Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1993m. 9 Spalis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1993 / SPALIS — OCTOBER / VOL. XLIV, NO. 10

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS

289

 Kun. K. Ambrasas, SJ

ATLEISK

294

 Rita Vinciūnienė

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

298

 Jonas Lauriūnas, SJ

TRUPUTIS FILOSOFIJOS APIE KUNIGĄ (III)

300

 V. Bagdanavičius, MIC

EVANGELIJA SKELBTINA VISIEMS

302

 Chiara Lubich

IMPRESIJOS (V)

303

 Rita Vinciūnienė

IEŠKANT DVASINĖS ATGAIVOS

307

 Juozas Prunskis

PAPRASTOJI ŠIRDIS

309

 Bitė Vilimaitė

ATLAIDUMAS

311

 Daiva Macijauskaitė

KALBA

313

 Juozas Vaišnys, SJ

KNYGOS

315

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

317

 Marija A. Jurkutė

ĮVAIRYBĖS

322

 Red.

ŠYPSULIAI

323

 Red.

TRUMPAI

324

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas dail. Onos Dokalskaitės kūrinių nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS

KUN. K. AMBRASAS, SJ

I. ĮVADAS

     Didžiulės sėkmės susilaukė viena praėjusiais metais pasirodžiusi knyga. Iš pradžių kiekviename Romos knygyne per dienų jos buvo parduodama po kelis šimtus ar net po tūkstantį egzempliorių. Popiežius Jonas Paulius II šios knygos išleidimą laiko vienu reikšmingiausių paskutinio laikotarpio Bažnyčios istorijos įvykių.

     Kokia čia knyga? — “Katalikų Bažnyčios katekizmas”. Juo susidomėjo visi. Katekizmas jau išspausdintas prancūzų, italų, ispanų kalbomis. Netrukus pasirodys ir kitų vertimų. Verta arčiau susipažinti su šia knyga. Šiam tikslui ir bus skirta mūsų pokalbiai.

     Paprastai katekizmu vadinama svarbiausiųjų tikėjimo tiesų santrauka. Stengiamasi, kad ji būtų aiški, lengvai suprantama. Išgirdę žodį “katekizmas”, tikriausiai prisimenam vaikystėj skaitytų plonutę knygelę. Klausimai, — trumpi atsakymai. Visa, ko reikėjo pasirengti Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Pamatę naująjį katekizmą, ko gero išsigąstumėt: jis daugiau primena enciklopedinį beveik 800 puslapių tomą. Mat katekizmai

Čiurlioniana    O. Dokalskaitė, 1976

nėra vienodi. Vieni, didieji, daugiau skirti kunigams, tikybos mokytojams. Kiti, mažesni, gal tik vaikams. Šis didysis “Katalikų Bažnyčios katekizmas” pirmiausia skirtas atsakingiesiems už katekizaciją, — vyskupams, kunigams bei katechetams. Jis turėtų būti atramos taškas rengiamiems atskirų šalių katekizmams, labiau pritaikytiems prie vietinių tradicijų ir kultūros.

Skaityti daugiau:

Atleisk

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje III premiją laimėjęs straipsnis)

.RITA VINCIŪNIENĖ

     Sušalusioje Lietuvoj tvyro žvarbi paskutinioji metų diena. Lyg ir snyguriuoja, o šaltis spigina ir veidą, ir sielą. Juk šalčiausia, kai ir siela sužvarbsta. Išties, ar gali jausti šilumą paskutiniąją metų dieną užkasąs tikrą savo tėvą kapų kalnelyje?

     Stovimeštai prie ką tik šviežiai supilto, grumstėto kapo, nukloto šalčio sustingdytais eglišakių vainikais. Šešėliai nuo mirgančios žvakelių šviesos žaidžia keturių seserų ir brolio veiduose. Stovime. Jau viskas sutvarkyta, net grumsteliai surankioti ir suslėpti po vainikais, net kaspinėliai su užrašais: Mielas Tėveli... Brangus Tėveli... N. Tėveliui... R. Tėveliui... B. Tėveliui... D. Tėveliui... — išglostyti, išlyginti...

