kalėdas — Kristaus Gimimo šventę — švenčia gruodžio 25 d., bet ne Amerika. Čia Kalėdų šventės jau prasideda spalio mėnesį arba dar anksčiau. Kartais atrodo, kad tiesiog lenktyniaujama, kur pirmiausia sužibės kalėdinės puošmenos ir nuaidės “Tylioji naktis”.

     Žinoma, ši kalėdiškoji karštligė neužklumpa eilinių amerikiečių, bet daugiausia įvairius verslininkus, kurie vadovaujasi paprasta logika: juo anksčiau pradėsime pardavinėti kalėdines prekes, tuo daugiau laiko žmonės turės jas pirkti ir daugiau pelno padarysime.

     Čia apskritai visuomet metų laikų pasikeitimą nustato ne gamtos dėsniai, o prekybininkai, žiemos viduryje užversdami parduotuves maudymosi kostiumėliais, o liepos karščiuose mėgindami pirkėjams įsiūlyti kailinius ar kitokius šiltus drabužius. Todėl nenuostabu, kad ir bažnytinės ar valstybinės šventės visų pirma “švenčiamos” verslo pasaulyje, brukant pirkėjams “atitinkamas”, progai pritaikytas, prekes. Visi čia prie tokio papročio taip pripratę, kad per daug ir dėmesio nekreipia, nebent pasinaudoja prekių nupiginimu. Išskyrus, žinoma, Kalėdas.

Gražinos Didelytės piešinys

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms”... (Lk 2,14)

     Dėl sukomercintų Kalėdų vis dar pasigirsta protesto balsų. Daug kas mielai sutiktų šią šventę visiškai išjungti iš religinio konteksto ir padaryti kažkokia pasipinigavimo, blizgučių bei dovanų apsikeitimo diena. Prisiminti, kad tai Kristaus gimimo šventė daug kam nelabai patogu, nes tuomet jau dėmesys nukrypsta į aukštesnius, kilnesnius dalykus, kurie gali priversti pagalvoti apie atsakomybę už rūpinimąsi tik savo mažo, savanaudiško pasaulio reikalais.

Skaityti daugiau:

ŽMOGAUS TEOLOGIJA (V)

V. BAGDANAVIČIUS, MIC

9. Nuodėmingumas krikščioniškoje žmogaus sampratoje

     Kai susipažinome su labai pozityvia Leono Didžiojo pažiūra į žmogaus prigimtį, kyla klausimas, kaip tai derinasi su žmogaus nuodėmingumu? Apaštalavimo metu ir net modernioje literatūroje žmogaus prigimtis dažnai yra aptariama kaip menkystės įsikūnijimas ar net kaip blogybė. Kaip tai suderinti su Leono mokymu, kur net žmonijos gelbėjimo vyksme, kurį vykdo Kristus, žmogaus prigimtis nėra negyvas kūnas, bet labai pozityvus, nors ir ne visagalis veikėjas.

     Didžiausią problemą čia iškelia populiari pažiūra, atstovaujama ir pamokslininkų, kad žmogaus prigimtis yra gimtosios nuodėmės sužalota. Sakoma, kad ji dabar nėra tokia, kokia turėtų būti. Dėl to kyla klausimas, ar iš tikro galime vertinti žmogaus prigimtį kaip vertybę savyje?

Kauno Jėzuitų bažnyčios atšventinimo apeigose dalyvavo minios žmonių.

     Galime džiaugtis, kad moderniais laikais kyla blaivesnė gimtosios nuodėmės samprata, kuri tvirtina, kad nors dėl šios nuodėmės ir buvo realiai nutrauktas žmonijos bendravimas su Dievu, bet dėl to žmogaus prigimtis nebuvo pažeista. Iš katalikų tarpo šioje srityje yra pasidarbavęs M.J. Scheeben, gimęs 1835 m. Praėjusiam šimtmetyje jis yra paskelbęs išsamią gimtosios nuodėmės studiją. Į gimtąją nuodėmę jis žiūri kaip į realią pasekmę žmonijai, kilusią iš to, kad jai įvykus, žmonija atsisakė bendravimo su Dievu. Tačiau tai nepakeitė žmogaus prigimties. “Scheebeno tvirtinimas, jog gimtoji nuodėmė nėra sugadinus žmogaus prigimties, yra naudinga visos krikščioniškos teologijos supratimui. To nepripažinus, krikščioniškoje išganymo teologijoje atsiranda daug spragų” (V. Bagdanavičius, Žmonijos nuodėmingumo klausimas, Laiškai lietuviams, 1991 m. gegužė, 149 p.). Tie trūkumai, kilę iš neteisingo žmogaus prigimties supratimo, yra kliūtis išgyventi krikščionybę kaip džiugią naujieną ir gaivinančią sistemą.

