Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1999m. 9 Spalis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1999 / SPALIS - OCTOBER / VOL. L, NO. 10

ROŽINIO GALIA

289

 Kostas Paulius

KAIP UGDOMAS TIKĖJIMAS

292

 Valerija Vilčinskienė

TIKĖJIMO PRARADIMAS IR ATRADIMAS

296

 Birutė Norkūnienė

KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS

300

 Pr. Pučiliauskas

CHAMELEONAI

305

 Antanas Marčiulaitis

KAS PADEDA IR KAS KLIUDO...

308

 Monika Riaubiškytė

KAS PADEDA IR KAS KLIUDO...

309

 Alytė Valentukevičiūtė

TIKĖJIMAS DIEVO ŽODŽIU

313

 Chiara Lubich

TĖVYNĘ PRARASTI LABAI LENGVA

315

 Martynas Lukoševičius

KNYGOS

103

 Red.

KALBA

319

 Red.

TĖVYNĖJE

320

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

323

 Red.

TRUMPAI

324

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas dail. Ados Korsakaitės-Sutkuvienės kūrybos nuotraukomis.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

ROŽINIO GALIA

Kostas Paulius

     Rožinio kalbėjimas ir mąstymas duoda mums tą dvasinę galią, kurios pasaulis duoti negali. Negali, nes visą dėmesį kreipia, siekdamas žemiškų dalykų, gerovės, turtų ir pasitenkinimo viskuo, kas matoma, paliečiama ir turima.

     O rožinys mums pateikia Jėzaus gyvenimo žemėje istorijos metmenis. Rožinio kalbėjimas ne tik atnaujina mūsų dvasinį gyvenimą, bet taip pat padeda ir mūsų žemiškoje kelionėje neklaidžioti klystkeliuose, bet eiti tuo tikruoju keliu, kurį rožinys mums parodo, kai jį kalbame ir mąstome. Jis parodo tą reikšmę ir esmę, kurią Jėzus savo gyvenimu žemėje nuo pat gimimo ligi mirties ant kryžiaus mums davė ir parodė pavyzdį kaip, sekdami Juo ir nešdami tą Dievo mums duotą kryžių, saugiai ir tikrai keliausime į amžinosios laimės gyvenimą būti visuomet su Viešpačiu.

Šv. Pranciškus, keramikos pano detalė.     Dail. Ada Korsakaitė-Sutkuvienė

     Bet toji kelionė nelengva, nesaugi ir net pavojinga, nes ne tik mūsų polinkiai, sumanymai, silpnybės, ydos ir visokie planai gali mus suklaidinti, bet ir šėtonas nesnaudžia ir naudodamas visokias progas, situacijas ir aplinkybes stengiasi mus apgauti ir suklaidinti, žadėdamas laimingą, žemišką gyvenimą, kad rūpintumės ir stengtumės pasiekti tokį gyvenimą žemėje, kuris mus patenkintų, kai nestokotume jokių žemiškų gėrybių ir būtumėm pilni tos žemiškos laimės ir pasitenkinimo, viską turėdami ir nieko nestokodami.

Skaityti daugiau:

KAIP UGDOMAS TIKĖJIMAS

Valerija Vilčinskienė

     Gerių sningančią tylą, jaukius vėjo gūsių atodūsius juostančiose medžių šakose, drėgną sniego kuždesį po kojomis... Didžiulė talpi erdvė apglėbia mane vis labiau ryškėjančiomis vakaro sutemomis. Tu ateini į nesąmoningą jausmą - visa tai iš Tavęs, Esančiojo. Visa tai: kritimas, tyla, šnaresys, gimimas, mirtis, kad vėl gimtų gyvybė. Tavyje niekada nejaučiau mirties. Tavyje viskas mirė, kad vėl gyventų, krito, kad vėl pakiltų, gelto, kad vėl pražystų, leidosi, kad vėl išauštų... Niekas Tavy neturi pabaigos, nes nėra mirties, yra gimimas. Yra gyvenimas, kol “Tu esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”, (Mt 20). Dažnai mąstau: skaudžiai sutinkame artimųjų mirtį, kol nesuvokiame jos esmės. Juk nėra mirties. Yra nežinia, mūsų nepalytėtas tėviškėn grįžimo takas, Tavo kurianti meilė, Tavo atleidžiantis gerumas, Tavo žodžiai: “Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 29). Juk Tu kiekvieno kely... Palydi dieviška ranka, širdies Palaima, saldžiu pažinimo troškuliu... einame į Tave, pavargę, suklupę, apvilti ir apsivylę, kenčiantys ir skriaudžiantys. Einame... Tu visus paimi už rankos su meile, kantriai rodai kelius ir klystkelius, mokai iškęsti ir atleisti, mylėti, rasti siauro kelelio vartus į Gyvenimą...

     Byra Tavo meilės grūdai į žemę, trąšią; akmenuotą, į pakelės dirvą...

     Po Tavo meilės dangumi auga derlius, pjausime, ką sėjome, ką auginome, kuo gyvenome...

     Visas mūsų gyvenimas - malda, kylanti į Tave, auganti Tavąja Meile, Tavuoju Gerumu, Tavąja Šviesa...

     Atleisk mums, klystantiems, abejojantiems, tikintiems, nesiviliantiems. Atleisk...

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMO PRARADIMAS IR ATRADIMAS

Birutė Norkunienė

     Nešiojau save - kaip kaltą -
     kaip nuodėmę - nepadarytą,
     kaip žodį - buvusį, netartą,
     kaip darbą - neatliktą, nejaustą,
     kaip praeitį - būtą,
     o gal tiktai paliestą...

Pirmiausia tikėjimas prarandamas, nors negalima prarasti to, ko niekada neturėjai. Anot D. Ruso, mažas žmogus - baltas popieriaus lapas, o Krikštas, pirmosios tikybos pamokos (tėvų, senelių, mokytojų pradžios mokykloje) įrašo jau žmogutyje, kad jis - Dievo vaikas. Reikia didelės meilės tam mažam vaikui, pavyzdinio tikėjimo pamokų, nuoseklaus ir kryptingo auklėjimo, kad mažo vaiko tikėjimas augtų ir stiprėtų...

     Ką pasakyti vėliau tam bręstančiam fiziškai žmogui, kuris dažnai nuo tų pirmųjų pamokų paliekamas vienas su Dievu ir stebi blogio kovą gyvenime ir širdy? Ar galima jį, vėliau nebetikintį niekuo, teisti?..

     Ar aš galiu save teisti už buvusį netikėjimą, už klystkelius, ar aš galiu... Reikia pasiekti “savo niekybės dugną”, kad pasiektum tai, dėl ko gyvena žmogus šioje žemėje - pajustum Dievo Malonę ir šviesą, kad tavo širdis praregėtų...

Skaityti daugiau:

KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS

Pr. Pučiliauskas

Nebūdamas nei teologu, nei katalikų Bažnyčios hierarchijos atstovu, nenorėčiau nurodinėti, koks turėtų būti šių dienų kunigas. Tai būtų nediskretiška, o gal būti, ir neautentiška. Tačiau, kaip eilinis katalikų Bažnyčios bendruomenės narys, manau turįs teisę išsakyti savo požiūrį į šių dienų kunigą, t.y., kokį jį aš norėčiau matyti, kokiu galėčiau pasikliauti, koks man imponuotų. Noriu pastebėti, kad, reikšdamas šias savo mintis, remsiuosi ne idealizuotu scholastiniu kunigo įvaizdžio kūrimu, o gyvais, gyvenime sutiktais pavyzdžiais. Juolab, jog turėjau sąlytį su daugeliu kunigų, iš kurių ne su vienu bendravau gan artimai. Kartais savaime ir paslapčiomis vaizduotėje juos sustatydavau į rikiuotę ir diferencijuodavau: kam ir kokius suteikti prioritetus, kuriais žavėtis, o kuriuos laikyti ne visai priimtinais ir kokius daryti apibendrinimus. Tai man leido susidaryti idealaus kunigo įvaizdį, į kurį, be abejo, aš sudėjau kelių kunigų-asmenybių man imponavusias savybes. Kunigas mūsų gyvenime - ne eilinė figūra.