Duktė Alyja  O. Dokalskaitė, 1966

     Jis nemėgdavo švelnumo, taip, nors, išlenkęs stikliuką ir praeitį prisiminęs, dažnai sentimentaliai apsiverkdavo. O mums visiems būdavo gėda metų naštos įveikto tėvo ašarų. Mes visi stengdavomės užtrenkti jo ašaringą balsą savo rūpesčiais, dejonėmis, aimanomis. Tėvelis. Tėvas. Buvo — nebėra. Visas tris šventų Kalėdų dienas lankė iš eilės savo vaikų šeimas, o ketvirtą... Nešėsi malkų glėbelį, krito, užsimušė.

Skaityti daugiau:

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, SJ

5. ANGELŲ GIESMĖ

     Pradiniai šv. Mišių momentai, kaip sakysim, žegnonė, pasveikinimas, altoriaus pabučiavimas, gailesčio aktas, maldaujantis ir kartu džiugus Kyrie šūksnis, yra tarsi kopimas laiptais į šventovę. Užkopiame ir sustojame prie durų — jas atidarome, ir mums pasirodo šventovės vidus, nors ir ne visas. Kad aiškiau pamatytume, reikia giliau į vidų įžengti, bet ir per praviras duris jau ši tą pamatome.

Toks durų pravėrimas šv. Mišiose yra vadinamas introitas.

     Tai trumpas tekstas — viena, antra psalmės eilutė arba kitos Šv. Rašto vietos paimtas sakinukas, tos dienos šv. Mišių pagrindinė mintis, arba tos dienos šventės esmė. Introitas — lietuviškai — įžanga. Ji giedama kunigui einant prie altoriaus. Jei negiedama, pats kunigas ją garsiai perskaito. Šis trumpas tekstas, tarsi raktas, nutraukia uždangą ir mūsų žvilgsniui atsiskleidžia miniatiūriškas liturginis peisažas. Gera yra įsiklausyti į šį tekstą ir sieloje susitelkti prie tos minties ar šventės paslapties, kurią Bažnyčia mums pateikia.

     Sekmadienį arba šaip didesnėje šventėje kunigas užgieda Gloria — Garbė Dievui aukštybėse. Manoma, kad šis gražus himnas atsirado pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jo turinys yra įkvėptas Biblijos, nes prasideda angelų giesme, skirta Tėvui šlovinti; Sūnui ir Šventajai Dvasiai pagarbinti.

Skaityti daugiau:

TRUPUTIS FILOSOFIJOS APIE KUNIGĄ (III)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

     Kalbant apie kunigą pasaulietišku požiūriu, negalima praeiti pro šalį ir pasauliečio. Klaidinga būtų pažiūra žiūrėti į pasaulietį tuo požiūriu, kad jis nėra pasiekęs kunigiškumo. Pasaulietis krikščioniškoje sąrangoje yra vertybė savyje. Jis yra vertybė ir dieviškos malonės sąrangoje. Apie tai verta kalbėti ypač mūsų laikais, kai popiežius Pijus XI yra paskelbęs savo mintis apie karališkąją kunigystę. E. Scheller tą popiežiaus pareiškimą laiko labai reikšmingu, nes jis sudaro galimybę visiems dalyvauti karališkoje visų krikščionių kunigystėje. “Pareiškimas yra taip dogmatiškai gilus ir taip pakiliai išreikštas ir, kaip išraiška gyvo Bažnyčios autoriteto, yra vertas mūsų dėmesio” (91 psl.).

     Pakalbėjęs apie liturginės kunigystės vertingumą, popiežius Pijus XI sako: “Toje paslaptingoje kunigystėje ir tame įsipareigojime atsiteisti bei aukoti dalyvauja ne tik tie, kurie turi galios būti tos skaisčios maisto aukos aukotojai, kuri nuo saulės užtekėjimo ligi nusileidimo visur yra aukojama. Ne tik jie, bet taip pat visa krikščioniškoji visuomenė, kuri, apaštalų kunigaikščio pavadinta karališkąja kunigija, rinktine gimine, turi už save ir už visos žmonijos nuodėmes atnešti auką, panašiai, kaip kunigas ir kaip vyriausiasis kunigas, kurie yra Dievo paimti iš žmonių jų reikalams”.

Akvariumas   Dokalskaitė, 1978

     Šis tekstas yra paimtas iš Pijaus XI rašinio “Miserantissimus Redemptor”. Čia jį cituojame iš E. Schellerio studijos 91 puslapio. Tai, ką čia popiežius vadina apaštalų kunigaikščiu, yra šv. Petras. Pasakymas “karališkoji kunigystė” yra jo pirmajame laiške (2,9). Lietuviškame vertime taip sakoma: “O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą”.

Skaityti daugiau:

“EVANGELIJA SKELBTINA VISIEMS”

CHIARA LUBICH

     “Ką aš jums sakau tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką girdite į ausį, skelbkite ant stogą” (Mt 10,27).

     Šie žodžiai yra dalis tų nurodymų, kuriuos Jėzus davė savo apaštalams prieš siųsdamas juos į Galilėjų skelbti Gerosios Naujienos. Būdamas su jais ilgiau, Jėzus patarė jiems, naudodamas vaizdingų ir paradoksinę kalbų, kad išmintis, kurių jie girdėjo, neturi būti laikoma paslėpta ar apribota tik siauram žmonių sambūriui. Ji turi būti “skelbiama ant stogų”, reiškia nešama į viešumų, duodama visiems, arti ir toli.

     Šie žodžiai rodo, kaip Jėzui yra svarbus ir būtinas Evangelijos skelbimas. Jis žino, kad tik jo žodžiai gali išgelbėti pasaulį. Tai reiškia, kad reikia veikti tuojau, nes šviesa ir naujas gyvenimas, kurį Jėzus atnešė, yra nepaprastai brangus turtas, kurio negalima ignoruoti ar nenaudoti.

     Gavę tų dvasios pakilimų, apaštalai galės lengviau tai daryti: jie galės visa tai, kų gavo iš Jėzaus, perduoti, nieko sau nepasilaikydami, be jokio egoizmo, baimės ar klaidingo galvojimo. Jie galės dalintis visa tuo, kų gavo iš Jėzaus, su kiekvienu, nedarydami jokio skirtumo tarp grupių, kategorijų, socialinių klasių, rasių ar kultūrų.

Skaityti daugiau:

IMPRESIJOS (V)

Rita Vinciūnienė

Susapnavau keistą sapną — mane veda į mirtį. Pro senus gimtinės

kapelius su apgriuvusia akmenine tvora ir ošiančiais senais beržais, pro vaikystės eglynėlį, įmintu, nuletentu padirvio takučiu mane veda mirti. Girdžiu iš kažkurnuo kapelių? iš beržo viršūnės? ar iš pačio vakarėjančio dangaus skliauto?mamos balsą: ruoškitės laidotuvėms! Įsidėmiu šį paliepimą, perduosiu dukroms: ruoškitės!.. O mane veda tolyn ir tolyn į mirtį. Ir staigane, ne šauksmas, ne reginys, ne kažkas kita apčiuopiamao tik jausmas: VIEŠPATS DIEVAS YRA! Aš einu pas Jį. Mane veda TEN. Kaip gera, kaip šviesu, kaip ramu!..

Malda    Dokalskaitė, 1976

     Nubundu su ramybės ir palaimos jausmu. Nebenoriu jokios 

buities, jokių kasdienybės rūpesčių, jokio skubėjimo, ruošos, pusryčių su kuklia duonos riekute ir varškės šaukštu, nebenoriu tuščių ir nereikšmingų kalbų, įkyrių ir nusibodusių minčių, smulkmeniško kasdienybės buvimo čia, žemėje, kur taip viskas buvo įprasta iki šiolei. Nebenoriu nieko, tik išlaikyti tą šviesų ramybės ir palaimos jausmą. Kad jis bent dieną, dvi pagyventų manyje. Kad... “Neįtikėtina, kiek jėgos siela gali suteikti kūnui” (Wilhelm von Humbolt),perskaitau atsivertusi pirmos po ranka pakliuvusios teologinės knygos puslapį. O taip! Daug jėgos siela teikia kūnui, kai ji pastarąjį pergali, įveikia. O jie ne? Jei pati siela prisipildo, priauga tiek daug nevilties ir juodų minčių?!.. Atsiverčiu Šventą Augustiną: “Kaip vandenį, kuris pro plyšį sunkiasi į laivą, reikia nuolat išlieti, kad laivas, daug vandens priėjus, nenuskęstų, taip lygiai mažas nuodėmes ir netobulybes, kurios nejučiom į sielą įsiskverbia, reikia malda, sąžinės sąskaita ir kitomis dvasios pratybomis išmesti, kad kartais tos netobulybės mūs nenugalėtų ir nepaskandintų...” Tikriausiai teisingas pamokymas. Todėl, kol nepraradau ramybės ir palaimos jausmo, parsinešto iš sapno, eisiu prie klausyklos. Išpilsiu juodą, maurais aptekusį vandenj iš savo sielos. Tikiu — palengvės.

Skaityti daugiau:

IEŠKANT DVASINĖS ATGAIVOS

JUOZAS P RUNSKIS

     Lietuvoje popiežiaus atvykimo proga buvo paskelbtas konkursas sukurti reikiamą emblemą. Konkursą laimėjusioje emblemoje švyti įrašas:

     — Liudykime Kristų.

     Toks liudijimas yra labai svarbus visai mūsų tautai, per pusę šimtmečio ateistų diktatūros priverstai eiti kruvinais Golgotos keliais. Svarbu ir kiekvienam lietuviui, kur jis begyventų, Kristų liudyti, bet tai tegali tik tas, kuris Jame yra radęs dvasinę atgaivą. Tai galima pasiekti, sušildant savo širdį prie tų širdžių, kurios Kristuje jau yra radusios atgaivą. Daugelis jų yra nuoširdūs žmonės ir atvirai pasipasakojo savo kelią gyvenimo klystkeliuose.

     Štai Amerikoje pasirodė Roberto Baramo suredaguotoji knyga: “Spiritual Journeys”.

     Čia net 27 šio krašto mokslininkai, rašytojai, profesoriai, dailininkai ir kiti labai atvirai ir nuoširdžiai aprašo, kaip jie iš ateizmo, judaizmo, protestantizmo tapo katalikais, rasdami dvasinę atgaivą, gyvenimo prasmės suvokimą, tapdami katalikų Bažnyčios nariais. Labai įdomūs jų dvasinių paslapčių atskleidimai, labai ryškiai nupasakojama jų laimė, tapus nuoširdžiais katalikais. Reikia šią knygą perskaityti, kad įsijaustume į tą jų pasiektą dvasinę atgaivą, o knyga plati — net 436 puslapiai.

Skaityti daugiau:

PAPRASTOJI ŠIRDIS

Bitė Vilimaitė

     Spindintis ledinis takas nuo pat plento buvo pabarstytas pelenais ir eglišakėmis, kad atvažiavusieji lengviau atrastų kelią. Lionginą su vyru ėjo, slidinėdami, tvarstydamiesi už tvorų, gindamiesi nuo pristojusio pikto šuniuko. Žemos obelų šakos draskė rankoves. Štai ir namas. Ten pleveno žvakių liepsnos lange, aidėjo giesmės, kieme stoviniavo moterys juodomis skarelėmis. Lionginos vyras pastūmė vartelius ir klupdamas ėjo per kiemą namo link. Čia tolimame kaime, buvo mirusi jo vienintelė sesuo, palikusi septynis našlaičius.

     Viduje buvo prisigrūdę žmonių, visi verkė, žiūrėdami į tą šiurpų vaizdą — septynias galvas, išsirikiavusias prie motinos karsto, tarsi papurusius jurginų žiedus. Kurgi tėvas?.. “Tėvas ... tėvas!” ...” — šlamėjo priekaištingi žodžiai. Jis jau nuo ankstaus ryto girtas kažkur įlindęs miega...

     Po laidotuvių giminės pradėjo dalintis mažesniuosius vaikus. Lionginą buvo nusižiūrėjusi Viliuką, geltonplaukį, trejų metų rubuilį. Būtų jos Juozukui brolis. Tačiau Viliukas pasislėpė nuo Lionginos po laiptais, užlindo už kubilo ir niekaip nesidavė ištraukiamas. Visai pasimetusi, sutrikusi Lionginą bejėgiškai žvalgėsi. Ir tada kažkas ją stipriai patempė už sijono — tai buvo Nastė, aštuonerių metų mergaitė piktos senutės veidu.

     —    Ar tu nežinai, kad Vilių ima agronome? — pasakė ji. — Dėl jo gražumo. Jų jau susitarta... Jam jau ir triratukas yra nupirktas, — pavydžiai pridūrė. — Aš viena likau... Ar manęs nenorėtumėte imti?

Skaityti daugiau:

ATLAIDUMAS

 (Konkurso jaunimo grupėje II premijų laimėjęs rašinys)

Daiva Macijauskaitė

     Visas žmogaus gyvenimas yra niekad nesibaigiantys susitikimai su kitais žmonėmis. Tada jautiesi lyg tarp veidrodžių: kuo įdėmiau stebi kitus, tuo geriau matai save. Kai kurie žmonės, įsiveržę į mūsų gyvenimą, nepalieka jokio ryškesnio pėdsako. Kitų susitikimų įspūdis kažkodėl išlieka labai ilgai, verčia mąstyti ir mintyse nuolat grįžti prie pasakytų žodžių. Nors ir skubus laiko bėgsmas, mes vis dėlto suspėjame retkarčiais žvilgtelti ir į save. Tiktai tas vertinimas gerokai skiriasi nuo kitų žmonių požiūrio. Dar sugebame aiktelti ar tyliai krūptelti — kažkas mums neparinko tinkamo žodžio. Dar mokame įsižeisti ir su pavydu atsidusti, kad kažkam pasisekė. Pamirštame, kad ir prieš mūsų akis kaltais šmėkšteli sėkmė. Trokštame aplinkinių dėmesio, pagalbos...

Etiudas   Dokalskaitė, 1988

     Ar patyrėme nors kartą kankinantį kaltės jausmą dėl išsprūdusio užgaulaus žodžio? Ar ištarėme “atleisk”, nugalėję savo išdidumą? Skaudus žodis — kaip akmuo. Dažnai jį nešiojame užantyje, jis sveria kišenes, grikši taip dantų, jį siūlome vieni kitiems, per jį einame mes patys...

     Kurgi rasti tą versmę, tą tyrą gėrio šaltinį, iš kurio pasisemtumėm taurumo, artimo meilės, pakantumo? Mano gyvenime yra du šaltiniai, iš kurių semiuosi atlaidumo ir meilės — tai Dievas ir mano Motina. Begalinis Viešpaties gailestingumas moko mus doros ir supratimo. Kasdieninėje savo maldoje prašome Viešpatį atleisti mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Prielinksnio

- -

vartosena

     Prielinksnis vartojamas su kilmininku arba galininku. Kai jis vartojamas su kilmininku, dažniausiai reiškia vietą, kur, už ko, kokio daikto antroje pusėje kas yra ar vyksta. Pvz:

     už lango, už miško, už stalo, už vartų ir pan.

     Kai nurodoma vieta, menkai susijusi su kita kokio daikto puse, vartotinas ne prielinksnis už, bet prie.

     Atsisėdau automobilyje už vairo(= prie vairo). Namie daugiausia laiko praleidžiu už (= prie) rašomosios mašinėlės.

     Dažnai prielinksnis su kilmininku reiškia konkrečiai nustatytą laiką, kuriam praėjus, vyksta sakinio veiksmas, pvz:

     Tai bus padaryta už savaitės, už metų, už penkiolikos metų ir pan.

     Bendrinėje kalboje šias laiką reiškiančias konstrukcijas vis dažniau pavaduoja konstrukcijos su prielinksniu po, pvz.:

     Ateisiu po valandos.

     Prielinksnis su kilmininku dažnai žymi veiksmo būdą: nustverti už rankos: griebtis už šiaudo; traukti už virvės; eiti koja už kojos.

     Kartais prielinksnis su kilmininku turi ir objekto reikšmę, pvz.:

     tekėti, išleisti, nuduoti už vyro.

Skaityti daugiau:

KNYGOS

Graži, turininga meno knyga

Autoportretas    O. Dokalskaitė

     Kartais ieškome pramogų, o tinkamų nerandame. Ar dažnas pagalvojame, kad vertinga knyga suteikia džiaugsmo ir poilsio? O taip yra...

     Prieš akis didelė knyga-albumas — spalvingu viršeliu: “Ona Dokalskaitė”. Šį pavasarį (1993 m.) pasirodžiusi — 200 psl., su 75 spalvotomis reprodukcijomis, — labai maloni paimt į rankas ir atskleisti — meno knyga. Kuo vertinga?

     Dailininkė Ona Dokalskaitė-Paškevičienė, gimusi ir augusi mokytojų šeimoje Nepriklausomos Lietuvos metu, mokėsi Panevėžio gimnazijoje (dail. Zikaro mokinė), paskui, našlei motinai persikėlus į Baltarusiją, Onutė lankė Vitebsko Meno technikumą kur ji gavo gerus profesinės dailės mokslo pagrindus iš senovinių (dar ne sovietinių) pedagogų. Motinai patekus į Sibirą, dviem jos mergaitėms teko vargti, bet sovietinė priespauda jų nesulaužė: Onutė subrendo į stiprią dailininkę, o jos sesuo Birute išaugo į teatro artistę.

     Ona Dokalskaitė, iš prigimties jautri, jausminga, besiilginti grožio ir meilės, iš tėvų — darbšti, ieškanti buity teigiamų momentų ir siekianti amžinų dvasinių vertybių, o iš senųjų dailės srities pedagogų išmokusi disciplinos, brendo-augo ir išaugo į dailininkę su polinkiais į romantizmą, į gamtos ir žmogaus charakterio (portretuose) vaizdavimą: o ilgesingą savo sielą ji išliedavo spalvingų peizažų bei natiurmortų piešime.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

“Pirmieji giliukai nuo atsodinto ąžuolo"

     Daugiau nei prieš 4 metus dar mažai kas tikėjo, kad Kaune atsikurs, o kartu ir naujai susikurs, Vytauto Didžiojo universitetas. 1989 m. balandžio 26-28 d. Kaune vyko mokslinė konferencija “Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas”. Buvo iškeltas vienas iš uždavinių — humanitarizuoti Kauną. Ar pateisins šiuos lūkesčius pirmieji absolventai? Tikėkim, kad taip.

     Birželio II d. vykusiose iškilmėse buvo įteikti diplomai pirmiems atkurto Vytauto Didžiojo universiteto bakalaurams, pagerbta naujoji universiteto Garbės daktarė Marija Gimbutienė iš Kalifornijos. Pasisakymai, palinkėjimai absolventams buvo labai viltingi, skatinantys ryžtingiau žvelgti į rytdieną. VDU rektorius Br. Vaškelis, apibendrindamas savo kalbą, tarė: “Kiekviena karta turi suformuoti savo lietuviškumo sampratą”. Kaip ji buvo formuota prabėgusiame 4-erių metų laikotarpyje? Galbūt dar per anksti daryti išvadas. Pažvelkim į praeitį pirmųjų diplomantų mintimis. 160 absolventų (psichologai, menotyrininkai, dėl praplėstų mokymosi programų, diplomus gaus vėliau), kaip pasakė ekonomistas Tomas, buvo “ir bandomieji triušiai, ir ledlaužiai”.

Kaimynė    Dokalskaitė, 1971

     Sunkūs buvo pirmieji studijų metai. Studijų pagrindas buvo daugiau idėjinis nei materialus. Galbūt ir teisus Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas, pavadindamas VDU kūrėjus drąsuoliais, svajotojais. Jais buvo ne tik profesūra, bet ypač studentija. Dauguma studentų pastebi, kad nuo įstojimo į VDU pradžios juos lydėjo tikėjimas, viltis atrasti, pažinti kažką nauja moksle bei gyvenime. Galbūt įspūdingiausios pirmojo rugsėjo akimirkos juos lydėjo ištisus 4-erius metus?..

Kiekvienas užkalbintas diplomantas išskirtinę vietą suteikdavo žodžiui “laisvė

     Kiekvienas užkalbintas diplomantas išskirtinę vietą suteikdavo žodžiui “laisvė”. Ji panašiai suprantama, nes visi Lietuvos žmonės ilgą laiką jos stokojo. Kokios gi atskirų studentų mintys?

     Arturas (ekonomistas): “Universitetas ruošė ne profesionalus bakalaurus, o laisvus žmones, mokančius savarankiškai gyventi, rinktis, kai yra daug pasiūlymų”.

Skaityti daugiau:

Įvairybės

Naktinis darbas

     Darbas naktį turi ir gerų, ir blogų pusių. Prie gerųjų reikia priskirti ramybę ir tylą, o prie blogųjų — tai, kad ilgiau nakties metu dirbusiems žmonėms yra didesnis širdies smūgio pavojus nei dirbantiems dieną. Kodėl? Fiziologai mano, kad trūkstant saulės spindulių, organizmas daugiau pasigamina testosterono, o šis, kaip žinome, stiprina sklerozinius procesus. Šiaurės Dakotos (JAV) universiteto mokslininkai neseniai patvirtino šią prielaidą. Jie atliko tyrimus su žiurkėmis, kurias padalino į tris grupes: vienas vertė būti aktyviomis nuo 8 val. ryto iki 4 val. po pietų, kitas — nuo 4 val. po pietų iki vidurnakčio ir trečias — nuo vidurnakčio iki 8 val. ryto. Netrukus dviejų paskutinių grupių žiurkėms pastebėtas 24% didesnis cholesterolio kiekis kraujyje nei žiurkėms iš pirmosios grupės. Panašiai atsitinka su žmonėmis. Tačiau yra būdas sumažinti tokį pavojų. Žinoma, kad sveikame organizme cholesterolio padidėjimą galima neutralizuoti mikroelementais, kuriuose yra vario. Kai kurie gydytojai netgi tvirtina, kad šiuolaikinėse dietose vario labai trūksta, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku išspręsti cholesterolio problemą. Taigi visi, kurie dirba naktį, turi daugiau vaitoti maistą, kuriame gausu tų mikroelementų, t.y. valgyti kepenis, pupeles, riešutus ir šokoladą.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

     Mokytojas: Aš prausiuosi, tu prausiesi, jis, ji prausiasi. Koks čia laikas?

     Mokinys: Šeštadienio vakaras, pone mokytojau.

Jonukas atėjo su tėvu į Karo muziejų. Apžiūrėjęs eksponatus, vaikas prieina prie laisvės statulos ir klausia tėvų:

—    Tėte, kodėl pergalė vaizduojama moters statula?

—    Tu šitai suprasi, — atsakė tėvas, — kai užaugsi ir turėsi žmoną.

Vienas Amerikos senatorius teisina karo biudžetą:

—    Mūsų moterys daugiau išleidžia grožiui, negu valstybė kariuomenei.

Iš salės viena moteris atsišauna:

—    Bet mes ir pergalių daugiau pasiekiame!

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■ Kun. Kazys Žąsytis, buv. Švėkšnos, dabar Mažeikių klebonas, parašė, o “Eldijos” leidykla 1993 m. išleido “Švėkšnos parapijos istoriją”.

■    Pašto ženklo, skirto popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje, konkursą laimėjo Vilniaus dailės akademijos ketvirto kurso studentas Andrius Repšys. Keturiuose piešiniuose pavaizduotos vietos, kuriose lankysis popiežius: Aušros vartai, Kauno Santaka, Kryžių kalnas ir Šiluvos koplyčia. Visuose juose ir Jono Pauliaus II portretas. Šie pašto ženklai numatomi spausdinti Leipzige.

■    Šv. Stanislovo, šv. Elenos ir šv. Kazimiero statulos, puošusios Vilniaus katedros — bazilikos priekį, okupantų bolševikų nugriautos, dabar iš naujo liejamos V. Navicko, turėtų vėl papuošti katedros priekį prieš popiežiaus atvykimą.

■    Šių metų pradžioje Paryžiuje mirė Simon Szyszman, vilnietis karaimas, buv. Vytauto Didžiojo universiteto Kaune profesorius, tyrinėjęs Lietuvos karaimų tikėjimą ir istoriją.

■    Birželio mėn. Aniccia miestelyje, netoli Romos, įvyko Marijonų vienuolijos atstovų suvažiavimas, vadinamas kapitula. Amerikos Šv. Kazimiero provincijai atstovavo provinciolas kun. V. Rimšelis su keliais kitais kunigais vienuoliais, Lietuvai kun. Pr. Račiūnas, Lietuvos marijonų provinciolas. Šioje kapituloje šiemet dalyvavo septynios provincijos. Kapitula šaukiama kas šešeri metai, ir joje renkamas vyriausias vienuolijos vadovas.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Žurnalas “Laiškai lietuviams"

     skelbia konkursą parašyti straipsniui, imant temas iš 10 Dievo įsakymų. Bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimo grupei priklausys tik vidurinių ar kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Universitetų studentai jau bus skiriami suaugusiųjų grupei.

     Suaugusiųjų straipsniai turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — bent 2-4 puslapių. Straipsnis pasirašomas slapyvardžiu, o tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas įdedama į atskirą vokelį, ant kurio užrašomas tik slapyvardis, ir vokelis atsiunčiamas kartu su straipsniu.

     Suaugusiems skiriamos tokios premijos: I — 200, II — 150, III — 100, IV — 75, V — 50 dol. Jaunimui: I — 100, II — 80, III — 60-, IV — 40, V — 20 dol.

     Straipsniai turi pasiekti redakciją (2345 W. 56 th Street, Chicago, IL 60636, USA) ne vėliau kaip 1994 m. vasario 16 d.

     Primename, kad reikia laikytis nurodytų taisyklių ir parašyti straipsnį tik nurodyta tema (šį kartą bet kokia tema iš 10 įsakymą). Iš praktikos žinome, kad kai kurie parašo straipsnį bet kokia tema, nieko bendra neturinčia su nurodyta, ir siunčia konkursui. Tokie straipsniai, jeigu bus tinkami “Laiškams lietuviams”, galės būti spausdinami, bet į konkursą nebus priimami. Konkursui atsiųsti rašiniai tampa redakcijos nuosavybe.

Skaityti daugiau: