(Konkurso jaunimo grupėje II premijų laimėjęs rašinys)
Daiva Macijauskaitė
Visas žmogaus gyvenimas yra niekad nesibaigiantys susitikimai su kitais žmonėmis. Tada jautiesi lyg tarp veidrodžių: kuo įdėmiau stebi kitus, tuo geriau matai save. Kai kurie žmonės, įsiveržę į mūsų gyvenimą, nepalieka jokio ryškesnio pėdsako. Kitų susitikimų įspūdis kažkodėl išlieka labai ilgai, verčia mąstyti ir mintyse nuolat grįžti prie pasakytų žodžių. Nors ir skubus laiko bėgsmas, mes vis dėlto suspėjame retkarčiais žvilgtelti ir į save. Tiktai tas vertinimas gerokai skiriasi nuo kitų žmonių požiūrio. Dar sugebame aiktelti ar tyliai krūptelti — kažkas mums neparinko tinkamo žodžio. Dar mokame įsižeisti ir su pavydu atsidusti, kad kažkam pasisekė. Pamirštame, kad ir prieš mūsų akis kaltais šmėkšteli sėkmė. Trokštame aplinkinių dėmesio, pagalbos...
Etiudas Dokalskaitė, 1988
Ar patyrėme nors kartą kankinantį kaltės jausmą dėl išsprūdusio užgaulaus žodžio? Ar ištarėme “atleisk”, nugalėję savo išdidumą? Skaudus žodis — kaip akmuo. Dažnai jį nešiojame užantyje, jis sveria kišenes, grikši taip dantų, jį siūlome vieni kitiems, per jį einame mes patys...
Kurgi rasti tą versmę, tą tyrą gėrio šaltinį, iš kurio pasisemtumėm taurumo, artimo meilės, pakantumo? Mano gyvenime yra du šaltiniai, iš kurių semiuosi atlaidumo ir meilės — tai Dievas ir mano Motina. Begalinis Viešpaties gailestingumas moko mus doros ir supratimo. Kasdieninėje savo maldoje prašome Viešpatį atleisti mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Šiuo sunkiu Lietuvai metu, o ypač po kruvinų sausio įvykių, kada raudonasis teroras pasikėsino į nekaltus mūsų brolius ir seseris, visi susikaupę rinkomės prie Katedros. Bendra nelaimė labiau suartino mūsų tautą, ir kunigo pasakyti žodžiai: “Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro” — aidu atsiliepė mūsų širdyse. Ištvėrėme, nepalūžome, neatsisakėme savo didžiojo siekimo gyventi laisvėje. Tikiu, kad ištversime visus nepriteklius, kad išrausime dvasines piktžoles.
Žmonėms reikia idealo: gražaus ir tauraus. Jiems reikia Meilės, ir tuomet nebeliks tos piktos pavargusios minios, tų kasdieninių kalbų apie didėjančias kainas, nedarbą, apie įsikalbėtas ligas... Tapsime tauresni, tapsime didesni...
Mano idealas yra mano Motina. Visos mano vaikiškos ligos, išdaigos, rūpestėliai susimetė į raukšleles jos veide. Aš nežinau kito šviesesnio, gražesnio veido, spinduliuojančio tokia dvasios stiprybe, meile ir atlaidumu. Juk niekas pasaulyje nebus toks gailestingas ir atlaidus, kaip mūsų Motina. Mamos gerumo užtenka visiems: ir mums, vaikams, taip dažnai klystantiems, ir užklydusiam benamiui šuneliui, ir rudenį neišskridusiai gulbei, kurią mama slaugo iki pavasario. Jos stebuklingos kuriančios rankos išaudė gijas, rišančias mūsų širdis. Aš nebūčiau tokia, kokia dabai' esu, be tų gijų, siejančių mane su praeitimi ir dabartiniu gyvenimu. Mamos gyvenimo mokykla, kai visos žinios perduodamos iš širdies į širdį, man labai svarbi. Išvargusi pokario Lietuvoje, pusbadžiu gyvenusi studijų metais — nepalūžo, išsaugojo taurius lietuvės moters-motinos bruožus, įskiepijo mums, vaikams, meilę Dievui ir Tėvynei, žmogui ir viskam, kas gyva. Ir supratau, kad tikrasis gerumas ir atlaidumas visada kuklus. Geri darbai — tik tie, kuriuos darome nepastebėdami, ir jie tampa gyvenimo norma. Geri darbai — tai lyg pavasarį į dirvą mestas grūdas, kuris būtinai prigyja. Gyvenimas gražus gražiais žmonėmis. Reikia mokėti ištiesti ranką įžeistam žmogui, mokėti nusišypsoti...
Iš mamos supratau, kad kančios nereikia bijoti, kad ji sutaurina, nuskaidrina žmogų. Prabanga, patogumai, malonumai — tai yra atsitiktiniai dalykai. Galbūt ir yra gyvenimo prasmė — mokėti mylėti ir atleisti. Juk tikrai atleisti reiškia priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Visi didieji ir reikšmingieji dalykai žmonių gyvenime įvyksta mažų, atsitiktinių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų dalykų fone: kažkas padėjo atsikelti parkritusiam, ar įmetė gėlės žiedelį į pašto dėžutę, ar surado gerą žodį, kai buvo labai sunku — tai ir yra didžiausieji stebuklai, kurie viską lemia ir keičia — Meilė ir Atlaidumas!
■ Matyslav I, pirmasis Ukrainos pravoslavų patriarchas metropolitas, sulaukęs 95 m. amžiaus, mirė viešėdamas pas gimines Kanadoje.
■ Filadelfijos Šv. Andriejaus lietuvių parapijos bažnyčioje birželio 26 d. vysk. P. Baltakis įšventino į kunigus Vytautą Kazimierą Volertą, Bronės ir rašytojo Vytauto Volerto sūnų. Primicijos buvo birželio 27 d. toje pačioje bažnyčioje. Naujasis kunigas turi du bakalauro laipsnius: iš biznio administracijos ir sąskaitybos. Teologiją studijavo Šv. Bedos kolegijoje Romoje.
■ Prel. Petras Butkus, kilęs iš Nemakščių parapijos, Raseinių apskr., kunigu įšventintas 1938 m., Sidney, Australijoje, lietuvių kapelionas, mirė 1993 m. balandžio 14 d. Gegužės 12 d. buvo palaidotas gimtuosiuose Nemakščiuose, dalyvaujant Telšių vysk. A. Vaičiui.
■ Šiemet Norvegijos katalikai mini 150 m. savo Bažnyčios laisvės sukaktį. Katalikybė atkeliavo į Norvegiją X amžiuje, kai vikingų karalius Olavas priėmė katalikybę. 1537 m. šiame krašte prasidėjo reformacija, katalikai ilgainiui sunyko, ilgą laiką katalikybės išpažinimas buvo laikomas nusikaltimu ir už tai buvo baudžiama. 1843 m. katalikams suteikta laisvė išpažinti savo tikėjimą. Šiuo metu Norvegijoje yra apie 40 ar 50 tūkstančių katalikų.
■ Vysk. Alfred L. Abromowicz, ilgametis lenkų parapijos Brighton Parke, Čikagoje, klebonas, šį pavasarį atšventė 50 m. kunigystės jubiliejų.