Pasiaukojimas prie Baltijos jutos.      Ada Sutkuvienė

     Jis - mūsų dvasinio gyvenimo pagrindinis vedlys, mūsų sielovados dispečeris. Jis reguliuoja tikėjimo dalykus, juos nukreipdamas reikiama linkme. Be abejonės, šiai misijai atlikti būtinas ne tik savęs atsižadėjimas, bet ir platus bei gilus pasiruošimas, kuris pasireiškia ir reikiamu žinių sukaupimu, ir savo asmenybės dvasiniu išsiugdymu. 

Skaityti daugiau:

CHAMELEONAI

     Antanas Marčiulaitis

     1999-ieji paskelbti pagyvenusių žmonių metais. Vieninteliai metai, kai mūsų seneliai ir senelės gali lengviau atsidusti: štai pagaliau ir mus prisiminė, ir mums šiokį tokį dėmesį skiria. Ar iš tikrųjų šiais metais garbaus amžiaus žmonės pajuto bent kiek apčiuopiamesnį visuomenės ir vyriausybės dėmesį bei pagarbą? Ar vietinės valdžios atstovai dažniau aplanko senukus'7 Ar pasidomi, ką tie senukai valgo, ką ant duonos riekelės užsitepa? Ar gali užtikrinti, kad žiemą nesušals, jei kuro niekas dar neatvežė ir nepadėjo paruošti? Ar pasiteirauja: gal sūnūs, dukros pamiršta aplankyti, materialiai paremti?

     Kas tiesa, tai tiesa: tie sūnūs ir dukros atranda laiko anūkus atgabenti ir ilgesniam laikui senelių meilei ir priežiūrai palikti. Tegu pasidžiaugia mažaisiais o mes kurortuose pasilepinsime, į užsienius pasinešime turizmo arba komercijos reikalais. Suprantama, senukams juk reikia užkrauti šitą malonų rūpestėlį, kad kurį laiką nesijaustų vieniši, kad bevedžiodami, bemaitindami, lovytes klodami, susimurzinusius prausdami, pasakutę sekdami... turėtų progos ir savo tolusią nutolusią vaikystę prisiminti. Taigi tegu pasidžiaugia anūkėliais, juk šie metai ypatingi - pagyvenusių žmonių pagerbimui skirti. O tėveliai, palikę savo vaikučius patikimose rankose, apgaubtus didele senelių meile ir dar didesne rūpesčių našta, tegu paplūdiniuose kaitria saulute mėgaujasi, odą sau rudiną, jūroje mirksta, po užsienius važinėja, visokiausiomis pramogomis dvasiškai ir kūniškai sotinasi, pinigus tūkstančiais švaistydami. O jei bent nedidelę dalį tų pinigėlių būtų pridėję prie kuklių pensijų savo paliegusiems tėvams, seneliams?.. (Vis dėlto esu įžūlus: lendu į svetimas kišenes, ne savo pinigus bandau skaičiuoti ir skirstyti.) Tačiau vaikai, seneliams savo mažuosius palikę, tik juokiasi: kam seniams tie pinigai! Jų reikmės kur kas mažesnės nei mūsų. Jie jau atgyveno savo geriausius metus. Argi mes neturime teisės pasinaudoti vasaros atostogų malonumais?!

Skaityti daugiau:

1. Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais

Monika Riaubiškytė

     Ma, kodėl žmonėse tiek daug pykščio, pavydo? Visa tai kliudo žmonių bendravimui. Iš ko kyla didžiulė sumaištis.

     Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nesugyvena - pavydas. Tai lyg skambučių kontrolė, spidomento tikrinimas, rausimasis po kišenes. Iš šalies tai atrodo tikrai juokinga, tačiau pakrikusių jausmų žmogų gali pastūmėti į katastrofą. Juoda skraiste dažnai užkloja visą šviesų laimės, tarpusavio supratimo lauką, iššūkiai, šauksmai ir netgi smurtas. Kaip to išvengti? Manau, kad pirmiausia reikia valdyti save. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje tai ypač dažnas reiškinys. Pavydas pražudo žmones ir, tada būna per vėlu, nebeįmanomą nieko pakeisti. Daugelis jaučia “kartėlį”, kad kiti gyvena geriau, yra gražesni ir t.t. Manau, kad norint gerai sugyventi su kitais, reikia malšinti pavydą, mažiau leistis į apkalbas. Suprantu, kad galbūt tai nėra lengva, bet pabandykime vieną dieną pagirti savo draugą: “Kaip tu gražiai šiandien atrodai. Tau ši palaidinė labai tinka”. Ir iš karto pajusime savyje malonų jausmą, suteiksime kitiems džiaugsmo.

     Tačiau yra dar viena labai svarbi problema, kuri atstumia nuo tavęs kitus. Tai tavo bloga nuotaika, nepasitenkinimas viskuo. Bet juk gyvenime nutinka visaip. Rodos, brandinai savyje didžiausią ir gražiausią svajonę, šildei ją, apipindama meile ir troškimais, kol atėjo diena, negailestingai viską “nusinešusi”, sutrupinusi tavo laimę, sudaužiusi ją į mažiausias, nebeįmanomas suklijuoti šukes. Ir nepaliko jokios, net ir mažiausios vilties. Ir tada, aplipęs abejingumu ir sielvarto šukėmis, pats savęs klausi: kam gyventi?

Skaityti daugiau:

Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais

Alytė Valentukevičiūtė

     Žmogus nepasikeitė nuo Viduramžių misticizmo epochos. Akyliau pažvelgus, aplinka, vyravusi prieš šv. Augustino “Išpažinimų” parašymo laiką, atsinaujino tik technikos atradimais. Gyvenimas pasipildė mokslo naujovėmis. Žmogaus būtis tapo pilna, kartu dėl dabarties skepticizmo tuščiavidurė. Naujieji reliatyvizmo amžiai jam davė daugiau nei galima įsivaizduoti. Nuėmus dvidešimtojo amžiaus pabaigos planetos širmą, matome tik paprastus žmones. Kiekvienas jų - “nuogas”, neišsiverčiantis be kitų. Gyvenimiškieji klausimai išliko beveik analogiški užduotiems Ars Antiquametu, ar seniau.

     Kaip bendrauti - vienas pagrindiniųjų. Atsakymas skamba: bendrauk, kad pažintum! Gimdamas žmogus atsineša glėbį problemų. Jis negali likti vienumoje. Antraip nesusidoros su jomis. Taps silpnutis, pažeidžiamas. Jį pražudys įsigalėjusi Laiko Dabartis. Atėjusiam tiesiog kapitališkai tenka prisitaikyti. Lemiamą žodį tars supantis pasaulis, globėjai, auklėjimas.

s.o.s     Ada Sutkuvienė

     Nuo gimties taško prasideda arši kova. Žmogus kaip koks gladijatorius - svarbiausias “mūšio lauke”. Ne ginklu turi kovoti, bet protu, ir klausytis širdies. Nepasiduoda lepumui - vadinasi, jo asmenybė tvirtėja SAVYJE. Pirmasis pasiekimas vainikuojamas tolesne įvykių eiga.

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMAS DIEVO ŽODŽIU

Chiara Lubich

“Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta ” (Luk 1,45).

