Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1993m. 8 Rugsėjis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1993 / RUGSĖJIS / SEPTEMBER / VOL. XLIV, NO. 9

POPIEŽIUS LIETUVOJE!

253

 Red.

TRUPUTIS FILOSOFIJOS APIE KUNIGĄ (II)

256

 V. Bagdanavičius, MIC

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

260

 Jonas Lauriūnas, SJ

IMPRESIJOS (IV)

263

 Rita Vinciūnienė

“NARCISIZMAS MUMS BUVO SVETIMAS”

266

 Alfredas Guščius

ROMOJE MIRĖ KUNIGAS VINCENTAS PUPINIS

268

 K.J. Ambrasas, SJ

ATSISVEIKINANT

270

 Chiara Lubich

Į KĄ KREIPTI DĖMESĮ KURIANT ŠEIMĄ

271

 Anelė Brazauskienė

MOTINAI

275

 Aušra Aleliūnaitė

KAS UŽAUGA MĖNULIO ŠVIESOJE

277

 Nijolė Jankutė

TĖVYNĖJE

279

 Marija A. Jurkutė

KALBA

284

 Juozas Vaišnys, SJ

ĮVAIRYBĖS

286

 Red.

ŠYPSULIAI

287

 Red.

TRUMPAI

288

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas popiežiaus nuotraukomis jo apsilankymo proga Lietuvoje. Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

POPIEŽIUS LIETUVOJE!

     Tai istorinis įvykis. Dar joks popiežius niekada nėra buvęs mūsų šalyje. Nėra abejonės, kad dabartinis popiežius rodo ypatingą palankumą Lietuvai. Kai kurie vis kalba, kad šis popiežius ar jo motina yra lietuviškos kilmės. Vienas Romos prelatas lietuvis, pasakojo, kad kartą kardinolą Wojtylą, dar prieš jo išrinkimą popiežiumi, jis paklausęs:

     —    Eminencija, aš manau, kad Jūs turite lietuviško kraujo.

     —    Aš niekad to neneigiau, — atsakė kardinolas.

     Kas geriau popiežių pažįsta, visi sutinka, kad jis yra malonus žmogus, taip pat mėgstąs humorą. Teko girdėti, kad jis, dar būdamas kardinolu, slidinėjo Italijos Alpėse. Ten jis sutiko slidinėjančius italų studentus ir jų paklausęs, koks procentas italų kardinolų slidinėja. Tie studentai pasižiūrėjo vienas į kitą ir nežinojo, ką atsakyti. Tada kardinolas Wojtyla nusišypsojęs pasakė:

     —    O pas mus, Lenkijoje, tai slidinėja 50% kardinolų...

     Mat Lenkijoje tada buvo du kardinolai...

Popiežius Jonas Paulius II laimina žmones.

     Gal mūsų skaitytojai dabar kartais pagalvoja, dėl ko dabartinis popiežius tiek daug keliauja, koks yra tų kelionių svarbiausias tikslas, kaip tos kelionės organizuojamos. Prieš keletą metų apie tai esame rašę “Laiškuose lietuviams”. Ten įdėjome kun. K. Ambraso, SJ, pasikalbėjimą su popiežiaus kelionių organizatorium Roberto Tucci, SJ. Čia pateiksime iš to pasikalbėjimo vieną kitą trumpą ištrauką.

Skaityti daugiau:

TRUPUTIS FILOSOFIJOS APIE KUNIGĄ (II)

V. BAGDANAVIČIUS, MIC

Kunigas — Dievo įrankis

     Kunigo, kaip tarpininko, supratimas gali pavirsti klaidingu, jeigu jis pasidarytų kažkas savaimingo, skirtingo nuo Dievo ir nuo žmogaus. Toks pavojus yra realus, nes jau užsiregistravęs žmonijos istorijoje pirmaisiais krikščionijos amžiais. Tiesa, tada buvo kalbama ne apie kunigą, bet apie Kristų tarpininką. Krikščioniška pažiūra buvo tokia, kad Kristus tik kaip pilnaprasmis Dievas ir pilnaprasmis žmogus gali būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Taip buvo pasisakyta prieš gnostikų pažiūrą, kad Kristus esąs tarpinė figūra: nei tikras Dievas, nei tikras žmogus. Šis faktas gali būti ir mums perspėjimas iš kunigo nepadaryti ką nors, kas yra virš žmogaus ir kas yra be autentiško Dievo įgaliojimo.

Popiežius kalba rožančių palaiminimų salėje.

     Kunigas mūsų visuomenėje atlieka labai garbingus ir svarbius patarnavimus, kurie liudija, kad jis dalyvauja dieviškuose dalykuose. Laikydamas Mišias, jis veikia Kristaus vardu, tai reiškia, kad jis jam atstovauja. Atleisdamas sunkiąsias žmogaus nuodėmes, jis veikia Dievo galia. Ir ji yra tokia toli siekianti, kad jo sprendimas galioja ne tik žemiškoje, bet ir antgamtinėje tikrovėje. Šalia to, jis, krikštydamas žmogų ir tuo jį priimdamas į Kristaus karalystę, su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis, yra Dievo karalystės atstovas. Visa tai sako, kad jis veikia dieviška galia. Antra vertus, jis nesiliauja buvęs natūraliu žmogumi, turėdamas galią nusikalsti. Jeigu jis būtų padarytas nenusikalstančiu, jis būtų atskirtas nuo žmogiškos tikrovės.

Skaityti daugiau:

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, SJ

4. Prieš teismą

     Kai dar nebuvo išrasta garo mašina ir laivai neturėjo jokių motorų, jie plaukdavo arba vėjo jėga — burėmis arba irklų pagalba. Irkluodavo vergai, kaliniai. Jų dalia buvo sunki. Pasakojama apie vieną kunigaikštį, kad jis kartą nuėjo pas irklininkus, nusprendęs paleisti laisvėn tą, kuriame bus gyvas tiesos ir nuoširdumo jausmas. Iš eilės jis apklausė pasmerktuosius, už ką jie sėdi. Visi sakėsi nekalti esą, nieko blogo nepadarę, o čia patekę kaip niekšybės ir šmeižtų aukos. Kunigaikštis pastebėjo vieną, kuris laikėsi ramiai ir nesiskundė, neverkšleno. Už ką jis nubaustas, užklausė jį. Šis, lengvai nuraudęs, atsakė: “Čia man ne pyragai, bet aš to užsipelniau. Nenorėjau klausyti tėvų, pabėgau nuo jų, vagiliavau ir kitokių piktų kvailysčių prasimaniau — dviejų valandų neužtektų išpasakoti, ką esu blogo padaręs. Kunigaikštis patylėjo, paskui prabilo: “Kas atsitiko, kad tu, toks nenaudėlis, patekai čia tarp nekaltų žmonių? Greičiau susidėk savo daiktus ir dink iš čia, kad nesugadintumei šių garbingų žmonių”. Jam nuėmė grandines ir išleido į laisvę.

     Šio humoristinio pasakojimo drabužiu yra aprengta liūdna tiesa. Mes patys norime būti be kaltės ir labai mielai krauname kaltes kitiems. Dėl pirmojo nenusipelnome papeikimo, nes tai yra ženklas, kad žmoguje yra kilnių pradų ir jis yra skirtas aukštiems dalykams. Antrasis bruožas atskleidžia tamsiąją mūsų prigimties pusę — mes nenorime prisipažinti prie savo klaidų.

Popiežius kalba minioms.

     Biblija, pasakodama apie pirmojo žmogaus puolimą, pastebi, kad Adomas savo kaltę suvertė ant moters ir netgi tam tikra prasme apkaltino Dievą: “Moteris, kurią man davei, suvedžiojo mane”. Moteris savo kaltę suvertė ant žalčio. Nė vienas jųdviejų nenorėjo prisipažinti prie savo kaltės. Pirmasis žmogžudys Kainas pakėlė ranką prieš nekaltąjį savo brolį Abelį iš pavydo — kaltę matė ne savyje, bet kitame. Ir Dievas jį įspėjo: “Kodėl supykai? Jei gerai elgiesi, argi negausi užmokesčio? Jei piktai elgiesi, argi nesusilauksi bausmės?”

Skaityti daugiau:

IMPRESIJOS (IV)

RITA VINCIŪNIENĖ

     Gyvenimas kryžkelėje. Jau kuris laikas taip charakterizuoju savo dienas. Ir naktis. Ir visą visą buvimą.

     Pavakarys. Leidžiasi saulė. Lipu ir aš laiptukais iš bažnytėlės, tvirtai sumūrytos kalnelyje. Nusileidžiu grubiom cementinėm pakopom tiesiai į kryžkelę. Kiek daug kelių! Kiek daug mašinų ir žmonių, žmonių ir mašinų juose, tuose keliuose. Ir kas keisčiausia — visi jie žino, kuriuo keliu kiekvienam iš jų sukti. Ne tik žino — skuba, bėga, lekia paknopstom, zvimbdami, kitus į šalis stumdydami ir vaikydami. Visi skuba savais keliais. O aš?

     Vakar nutariau: nuo to, kad kasvakar bėgiosiu į Dievo namus, tikėjimo many nepadaugės. Reikia kažką kitaip daryti... O šiandien vėl aš čia. Klupau, tyliu, nieko nemąstau. Jaučiuosi tarsi belsčiausi į duris, už kurių vaikšto vien šventi žmonės, vaikšto po iki geltonumo nušviestas, švarutėles grindis, tyliai, ramiai kalbasi, bendrauja, šypsosi vienas kitam. O aš stoviu prie slenksčio, beldžiuosi ir žinau: mano kojos nešvarios, praeities dienų, mėnesių, — ką ten! — ilgiausių metų gyvenimo be Dievo purvais aptekusios. Tie grumstai — įkyrios mintys niekaip nesiduoda nuvalomi ir numetami šalin. Kaip kokie pūdus sveriantys svarsčiai prie kojų — nei bėgti, nei vietoj stovėti. Ak, Viešpatie! Nepasitiksi Tu manęs už tų durų, kur taip švariai iššveistos grindys. Reikia man gręžtis nuo jų. Užteks stovėti čia ir tuščiai belstis. Kuo greičiau ir kuo toliau nuo pasaulio, į kurį durų niekas man neatidaro! Nekaltinu kitų. Pati kalta — per daug nešvarių gurvolių prie kojų. Nepabėgsiu jau nuo praeities. Nenuplausiu, nenuvalysiu jau jos nei nuo kojų, nei nuo sielos.

     Liksiu kryžkelėj? Ar suksiu atgal?

     Viešpatie, padėk!.. Dar taip sunku nebuvo, Viešpatie, gelbėk, padėk!

Skaityti daugiau:

“Narcisizmas mums buvo svetimas”

 (Pokalbis su prel. Kazimieru Vasiliausku)

Alfredas Gusčius

     —    Gerbiamas kunige, ar galėtumėte tvirtinti, jog religijos, filosofijos ir meno studijų savaitės, pavadintos gražiu graikišku žodžiu Sinoikija, vykstančios jau keleri metai, yra pakankamai gerai žinomos Lietuvos krikščioniškajai visuomenei, kad jos organizuojamos ne tuščiai, ne dėl formalaus “paukščiuko

     —    Manau, kad Sinoikijos lig šiolei Lietuvoje tėra mažai žinomos, ir todėl dvasinių vertybių deficito laikotarpiu tai didelis nuostolis visuomenei. Mano giliu įsitikinimu, tokie renginiai dvasiškai nualintame krašte ypatingai reikalingi ir verti daug didesnio dėmesio. Stebėdamas pačius renginius ir kalbėdamasis su jų iniciatoriais bei aktyvistais, supratau, kad pagrindinis tokių akcijų tikslas — šiuolaikine kalba įtaigiai ir suprantamai dabartiniam žmogui atskleisti aukštųjų vertybių prasmę ir grožį. Aš ir pats Sinoikijos pranešimus, išleistus atskiromis knygomis, perskaitau su dideliu susidomėjimu ir suvokiu, kaip jie padeda suprasti dabartinio laiko ženklus ir tinkamai juos įvertinti.

     Būdamas įsitikinęs Sinoikijos dienomis skaitomų pranešimų aktualumu ir reikalingumu, norėčiau rengėjams palinkėti tik viena: kuo platesnės informacijos apie renginių vietą, laiką ir galimybes juose dalyvauti, o renginiams pasibaigus, pasistengti supažindinti vis platesnius visuomenės sluoksnius su svarstytais dalykais bei svarbiausiomis idėjomis.

     —    Gerbiamas monsinjore, Jūs priskirtinas aktyviųjų kunigų “luomui”: Jus dažnai regime, girdime Įvairiuose renginiuose, skaitome Jūsų mintis spaudoje... Sakykite, ar Jus patenkina krikščioniškų idėjų skleidimo formos? Gal turite konstruktyvių pasiūlymų? Juk esate ateitininkas nuo pat moksleiviškų metų.

     —    Pastaruoju laiku (jau penkti metai) esu labai užimtas tiesioginėse pareigose, ir Arkikatedros klebono pastoracinis darbas atima daug laiko. Todėl nedaug beturiu galimybių stebėti, kaip šiandien vyksta mūsų visuomenės, ypač jaunimo, grįžimas prie dvasinių vertybių. Tenka nuolatos girdėti įvairių nusiskundimų: daugėja nusikaltimų, daugeliui mūsų visuomenės narių ekonominės gėrybės tapo pačiomis svarbiausiomis vertybėmis, didelė dalis jaunimo jau visai abejinga aukštųjų vertybių pasauliui.

Skaityti daugiau:

ROMOJE MIRĖ KUNIGAS VINCENTAS PUPINIS

Kun. KJ. AMBRASAS, SI

     Eidamas 73 metus, kovo 27-ąją Romoje mirė jėzuitas kunigas Vincentas Pupinis, gimęs 1920 m. liepos 18 d. (taigi vienmetis su popiežium Jonu Paulium II ir su mūsų kardinolu Vincentu Sladkevičium), Gataučių kaime, Linkuvos parapijoje, kurią velionis labai dažnai prisimindavo, ką nors apie ją suradęs, vis pagarsindavo.

Antanas Saulaitis, SJ, ir Vincentas Pupinis, SJ, Russicum valgykloje.

     Jėzuitas kunigas Vincentas Pupinis atvyko į Romą 1945 metais rugpjūčio mėnesį, vos tik po antro Pasaulinio karo pabaigos. Karo sūkuriuose susipažinęs su jaunais rusais, atvežtais darbams į Vokietiją, ir matydamas, kad jie Kristaus mokslo visai nepažįsta, nors ir nepriešingi religijai, pajuto norą rengtis apaštalavimui Rusijoje. Dėl to, karui pasibaigus ir vyresniesiems leidus, prisidėjo prie būrelio jaunų jėzuitų, besirengiančių darbui su rusais. Išmokęs Rytų Bažnyčios apeigas ir liturginę slavų kalbą, 1947 metų liepos 1-ąją dieną buvo įšventintas kunigu. Dirbo popiežinėje Rusų kolegijoje, paskui rūpinosi į vargą patekusių rusų šelpimu.

Skaityti daugiau:

ATSISVEIKINANT

CHIARA LUBICH

     “Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš” (Jn 14, 3).

     Tai yra Jėzaus atsisveikinimo žodžiai, kuriuos jis pasakė savo apaštalams po paskutinės vakarienės. Jis jiems aiškino, kad netrukus juos paliksiąs, ir tai, suprantama, juos nuliūdino. Tada jis paaiškino, kad tai bus tik trumpas atsiskyrimas, o svarbiausia, kad tai bus jų pačių gerovei. Jis einąs paruošti jiems vietos, kur jie galės būti su juo visuomet.

     O tas atsiskyrimas, apie kurį Jėzus jiems kalbėjo, reiškė jo artėjančią kančią ir mirtį. Tokia buvo jam Tėvo valia, kurią vykdydamas įrodė savo nepaprastą meilę jam, kad galėtų dalintis su Tėvu jo garbe ir būti su juo vienybėje. Tai darydamas, Jėzus parodė savo mokiniams kelią, kuriuo eidami jie galėtų pas jį ateiti ir gyventi su juo.

     Kai Jėzus kalbėjo apie savo grįžimą, galėtų atrodyti, kad tai reiškia atėjimą pas savo apaštalus jų mirties valandą ar apie savo triumfinį grįžimą laikų pabaigoje. Bet iš tikrųjų Jėzaus grįžimas jau įvyko jo prisikėlimu. Kai jis atbaigė išganymo darbą ir gyvena su Tėvu jo garbėje, jis nori visuomet būti su savaisiais. Nuo pat prisikėlimo Jėzus nori, kad jo mokiniai galėtų gyventi tame pasaulyje, kuriame jis gyvena.

     Toji realybė bus pasiekta, kai mes sutiksime Jėzų veidas į veidą mūsų mirties valandą, o ypatingai kai jis sugrįš laikų pabaigoje. O džiaugsmą, kai jis sugrįš, mes galime patirti jau dabar,  ilgėdamiesi jo atėjimo.

Skaityti daugiau:

Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje II premiją laimėjęs rašinys)

Anelė Brazauskienė

     “Negera žmogui būti vienam”

     Vyro ir moters ryšys — ne atsitiktinis. Šeima —    seniausia ir pagrindinė žmonijos gyvenimo institucija. Vyro ir moters sielos pasauliai turi ryškiai skirtingus bruožus. Žmogaus prigimtyje įdiegtas stiprus lytinis potraukis, kuris abiejuose —    vyre ir moteryje — tarsi elektros srovės pliusas ir minusas, kibirkščiuoja ir siekia susijungti, pavirsti viena srove. Jau iš anų Biblijoje pasakytų žodžių “negera...” plaukia išvada, kad tiek vyras, tiek moteris, būdami vieniši, jaučiasi nepilni, tarsi suskilę. Jie siekia, ieško “antrosios pusės”, kad taptų pilnesnį, tobulesni.

     Lytinis potraukis egzistuoja visame biologiniame pasaulyje, visuose gyvūnuose. Bet šis potraukis meile nevadinamas. Tai aistra, kuria šį potraukį pavadiname, egzistuojantį ir žmoguje. Tačiau žmoguje nuo pat jo gimimo mes pastebime troškimą būti mylimam ir troškimą mylėti. Meilė žmoguje aistrą perkeičia, ją sublimuoja. Meilė aistrą palenkia dvasinei abiejų harmonijai pasiekti.

Popiežius prie prakartėlės Šv. Petro aikštėje.

     Jeigu lytinis potraukis žmoguje apsiriboja tik fiziologiniu suartėjimu, kai žmogus į partnerį žiūri tik kaip į savo malonumo patenkinimą, kaip į žaislą (“pagaliau aš tave turiu"...), tai tokį fiziologinį potraukį “gauti” ir vadiname aistra, o ne meile. Jeigu aistrai duotume meilės vardą, tai vyro ir moters lytinį suartėjimą aptartume, kai dviejų egoistų sąjungą, dviejų egoistų susivienijimą. O meilė yra priešingybė egoizmui. Aistra, būdama grynas instinktas, pasireiškia protui nedalyvaujant. O meilė, būdama dvasinio gyvenimo apraiška, neišvengiamai yra susijusi ir turi būti susiejama su jausmu ir su protu.

Skaityti daugiau:

Motinai

 (Konkurso jaunimo, grupėje II premiją laimėjęs rašinys)

Aušra Aleliūnaitė

     Taip jau yra gyvenime, kad iš daugelio pažįstamų ir artimų žmonių, visada ieškome tikriausio, geriausio, vienintelio. Ir, atrodo, net visai nenoromis visus kitus vertinam lygindami su juo. Kai mums būna sunku, mes galvojame, o ką darytų jis? Kai mus užklumpa vargai ir neteisybė, klausiame savęs, o kaip pasielgtų jis? Ir kai nebėra vilties, vis tik abejojame, ar tikrai taip pasakytų jis. Džiaugiuosi, kad aš tokį žmogų turiu — tai Tu, mama. Kažkada Tu man buvai pirmasis kunigas, pirmasis mokytojas, gydytojas, profesorius... Metai bėgo, ir aš supratau, kad yra žmonių, geriau išmanančių savo veiklos sritį, tačiau Tu likai pats tikriausias kunigas, pati tikriausia mokytoja, gydytoja, nes Tavyje aš radau tai, kas esmiškiausia ir kilniausia žmoguje — tikrąjį žmogiškumą. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad “asmenybė visiškai realizuoja save nesavanaudiškai aukodamasi”. Šitie žodžiai be galo taikliai apibūdina Tavo gyvenimą. Jame nebuvo kažkokių ypatingų darbų, įvykių, žygių, tačiau jis buvo ir yra nepaprastas savo paprastumu bei žmogiška šiluma ir meile. Tu visada darei tai, ko reikalavo konkreti situacija. Tavo pareigos, tikėjimas, niekad neklausdama savęs, ar tai bus įvertinta, priimta, suprasta. Tu mokėjai žiūrėti į gyvenimą ir į žmogų visuminiu žvilgsniu, priimti jį tokį, koks jis yra — su visais talentais ir trūkumais, dorybėm ir ydom, tačiau neniekindama ir kartu nepataikaudama. Tu mokėjai tikėti kiekvienu žmogumi, nors jis būtų net labai įskaudinęs ar nuskriaudęs Tave. Ir tai mane labiausiai žavi.

Skaityti daugiau:

Kas užauga mėnulio šviesoje

Nijolė Jankutė

     Norėčiau “Laiškų lietuviams” skaitytojus supažindinti su įdomia knyga — “Mėnulio vaikai”. Tai pirmas jaunos, talentingos Lietuvos rašytojos-dailininkės Jurgos Ivanauskaitės romanas.

     Romanas parašytas gabiai, įdomiai, žinančiai. Autorė kalba apie tai, ką gerai pažįsta ir supranta. Ši knyga nėra “graži”, kaip kartais mūsų skaitytojai giria perdėm romantišką ar sentimentalią rašliavą. Tai knyga apie tamsiosios Lietuvos pusės tamsųjį jaunimą. Ji mus šokiruoja, parodydama, kad toli gražu ne visi Lietuvos jaunuoliai susikibę rankomis gieda “Lietuva brangi”, atstatinėja paminklus ir tvarko kapines...

     Deja, didelė jaunimo dalis, kurio gyvenimą Jurga aprašo, yra prarastoji Lietuvos karta: be idealo, be atsakomybės sau ir kitiems, apatiška, bevalė, destruktyvi ir tragiškai nelaiminga.

     Išvežimų, bado ir Stalino teroro nepatyrę, tačiau išaugo uždaroj, melu penimoj visuomenėj, tie jaunuoliai blaškosi, kaip žvėreliai narve, žeisdami save ir kitus. Jų dvasia — išdžiūvusi kempinė — godžiai geria viską be atrankos, o ypač iš Vakarų atplūstančią hipių-bitlų-pankų “pop kultūrą”. Jie neriasi iš kailio, bandydami kopijuoti įvairius “sub-culture” atstovus. Savo kitoniškumą, savo “sukilimą prieš kasdienybę” pirmučiausia parodo apranga. (242 psl.)

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

GEDIMINAS ORENTAS: LIETUVĄ PAKEIS MOKYTI ŽMONĖS

     Penkiolika metinių stipendijų po pusantro šimto dolerių Vilniaus technikos universitetui paskyrė Venesueloje gyvenantis verslininkas Gediminas Orentas. Jis dabar yra vienas rimčiausių šios mokyklos fundatorių — prieš tai doktorantams jau buvo išdalyta keturiolika jo stipendijų.

     “Esu įsitikinęs, kad užsienio lietuviai naudingiausiai padėtų Lietuvai, remdami aukštąsias mokyklas, — pasakė G. Orentas, — Lietuvai reikia mokytų žmonių, jie sugebės modernizuoti šalį...”

Popiežius meldžiasi Palaiminimų salėje kartu su lankytojais iš įvairių kraštų.

     G. Orentas turi idėją išplėsti mokslo rėmimo akciją lietuvių kolonijose ir tikisi, kad vien Venesueloje pavyks surinkti dar 40-50 tokių stipendijų, nors čia, pasak jo, gyvena tik apie šimtą “veiklių” žmonių.

     Nuo Kudirkos Naumiesčio kilusi Orentų šeima 1944 metais pasitraukė į vakarus. Kai visi iš Vokietijos pervažiavo gyventi į JAV, G. Orentas pasirinko Venesuelą. “Tai buvo jaunas, į priekį einantis kraštas, O aš turėjau savo idėjų, minčių, kurias norėjau įgyvendinti”, — sako jis. Dabar G. Orentas turi ryšių su Lietuvos pramonininkais, jo sūnus Kęstutis čia yra įkūręs bendrą firmą. (Lietuvos aidas)

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J

Ar geras pasakymas "padidintas kraujospūdis"?

     Gal jis geras gali būti tik dėl to, kad gerai išverstas iš rusų kalbos — povišenoje davlenije. Mes galime apsieiti be tokių rusicizmų ir vartoti lietuvišką terminą — padidėjęs kraujospūdisarba pakilęs kraujospūdis.Juk jo niekas kitas nedidina ir nekelia, jis pats pa-didėja ar pakyla, žinoma, dažnai dėl paties žmogaus kaltės.

Gestas ar žestas?

     Vartokime žodį gestas.Kalbininkas Aleksas Girdenis “Gimtojoje kalboje” (1993, Nr. 2) aiškina, kad šis tarptautinis žodis yra seniai prigijęs. Jis tiesiogiai kildintinas iš lot. gestus “mostas, kūno judesys ar padėtis”. Žestaskartais pasakomas, nusižiūrėjus į rusus, kurie savo žestyra gavę iš prancūzų geste(tariamas žest). Mūsų klasikinės indoeuropietiškos sandaros kalbai, be jokios abejonės, geriau tinka gestas, paimtas iš pirminio šaltinio. Be abejo, ir prancūzų gesteyra paimtas iš lotynų gestus.

Koledžas ar kolegija?

     Kalbininkas Girdenis kategoriškai teigia, kad smarkiai plintantį koledžąturėtume kuo greičiau pakeisti senas gyvas tradicijas tebeturinčia kolegija(iš lot. collegium) “draugija, bendrija”, kurio palikuonys yra angl. college, pranc. college.A. Girdenis pabrėžia, kad antikinės formos terminai beveik visada daug geriau įauga į žodžių darybos sistemą, tam tikras jos paradigmas, negu žodžiai, neapdairiai imami iš naujųjų kalbų, pvz., kolegija siejasi su kolega, kolegialumu, o tokių sąsajų koledžui ir labai norėdami nerastume.

Skaityti daugiau:

Įvairybės

Patys ištvermingiausi

     Tubu gentis gyvena pačiame Saharos viduryje, bevandenėje Tibesčio plynaukštėje, kur nėra net smėlio — jis nupūstas vėjo. Fotografijoje tos vietos primena Mėnulio peizažą: negyvi krateriai, akmenys, akmenys.

     Tubu — klajotojai. Kai kurie etnografai juos laiko seniausiais Afrikos gyventojais. Neseniai čia, Čado respublikos šiaurės vakaruose, darbavosi tarptautinė mokslinė ekspedicija. Buvo prieita išvada, jog tubu gentis gyvena ekstremaliomis sąlygomis. Niekas iš ekspedicijos dalyvių nebūtų galėjęs čia išgyventi nė kelių dienų be specialių palapinių, šaldymo įrenginių, automobilių su oro apšaldymu. Labiausiai mokslininkus domino, ką tubu valgo, kaip jų organizme laikosi vanduo, kuo paaiškinti fantastišką šių žmonių ištvermę: per dieną jie akmenuota dykuma 45 laipsnių Celsijaus karštyje nukeliauja iki 90 kilometrų. Be to, tubu ilgaamžiai, iki žilos senatvės jiems išlieka visi dantys, labai mažas palyginti su kitomis Afrikos šalimis vaikų mirtingumas. Genties maistas nesikeičia: rytą jie geria tirštą dykumų žolių arbatą, pietums suvalgo kelis finikus, o vakarienei — saujelę sorų, apšlakstytų palmių aliejum, ar trintų šaknelių. Jie nežino mėsos skonio.

Klijai stomatologams

     Konektikuto valstijos universitete dr. H. Veitas kelerius metus tyrinėjo jūros moliuskų midijų lipnią medžiagą, kuria šie moliuskai tvirtai prisiklijuoja prie bet kokio po vandeniu esančio pagrindo. Tyrinėtojo nuomone, ši klijinga medžiaga gali padaryti revoliuciją stomatologijoje, tiks ir kitose medicinos srityse. Mokslininkui pavyko išskirti svarbiausią midijų klijų dalį — baltymą, ir dabar tokią medžiagą galima gaminti sintetiškai. Tuos superklijus galima vartoti įvairiausiais atvejais.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

     —    Jei aš keturias savaites būsiu visiškai gera — pasakoja Onytė, — man tėvelis pažadėjo dviratį. Tačiau nemanau, kad taip ilgai galėsiu ištesėti.

     —    Et, niekai, — pasakė Petriukas. — Mano tėvelis taip pat sakė: “Jeigu tu du mėnesius būsi geras, tai susilauksi broliuko”. Tačiau po to aš išmušiau du langus, sumušiau savo sesutę, išvalgiau visą uogienę. Tačiau, kai tik atėjo sakytas laikas, vis tiek broliuko susilaukiau.

     Vienas gudruolis, kurį laiką klausęsis kunigo pašnekesio su bendrakeleiviais vagone, įsiterpia:
     —    Nežinau, kaip tamstelės, bet aš tai nieko netikiu.
     —    Argi? — sako jam kunigas. — Aš vis dėlto norėčiau eiti lažybų, kad tamsta daugiau tiki už mus visus.
     —    Kaip tai?
     —    Nagi taip: pvz., tamsta tiki, kad esi labai gudrus... Šito nei aš, nei niekas iš čia esančių netikime.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■    Clevelando Šv. Jurgio parapija adoptavo Panevėžio katedros parapiją Lietuvoje. Užmegzti ryšiai su tos parapijos klebonu prel. J. Antanavičium, renkami mokykliniai reikmenys šios parapijos vaikams.

■    Regina Brazaitienė, Dievo Motinos parapijos vargonininkė Clevelande, buvo pagerbta 50 metų vargonininkavimo sukakties proga.

■    Kun. Rapolas Krasauskas, Alkos vicepirmininkas, siunčia šio archyvo pertekliaus knygas į Lietuvos bibliotekas, muziejus, kunigų seminarijas, vyskupijų bibliotekas ir šiaip mokslo žmonėms.

■    Kaune posėdžiavo popiežiaus apsilankymo organizacinė komisija. Posėdyje dalyvavo miesto meras Arimantas Račkauskas, Kauno vysk. augz. Sigitas Tamkevičius ir daugybė pareigūnų iš savivaldybės ir arkivyskupijos pusės. Nutarta steigti Popiežiaus apsilankymo Kaune fondą, ieškant rėmėjų.

■    “Caritas” draugija Lietuvoje turi 7 vaistines, po vieną visose šešiose vyskupijose (Vilniaus, Kaišiadorių, Panevėžio, Kauno Vilkaviškio ir Telšių) ir vieną papildomą Klaipėdoje. Gauti vaistai paskirstomi pagal gyventojų procentą.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“Laiškų lietuviams” konkursas

     Skelbiame 35-ąjį “Laiškų lietuviams” konkursą parašyti straipsniui, imant temas iš 10 Dievo įsakymų. Bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimo grupei priklausys tik vidurinių ar kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Universitetų studentai jau priklausys suaugusiųjų grupei. Moksleiviai būtinai turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo grupei.

     Suaugusiųjų straipsniai turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo bent 2-4 puslapių. Straipsnis pasirašomas tik slapyvardžiu, o tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas įdedama į atskirą vokelį, and kurio užrašomas tik slapyvardis, ir vokelis atsiunčiamas kartu su straipsniu.

     Suaugusiems skiriamos tokios premijos: I - 200 dol., II - 150, III - 100, IV - 75, V -50 dol, Jaunimui: I - 100, II - 80, III - 60, IV - 40, V - 20 dol.

     Straipsniai turi pasiekti redakciją ne vėliau kaip 1994 m. vasario mėn. 16 d. Primename, kad reikia griežtai laikytis nurodytos temos (šį kartą bet kokia tema iš 10 Dievo įsakymų), nes iš praktikos žinome, kad kai kurie parašo straipsnį, nieko bendro neturintį su duota tema, ir atsiunčia konkursui. Tokie straipsniai, jeigu bus tinkami “Laiškams lietuviams”, galės būti spausdinami, bet jie nebus priimami į konkursą. Konkursui atsiųsti rašiniai tampa redakcijos nuosavybe. Galima rašyti keletą straipsnių, bet premija bus duodama tik už geriausiąjį.

Skaityti daugiau: