Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Idealus žmogus - motina

 (Konkurso moksleivių grupėje II vietą laimėjęs straipsnis)

Tomas Kurapkaitis

     Žmogus yra gimęs daryti tik gera. Dievas ji sukūrė tik tam, kad jis vykdytų jo valią, bet kai kurie žmonės iškrypo iš to Dievo nurodyto kelio ir tapo galvažudžiais, melagiais, vagimis. Tačiau ta dalis, kuri eina Dievo nurodytu keliu, tampa gerais ir dorais žmonėmis. Tarp pastarųjų mes ir galime ieškoti idealių žmonių, nors jų surasti yra labai sunku. Vienas iš tų idealiųjų žmonių yra motina, nors ne visos ir motinos yra idealios, ir pasakyčiau netgi labai nedaug yra idealių motinų.

     Motina, man saulė tavo veidą mena,
     Vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių keliai,
     Visą šitos žemės klaidų kelią mano
     Tegu švies man tavo veido spinduliai.

     Taip Bernardas Brazdžionis pradeda savo nuostabų eilėraštį apie motiną. Iš tiesų, motina yra savotiška saulė, kuri mums šviečia kelią gyvenime. Savo nuostabiais žvilgsniais ji mums atstoja saulės spindulius, o meile - jos šilumą. Tik žiūrėk - pagauni motinos žvilgsnį, ir pakyla nuotaika, prašviesėja akys. Bet kai jau nuliūdusi, kaip saulė prieš lietų, išnyksta visas linksmumas, nebesinori nieko daryti, tik galvoji, kas atsitiko, ko motina liūdi, tik slankioji aplink, norėdamas įtikti, paguosti. Ji visą laiką susirūpinus, susimąsčius, tarsi jai šis gyvenimas nemielas. Tačiau taip nėra, taip tik atrodo. Ji būna ir linksma. Tuomet jos akys šviečia kaip dvi žvaigždelės, žandeliai raudoni lyg du obuoliukai, nudegę saulėje, lūpos tarsi du jauni mėnuliukai. O žodžiai! Tai tiesiog žodžiai, sklindantys iš Dievo lūpų! Klausaisi jų ir galvoji, vis tik gera turėti šalia motiną.

     Kad motina ištikimiausias draugas, aš esu ne kartą įsitikinęs. Kartą, kai buvau visai mažytis, išėjau į kiemą pažaisti. Bet čia sutikau draugą, kuris buvo penkeriais metais vyresnis už mane, ir jis mane nusivedė į mišką “kačiukų” rinkti, mat buvo ankstyvas pavasaris. Nieko motinai nesakęs, aš linksmai bėgiojau miške. Praėjus kelioms valandoms, grįžau namo, bet motinos namie nebuvo. Ji per šį trumpą laiką jau buvo pasigedus manęs ir išbėgus ieškoti. Tačiau apibėgus beveik visą mikrorajoną ir neradus manęs, labai susijaudinus grįžo namo. Nors po to ji ir davė man diržų, bet iš jos elgesio supratau, kad ji mane myli ir už nieką pasaulyje manęs niekam neatiduotų. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kada motina mane mušė. Ir dabar ji negali sau to atleisti. Kai ji prisimena tą atsitikimą, nesupranta, kaip jai leido sąžinė be gailesčio mušti mažytį vaikelį.

     Atmintyje man išliko dar keli gyvenimo momentai, kurie rodo motinos norėjimą išauginti mane doru žmogumi. Kai man buvo devyneri metukai, mama išleido mane pas tetą, kuri dar buvo Nepriklausomos Lietuvos laikų mokytoja. Tuo laikotarpiu Lietuvoje visi dar garbino Leniną ir tikėjo į jo pažadėtąjį šviesų rytojų, bet mama tuo netikėjo. Ji sakė: “Važiuok, sūnau, pas seną tetą, pasiklausyk atsiminimų apie tuos nepaprastus laikus, kai Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Gal ateis dar kada nors tie laikai. Paklausyk, kaip elgėsi tie ‘garbingieji’ komunistai, ką jie čia darė, kai žudė ir vežė į Sibirą nekaltus žmones, kaip lietuviai kovojo su tais niekšais”. Ir šie žodžiai giliai įsmigo į mano, tuo metu dar mažą, galvelę. Dar tada jie man padarė didelį įspūdį, kuris liks visam gyvenimui. Vėliau, kai prasidėjo Lietuvos atgimimas, tuos žodžius motina įrodė savo darbais. Ji dalyvavo visuose stambesniuose Sąjūdžio renginiuose. Į juos vesdavosi ir mane, sakydama: “Žiūrėk ir viską dėkis į galvą, turėsi ką pasakoti savo vaikams!” Ir tą siaubingąją sausio 13-ąją ji stovėjo prie Lietuvos parlamento, jį gindama, nes buvo neabejinga Lietuvos nepriklausomybei ir lietuvių teisei į laisvę. Po tos žiaurios nakties, kai per radiją buvo paskelbtos Kruvinojo Sekmadienio aukos, motina per naktį stovėjo eilėje prie įėjimo į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotos sausio 13-osios aukos, norėdama atiduoti paskutinę pagarbą didvyriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

     Rodydama pavyzdį, motina mane išmokė mylėti Lietuvą taip, kaip kadaise, žiloje senovėje, ją mylėjo Vytautas, gindamas nuo kryžiuočių puolimo, kaip ją mylėjo lietuviai 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, saugodami lietuvių kalbą, papročius, neduodami kaimynui iš rytų sunaikinti lietuvybės. Iš tiesų, motina yra mokytoja tikrąja to žodžio prasme. Ji parodo pirmą raidytę, išmoko tarti pirmą žodelį, kuris ir būna “mama”. Ji yra gėrio ir tiesos šaltinis. Ji moko daryti tik gera: padėti silpniesiems, užjausti sergantį ar nuliūdusį. Kada tau kokia nelaimė, ji visada paguos, paklaus, kas atsitiko, padės įveikti ją. Nors kartais motina ir užsirūstina, tačiau apibarus vėl myli, guodžia, visas jos rūstumas pavirsta meile vaikui. Motinos širdis negali ilgai rūstintis, ji jaučia tą neišpasakotą ir neišmatuotą motinišką meilę, kurios niekas pasaulyje iš jos negali atimti, paversti neapykanta.

     Jeigu žmonės būtų tokie kaip kiekvieno iš mūsų motina, tai pasaulis tikrai pasikeistų. Žmonės labiau pamiltų kiekvieną gyvą būtybę, labiau mylėtų gamtą ir visą pasaulį, kuris taptų gėrio planeta. Tad stenkimės imti pavyzdį iš motinos, nes ji yra pavydžių pavyzdys.

■    Sudeikiuose pagerbtas prieš 115 m. Margių kaime gimęs kunigas ir poetas Juozas Šnapštys, rašęs Margalio slapyvardžiu. Jis palaidotas Sudeikių bažnyčios šventoriuje. Minėjimas pradėtas Mišiomis bažnyčioje, o paskui buvo programa Sudeikių kultūros namuose.

■    Vytauto Didžiojo universitete Kaune Teologijos-filosofijos fakultetas pernai pradėjo leisti žurnalą “Aukštyn širdis”. Jame skiriama daug vietos teologijai, istorijai ir kūrybai. Redaguoja Ingrida Kazakevičiūtė, Saulius Stogevičius, talkinami Saulenos Žiugždaitės, Svajūno Nekrošiaus ir Violetos Micevičūtės.