     Šie žodžiai reiškia ypatingą įvykį, kuris yra paprastas ir kartu didingas: tai yra susitikimas dviejų motinų, laukiančių sūnų, kurių dvasiškas ir kūniškas simbolizavimas reiškia jųdviejų sūnų panašumą. Jos bučiavo juos su meile. Kai Marija kalbėjo, Elzbietos sūnus šoktelėjo jos įsčiose džiaugsmingai. O kai kalbėjo Elzbieta, atrodė, jog jos žodžius josios lūpomis kalbėjo Pirmtakas.

     Bet kai pirmieji josios himno žodžiai buvo skirti Marijai, Viešpaties Motinai, paskutinieji buvo pasakyti trečiojo asmens: “Laiminga įtikėjusi”.

Eglė, žalčių karalienė,vitražo detalė, Jaunimo centre, Čikagoje.     Ada Sutkuvienė

     Tuo būdu josios patvirtinimas įtaigoja visuotinį teisingumą ir neša palaiminimą visiems tikintiesiems, kurie rūpinasi, priima Dievo Žodį ir jį vykdo, sekdami Marijos pavyzdžiu.

     “Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

Skaityti daugiau:

'Tėvynę prarasti labai lengva, o susigrąžinti nepaprastai sunku

Martynas Lukoševičius

     “Kiekvienas tautietis jaučia stipriau ar silpniau, kad jis pašauktas gyventi tautos išlaikymui. Kiekvienas aiškaus tautiškumo žmogus stiprina ir kitame žmoguje jo tautiškumą. Tam dedamos pastangos ir tremtyje”, - taip 1945 m. rašė Vydūnas straipsnyje, kurio rankraštį Vydūno draugijai perdavė Gerda Karalienė, dabar gyvenanti Šv. Kryžiaus saloje, Mergelių Salyne.

     Kiekvienais metais lankydamasis Mažojoje Lietuvoje, dairausi tikrųjų lietuvių, kurie išlaikė savo kalbą, papročius, išsaugojo bent lietuvišką pavardę. Tačiau tokių žmonių maža. Susitikus išaiškėja, kad lietuviai kėlėsi į šią žemę trimis bangomis. Kai pokario metais Lietuvoje prasidėjo trėmimai, dalis žmonių bėgo anapus Nemuno: radę derlingų žemių, apsigyveno ir pradėjo ūkininkauti. Jie susiremontavo senųjų gyventojų paliktus pastatus, augino gyvulius ir džiaugėsi tik tuo, kad gyvena netoli savo gimtinės. Bendraudami su giminėmis, jie išlaikė savo tikėjimą ir tradicijas. Vėliau nemaža lietuvių dalis apsigyveno čia tais metais, kai grįžo iš Sibiro tremties, nes jiems nebuvo leista gyventi Lietuvoje. Įsikūrė, kaip ir pirmieji, šitoje žemėje, arčiau Tėvynės.

Gera buvo susėsti visiems po šventoriaus medžiais, menančiais K. Donelaitį, ir nusifotografuoti. Tąkart pajutau, kad esame vienos genties vaikai.Autoriaus nuotrauka

     Skaudžiausias yra trečiosios ateivių bangos likimas. Tai lietuviai - jauni žmonės - pagal “komjaunuoliškus kelialapius” apsigyvenę Karaliaučiaus krašte ir čia pasilikę. Nemažai jų sukūrė mišrias šeimas. Rusų kalba jiems tapo įprastine, tautos dvasios išsaugojimui neskyrė dėmesio, jų nedomino, kad mūsų Lietuva jau vėl yra laisva ir kad būtų galima į ją grįžti. Todėl ši buvusių lietuvių grupė visiškai baigia nutautėti. Tokius lietuvius ir vietinė valdžia labiau palaiko, nes jų šeimos - rusiškos.

Skaityti daugiau:

KNYGOS

Dievo žodžio tarnyboje

     Prel. Jonas A. Kučinskas-Kučingis. DIEVO ŽODŽIO TARNYBOJE. Antroji laida. Vilnius, Logos leidykla, 1999 m., 792 psl., kaina sutartinė.

     Vysk. Antanas Vaičius savo pratarmėje taip apie šią knygą rašo:

     Turėdamas šviesų protą, kilnią širdį ir iškalbos dovaną, prelatas Jonas A. Kučingis nuo pat pirmų savo kunigystės dienų su pasisekimu mokė visus gerumo, ragino pasitikėti Dievo apvaizda, paklusti Jo šventai valiai. Karo audrų nublokštas toli nuo Tėvynės, atsidūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Angeles mieste, iškart vėl kibo į darbą. Čia jam buvo lemta įvykdyti didelį uždavinį - įtvirtinti ir išugdyti Šv. Kazimiero parapiją, kurią buvo įkūręs buvęs jo gimtosios parapijos klebonas prelatas Julius Maciejauskas. Ne be prelato J.A. Kunčingio pastangų ši parapija tapo stipriu centru, tikra lietuvybės tvirtove Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose prie Ramiojo Vandenyno.

     Svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu laikydamas tarnavimą Dievui, Bažnyčioje, prel. J.A. Kučingis ypatingą dėmesį skyrė pamokslams. Ši Prelato pamokslų knyga yra jau antroji. Pirmoji, išleista taip pat Lietuvoje, susilaukė daug gražių atsiliepimų.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Žodelio gi vartosena

     Lietuvių kalboje giyra ne jungtukas, bet pabrėžiamoji dalelytė. Kartais sakinyje ją galima pakeisti žodeliais juk, tai, tik.Pvz: Kelk, gi jau pamiegojai. Gi ar ir tu eisi? Gi žiūriu - devyni vilkai vieną bitę bepjauną.

     Dažnai spaudoje tenka pastebėti žodelį givartojant vietoj jungtuko o.Tai yra klaida. Žodelis gi negali eiti jungtuku priešpriešiniuose sakiniuose. Pvz.: Jis vakar visą dieną sportavo, gi (=o) šiandien nė iš lovos nesikelia. Kalbėjome apie Maironį,gi (= o) dabar pakalbėsime apie jaunuosius poetus.

     Čia dar galima pridurti, kad žodelis gikartu rašomas tik su vienskiemeniais nekaitomais žodžiais, pvz.: kurgi, kaipgi, argi, nagi.Su daugiaskiemeniais arba kaitomais žodžiais žodelis girašomas atskirai, pvz.: kodėl gi, visur gi, aš gi, tu gi, kas gi, ko giir t.t.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė Marija A. Jurkutė

Leidėjams velnias pakišo koją

     "Turbūt ėia velnias bus rankas prikišęs", - vartydama praėjusių metų pabaigoje lietuviškai išleistą Šventąjį Raštą, dūsauja žymi išeivijos žurnalistė, JAV gyvenanti Salomėja Narkėliūnaitė.

     S.Narkėliūnaitei, taisiusiai iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų verstų Senojo ir Naujojo Testamentų tekstus ir keletą kartų skaičiusiai per 2 tūkstančių puslapių knygos korektūrą, akis bado kelios akivaizdžios klaidos.

     Labiausiai į akis krinta antraščių netikslumai.

     Pavyzdžiui, du puslapiai iš eilės pavadinti "Antrasis Jono laiškas". Pirmajame iš šių puslapių išties išspausdinta tai, apie ką skelbia antraštė. Antrajame taip pat pavadintame puslapyje spausdinamas jau trečiasis laiškas. Kito puslapio antraštė skelbia: "Pirmas laiškas tesalonikiečiams", tačiau čia turėtų būti "Laiškas korintiečiams".

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

ŠEIMOS VIENYBĖ

(Pagal Vytautę Žilinskaitę)

Mūsų žymioji feljetonistė Vytautė Žilinskaitė kartais parašo ir šeimos auklėjimo klausimais. Štai kaip ji viename savo feljetone rašo:

-    Sūnau, - ramiu pusbalsiu taria Karklienė savo sūnui, - tu ir vėl patingėjai padaryti rytinę mankštą! Pažvelk, vaikuti, į savo tėvą! Argi tu nori pavirsti į tokį pat išdribtapilvį žąsiną?!

-    O tu, dukrele, - vien ketvirtine balso prabyla tėvas į dukrą, - nevalgyk nekimšk pusryčiams baltųjų pyragų! Įsižiūrėk į tą tešlos kalną, kuris vadinasi tavo mama, ir paimk juodos duonos riekutę.

-    Mano berniuk, - dar tyliau ir ramiau bylojo Karklienė, - aš ir vėl suradau tavo kišenėje cigaretę! Nejau, nejau ir tu krenkšėsi kiekviename žingsnyje kaip šitas senas kranklys, nejau tavo skaistūs veideliai pavirs į geltoną dynę, nejau švirksi seiles kaip senas kuinas, ir tavo žmona gėdysis su tavimi išeiti į gatvę?!

Skaityti daugiau:

Trumpai

■    Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios remonto ir restauravimo darbus remia Lietuvos valstybė biudžeto lėšomis ir taip pat parama gaunama iš Vokietijos. Ja rūpinasi Šiaurės Elbės evang. liuteronų bažnyčios konsistorijos viceprezidentas Hennig Kramer. kuris taip pat aktyviai dalyvavo restauruojant Vilniaus liuteronų bažnyčią.

■    Katalikų Maltos didysis magistras princas Fra Andrevv. N. Bertie geg. mėn. pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Ordinas veikia labdaros srityje. Nuo 1991 m. palaiko diplomatinius santykius su Lietuva ir daug yra padėjęs Lietuvos žmonėms.

■    Lietuvos Caritas, minėdamas savo veiklos atkūrimo dešimtmetį, drauge minėjo ir buvusios vadovės mokytojos Adelės Dirsytės (1909-1955) devyniasdešimt metų gimimo sukaktį. Bolševikmečiu ji buvo ištremta į Sibirą ir ten nukankinta. Ji yra žinoma kaip tremtinių maldaknygės Marija, gelbėk mus kūrėja. Kun. Roberto Grigo, dabartinio Caritas organizacijos generalinio direktoriaus nuomone, ji yra reali kandidatė į Bažnyčios palaimintųjų garbę. Dabar Caritas apima visą Lietuvą. Sukurtos struktūros vyskupijose, dekanatuose, parapijose, veikia nemažas įvairių globos įstaigų tinklas. Lietuvos Caritas yra tarptautinio Carito tikrasis narys.

■    Bal. 26-27 d. Rygoje ir Agluonoje įvyko antrasis Baltijos valstybių vyskupų susitikimas. Dalyvavo Lietuvos arkivyskupai metropolitai A.J. Bačkis ir S. Tamkevičius ir vyskupai J. Matulaitis, J. Preikšas, E. Bartulis, A. Vaičius, J. Žemaitis, J. Boruta, R. Norvilą ir J. Tunaitis; Latvijos Rygos arkiv. metropolitas J. Pujats ir vyskupai A. Justas, A.A. Brumanis ir J. Butts. Susitikimui ir svarstymams vadovavo nuncijus E. J. Ender.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

41-ajam Laiškų lietuviams konkursui siūlomos temos:

    1 Ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį.
    2.    Laiškų lietuviams vieta mūsų periodikoje. ,
    3.    Kaip išvengti depresijos.
    4.    Jeigu santuokoje atsiranda dvasinė meilė - ji amžina.
    5.    Ar atvirumas žmogui padeda, ar kenkia?
    6.    Ne savo ugnimi žėruojam, ne sau aplinkui šviesą liejam.
    7.    Nėra šventų žmonių, yra tik šventi darbai.
    8.    Kelias į žmonių širdį eina per širdį.
    9.    Kas padaroma vaiko labui - padaroma tautos gerovei.
    10.    Į Tiesą - per ją supančias netiesas.

Skaityti daugiau: