Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1995m. 5 Gegužė

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / GEGUŽĖ —MAY / VOL. XLVI, NO. 5

MOTINA - ŠEIMOS ŠIRDIS

145

 Eugenija Čiurlionienė

KUKLIOJI ŠIRDIEČIŲ VADOVĖ

149

 Ses. Antanė Kučinskaitė

PAMOKŲ AKIMIRKOS

154

 Antanas Saulaitis, SJ

GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ

160

 Regina Ūsienė

ŽMOGAUS GYVYBĖ YRA DIEVO GYVYBĖ MUMYSE

164

 Henrikas Sinkus

“VAGIŠIUS”

168

 V. Bakanauskas

NUKLYDIMAI IR SUGRĮŽIMAI

171

 Chiara Lubich

MAŽĖJA TIKINČIŲJŲ SKAIČIUS

172

 Juozas Kriaučiūnas

KALBA

175

 Juozas Vaišnys, SJ

ATGARSIAI

176

 Red.

TĖVYNĖJE

177

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

179

 Red.

TRUMPAI

180

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas dail. Vitalijaus Butyrino fotokoliažo darbų nuotraukomis. Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus. Višelio piešinys — dail. Vytauto Valiaus tapyba liaudies skulptūrų motyvais.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098

MOTINA – ŠEIMOS ŠIRDIS

Eugenija Čiurlionienė

     Marijos litaniją musų šeima kalbėdavo kas vakaras visą gegužės mėnesį. Dabar, kai vaikystė atrodo, kaip sapnas, kaip graži seniai matyta vizija, mane dažnai apninka prisiminimai.

     Kaimas, medinis namelis, paprasti mediniai suolai aplink stalą, šventųjų paveikslai ant sienų. Tokie buvo mano vaikystės namai, kur prabėgo laimingiausios mano vaikystės akimirkos.

     Nepamirštamos gegužės mėnesio maldos. Didžiajam kambary — seklyčioje mama švariai išplaudavo paprastas lentines grindis, kertėje papuoštas Marijos paveikslas, primerkta ievų puokščių, berželio lapelių vainikais papuoštas visas kambarys. Nekantriai laukdavau vakaro, kai temstant, tėvai apsiruošę darbus, ateina iš lauko. Suklaupiam visa šeima prieš Marijos paveikslą ir pradedam kalbėti litaniją.

Dievo Motina su Kūdikiu. Jadvyga Paukštienė

     Šventoji Dvasia, Dieve, — lėtai taria tėvas, mes kartu atsakome: “Pasigailėk mūsų”.

Skaityti daugiau:

KUKLIOJI ŠIRDIEČIŲ VADOVĖ

 (Tęsinys iš pereito numerio)

Ses. Antanė Kučinskaitė

     Dailininkė Teodora buvo maldos žmogus. Melsdavosi ne tik  pamaldų metu, bet ir tapydama paveikslus, atvangos valandėlėmis garbindama Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Ne vienas kunigas matė ją tuščioje bažnyčioje klūpančią ties didžiuoju altorium nežemiška išraiška nušvitusiu veidu.

     Teodoros paveikslai pasižymi dvasingumu, prabylančiu į žmogaus širdis, skatinančiu susimąstyti, ieškoti gyvenimo prasmės...

Juros pasakos.  Vitalijus Butyrinas

     Kiek dailininkė Teodora yra nupiešusi bažnyčioms paveikslų, kol kas dar nėra tiksliai suskaičiuota, tuo tarpu jų nuotraukų skaičius viršija šimtą. Apie savo darbus, kaip ir apskritai apie save, ji nemėgo kalbėti. Okupacijos metais vien dėl atsargumo net kartu gyvenančioms seserims širdietėms nesisakydavo, nei kur ji važiuoja, nei ką išvažiavusi dirba. Juo labiau nenorėjo afišuotis dėl atsakingo vadovaujamojo posto pogrindyje veikiančioje širdiečių vienuolijoje.

Skaityti daugiau:

PAMOKŲ AKIMIRKOS

Antanas Saulaitis, SJ

BŪTI SU JAIS

     Amazonijos žiočių sala — Šveicarijos ploto, bet ūkiškai ir visuomeniškai į Europos šalį nepanaši. Ilgus metus Curralinho parapijoje ir palei žiočių kanalus klebonavo norvegų kilmės amerikietis jėzuitas, mokėjęs ir laivus — klebonavimo priemonę — pataisyti. “Kaip gali taip ištikimai tokiose sunkiose sąlygose dirbti ir nenusiminti?”— jo paklausi. “Žinau, kad nieko nepakeisiu, žmonių būklė lieka tokia pati, bet bent jie žinos, kad Kristaus ir Bažnyčios vardu kas nors šalia jų būna”.

KOMPIUTERĖLIS

     Kitas mokslo draugas klebonavo ir dabar paskirtas vyskupiškoms pareigoms Pietų

     Ramiojo vandenyno salyne, aptarnaudamas 16 salų. Tarp jų keliauja nepastovaus tvarkaraščio laivais, lėktuvėliais. Tūzinas salų turi pastogę, bažnytėlę ar nors kambarėlį bažnytiniams daiktams sudėti. Kad atplaukęs ar atskridęs rastų, ko reikia, kaip ir maisto sau, nes salų gyventojai vargingai gyvena, savo mažame kompiuteryje veda nuolatinį sąrašą, kas kurioj saloj palikta, ką siuntomis nugabeno ir tikisi ten rasti. O kol visai sklandžiai kalbą išmoko, pamokslus čiabuvių maršaliečių kalba surašydavo, nuorašus išspausdindamas bendruomenių vadovams, vadovėms, kurie ištisus mėnesius sekmadienines pamaldas savose salose veda.“Atsiprašau, kad man su svečiu ankšta — nesu pratęs gausioje klebonijoje gyventi”.

Skaityti daugiau:

KRYŽIAUS DIENOS

Aldona Kačerauskienė

     Senieji kaimo žmonės dar prisimena gražią, prasmingą tradiciją, kai šeštąjį pirmadienį, antradienį ir trečiadienį po Velykų (kitais žodžiais tariant, pirmadienį, antradienį ir trečiadienį prieš Šeštines, t.y. prieš Kristaus Dangun žengimo dieną) maži, jauni ir seni, gražiai pasipuošę, giedodami ir melsdamiesi, apvaikščiodavo netoli esančius kryžius. Žmonės ne tik garbino Viešpatį, bet ir dalinosi su Juo savo kasdieninio gyvenimo vargais, prašė sveikatos, gero derliaus, palankaus oro: lietaus arba giedros, žiūrint, ko tuomet reikėjo.

     Rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) autobiografinėje apysakoje “Sename dvare” randame tų dienų įspūdžius. Skaitytojų dėmesiui pateikiame keletą jų fragmentų.“...Išsimiegojusi pokaitį, ima rinktis mūsų šeimyna, kumečiai ir kiti apylinkės gyventojai... Moteriškos eina nešinos ir vedinos tyčia tai iškilmei nupraustais vaikais... Visi apsivilkę išeiginiais drabužiais, vaikai lygiai tokiais pat, kaip tėvai...

     Nusiėmęs kepurę, Kazimieras klaupiasi prieš kryžių, o paskui jį visi. Ir Kazimieras savo stipriu balsu traukia Visų Šventųjų litaniją.

     'Melskis už mus!' — atsakinėja cypūs moteriški balsai, panašūs į širšinų bambėjimą, ir susipynę plaukia banga žemyn, į žalius laukus ir margas pievas. Taip malonu, gražu melstis lauke, senų ąžuolų ūksmėje! Rodos, čia geriau girdi mus Dievas. Rodos, gėlėtomis pievomis vaikščioja Jėzus vaikelis toks, kaip paveiksle... Aš žinau: Jis nelaužydavo palaužtos nendrės, negesindavo pradėjusios gesti lempelės. Ir Jį prikalė prie kryžiaus...

Skaityti daugiau:

GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ

Regina Ūsienė

     Dešimt Dievo įsakymų — tai pagrindiniai principai, kuriais turi remtis žmonijos gyvenimas žemėje. Šiuos įsakymus, iškaltus plokštėse, Dievas įdavė Mozei. Žmonių pareiga paklusti Dievui ir laikytis jo nurodymų.

     Pabėgusius iš Egipto vergijos izraelitus Dievas nuvedė per dykumą prie Sinajaus kalno. Šio kalno papėdėje Dievas davė Mozei priesakus, kurių jo tauta privalėjo laikytis. Dievas savo sukurtai ir iš vergijos išlaisvintai tautai nurodė, kaip ji turėtų gyventi.

“M.K. Čiurlionis”.   Vitalijus Butyrinas

     Senojo Testamento Įstatymas turėjo tapti meilės ir pagarbos santykiuose su Dievu ir žmonėmis išraiška. Jis buvo duotas tam, kad palengvintų žmonių gyvenimą, nurodant jų pareigas. Tuo pačiu Dievas išreiškė savo valią, parodė savo teisingumą ir meilę žmonėms.

     Naujųjų laikų tikintiesiems Dievo įstatymai — Jėzaus pamokymai. Jis Dievo įstatymą patobulino, padarė prasmingesnį ir paskelbė žmonėms, kad kol dangus ir žemė nepraeis, tol iš įstatymo neišnyks nė mažiausia dalelė. Jėzus suteikė įstatymui tikrąją prasmę. Jo mokslas persunktas meile žmogui ir pasitikėjimu Dievu, kaip kūrinijos pradžia ir pabaiga.

Skaityti daugiau:

ŽMOGAUS GYVYBĖ YRA DIEVO GYVYBĖ MUMYSE

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

Henrikas Sinkus

     Skaitydami liturginį maldyną, randame klausimą: kas yra žmogus? Čia pat ir atsakoma: “Žmogus yra Dievo kūrinys, turintis medžiaginį kūną ir dvasinę sielą”. Dievas savaisiais ir Bažnyčios įsakymais nurodo mums kelią į išganymą. Vieną iš Dievo įsakymų, penktąjį, panagrinėkime išsamiau. Tame pačiame maldyne randame, kad prieš 5-jį Dievo įsakymą “Nežudyk” nusikalstame, kai linkime artimui nelaimės, ligos, mirties, kai pykstame ant savo artimo ir trokštame jam keršyti, jo neužjaučiame, kai sužeidžiame ką nors arba atimame gyvybę sau ar kitam žmogui, nors ir negimusiam. Šią 5-jo Dievo įsakymo dalį, liečiančią negimusios gyvybės žudymą, ir panagrinėsime. Kad žmogus nuo pat savo užuomazgos turi dvasinę sielą, pasako mums Visatos ir gyvybės kūrėjas — Dievas, o kad žmogus nuo pat apsivaisinimo momento turi medžiaginį kūną, patvirtina mums medicinos mokslas.

     Jau pirmąjį nėštumo mėnesį, vos įsitvirtinus apvaisintam kiaušinėliui gimdoje, stebime jo svarbesniųjų organų ir gemalinių dangalų užuomazgas. Antrojo mėnesio pabaigoje gemalo ūgis pasiekia iki 3,5 cm ilgio, randamos akių, nosies, burnos ir galūnių užuomazgos. Trečiojo nėštumo mėnesio pabaigoje vaisius užauga iki 8-9 cm ir svaria apie 25 gramus, jau judina galūnes, matomi jo rankų ir kojų pirštai. Dešimtoje nėštumo savaitėje atsiranda vaisiaus refleksai. Iki 10-12 nėštumo savaitės susidaro visų svarbiausiųjų organų užuomazgos, kurios yra labai jautrios žalingiems poveikiams. Ypač neigiamai veikia vaisių nikotinas, alkoholis ir kai kurie vaistai. Vaisiaus vystymąsi neretai sutrikdo infekcija, deguonies stoka, nenormali mityba ir kitokie faktoriai. Vaisius gali gimti nesveikas, o kartais ir žūti. Moterys, norėdamos išvengti pastojimo, vartoja vaistus ir kitokias priemones, dažnai nesuvokdamos, kad jos ne tik nužudo vaisių, bet pakenkia ir savo sveikatai, tuo būdu nusidėdamos prieš 5-jį Dievo įsakymą. Žinomos įvairių hormonų tabletės, kurios geriamos kiekvieną dieną, arba kitais terminais. Viena iš hormonų veikimo ypatybių yra ta, kad jie sutrikdo gimdos gleivinės pasiruošimą gemalo priėmimui ir jo įsitvirtinimui gimdoje. 1-2% moterų, naudojusių hormonus, vis vien pastoja. Tad hormonų pakenktoje gimdos gleivinėje gemalui pavyksta įsitvirtinti tik retais atvejais, o visais kitais kartais jis žūsta — tik nežinia, kiek kartų per metus...

Skaityti daugiau:

VAGIŠIUS

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

V. Bakanauskas


     1956 metų pabaiga. Ėjo penktieji mano gyvenimo sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose metai. Pilkos, kaip du vandens lašai, panašios dienos lėtai slinko šiaurės Uralo centriniame Gari lageryje. Bet gaivūs vėjai permainų ėmė veržtis ir į šią, spygliuotomis vielomis apraizgytą, amžino įšalo žemę.

     Kovo ketvirtą dieną, per šv. Kazimierą, gavome įsakymą pasiruošti etapui. Į sąrašą pateko visi lietuviai, kurių buvo apie du šimtai. Po pietų, patikrintus ir suskaičiuotus, leido pro vartus ir sodino į sunkvežimius. Oras buvo gražus. Giedrame danguje švietė skaisti saulė, šildydama storu sniego patalu užklotą mums svetimą žemę. Kelio duobėse telkšojo balutės. Visų nuotaika buvo gera, nors nežinojom “Kur mes nukeliausim, nakvynėlę gausim?” Net sargybiniai tapo geresni — nerėkė, nesikeikė.

     Netrukus išlaipino nedidelėje geležinkelio stotelėje prie persiuntimo kalėjimo. Prigrūdo pilnutėles kameras. Šiame kalėjime 1953 metais praleidau šv. Kūčias. Tada mus, šešis politinius, atvežė iš Kuibyševo rajono “Krasna-ja Glinka” lagerį. Prisiminiau tą kelionę todėl, kad visą savaitę važiavome gyvuliniame vagone, pripildytame ne gyvulių, bet padarų, baisesnių už žvėris. Tik laimingo likimo dėka — su Viešpaties pagalba pasiekėme šią gūdžios taigos stotelę gyvi ir sveiki...

Skaityti daugiau:

Nuklydimai ir sugrįžimai

CHIARA LUBICH

“Reikėjo gi pokyliauti ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo prapuolęs ir vėl atsirado” (Lk 15,32).

    Šitas sakinys sunaus palaidūno palyginimo pabaigoje parodo mums Dievo gailestigumo nuostabią prasmę. Tai yra pabaiga viso Evangelijos skyriaus pagal Luką. Jame Jėzus apsako du palyginimus, parodydamas jų panašią reikšmę.

     Ar mes atsimename epizodą apie prarastą avį, kai savininkas nuėjo jos ieškoti, palikęs kitas devyniasdešimt devynias tyruose? Ar atsimename pasakojimą apie prarastąją drachmą ir moteriškės džiaugsmą, kai, ją radusi, pasišaukė draugus ir kaimynus kartu su ja džiaugtis? Tais palyginimais Dievas kviečia mus visus džiaugtis su juo, kai nusidėjėlis grįžta iš paklydimo.

     Palyginime tėvas kreipiasi taip žodžiais į vyresnįjį sūnų, kuris jo gyvenime dalinosi su juo viskuo ir kuris po sunkaus dienos darbo nenorėjo įeiti į namus, nes juose namiškiai puotavo, švęsdami jo prapuolusio brolio sugrįžimą. Tėvas išėjo kviesti tą sūnų, norėdamas jį įtikinti, kad jie turi džiaugtis jo prapuolusiojo sūnaus grįžimu.

     Bet matome visišką priešingybę tarp tėvo ir jo vyresniojo sūnaus įsitikinimų. Tėvas norėtų dalintis savo nuoširdžia meile ir džiaugsmu su kiekvienu, o sūnus, pilnas paniekos ir pavydo, nenorėjo prapuolusiojo laikyti net savo broliu. Jis pasakė: “Bet vos tik sugrįžo šitas sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį” (Lk 15,30).

Skaityti daugiau:

MAŽĖJA TIKINČIŲJŲ SKAIČIUS

IR SMUNKA MORALĖ

AMERIKIEČIUOSE, YPAČ JAUNIME

Juozas Kriaučiūnas

     Žmonijos istorija pateikia, kad nuo žmonijos pradžios vyko ir vyksta nesantaika ir priešingumai, pasireiškią žodžiais, kartais veiksmais, net žudynėmis ir karais, tarp vyresniosios kartos ir jaunesniosios kartos žmonių. Tie priešingumai ir nesantaika yra dėl įsitikinimų, gyvenimo reikalų tvarkymo ir ateities planų kūrimo. Tokios nesantaikos ir priešingumai vyko ir vyksta Amerikoje tarp vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo.

Nežinoma žemė. Vitalijus Butyrinas

     Amerikoje žiniasklaida: paskaitos, pamokslai, radijas, televizija ir spauda, nuolat mini tą nesantaiką ir priešingumus. Tačiau verta žinoti, ar tie priešingumai ir nesantaika yra tik žodiniai ir paviršutiniai, ar jie gilūs ir esminiai. Tuo reikalu buvo vedami apklausinėjimai Amerikoje gyvenančių žmonių. Vienas tokių apklausinėjimų buvo skirstant apklausiamuosius pagal amžių į keturias grupes. I-oji grupė — asmenys 18-30 metų amžiaus, amerikiečiai juos vadina xerks — jauniai; IIoji grupė — 31-48 m. amžiaus, vadinami boomers — gerovės (Amerikoje) laikotarpio žmonės; III-ioji grupė — 49-62 m. amžiaus — silents — tylieji; ir IV-oji grupė -63 ir daugiau metų amžiaus, vadinami depression era žmonės — nuosmukio eros žmonės, prislėgtieji.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Viso ar iš viso?

     Lietuvių kalboje norint nusakyti visą skaičių, visą sumą, vartojamas prieveiksmis iš viso, pvz.: Gavau iš viso dešimt laiškų. Susirinko iš viso šimtas asmenų.

     Statistiniuose leidiniuose, kanceliariniuose dokumentuose ir periodinėje spaudoje labai dažnai šalia prieveiksmio iš viso klaidingai vartojamas viso, pvz.: Maistui išleista 100dol, šviesai 10dol., kurui 15 dol., viso (=iš viso) išleista 125 dol. Lietuvių kalbos kilmininko linksnis vienas nėra linkęs prieveiksmėti. Dažniausiai šis linksnis prieveiksmėja su prielinksniais, pvz.: be galo, iš tiesų, iš lėto, arba su kito žodžio kilmininku, pvz.: Kiek viso gero (labo) gauni įplaukų? Vadinas, žodis viso prieveiksmine reikšme neturėtų būti vartojamas.

Turiu laimę ar laimės?

     J. Balčikonis visiškai pagrįstai taisydavo kai kurių abstrakčių daiktavardžių kilmininką, vartojamą ten, kur iš tikrųjų reikia galininko, pvz.: Jo kalba man padarė gero įspūdžio (=gerą įspūdį). Geras maistas žmogui turi didelės reikšmės (=didelę reikšmę). Reiškiu nuoširdžios užuojautos (=nuoširdžią užuojautą). Turėjau laimės (=turėjau laimę) jį pažinti. Šių kilmininkų taisymą galima pagrįsti tuo, kad daiktavardžiams įspūdis, reikšmė, užuojauta, laimė dalies kilmininkas nebūdingas. Juk iš tikrųjų dalykai, kuriuos pasakome tais daiktavardžiais, paprastai nedalijami, neskaidomi į dalis. Kiekvienu atveju lengviau suprasti visumą. Jeigu jau reiškiama užuojauta, tai turima galvoje jos visuma, o ne dalis; jeigu jau kas padarė mums įspūdį, tai čia taip pat surprantama visuma, o ne kokia to įspūdžio dalis ir t.t.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

     Ačiū už Jūsų daugelio metų pastangas ugdyti lietuvių asmenybę. Jūsų “Laiškuose lietuviams” visuomet randame daug vertingų minčių.

     Nuoširdi užuojauta, netekus tokios puikios administratorės p. Likanderienės. Daug kas jos pasiges, net ir mes, skaitytojai, nes jautėme jos malonų ir pajėgų patarnavimą.

     Neseniai iš Lietuvos atėjo tokia žinia: “Mus iš Bostono pasiekė važminėn sukrauta važma Lietuvos vaikams”. Man atrodo, kad žodis “važminė” daug geriau tinka negu “talpintuvas”, o ką jau bekalbėti apie nelietuvišką “konteinerį”, nors ir siūlomą “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (Vilnius, 1993, 324 psl.).

K. Valiuškienė

     Redakcijos prierašas. Tikrai pirmu žvilgsniu galėtų atrodyti, kad “važminė” yra labai puikus “konteinerio” pakaitalas, bet geriau pagalvojus ir susipažinus su jo semantika, neatrodys, kad jis tinkamas pakeisti “konteinerį” ar “talpintuvą”. Prof. P. Skardžius savo “Lietuvių kalbos vadove” sako, kad važma yra atlyginimas už vežimą. Užtat ir minėtame “Dab. liet. k. žodyne” prie žodžio “važma” yra nurodyta žiūrėti į žodį “važta”. Ten parašyta, kad važta yra vežamas daiktas, bagažas.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

VILNIAUS KATEDRA MENA METUS IR ŠIMTMEČIUS

     Sukako šešeri metai, kai beveik po keturių dešimtmečių niekinimo vėl buvo atšventinta Vilniaus katedra. Minint šią sukaktį, iškilmingas šventas Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukojo ir pamokslą sakė vyskupas J. Tunaitis, giedojo didysis arkikatedros choras, vadovaujamas L. Pranulio, vargonavo B. Vasiliauskas.

     Ne taip seniai, kalbėjo J. Tunaitis, šventėme Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, prisimindami tą laiką, kai Vytautas Didysis krikštijo tautą, statė daug bažnyčių, pastatė ir šią katedrą. Mindaugas su šeima ir būreliu jam artimų žmonių apsikrikštijo dar 1251 metais. Ilgai buvo neaišku, ar karalius Mindaugas buvo spėjęs pastatyti maldos namus — katedrą. Tyrinėjant katedros požemius, dviejų su puse metrų gylyje atrastos grindys iš glazūruotų keramikos plytelių ir mūrai — XIII amžiaus kvadratinio (22,5 m. ilgio ir pločio) pastato liekanos. Tai ir buvusi Mindaugo katedra. Tą išvaizdą, kurią regime šiandien, Vilniaus katedrai 1777 metais suteikė garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

     Vilniaus arkikatedroje yra susibūrę keli chorai, veikia Šv. Kazimiero choralinio giedojimo studija, rengiami iškilių asmenybių jubiliejiniai minėjimai, religinės muzikos ir poezijos valandos. Čia buvo paminėta ir iš Romos atvykusio kunigo profesoriaus Antano Liuimos SJ 85-erių metų sukaktis. (Lietuvos rytas Nr. 31)

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

—    Ponia, ši skrybėlaitė padaro Tamstą 10-čia metų jaunesnę, — įtikinėja pardavėjas.

—    Tai labai gaila, aš negaliu tokios skrybėlaitės pirkti.

—    Kodėl, ponia?

—    Nenoriu aš tokios skrybėlaitės, kurią nuėmus nuo galvos, tapsiu 10-čia metų senesnė.

Vienas milijonierius skundžiasi savo draugui:

—    Įsimylėjau 20 metų amžiaus gražią merginą, bet kai pasakiau, kad esu 60 metų amžiaus, tai ji nesutiko tekėti.

—    Labai neišmintingai padarei, — atsakė draugas, — reikėjo pasakyti, kad esi 80 metų, tai ji tikriausiai būtų sutikusi.

Skaityti daugiau:

Trumpai

►   Kun. Vaclovas Aliulis, MIC, Marijonų vienuolijos vicegenerolas, kovo mėn. pradžioje buvo atvykęs iš Romos į Čikagą, dalyvavo kun. Stanislovo Škutans, MIC, ir kun. Stanislovo Saplio, MIC, laidotuvėse, aplankė dvi Amerikoje veikiančias Marijonų provincijas: Šv. Kazimiero, kurios centras yra Čikagoje, ir Šv. Stanislovo Kostkos, kurios centras Stockbridge, MA.

►    Kazimierietė sės. M.Ignatia Petruska mirė kovo 4 d., sulaukusi 92 m. amžiaus, įžaduose išgyvenusi 74 m. 1933 m. ji lankė Vytauto Didžiojo univejsitetą Kaune, gilindama lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 58 m. mokytojavo lietuvių parapijų mokyklose.

► Sausio 30 d. Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje įvyko seminaras Lietuvos kongregacijų seserims. 45 dalyvės išklausė teologijos ir vienuolinio gyvenimo kursus.

►    Vatikano Tikėjimo skleidimo kongregacijos spaudos tarnybos duomenimis, 1994 m. įvairiose pasaulio šalyse nužudytas 21 katalikų misionierius: Alžyre nužudyti 8, Ruandoje 7, Indijoje 3, po vieną Ugandoje, Sierra Leone ir Haityje.

►    Kretingos vienuolyne pradėjo veikti labdaros vaistinė, kurioje pagal gydytojo receptus galės gauti vaistų invalidai ir neturtingi miesto gyventojai. Vaistai gaunami iš Vokietijos.

►    Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įrengiami nauji vargonai, pagaminti Vilniaus vargonų dirbtuvėse.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

     Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas dail. Vitalijaus Butyrino (gimusio 1947 m. Kaune) fo-tokoliažo darbų nuotraukomis. V. Butyrinas yra Lietuvos Fotomenininkų Sąjungos (ir buvusios Lietuvos Fotografijos Draugijos) narys nuo 1965 metų, suruošęs daugiau kaip 450 parodų įvairiuose pasaulio kraštuose, laimėjęs per 200 prizų. Anglijoje išleistoje tarptautinėje fotografijos enciklopedijoje “Con-temporaty Photographers” pavadintas “the grand master of photo arrangements” — didysis fotokoliažo meistras.

     Fotografuoja nuo 1963 metų. Pradžioje domėjosi dokumentine fotografija, vėliau perėjo į montažus. Jo stilius pasižymi gero koliažo technika, kruopščiai sukurta kompozicija. Daugelyje eksponuojamų darbų pabrėžtas kone geometrinis formų simetriškumas, išduodantis autoriaus palinkimą į formalizmą, į dvasinę harmoniją bei rimtį. Koliažuose ir serijiniuose darbuose atsispindi noras mąstyti simboliais ir metaforomis, ppvz., “Nežinoma žemė”, “Jūros pasakos”, Peizažai ir kt.

     Recenzentai Butyriną vadina fotografu-filosofu, pasakoriumi, fantastu, reikalaujančiu iš žiūrovo protinio darbo, mokėjimo skaityti ir iššifruoti paslėptą mintį.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

1000 dol. aukojo Lietuvių Fondas.

50 dol. aukojo K. Valiuškienė.

45 dol. aukojo A. Kubilius.

Po 30 dol. aukojo:Z. Sinkevičienė, O. Mironaitė.

Skaityti daugiau: