Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1. Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais

Monika Riaubiškytė

     Ma, kodėl žmonėse tiek daug pykščio, pavydo? Visa tai kliudo žmonių bendravimui. Iš ko kyla didžiulė sumaištis.

     Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nesugyvena - pavydas. Tai lyg skambučių kontrolė, spidomento tikrinimas, rausimasis po kišenes. Iš šalies tai atrodo tikrai juokinga, tačiau pakrikusių jausmų žmogų gali pastūmėti į katastrofą. Juoda skraiste dažnai užkloja visą šviesų laimės, tarpusavio supratimo lauką, iššūkiai, šauksmai ir netgi smurtas. Kaip to išvengti? Manau, kad pirmiausia reikia valdyti save. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje tai ypač dažnas reiškinys. Pavydas pražudo žmones ir, tada būna per vėlu, nebeįmanomą nieko pakeisti. Daugelis jaučia “kartėlį”, kad kiti gyvena geriau, yra gražesni ir t.t. Manau, kad norint gerai sugyventi su kitais, reikia malšinti pavydą, mažiau leistis į apkalbas. Suprantu, kad galbūt tai nėra lengva, bet pabandykime vieną dieną pagirti savo draugą: “Kaip tu gražiai šiandien atrodai. Tau ši palaidinė labai tinka”. Ir iš karto pajusime savyje malonų jausmą, suteiksime kitiems džiaugsmo.

     Tačiau yra dar viena labai svarbi problema, kuri atstumia nuo tavęs kitus. Tai tavo bloga nuotaika, nepasitenkinimas viskuo. Bet juk gyvenime nutinka visaip. Rodos, brandinai savyje didžiausią ir gražiausią svajonę, šildei ją, apipindama meile ir troškimais, kol atėjo diena, negailestingai viską “nusinešusi”, sutrupinusi tavo laimę, sudaužiusi ją į mažiausias, nebeįmanomas suklijuoti šukes. Ir nepaliko jokios, net ir mažiausios vilties. Ir tada, aplipęs abejingumu ir sielvarto šukėmis, pats savęs klausi: kam gyventi?

     Ši problema yra tikrai labai didelė ir jau nebegali vaikščioti laimingas, apsimesti, kad nieko nenutiko. Tai būtų savęs prievartavimas. Manau, kad ir aplinkiniai turėtų tave suprasti. Žinau, kad nepasakosi visiems savo nelaimes. Tokiu atveju yra būtinas geriausias draugas, kuris tave suprastų, paguostų. Tačiau, kai aplinkui tiek daug pykčio, pavydo, reikia pasirinkti nuoširdų, patikimą žmogų, kuris saugotų tavo paslaptį. Man irgi taip buvo nutikę, kai rodėsi viskas prarasta. Tuo metu aš turėjau draugę, kuri, maniau, esanti geriausia. Aš patikėjau jai savo paslaptis, o ji viską išplepėjo tam, kuris buvo mano didžiausias priešas, ir taip ji pasinaudojo mano situacija. Tada buvau be galo nusivylusi žmonėmis, maniau, kad niekam nieko negalima patikėti, nes nežinai, kas bus rytoj. Tapau užsidariusi, netekusi vilties, todėl puikiai suprantu tuos žmones, kurie yra “vienišiai”. Galbūt kartais geriau likti vienam, nuošaly. Tai, žinoma, trukdys bendrauti su kitais, bet nors žinosi, kad niekas tavęs neišduos. Dažniausiai tokie žmonės mėgsta nakties metą. Juk tai liūdnumo, vienišumo simbolis “Vienišiai” eina savo gyvenimo keliu. Viršuje beribės žvaigždės. Aplinkui žiburiuoja namų langai, kur galbūt laimingi žmonės, o galbūt tokie pat nusivylę. Eina nesuprasdami, kur nerimas, kur džiaugsmas, o kur liūdesys. Ir nejučia suspaudžia širdį mintis: “Gyvenimas eina pro šalį. Beprasmis gyvenimas”.

     Todėl be galo sunku atsitiesti, vėl džiaugtis gyvenimu, susirasti nuoširdų draugą, nuimti juodą skraistę nuo bendravimo su kitais.

     Noriu tikėti, kad tokių žmonių bus vis mažiau, ir duok, Dieve, kad jiems nusišypsotų laimė. Tikiu, jog ateis tokia diena, kai nebeliks pavydo, pykčio, apkalbų.

     Manau, kad mes patys esame savo likimo kalviai. Viskas susiveda į tobulėjimą: “Amžinajame žmogaus tobulėjime negali išnykti nė viena dvasinė pastanga. Žmogaus gyvenime jausmai gali plėtotis iki begalybės. Jausmai žmogui gali įgyti sugebėjimą suprasti aukščiausią gėrį arba gali išnykti blogyje” (E. Malūkas).