Skaityti daugiau:

JŪRŲ DIEVO NEPTŪNO KARALYSTĖJE

K.J. AMBRASAS, SJ

     Svečiuojantis šiaurinėje Italijoje, netoli Milano, vienos užkandinės šeimininkas paklausė:

     —    Iš kur atvažiuojate?

     —    Iš Romos.

     —    Na, tai prašyčiau man padaryti tokių paslaugą: netoli Romos, važiuojant Neapolio kryptimi, yra miestelis Nettuno, kur yra šv. Marijos Goretti kapas. Tenai pasimelskite mano intencija...

Šv. Marija Goretti

     Prižadėjau. Praėjo nemaža laiko, tą pasižadėjimą jau buvau beveik pamiršęs, kai pasitaikė gera proga ten nuvažiuoti. Važiavome Tirėnų jūros pakrantėmis į Neapolio pusę. Įdomi ta jūros pakrantė: namas prie namo, mašina prie mašinos, smėlėti paplūdimiai, visur pilna žmonių, kalbančių įvairiomis kalbomis, žinoma, daugiausia itališkai. Ir štai su simbolišku trišakiu plaukiančio jūros dievo Neptūno vardu pavadintas viduramžių miestelis, prisispaudęs prie smėlėto, poilsiautojų pilno pajūrio. Šis miestelis turi apie 30.000 gyventojų. Į jį reikia važiuoti pro daugelį romėniškų pavadinimų: Torre S. Anastasio, Torre Astura, kur pilna senoviškų bokštų likučių bei įvairių ano meto pastatų, siaurų gatvelių labirintų ir jau praplatinto kelio juostų. Iš senienų išsiskiria pseudoromėnišku stiliumi pastatyta plytinė bažnyčia, kurios du kolonomis apjuosti sparnai sudaro iškilmingumo ir didingumo įspūdį. Kaip ir kodėl atsirado ši didinga šventovė, kuri dar iškilmingiau atrodo vakare, kai tamsoje išryškėja apšviesti portikai, visas ansamblis?

Skaityti daugiau:

“KUR DU AR TRYS...”

CHIARA LUBICH

“Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur besimelstų, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos”(1 Tim 2,8).

     Šie žodžiai paimti iš šv. Pauliaus pirmojo laiško Timotiejui. Tai yra dalis patarimų krikščionių bendruomenėms, kurioms jis vadovavo, nurodančių ko reikia siekti maldoje.

     Apaštalas savo gyvenimo pabaigoje rašė Timotiejui tą pirmąjį laišką, kuris rodo, jog Bažnyčia jau buvo gerokai pažengusi. Krikščioniškoji naujiena jau buvo paplitusi įvairiuose Viduržemio jūros kraštuose. Apaštalų duoti tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo pagrindai jau buvo užtenkamai tvirti. Jau buvo atėjęs laikas svarstyti jų doktrinų ir organizacijų formulavimą. Tame kontekste mes ir turime suprasti šią versiją.

     Krikščionių suėjimuose — nuo pat pradžios — bendrai maldai buvo skiriama ypatinga reikšmė ir nesunku suprasti kodėl. Juk Jėzus pažadėjo būti ten, kur du ar trys susirenka jo vardu. Jis užtikrino savo pasekėjus, kad jų maldos bus išklausytos, jei jie susirinkę jo vardu mels Tėvą ko nors (Mt 18, 19-20).

     Užtai, kada krikščionių bendruomenė kreipiasi į Amžinąjį Tėvą Jėzaus vardu, ji yra tikra, jog gaus iš jo visas malones, kurių prašo.

Skaityti daugiau:

NAUJAS GYVENIMAS ŠVENTOJOJE DVASIOJE

FRANCIS MARTIN

     Charles Colson, būdamas 40 metų amžiaus, tapo Amerikos prezidento Nixono artimiausiu patikėtiniu. Tačiau savo karjeros viršūnėje jis pasijuto bejėgiu. Kilus “Watergate” skandalui, jis buvo apkaltintas ir nuteistas.

     Sunkių išgyvenimų slegiamas, Colsonas atrado Dievą. Jam prisiminė vieno bendradarbio pasidalinimas savo gyvu tikėjimu, o jo malonumas, rimtis ir vidinė ramybė Colsonui kėlė pavydą. Jis panoro vėl jį sutikti ir labai nustebo, kad anam Jėzus buvo ne vien istorinis asmuo, bet ir jo asmeninis draugas.

Kauno Jėzuitų vidurinės mokyklos choras gieda bažnyčioje

     Colsono vidus tam priešinosi. Jis galvojo, jog tikėjimas negali taip paprastai reikštis komplikuotame politikos pasaulyje. Tačiau jiems bediskutuojant, Colsonas jautė nykstantį jo vidinį pasipriešinimą. Atsisveikinęs, jau mašinoje jis staiga apsipylė ašaromis. Išdidumas neleido sugrįžti pas draugą. Važiuodamas šaukėsi Dievo pagalbos. Taip suminkštėjusi širdis išreiškė prašymą dvasinės tiesos. Ir taip buvusi svarbi politinė figūra pamatė savo išdidumą ir per tai atrado begalinį Dievo gailestingumą. Visi ankstesnieji prieštaravimai tapo bereikšmiais. O kai Colsonas jau pilnas nuolankumo atidavė savo gyvenimą Kristui, jis gimė iš naujo.

     Ilgais kalinimo mėnesiais Dievas jį be perstojo veikė. Jėgos samprata jame radikaliai pasikeitė. Iš politinės karjeros pelenų išaugo naujas žmogus su nauja įtaka kitiems. 1976 m. jis įsteigė kalėjimo bendruomenę ir nuo to laiko savo gyvenimą pašventė žmonėms, padėdamas jiems pažinti begalinę Dievo meilę.

Skaityti daugiau:

Ideali motina

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)

Viltautė Pocienė

     Manau, kad tėvai, ypač motina, gali padaryti savo vaikus laimingus. Tik reikia jausti gilią atsakomybę už vaikų gyvenimą ne iki savo, bet iki jų mirties. Jeigu augtų laimingi vaikai, laimingi būtų ir visi žmonės, turintys motinas. Tarp šitiek laimingųjų ir našlaičiams užtektų žmonių meilės, atstojančios motiną. Žemėje turėtume Dangaus karalystę. Ir visa tai gali padaryti ideali motina.

     Kaip tapti idealia motina? Pirmiausia, reikia norėti vaikų, o ne gimdyti tik atliekant pareigas arba galvojant, kas senatvėje bus, kas tavimi pasirūpins. Apie savo naudą neturėtų būti nei minties. Geriausia, kai kūdikio laukiama, tada lengva džiaugtis jo atėjimu. Bet ir tuomet, kai nauja gyvybė yra netikėta, kai keičia kitus planus, reikia tikėti, kad tai — Dievo dovana, kuri tikrai atpirks visus rūpesčius.

     Kūdikis, būdamas motinos įsčiose, suvokia motinos mintis. Gimęs prieš jos norą, niekuomet nebūna geras vaikas. Tiesiog įgimtų blogų santykių su mama neįmanoma pašalinti net dedant tam tikras pastangas. Jausdamas motinos neapykantą ir ją laikydamas savo nelaimių priežastimi, vaikas jaučiasi labai nelaimingas, net griebiasi savižudybės.

     Naujagimis turi tiktai čiulpimo ir griebimo refleksus, kurie leidžia jam pavalgyti ir išlikti gyvam. Labai pamažu jis įgauna vis daugiau proto ir sąmoningiau elgiasi. Šiuo laikotarpiu vaikas turi būti itin mylimas. Reikia pakęsti jo primityvų elgesį, nepykti už padarytą žalą. Manau, kad nereikia skiepyti jiems kaip cirko šuniukams sąlyginių refleksų ir džiaugtis, kad jau neina prie uždraustų daiktų. Neina todėl, kad prisimena, jog už tai buvo skaudžiai nubaustas. Jau kūdikiuose, nuolat juos tramdant, kaupiasi neišlietas agresyvumas, kuris ateityje nežinia kaip pasireikš savo bloguoju pavidalu. Tokie “pavyzdingi” vaikai, kurie užauga, nieko nesudaužę, nesudraskę jokios knygelės, kurie žaidžia smėliadėžėse nesusipurvindami rūbų, paskui nenori prisiminti savo vaikystės. Aišku, ir jaunystė nebūna šviesesnė, turint tokius valdingus tėvus. Ilgainiui, jie vaduojasi iš tėvų jiems suformuoto nepilnavertiškumo komplekso, atnešusio tiek nepelnytų skriaudų. Visą laiką mokyti tik paklusnumo ir nusižeminimo, ima nekęsti juos supančio pasaulio, nes nemoka apsiginti. Net tarp draugų jaučiasi nedrąsūs, pasiruošę pralaimėti. Suaugę ima suvokti, kas dėl to kaltas, ir santykiai su tėvais blogėja. Šie juos vadina nedėkingais, o iš tikrųjų tai jie tėvams atleidžia be galo daug.

Skaityti daugiau:

“Ką daryčiau kitaip”

     JAV-se ir kitur plačiai žinomas katalikų rašytojas ir paskaitininkas Ralph Martin 1974 m. parašė ir 1978 m. išleido knygą “Husbands, Wives, Parents, Children”. Jau yra išėjusios kelios šios knygos laidos. Ji išversta į prancūzų, vokiečių, italų ir ispanų kalbas. Dabar, prašomas duoti sutikimą versti ir spausdinti Rytų Europos kalbomis, jis nusprendė, kad, duodant sutikimą, reikia knygą gerai peržiūrėti ir kai ką pakeisti, pataisyti.

     Jis jaučiausi dabar turįs daugiau patyrimo ir žinių šeimos klausimais. Jis yra vedęs prieš 24 metus ir turi 6 vaikus nuo 7 iki 21 metų amžiaus. Peržiūrėjęs knygą, jis mano, kad pirmuosiuose keturiolikoje jos skyrių yra nedaug kas taisytina, tačiau paskutiniuose trijuose skyriuose būtinai reikia šį tą pataisyti, aiškiau nusakyti, keisti ar stipriau iškelti. Apie tai jis rašo savo straipsnyje “Husbands, Wives revisited” (“New Covenant”, May 1992). Manome, kad ir mūsų skaitytojams bus naudinga žinoti, ko šeimose reikėtų vengti, į ką daugiau kreipti dėmesio.

Tarpusavio santykiuose

     Knygos autorius prisipažįsta, kad gal per daug neapdairiai iškėlė principą, kurio mokė tautų apaštalas šv. Paulius: “Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva... Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų” (Ef 5, 22 - 24).

     Šį biblinį šeimos pagrindinį principą - moters paklusnumą vyrui, kaip šeimos galvai, jis pasiryžo geriau suderinti su kitu pagrindiniu šeimos principu - vyro ir moters dalininkyste šeimoje dėl jų abiejų lygaus orumo ir abipusės pagalbos vienas kitam. Aišku, autoritetas yra labai svarbus dalykas šeimoje, tačiau dar svarbiau yra meilė, abipusė pagarba, pakanta ir pasitikėjimas. Iš tikrųjų tokia meilė kaip tik ir palaiko pirmąjį principą. Taigi jis ryžosi savo knygoje kukliau parodyti vyro sugebėjimus būti autoritetu savo žmonai, bet daug stipriau iškelti būdingas krikščioniškos šeimos savybes: abipusę meilę, pagarbą, nuolankumą.

Skaityti daugiau:

Dėmesio verta knyga

Juozas Prunskis

     Lietuviškos knygos klubas, veikiąs prie dienraščio “Draugo”, išleido Vytauto Bagdanavičiaus knygą Tikėjimo, išminties ir taikos dvasia, 203 psl., viršelis dail Petro Aleksos. Gaunama “Drauge”.

     Knygos istorija tokia: kun. V. Bagdanavičius 1950-1951 m. redagavo “Kristaus Karaliaus Laivą”, tėvų marijonų leidžiamą religinį žurnalą. Jis kiekvienam “Laivo” numeriui rašė šventadienių skaitymų aiškinimus. Jie tikrai buvo turiningi. Juk kun. Bagdanavičius, būdamas marijonas, buvo įsijautęs į pal. Jurgio Matulaičio dvasinio gyvenimo kelią ir jo pamokymus bei patarimus. Jis turėjo ir gerą pasiruošimą: teologijos mokslus baigė Vilkaviškio kunigų seminarijoje, paskui jas gilino Vytauto Didžiojo universitete, gaudamas licenciato laipsnį. Po to tame pačiame universitete dar studijavo humanitarinius mokslus. Vėliau keletą metų mokytojavo įvairiose mokyklose, redagavo “Naująjį gyvenimą” ir pagaliau buvo dienraščio “Draugo” redaktorium. Jam teko vikarauti prel. Krupavičiaus vedamoje parapijoje ir iš jo pasisemti krikščioniškojo socialinio mokslo idėjų.

     Šie jo sukurtieji Mišiose skaitomų senojo Testamento ir apaštalų laiškų komentarai dabar, kai skaitymai suskirstyti į tris ciklus (A, B, C), kai parinkti kitokie skaitymai, Mišių skaitymams nepritaikomi, tačiau juose randame daug įžvalgumo, įsijautimo į Šv. Rašto tekstus. Savo komentarus jis praturtina arkiv. J. Skvirecko aiškinimais, Pijaus XII enciklikų ištraukomis, socialinių idėjų polėkiais, pvz., keldamas reikalą įvesti Kristaus Darbininko šventę. Jis cituoja šventųjų pavyzdžius ir posakius, duoda užuominų iš Bažnyčios istorijos, komentarus papuošia pirmaujančių rašytojų posakiais ir mintimis, įveda ir savų atsiminimų iš susitikimų su Lietuvos žymesniais žmonėmis. Taigi šie jo komentarai, praturtinti išvedamomis paralelėmis su kitomis Šv. Rašto vietomis, yra nesenstančios vertės. Gerai, kad išleidžiant atskiru leidiniu, jie buvo išsaugoti ir padaryti prieinamais platesniam skaitytojų ratui ne tik dabartiniais, bet ir ateinančiais metais. Autorius nėra siaurų pažiūrų, o sugeba pasakyti svaresnį žodį ir dabar aktualiais visuomeniniais klausimais, kaip tai matyti iš skyrelių pavadinimų, pvz., Džiaugsmo pasaulėžiūra, Apie meilę, Meilės giesmė, Kaip laimėti nelaimėse, Apie laisvę ir Bažnyčią, Miego dvasia, Mirtis, iš kurios jau mes esame prisikėlę, Dvasinio gyvenimo pavojai.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė Gediminas Vakaris

VALSTYBĖS GIMTADIENIS

     Nepaisydami benzino kainų, važiavo žemaičiai ir aukštaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai į sostinę Vilnių, į Medininkus ant Juozapinės kalno, į Naugarduką nulenkti galvas suvienytos Lietuvos valstybės valdovui karaliui Mindaugui, parodyti vaikams ir anūkams šio drąsaus Lietuvos sūnaus mylėtas ir gyventas vietas, kartu prisiminti tuos tolimus mūsų istorijos laikus, kai Lietuva pelnė ne tik Apaštalų sosto palaiminimą, bet ir tautinį pripažinimą.

     Dalyvavusiems šventėje užteko reginių ir įspūdžių. Po padėkos Mišių Vilniaus arkikatedroje-bazilikoje Valstybės dienos minėjimas tęsėsi Gedimino prospekte, Lukiškių ir Katedros aikštėse. Buvo atidengtas tremtinio Vytauto Ciplijausko nutapytas Karaliaus Mindaugo portretas (jis bus saugomas arkikatedros zakristijoje ir rodomas tik kartą per metus). Rikiuotėje žygiavo Lietuvos Mindaugai, susirinkime kalbėjo Lietuvos parlamento deputatai.

     Mindaugo karūnavimo — Valstybės dienos iškilmės Kaune prasidėjo vėliavos pakėlimu Vienybės aikštėje. Dvyliktą valandą buvo arkikatedroje atnašaujamos šv. Mišios. Po pamaldų visi patraukė į Rotušės aikštę. Iš Rotušės balkono sveikinimo kalbą pasakė miesto meras A. Račkauskas.

     Kauniečius ir miesto svečius sveikino Vytautų, gausiai susirinkusių į iškilmes, klubo prezidentas. Jis pasiūlė įkurti ir Mindaugų klubą.

     Keletą karštų žodžių tarė poetas Bernardas Brazdžionis. Aikštėje skambėjo poezija ir muzika. Vakare Vienybės aikštėje koncertavo Šaulių orkestras, aidėjo varpų melodijos.

     Šventė baigėsi vėliavos nuleidimo ceremonija. (Lietuvos aidas)

Skaityti daugiau:

VĖL ATVĖRĖ DURIS KAUNO JĖZUITŲ BAŽNYČIA

Kun. K.J. Ambrasas, SJ

     Kiekviena bažnyčia turi savo istoriją, bet turbūt tokią erškėčiuotą, tokią permainingą ir skaudulių kupiną, regis, tegalėjo išgyventi tiktai Kauno jėzuitų bažnyčia, kuri kartu su vienuolynu ir gimnazija prieškariniais laikais buvo įsikūrusi keturkampyje. Jo ribos gal šiek tiek nesutampa su senosios rotušės ketvirtainiu. Tas šventasis Kauno senamiesčio keturkampis: Katedra, Vytauto Didžiojo, seminarijos ir Šv. Ksavero bažnyčia, buvusi paženklinta Rotušės aikštės 12-uoju numeriu...

     Kaune jėzuitai apsigyveno prieš 350 metų — 1642, kai Jėzuitų ordino provinciolas kun. Fabricijus atsiuntė 5 šios draugijos narius: kun. Adomą Sabaliauską, kun. Jurgį Grunbergą ir tris brolius Kojelavičius — Kazimierą, Petrą ir Albertą, iš kurių paskutinysis yra garsiosios Lietuvos istorijos, taip nesėkmingai kelis ar net keliolika metų sovietinio režimo metais užstrigusios ir tik neseniai išspausdintos istorijos autorius, apie kurį A. Šapokos istorijos apžvalginiame straipsnyje J. Jurginio net neužsiminta. Trys minėti broliai jėzuitams atidavė Kauno rinkoje buvusius savo namus. Miesto Storasta, anuomet buvęs Lietuvos kancleris Stanislovas Radvila, specialiu raštu pavedė Kauno miesto malonei jėzuitus, kuriuos kauniečiai svetingai sutiko. Jie, neturėdami savos bažnyčios, Mišias pradėjo aukoti Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kai netrukus jėzuitai įsigijo mūrinį pastatą, kuris lig šios dienos neretai vadinamas Perkūno namais, šį mūrą jie pavertė koplyčia. 1655 į Lietuvą įsiveržę rusai sunaikino ir minėtą jėzuitų nuosavybę.

     1666 m. jėzuitai pradeda statyti mūrinę bažnyčią, bet po dvejų metų gaisras surijo pastolius ir kolegijos trobesius. Tiktai po trisdešimt metų pagaliau pasisekė išmūryti sienas ir padengti zakristiją. Nelaimei, ir šiuos darbus sutrukdė karas su švedais. Galų gale kolegijos Vyresniojo T. Pranciškaus Milvydo rūpesčiu XVIII a. antrojo dešimtmečio pabaigoje bažnyčia galutinai pastatyta ir 1722 pašventinta. Anot M. Valančiaus, kuris aprašė šią šventę, ta diena buvo iškilminga: “kun. Milvydas, armotoms šaudant, pernešė Švč. Sakramentą jr perkėlė pamaldas iš koplyčios į bažnyčią. Žmonių buvo daug, kai kurie... verkė iš džiaugsmo”. Per dešimt metų ši bažnyčia dar pasipuošė bokštais ir pasidabino vidumi, bet raudonasis gaidys, prarijęs beveik visą Kauną, sunaikino ir naująją jėzuitų bažnyčią, ir kolegijos statinius. Per septynerius metus Tėvai vėl viską prikėlė ant kojų ir netrukus Žemaičių vyskupas Ant. Tiškevičius atstatytą bažnyčią pašventino.

Skaityti daugiau:

IŠ ŽODŽIŲ ISTORIJOS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Algirdas Sabaliauskas

Perlas

     Ten, kur Dubysa mėlyna juosia
     Banguoja plati!..
     Ko, ašarėle, ko tu per skruostą,
     Kaip perlas, riedi?

Maironis

     Žodis perlas žodynuose paprastai aiškinamas taip: “Kieta medžiaga, susidaranti žirneliais kai kurių moliuskų kriauklėse ir vartojama papuošalams”. Taip pat šis žodis kartais pavartojamas ir kitokia reikšme — kas labai vertinga, kilnu, dailu, brangu. Labai pamėgo šį žodį ir mūsų liaudies dainos. Ten ne tik rasa ar ašarėlės perleliais krinta, bet kartais ir žalio vyno upeliuose iš dugno balti perlai verčiasi. Tačiau giliau pasikapstę mūsų perlo praeityje, gal šiek tiek ir nejaukiai pasijausime, ar tik ne per daug garbės šiam žodžiui mūsų seneliai bus paskyrę. Antra vertus, jie čia visai nekalti: iš kur jie galėjo žinoti, kad lotynų kalbos žodis perna kadaise reiškęs užpakalinę šlaunies dalį...

     Nėra visiškai aišku, kaip lotynų kalboje šalia perna, kuris, matyt, reiškė ne tik užpakalinę šlaunies dalį, bet ir tam tikrą kriauklę, į aną kūno dalį panašią, atsirado lotynų peria, kuris per romanų kalbas ir kitais keliais pasklido po visą Europą, o vėliau ir po visą pasaulį. Veikiausiai šalia žodžio perna buvo vartojama mažybinė forma pernula, iš kurios galėjo atsirasti jau ir peria. Kiti įsitikinę, kad perna pavirto peria dėl lotynų kalbos žodžio sphaerula ‘mažas rutuliukas’ (plg. sphaera ‘rutulys, dangaus rutulys, planetų orbita’) įtakos. Tačiau kaip aną pasikeitimą beaiškinsime, užpakalinės šlaunies dalies iš šio kilnaus žodžio istorijos neišbrauksime.

Skaityti daugiau:

Įvairybės

Vis tie japonai...

     Japonai tikrai yra gabi tauta. Kiek ten visokių įdomiausių išradimų padaryta! Rašoma, kad dabar Japonijoje audiniai iš dirbtinio pluošto turi ypatingų savybių. Štai kompanija “Kuraraj” sukūrė audinį moterims, kuris ir naikina blogą kvapą, ir neįsielektrina. Kompanija “Renaun” megs vyrams kojines - “komfortas kojoms” - iš dezinfekuojančio ir prakaitą naikinančio pluošto. Firma “Kanebo” surado būdą, kaip ant sintetinio audinio “prilipinti” specialų antibakterinį agentą, kuris naikina stafilokokus ir kitus ant rūbų patenkančius mikrobus. Šis agentas taip pat sugeria prakaitą, odos kvapus.

     Japonijoje taip pat gaminami neperšlampantys, atsparūs ugniai, keičiantys spalvas ir kitokių savybių turintys audiniai.

Kairiarankis ar dešiniarankis

     Ultragarsu dar prieš vaikui gimstant galima nustatyti, ar jis bus kairiarankis.

     Airijos Belfasto universiteto mokslininkai ištyrė 224 nėščias moteris ir aptiko, kad 12 būsimųjų naujagimių čiulpia kairės rankos, o kiti -dešinės rankos pirštą. Mokslininkų nuomone, pirmieji, išvydę pasaulį, bus kairiarankiai, o antrieji - dešiniarankiai.

Aerobika gali kenkti

     Žavėjimasis aerobika gali pakenkti... galvai. Tokią išvadą padarė amerikiečių gydytojas M. Veintrobas, apžiūrėjęs 37 aerobikos instruktorius. Penkiems iš jų svaigsta galva ir yra susilpnėjusi klausa, aštuoniems skamba ausyse. Mat klausos ir pusiausvyros organams kenkia per garsi šiuolaikinė muzika ir staigūs judesiai.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

Gydytojas paprašė jo kiemą išgrįsti akmenimis, bet kai darbininkas atėjo užmokesčio, atsisakė jam mokėti:

—    Nemokėsiu. Blogai atlikote darbą ir kad tai paslėptumėte, užbėrėte žemėmis.

—    Hm... esama žmonių, kurie dar blogiau atlieka darbą ir paskui jį paslepia giliai po žemėmis, — atsakė darbininkas.

Supratęs, ką darbininkas turėjo galvoje, tai sakydamas, gydytojas nusišypsojo ir, nuėjęs į savo kabinetą, atnešė pinigus.

—    Tu esi toks tinginys, — sako tėvas sūnui, — kad nesi vertas, jog tave žemė nešiotų.

—    Tai aš, tėveli, būsiu jūrininkas.

Moteris yra matematikos gerbėja. Ji dalina savo amžių pusiau, padvigubina savo suknelių kainas, patrigubina savo vyrų uždarbius ir prideda penkerius metus prie savo geriausios draugės amžiaus.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■    Arkivyskupas Jonas Bulaitis yra paskirtas popiežiaus nuncijumi Mongolijoje. Mongolija ir Vatikanas yra užmezgę diplomatinius santykius. Arkiv. Bulaitis yra Anglijos lietuvis, 59 m. amžiaus, kunigu įšventintas 1958 m. Aukštąsias studijas išėjo Laterano universitete ir Popiežiškoje diplomatinėje akademijoje. Yra darbavęsis Vatikano pasiuntinybėse Korėjoje, Čilėje, Panamoje, Kenijoje; Sudane, Irane, Centrinėje Afrikoje.

■    Lietuvos atstovui prie Šv. Sosto popiežius pareiškė, kad į Lietuvą atvyks 1993 m. rugsėjo mėnesį. Lietuvos vyskupų konferencija išrinko specialią komisiją rūpintis popiežiaus priėmimo Lietuvoje organizavimu. Jos pirmininku išrinktas Vilniaus arkivyskupas A. Bačkis.

■    Mongolijoje pasiryžta plėsti misijų darbą. Tikėjimo platinimo draugija tam pakvietė vadinamus Scheut misionierius.

■    Šv. Kazimiero seserų vienuolija buvo įkurta 1907 m. rugpjūčio 30 d., kai trys pirmosios seserys padarė pirmuosius įžadus. Taigi šįmet yra jų 85 m. sukaktis. Dirbdamos mokyklose, ligoninėse, jos daug pasitarnavo mūsų tautai.

■    Taizės religinės tarptikybinės bendruomenės pirmutinis susitikimas JAV-se įvyko gegužės 21-25 d. Daytono, Ohio, universitete. Dalyvių suvažiavo apie 2.000. Dienos praleistos maldose, susimąstymuose, kultūriniame forume. Sekmadienį vyko melstis į savo tikybos bažnyčias.

■    Karagandoje yra katalikų šventovė, pastatyta a.a. jėzuito kun. Alb. Dumbliausko. Prie jos sienos to nepaprasto misionieriaus kapas. Dabar ten dirba lietuvės vienuolės.

■    Vytauto Didžiojo universitete Kaune Teologijos-filosofijos fakultete studijuoja trijuose kursuose 190 studentų. Žymi dalis yra baigusieji Kauno kunigų seminariją.

Skaityti daugiau:

1992 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
 
 
 
 
TRUMPAI IŠ VISUR ... visuose numeriuose yra trumpų žinučių iš katališkojo pasaulio.
 

Paskutinis lapas

Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938-1991

     Šia antrašte J.P. Kedys Australijoje ruošia knygą. Per 30 metų jis redaguoja žurnalą anglų kalba “News Digest International”. Per tą laiką susikaupė daug medžiagos apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą ir atgavimą. Knyga, žinoma, bus parašyta lietuvių kalba, tik apie 10-15 psl. bus santrauka anglų kalba.

     Tačiau gali būti, kad dar yra svarbių dokumentų, fotografijų lietuvių ir kitomis kalbomis visai nepaskelbtų arba tik spaudoje trumpai paminėtų. Jie neturėtų būti pamiršti. Todėl autorius ir kreipiasi į Lietuvos ir išeivijos tautiečius, turinčius minėtų dokumentų arba patyrusius savo išgyvenimų, kad visa tai siųstų jam šiuo adresu: J. Kedys, P.O. Box 535, Parramatta 2150, Australia. Šį darbą jis yra apsiėmęs savanoriškai, neturėdamas jokio tikslo pasipelnyti, bet tik norėdamas užpildyti dar tuštoką politinį istorijos lapą apie penkis paskutiniuosius Lietuvos dešimtmečius.

     Asmenys ir organizacijos, prisidėję prie šio leidinio piniginėmis aukomis arba minėtais kitais būdais, bus atitinkamai paminėti leidinyje.

     Pirmoje dalyje bus aprašomi įvykiai, pradedant Lenkijos ir Vokietijos ultimatumais, Ribentropo-Molotovo paktu, antruoju pasauliniu karu su visomis jo pasekmėmis iki Gorbačiovo iškilimui, Jelt-cino ir Ligačiovo opozicija ir pagaliau Gorbačiovo imperijos laidotuvėmis.

     Antroje dalyje bus nagrinėjamos įvairios Lietuvos problemos: masinės partizanų kovos, Vakarų išdavimas pavergtų tautų, politinių pabėgėlių veikla, nevilties periodas ir pirmieji slapto pasipriešinimo daigai, Katalikų Bažnyčios Kronika, vieša kova su okupantu. Pagaliau rašoma apie Sąjūdį, apie komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos, apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, nepasisekusį pučą ir apie visuotinį nepriklausomybės pripažinimą.

     Priede autorius peržvelgia kai kuriuos kitus įvykius Lietuvoje nuo pat okupacijos pradžios iki paskutiniųjų metų.

Skaityti daugiau: