Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VAGIŠIUS

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

V. Bakanauskas


     1956 metų pabaiga. Ėjo penktieji mano gyvenimo sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose metai. Pilkos, kaip du vandens lašai, panašios dienos lėtai slinko šiaurės Uralo centriniame Gari lageryje. Bet gaivūs vėjai permainų ėmė veržtis ir į šią, spygliuotomis vielomis apraizgytą, amžino įšalo žemę.

     Kovo ketvirtą dieną, per šv. Kazimierą, gavome įsakymą pasiruošti etapui. Į sąrašą pateko visi lietuviai, kurių buvo apie du šimtai. Po pietų, patikrintus ir suskaičiuotus, leido pro vartus ir sodino į sunkvežimius. Oras buvo gražus. Giedrame danguje švietė skaisti saulė, šildydama storu sniego patalu užklotą mums svetimą žemę. Kelio duobėse telkšojo balutės. Visų nuotaika buvo gera, nors nežinojom “Kur mes nukeliausim, nakvynėlę gausim?” Net sargybiniai tapo geresni — nerėkė, nesikeikė.

     Netrukus išlaipino nedidelėje geležinkelio stotelėje prie persiuntimo kalėjimo. Prigrūdo pilnutėles kameras. Šiame kalėjime 1953 metais praleidau šv. Kūčias. Tada mus, šešis politinius, atvežė iš Kuibyševo rajono “Krasna-ja Glinka” lagerį. Prisiminiau tą kelionę todėl, kad visą savaitę važiavome gyvuliniame vagone, pripildytame ne gyvulių, bet padarų, baisesnių už žvėris. Tik laimingo likimo dėka — su Viešpaties pagalba pasiekėme šią gūdžios taigos stotelę gyvi ir sveiki...

     Susispaudę šiaip taip pernakvojom ir ankstų rytą vėl ropštėmės į gyvulinius vagonus. Sklido gandai, kad veš į Europą. Greitai supratome — važiuojame į vakarus. Stebėdami pro plyšius praslenkančius Uralo kalnagūbrius, tyliai dainavome “Leiskit į Tėvynę...”.

     Graudžiai mūsų dainai pritarė tik monotoniškas ratų dundesys.

     Po savaitės mus išlaipino Mordovijoj. Dauguma patekome į vienuoliktą lagerį. Čia radome tik ką atvežtus lietuvius iš tolimųjų rytų, šiaurės. Visi dalijosi geromis naujienomis. Laukėme komisijos, kuri, peržiūrėjusi bylas, išleis namo. Į darbą nevarė. Dirbo tik tie, kurie norėjo.

     Greta lagerio buvo didelė darbo zona — mechaninis ir stalių cechai. Praėjimas iš zonos į lagerį buvo laisvas. Taigi už spygliuotomis vielomis apjuosto aptvaro turėjome nemažą judėjimo erdvę.

     Tik atvykęs, susipažinau su lietuviu gydytoju. Jis pasiūlė man būti jo pagalbininku, lyg sanitaru. Kadangi šis darbas buvo žinomas iš Uralo lagerių laikų, aš mielai sutikau. Darbo laikas nebuvo nustatytas: padėdavau, kuomet paprašydavo. Taip praėjo pavasaris, prasidėjo vasara.

     Tą naktį mane prižadino kareivis-prižiūrėtojas. Jis prašė nueiti į ligoninę ir perrišti žaizdas. Einant paklausiau kas ten atsitiko.

     —    Et, vaikigalis persipjovė venas, — atsakė kareivis.

     —    Kodėl? Kas jam nutiko? — klausinėjau toliau.

     —    Žinai, vagys — ko jie nepridaro!

     Su vagimis, plėšikais ir kitokiais padarais buvau šiek tiek pažįstamas. Žinojau, kad ši publika labai skiriasi nuo normalių žmonių. Juose viskas iškreipta: eisena, judesiai, žvilgsniai ir kalba. Bet labiausiai suluošintas jų dvasinis pasaulis. Jie vaikščioja krypuodami, pasistaipydami. Jų eisena primena plėšrūno artėjimą prie grobio. Ir jų kalba yra savita, su niekuo nepalyginama. Tai — ištisi srautai pačių šlykščiausių keiksmažodžių. Jų kalba taip sudarkyta, kad pašaliniam žmogui ji beveik nesuprantama. Daugelis jų išsipiešę, išsitatuiravę savo kūnus nuo rankų iki kojų galūnių. Ir ko tik nepripiešta ant tų iškrypėlių pilvų, krūtinių, nugarų ir sėdmenų! Tai — vaikščiojantys pačios šlykščiausios dailės “kūriniai”... Jie praryja įvairiausius daiktus: sulaužytus šaukštus, šaukštelius, sagas, adatas, stiklus ir t.t. Ant nuogo pilvo prisisiuva kelias eiles sagų. Išilgai ir skersai susipjausto kojų, rankų venas ir t.t.

     Kažką panašaus ligoninėje tikėjausi pamatyti ir aš.

     Po kelių minučių jau buvome prie izoliatoriaus, įrengto darbo zonos pašalėje. Tai buvo nedidelis medinis namelis, aptvertas aukšta spygliuotų vielų tvora. Tarsi miniatiūrinis kalėjimas kalėjime... Prižiūrėtojas atrakino siaurus vartelius, ir mes bemat atsiradome ankštame kiemelyje prie pat izoliatoriaus durų. Kai jas atidarė, patekau į koridorių, su keletu geležim apkaustytų durų. Sustojome prie paskutiniųjų. Įėjau į mažą, gal trijų metrų ilgio ir tokio pat pločio kamerą. Palubėje, kaip visuose tikruose kalėjimuose, blausiai švietė maža, vieliniu tinkleliu apgaubta lemputė. Kambarėlis skendėjo tirštoje prieblandoje. Beveik visas jo plotas buvo užpildytas mediniais gultais. Prie pat durų, ant grindų, susirietęs sėdėjo pusnuogis žmogelis. Tyliu, prikimusiu balsu jis perspėjo mane, kad eičiau atsargiau, nes čia daug kraujo. Įsižiūrėjęs pamačiau, kad visas grindų tarpas tarp gultų ir durų užlietas sukrešėjusiu krauju.

     Prieblandoje švietė baltas, dar visai vaikiškas veidelis.

     —    Kas tau atsitiko?

     —    Va, susipjausčiau, — pajudinęs rankas atsakė berniukas.

     Paėmęs už rankų pamačiau, kad jų venos skersai ir išilgai suraižytos aštriu daiktu. Žaizdos buvo aplipusios sukrešėjusiu krauju ir tik kai kur jis sunkėsi mažais lašeliais. Labiausiai mane nustebino berniuko akys: tokios didelės, gilios. Ir žvilgsnis — protingas, geras, pripildytas kančios. Tai nebuvo vagišiaus veidas.

     Pasodinau berniuką ant narų. Jis buvo tik su trumpikėmis ir toks lengvas. Vandenilio peroksidu nuploviau žaizdas ir pradėjau tvarstyti.

     —    Nebintuokit, aš vis tiek nusiplėšiu tvarsčius! — tyliai pasakė jis.

     —    TU nenori gyventi?

     —    Aš noriu namo arba mirti.

     —    Mes visi norime namo. Dar truputį kantrybės. Ar tu žinai, kad jau dirba vyriausybinė komisija ir kasdien paleidžia po penkiasdešimt-šešiasdešimt žmonių?

     —    Tai ne man. Paleidžia tik penkiasdešimt aštuntą (politinius).

     —    Paleis ir tave! Manau, kad nesi plėšikas ar žmogžudys. Už ką pakliuvai čia?

     —    Mano namuose vagys buvo palikę daiktus. O aš, kvailys, nesupratau, kad jie vogti. Todėl pasodino kaip bendrininką. Bet tai ilga istorija... Jūs nežinote, kas vyksta vagių lageriuose. Tai baisu! Aš negaliu su jais būti, ne! Geriau jau mirti!

     —    Kuo tu vardu ir kiek tau metų?

     —    Albertas. Šešiolika metų.

     Man pagailo to jauno vaikinuko. Nutariau tuoj pat jį gelbėti. Bet kaip? '‘Reikia greičiau jį pergabenti į mūsų ligoninę” — buvo pirmoji mintis.

     —    Albertai, būk geras, paklausyk manęs. Nors iki rytojaus nenusiplėšk bintų. Rytoj ateisiu su gydytoju. Ar tu sutiksi gyventi mūsų lagerio ligoninėje? Ten kriminalinių nėra. Sutinki?

     —    Aš sutikčiau, bet viršininkai...

     —    Gerai. Ilsėkis. Rytoj viskas bus gerai. Labanakt!

     Ryte nakties įvykį smulkiai papasakojau gydytojui. Nuėję izoliatoriun, Albertą radome gulintį. Rankos buvo apibintuotos. Jo akyse pastebėjau anksčiau nematytus vilties žiburėlius. Gydytojas pritarė mano nuojautai, kad Albertas negali būti vagis.

     Po pietų gavome lagerio viršininko sutikimą dėl Alberto perkėlimo mūsų ligoninėn. Netrukus jis buvo pas mus. Draugų padedamas, surinkau geresnio maisto ir perdaviau silpnam ligoniui.

     Praėjus kelioms dienoms, mūsų ligonis ėmė atsigauti, o sustiprėjęs, papasakojo ir savo gyvenimo istoriją.

     Jau neprisimenu visų smulkmenų, bet esmė buvo tokia:

     Gimė ir augo Maskvoje. Tėvas, baigęs karinę akademiją, dirbo inžinieriumi armijoje prie statomų objektų, motina mokytojavo vienoje Maskvos mokyklų. Maskvos priemiestyje gyveno tėvo motina — Alberto senelė, kilusi iš žymios Rusijos kunigaikščių giminės. Albertas buvo vienintelis vaikas šeimoje. 1952 metais tėvą nuteisė dešimtmečiai metų už antisovietinę agitaciją. Areštavus tėvą, netrukus atleido iš darbo ir motiną. Jiems daug padėdavo senelė. Visa šeima buvo tikinti.

     Alberto gerų draugų tarpe būta ir vagių, nors apie tai jis sužinojo pavėluotai.

     Kartą vienas draugas, lydimas nepažįstamo vyro, atnešė Albertui lagaminą, paprašęs jį pasaugoti. Tas apšiuręs lagaminas jų namuose išbuvo keletą mėnesių. Nepažįstamasis ėmė lankytis dažniau, vis kažką atnešdamas ar išsinešdamas. Albertui dėl to kilo įtarimas, bet jį vis nuramindavo gerai pažįstamas draugas.

     Vieną dieną tas nepažįstamasis atėjo lydimas trijų vyrų. Alberto motinai ir kitiems žmonėms matant, lagaminas buvo atidarytas. Jame buvo keliolika rankinių laikrodžių, žiedai ir drabužiai. Albertą suėmė kaip vagių tarpininką. Motina šiaip taip išsiteisino. Tai atsitiko beveik prieš metus, Albertas tada buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo.

     —    Dievas mane nubaudė už tai, kad padėjau vagims, — aiškino man Albertas.

     —    Kaip tu, būdamas tikintis, galėjai ryžtis savižudybei?

     —    Tiesiog negalėjau pakelti to pragaro. O, kad jūs žinotumėte, kas ten vyksta! Kaip jie kalba! O tas lošimas kortomis iš draugų drabužių ir net jų gyvybių!.. Et, ką čia pasakoti — užbaigė Albertas, rydamas ašaras.

     —    Nusiramink ir prašyk Dievo paramos. Tu meldiesi?

     —    Meldžiuos dažnai.

–     —    Aš irgi turėjau sunkių akimirkų. Per tardymus iš nevilties ir aš norėjau nusižudyti. Dabar džiaugiuosi, kad taip neįvyko.

     Albertas buvo geras pašnekovas ir atidus klausytojas. Labai greitai visi ji pamilo. Laikas bėgo greitai.

     Liepos mėnesio viduryje, man besikalbant su Albertu ligoninėje, įėjo KVČ (kultūrinė -auklėjamoji dalis) viršininkas. Pasisveikinęs, linksmai kreipėsi į Albertą:

     —    Einam su manimi!

     —    Kas nors negero? — sunerimome mes.

     —    Viskas labai gerai! Berniuk, atvyko tavo tėvas. Jis laisvas, reabilituotas ir laukia tavęs!

     Albertas, užsimetęs chalatą, išbėgo pro duris.

     Tik vakare sugrįžo. Mes vos beatpažinom jį: visas švytėjo neapsakomu džiaugsmu. Tėtis pasakė, kad Alberto byla jau persiųsta į Maskvos prokuratūrą ir greitai bus peržiūrėta. Taip netikėtai ir tiek daug džiaugsmo.

     Lygiai po dviejų savaičių tas pats KVČ pareigūnas, atėjęs pas Albertą, pranešė, kad jis jau laisvas. Išvykti turėjo vakariniu traukiniu. Suruošėme labai nuoširdžias išleistuves. Saulei leidžiantis pro lagerio vartus palydėjome tokį mielą, nepilnametį “vagišių” Albertą.

     Rugpjūčio pabaigoje būrelis draugų išlydėjo ir mane. Oras buvo šiltas, tvankus. Vos įsėdus į traukinį, sužaibavo, sugriaudė perkūnas, ir pasipylė smarki liūtis. Aš giliai įkvėpiau oro ir audros šlamesy dėkojau Viešpačiui, prašydamas Jo pagalbos Tėvynei ir sau.

     Iš mažyčio gardelio pro geležinius vartus išėjau į milžinišką gardą. Jis taip pat buvo kruopščiai apraizgytas spygliuotomis vielomis, su daugybe sargybos bokštelių. Jis irgi buvo apsuptas didžiulės armijos sargų-čekistų ir jų padėjėjų vilkšunių. Ant mažyčio gardelio ir ant didelio gardo buvo prikabinėta daugybė lentelių su įspėjančiais užrašais “Zaprietnaja zona”, “Stoj!”, “Streliatj budu!”. Bet visus šiuos įspėjančius žodžius užgožė keturios grėsmingos kraujo spalvos raidės — SSSR.