Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1994m. 9 Spalis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994 / SPALIS — OCTOBER / VOL. XLV, NO. 10

RELIGIJOS REIKALINGUMAS ŠIŲ DIENŲ ŽMOGUI

289

 Ses. Apolonija Andzevičiūtė

NEPAŽĮSTAMOSIOS IŠPAŽINTIS

293

 Tautvyda Marcinkevičiūtė

NETURĖK KITŲ DIEVŲ, TIK MANE VIENĄ

297

 Aušra Kukulskienė

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

301

 Jonas Lauriūnas, SJ

POKALBIO TEOLOGIJA

304

 Vyt. Bagdanavičius, MIC

NETARK SAVO VIEŠPATIES VARDO BE REIKALO

307

 Alma Stasiulevičiūtė

GALYBĖ SILPNUME

311

 Chiara Lubich

GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ

312

 Simona Bieliauskaitė

KNYGOS

314

 Red.

KALBA

315

 Juozas Vaišnys, SJ

TĖVYNĖJE

316

 Marija A. Jurkutė

ŠEIMA

320

 Rita Repšienė

ŠYPSULIAI

323

 Red.

TRUMPAI

324

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš jėzuitų veiklos Lietuvoje. Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos Apdaila — Teresės Bogutienės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

RELIGIJOS REIKALINGUMAS ŠIŲ DIENŲ ŽMOGUI IR VISUOMENEI

SES. APOLONIJA ANDZEVIČIŪTĖ

     Religinė sritis — tai žmogaus bendravimas su Kūrėju. Religija (lot. religare - surišti) yra žmogaus ryšys su Dievu, santykiavimas su tobuliausia Būtybe, kilniausia Asmenybe. Tai sąmoningas jungimasis su pačia tiesa, grožio ir laimės srove, pačiu gyvybės šaltiniu. Užtat nuoširdus bendravimas su Dievu gali patenkinti Jį mylintį, Juo pasitikintį žmogų. Bendraudamas su Dievu žmogus randa atsakymus į didžiuosius gyvenimo prasmės klausimus.

     Norint būti religingu žmogumi, t.y. susirišusiu su Dievu, reikia, kad žmogus asmeniškai Dievą pažintų, patirtų ir visa širdimi pergyventų, pajustų Jo buvimą savyje ir savo aplinkoje. Dievo pajutimas turi apimti jo dvasią, protą, jausmus ir valią.

     “Tikėjimas Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė, yra būtinas mūsų išganymui” (plg. Mk 16, 16. Jn 3, 36. 6, 40 ir kt.).

     Kristus išaukštino ne tik žmogaus sielą, bet visą žmogaus gyvenimą šeimoje, visuomenėje, tautoje ir valstybėje ir tuo būdu įgalino sukrikščioninti ir patį žmogų, o per jį ir visos žmonijos gyvenimą. Jei atpirktasis žmogus nepasireikš gyvenime, taip, kaip Atpirkėjas jį mokė, jei nepasinaudos dvasią stiprinančiomis

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios didysis altorius.

Prisikėlusio Kristaus ir šv. Kazimiero paveikslai — dail. Antano Chmieliausko.

priemonėmis, kurias Jis paliko Sakramentuose, ir nesivadovaus krikščionybės mokslu, jis ir toliau liks savo geismų, aplinkos ir piktųjų jėgų vergijoje.

Skaityti daugiau:

NEPAŽĮSTAMOSIOS IŠPAŽINTIS

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

TAUTVYDA MARCINKEVICIŪTE

     Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta. Dieve, kuris iš taip aukštai perskaitai mažomis raidelėmis prikeverzotą visą mano gyvenimą, kurį aš kaip sugebėdama piešiu ant paties tobuliausio lapo — Tavo valia man padovanoto pasaulio. Tu — per daug galingas, Tu — per daug išmintingas, kad, tartum paprastas Mokytojas, išbrauktum mano paliktas klaidas. Tu — per daug geras ir teisingas, kad krauju, tartum raudonu rašalu, žymėtumeis tai, kas Tau nepatinka mano gyvenimo paraštėse.

     Todėl tik Tavo malonei skiriu šią savo išpažintį, atsiduodama Tau pati ir Tavo meilaus pažvelgimo prašydama savo šešių mėnesių kūdikiui, kuris dabar, man šnibždant savo žodžius Tau, spurda mano įsčiose, ir laikas nuo laiko aš turiu nutraukti šį savo tiesioginį dialogą su Tavimi, kad išgirsčiau jo mažų kojelių brazdėjimą arba reiklų ir teisingą — lyg teisėjo plaktukas — jo mažo kumštuko stuktelėjimą į mano pilvo sieneles. Drįstu šiuos savo žodžius vadinti dialogu su Tavimi, kuris esi toks didis ir galingas, jog aš, paprasta mirtingoji, nė negaliu tikėtis Tavo atsakymo, bet vis dėlto aš manau, jog nuo visų žmonių akių dar paslėpto mano kūdikio judesiai, kurie nematomi kitiems, yra lygiai taip pat, kaip ir Tavo širdies paslaptys yra nematomos visiems mums, ir yra Tavo atsakymai man.

Skaityti daugiau:

NETURĖK KITŲ DIEVŲ, TIK MANE VIENĄ

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

AUŠRA KUKULSKIENĖ

     Anuomet, kai žydų tauta, išbėgusi iš Egipto vergijos, keliavo dykumos pakraščiais į Dievo pažadėtąją žemę, neišvengė nei pati nepalinkusi į stabmeldybę, kai aplinkui juos visos pagonių gentys tegarbino dievus, pasidirbdinę jų stabus. Tą patį ėmėsi daryti ir žydai, Mozei ilgai nenulipant nuo kalno su 10-čia jam duotų Dievo įsakymų. Mozė užtiko savo tautiečius Sinajaus papėdėje bešokančius apie savo pasidirbtus stabus.

Šv. Juozapo Darbininko busimos bažnyčios Klaipėdoje maketas.    V. Šimkūno, SJ, nuotr.

     O kaip su mūsų laikų žmogumi, tuo, kuris jau turi Jėzaus Kristaus jam atneštas tiesas ir jau patvirtintas paties įsikūnijusio Dievo gyvenimu tarp žmonių ir Jo mirtimi bei prisikėlimu? Ką jis tiki ir kuo tiki?

Skaityti daugiau:

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, SJ

15. Aukos viršukalnėje (I)

     Garsusis dailininkas Rembrandtas yra nupiešęs paveikslą “Emauso mokiniai”. Jį turi Paryžiaus Louvro muziejus. Paveiksle — tamsus kambarys. Sienų nematyti. Šviesa sklinda iš paties Kristaus. Ant stalo, ant drobės — duonos kepalėlis. Jėzus meldžiasi. Gal kalba palaiminimo žodžius, iš kurių Jį būtų galima pažinti. Netrukus yra duonos laužymas. Šalia sėdi du vyrai, Jėzaus mokiniai, tą dieną pabėgę iš Jeruzalės: juos baimė išvijo — kad, Kristų nukryžiavus, ir jų nesuimtų... Ir štai dabar atsiveria jų akys ir širdys, nukrinta uždanga. Iš laiminančių Kristaus rankų, iš Jo maldos, iš laužomos duonos jie atpažįsta Kristų. Tai Jis, tas pats, kurs aną vakarą valgė su jais velykinę vakarienę, dalino jiems duoną kaip savo kūną, davė gerti vyno kaip savo kraują. Dabar jie ima tą duonelę drebančiomis rankomis ir jaučia, kaip jų širdys užsidega. Kristus tuoj pranyksta, bet, jų sielose jau niekada neužgęsta šviesa. Nepažįstamasis Keleivis —jie atpažįsta Kristų. Jų akys atsivėrė prie stalo, prie stalo jie sužinojo, kad buvo susitikę su Kristumi.

Kauno arkivyskupijos aukštesniosios katechetų mokyklos prie tarpdiecezinės kunigų seminarijos telologijos fakulteto pirmos laidos studentų išleistuvės 1994.05.28.

     Prie stalo ir mes susitinkame su Kristumi, tose vaišėse, kurias Jis pats mums parengė. Prie to stalo, kur duona, vynas, kur susirenka “Jo atminimui”. Kai duona pavirsta Jo Kūnu, o vynas — Jo Krauju, jau yra Kryžiaus Auka. Šv. Mišiose turime ir Paskutinę vakarienę nekruvinu būdu vykstančią. Kalvarijos kalno Auka, veikiant kunigui — žmogui, kuris gavo atitinkamą galią kunigystės sakramento dėka.

Skaityti daugiau:

POKALBIO TEOLOGIJA

 (Pauliaus VI enciklikos "ECCLESIAM SUAM" apžvalga)

Vyt. Bagdonavičius, MIC

     Į Pauliaus VI pirmutinę encikliką galima žiūrėti, kaip į bandymą įpilietinti Bažnyčioje pokalbį, kaip apaštalavimo ir apskritai Bažnyčios santykiavimo su pasauliu priemonę.

Kun. Antanas Šeškevičius, SJ, šią vasarą Klaipėdoje atšventė 60 metų sukaktį nuo savo įstojimo į Jėzaus Draugiją.

V. Šimkūno nuotr.

    Bažnyčios santykiavimas su pasauliu, atrodo, šiuo metu yra vienas iš pagrindinių popiežiaus rūpesčių. Kai jis mąsto apie šį santykį, pokalbis jam pasiperša, kaip natūrali santykiavimo su pasauliu lytis. Pokalbis yra priemonė peržengti tai ribai, kuri neretai atsiranda tarp Bažnyčios ir pasaulio. Ši riba atsiranda dėl to, kad Bažnyčia supranta savo kilnų pašaukimą, o pasaulis tai pergyvena, kaip neprieinamą aukštumą. Pokalbis turėtų pagelbėti išvengti tos diskriminacijos. Tai nereiškia, kad Bažnyčia išsižadėtų savo prigimties ir prisitaikintų prie pasaulio. Tačiau, antra vertus, Bažnyčios savo uždavinių supratimas neturi jos išjungti iš žmonijos, kurioje ji yra. Dėl to “Bažnyčiai reikia turėti pokalbius su ta žmonių visuomene, kurioje ji yra. Pagaliau kas gi kita yra mūsų apaštalinė pastanga, jei ne tam tikras pokalbis” — klausia popiežius. “Pirm negu patrauksime pasaulį tikėjimui ir net tam, kad galėtume jį patraukti, turime prie jo prieiti ir su juo kalbėtis”. Prie tų žmonių, su kuriais gyvename, turime eiti su pagarba, rimtimi ir meile. Eidami prie žmonių, pirmiausia rūpinkimės suprasti tuos, su kuriais kalbamės.

Skaityti daugiau:

NETARK SAVO VIEŠPATIES VARDO BE REIKALO

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

ALMA STASIULEVIČIŪTĖ

     Dabar Lietuvoje ne vien pritemus, o ir dienos šviesoje šaltakraujiškai šaudoma į žmones; naujas ir kuo įžūliausias formas įgauna sovietmečiu įsigytieji vogimo bei apgaudinėjimo įgūdžiai; norma ir beveik geru tonu tapo nesantuokinis seksas, o prostitucija nesigėdina reklamuotis solidžioje spaudoje. Todėl galėtų atrodyti, jog rašyti antrojo Įsakymo tema — mažų mažiausia neaktualu ar bent naivoka. Argi ne smulkmena dabar Viešpaties vardo nepagerbimas? Galgi pirmiausia mėginkime kaip nors tramdyti veiksminį žmogžudžių ir vagių įžūlumą, o paskui jau galėsime siekti ir subtilesnių dalykų?

Vysk. Antanas Vaičius šventina Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios bokšto pamatus Klaipėdoje.

V. Šimkūno, SJ, nuotr.

     Manyčiau, kad yra ne visiškai taip. Pirmiausia todėl, kad įveikti reikia ne ligos simptomus, o pačias jos priežastis. O priežastys toli gražu nėra tokios akivaizdžios. Indiferentiškoji ir, deja, didžiausioji mūsų posovietinės visuomenės dalis (o ir tikintieji!) netgi nepagalvoja, jog jau vien savo fizinio išlikimo labui būtina sureguliuoti santykius su Viešpačiu per tą pirmųjų Įsakymų trejetą, kurie ne šiaip sau eina pačioje Dekalogo pradžioje ir ne šiaip sau rašoma atskiroje plokštėje. Turėti ir garbinti tikrąjį Dievą, gerbti Jo vardą — ne smulkmenos ir ne subtilybės, kurias būtų galima atidėti geresniems laikams. Atvirkščiai — tai teisingumo, doros ir paties buvimo pagrindas, vienintelė patikima bet kokios tvarkos bei prasmingumo pradžia; o įsitikinti tuo tenka vis iš naujo ir iš naujo, tačiau, deja, vis skaudžios ir neigiamos patirties keliu.

Skaityti daugiau:

GALYBĖ SILPNUME

CHIARA LUBICH

"Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume" (2 Kor 12, 9).

     Šv. Paulius rašo, kad buvo gavęs nuostabų apreiškimą (2 Kor 12, 1-4). O Dievas leido jam be to dar ir didelius bandymus. Todėl suminėjęs skaudžius išmėginimus, pavojus ir sunkenybes, būdingas jo apaštalinėje veikloje (2 Kor 11, 23-27), toliau kalba ir apie ypatingą bandymą, kuris jį lydi ir kankina nuolat. Jis rašo: “O kad aš dėl apreiškimų didumo nesikelčiau puikybėn, man duotas akstinas į mano kūną, šėtono angelas, kurs mane muštų veidan” (12, 7).

     Tad Paulius pakartotinai meldė Viešpatį, kad tuos kentėjimus atitolintų. Bet atsakymas buvo: “Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume”.

     Mokslininkai spėliojo, kokia reikšmė galėjo būti to bandymo, kurį apaštalas minėjo. Jiems atrodė, kad labiausiai tikėtinas spėjimas buvo jo liga, fizinis negalavimas, kuris buvo ypatingai varginantis ir trukdė jo apaštalinę veiklą. Tuos gi savo žmogiškus ribotumus jis gerai suprato.

Skaityti daugiau:

GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ

 (jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

SIMONA BIELIAUSKAITĖ

     Kas yra Dievas? Tai didis kūrėjas, kurį kada nors yra pažinusi žmonija. Jis sukūrė žmogų, taip pat davė jam dešimt dieviškųjų įsakymų, pagal kuriuos jis turėjo dorai ir teisingai gyventi. Svarbiausia, kuo visus apdovanojo — tai meile. Kiekvienas šį jausmą puoselėja savyje įvairiai: arba užslopina ir neleidžia jam pražysti, arba atvirkščiai —jis prasiveržia laisvai ir nevaldomai. Aukščiausio kūrėjo tikslas buvo ir yra išvesti žmones iš gilios tamsos į akinančią šviesą. Vieni leidosi vedami, o kiti išklydo iš teisingo kelio, ieškodami išganymo kitur, bet vis nerasdami. Esam sutverti tam, kad visą gyvenimą brandintumėm vieną jausmą — meilę ir pagarbą artimui, tėvams, Dievui.

Skautų talka, statant Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią Klaipėdoje.   V. Šimkūno, SJ, nuotr.

     Ėmė Dievas ir išrašė žmonių širdyse ketvirtąjį įsakymą: Gerbk tėvą ir motiną. Prisakė nepamiršti bei gerbti juos, rūpintis senatvėje. Tad prisiminkime brangiausius žmones.— tėvą ir motiną, davusius mums namus, apgaubusius savo šiluma. Tiek daug mero galima pasakyti apie tėvus.

Skaityti daugiau:

Eilėraštis

Aldona Puišytė

♥ ♥ ♥

Tylią naktį gailios giesmės aidi.
Dievo ilgis siela liūdnaveidė
...

Skaidrios mintys apie Jį vėl sukas.
Suliepsnoja siela
- lyg degtukas -

Kad suprasčiau verkiančių paguodą:
Kas skausmuos su meile atsiduoda

Dievo Valiai, tas priims čia viską
Kaip misterijos spaltingą vyksmą ...

Dieną keičia naktys, naktį - dienos.
Kaip Esi ir koks esi, o Dieve? -

Širdžiai kylant iš tamsos į Šviesą,
Spinduliu sužeidęs - vėl slepiesi.

Tavo Meilės ilgesys - toks didis:
Žaizdą šią tiktai mirtis užgydys.

NAUJI LEIDINIAI

** Dana Mickutė-Mitkienė. DŽIAUGSMAS NEPRAŽYDĘS. Eilėraščių rinktinė. Viršelio aplanką ir iliustracijas piešė Paulius Jurkus. Išleido Violeta ir Mindaugas Gedgaudai, Los Angelas. Spaudė “Rytas”, Baltijos pr. 10, Klaipėda, 1993 m. Techninė redaktorė Regina Rimkienė. 178 psl., kaina sutartinė.

     Dana Mickutė-Mitkienė gimė 1899 m., kaip ji pati sako savo autobiografijoje, “tarp Jiezno ir Birštono, iš trijų pusių srauniosios Verknės supamame Paverkiu vienkiemyje, medžiais apaugusiame kaime, vidutinių ūkininkų devynių vaikų šeimoje”.

     Savo poezijos bandymus pradėjo spausdinti 1919 metais. Pradžioje pasirašinėjo slapyvardžiu Pirmoji Žibutė, nes manė esanti pirmoji dzūkė moteris, rašanti eilėraščius, mėginanti kopti į lietuviškąjį Parnasą.

Skaityti daugiau:

TOLIMA TYLI ELEGIJA

ALDONA PUIŠYTĖ

Aidžioj tyloj, spalvingi ir subtilūs,
Užgauna klausą garso virpesiai.

Ataidi tolimas pavasario motyvas
Iš tos elegijos ... Vėl nerimą pasės?

Suskyla tolumos. Per tamsų skliaustą
Liepsnodama nuslysta kometa ...
Kas - laikas ir erdvė? Ar jie sukausto
Minties lėkimą, kai strėle greita

Į amžių atmintį staiga ji įsirėžia
Praskrodusi tylios inercijos ribas ...
O aklos rankos, neigę sielų ryšį,
Lytės vien formas, laikinas, grubias. -

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S]

Kas pavojingiau?

     Lietuviai, gyvenantys užsienyje, dabar labai pradėjo jaudintis, kritikuoti, rašyti spaudoje, kad Lietuvoje vartojama daug anglų, prancūzų, vokiečių kilmės žodžių, pvz.: imidžas (angl. image), reisas (vok. Reise), eskaluoti, eskalacija (angl. es-calation, pranc. escalade). Žinoma, tie kovotojai už lietuvių kalbos grynumą dažnai visai nesijaudina, kad kiti, o ir jie patys, nuolat vartoja daugybę slavų kilmės žodžių bei posakių.

     Reikia žinoti, kad tie dabar Lietuvoje pamėgti svetimi žodžiai yra paimti ne tiesiog iš tų minėtų atitinkamų kalbų, bet mūsiškių pasisavinti per rusų kalbą. Mat rusai yra prisiėmę labai daug tų žodžių. Lietuviai, nenorėdami jiems nusileisti, bet pasirodyti taip pat “mokyti” ir “inteligentiški”, mielu noru pradėjo sekti rusais ir su pasididžiavimu prisigrūdo į savo kalbą nemaža tų svetimos kilmės žodžių, vadindami juos tarptautiniais. Taip, kai kurie iš svetimų kalbų paimti žodžiai jau yra virtę tarptautiniais, bet ne visi. Be tarptautinių žodžių mes dažnai negalime išsiversti, bet reikėtų stengtis nevartoti jų per daug, ypač tais atvejais, kai savo kalboje turime labai gerų ir tikslių atitikmenų. Kalbininkai Lietuvoje jau pradėjo smarkiai kritikuoti tą perdėtą svetimybių graibstymąsi ir žmones raginti pirmiausia pagalvoti, ar mes, užuot vartoję svetimą žodį, negalėtume surasti lietuviško.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

JAPONAI PRAŠO PLYTŲ IŠ RAUDONŲ VILNIAUS MŪRŲ

    Vilniaus miesto meras gavo laišką iš Japonijos. Parašė Maizuru miesto meras Masato Mahii. Laiške prašoma atsiųsti raudonų plytų, pažymėtų žymekliais iš Šv. Onos bažnyčios ir Gedimino pilies. Mat Maizuru mieste yra įkurtas Raudonų plytų muziejus. Jo eksponatai surinkti iš viso pasaulio. Plytos iš Lietuvos papildytų unikalią kolekciją. Tekančios saulės šalyje Šv. Onos bažnyčia vadinama raudonų plytų architektūros vizija, Gedimino pilis, pasaulio šedevru. Iš kur japonai sužinojo apie šiuos Lietuvos kultūros paminklus, miesto vadovams nežinoma — tikriausiai iš reklaminių žurnalų.

    Miesto valdybos paminklotvarkos skyriaus specialistai jau susitarė su Šv. Onos bažnyčios šeimininkais: bažnyčios rūsiuose yra palikta plytų jai restauruoti, ir kunigai mielai sutiko vieną plytą išsiųsti j tolimą šalį. Deja, Gedimino pilyje sunaudotos visos plytos, tačiau pažadėa vieną atsargiai ištraukti. Jeigu prireiks, padės ir Žemutinėje pilyje dirbantys archeologai — nepagailės vienos XV a. ir vienos dar senesnės plytų. (Lietuvos rytas, Nr. 131)

IŠĖJUSIEJI LIEKA SU MUMIS

    Kaune įamžintas trijų žymių Lietuvos žmonių atminimas.

    Kalifornijos universiteto profesorės, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarės, archeologės europistės Marijos Birutės Gimbutienės-Alseikaitės (1921-1994) mokslo darbai, monografijos yra pelnę viso pasaulio mokslininkų pripažinimą.

    Nuo šiol buvęs Kauno jūros prospektas vadinasi M. Gimbutienės gatve.

    Visą gyvenimą Lietuvos laisvei dirbo Lietuvos ambasadorius Vašingtone ir Romoje, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Stasys Lozoraitis (1924-1994) ir okupuotos Lietuvos diplomatas užsienyje jo tėvas Stasys Lozoraitis (1898-1983).

    Ant Donelaičio g. 58 namo, kur 1935-1939 m. gyveno tėvas ir sūnus Lozoraičiai, bus prikalta atmintinė lenta su abiejų diplomatų bareljefais, O Darželio gatvė pavadinta S. Lozoraičio vardu. (Lietuvos aidas, Nr. 136)

Skaityti daugiau:

ŠEIMA LIETUVIŲ TAUTOSAKOJE

RITA REPŠIENĖ

    Lietuvių literatūros ir tautosakos institute š.m. balandžio 15 dieną įvyko V tautosakinė konferencija, skirta Šeimos metams. Joje buvo siekiama apibrėžti ir nustatyti šeimos problemas lietuvių dainuojamosios, pasakojamosios (pasakų ir sakmių) ir smulkiosios (patarlių ir priežodžių) tautosakos rėmuose. Konferencijai pirmininkavo sakytinės tautosakos skyriaus vedėja dr. Nijolė Laurinkienė.

    Pirmasis pranešimas apie šeimą lietuvių liaudies dainose buvo perskaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus, habilituoto daktaro Leonardo Saukos. Jis ir buvo pavadintas “Šeimos dainos”. Šios dainos lietuvių liaudies dainyne yra išskirtos tematikos pagrindu ir jose dainuojama apie smagumą tėvų namuose, apie rūpesčius kuriant šeimą, apie gerą ar blogą vyrą, žmoną, apie sunkią marčios dalį, apie gentis, našlystę, vaikų mirtį, graudų našlaičių likimą. Buvo gilinamasi į lietuvių liaudies dainų, kuriose vyrauja tėvų namų, šeimos kūrimo, vyro ir žmonos santykių, problemas. Dainose tėvų namai yra idealizuojami, pasakiškai apdainuojami:

    Sidabro lapeliai,
    Aukseliai žiedeliai,
    Deimanto obuolėliai.

    Iš šeimos narių yra apdainuojami tik stiprūs ir suaugę, silpno ir paliegusio tradicinė daina nepastebi; tai sąlygojo bendrieji klasikinių dainų estetiko principai: suaugusių dainų dėmesio centras — tas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kai jis žydi, klesti, pilnas jėgų. Kiekvieną asmenį apibūdina jo įprastinės darbo priemonės, įrankiai ir kitos realijos. Antai močiutę išaukština “šilkų kuodelis”, “aukso verpstelė”, “plonos drobelės”, tėvelį — “palši jauteliai”, brolį — “juodbėrėliai žirgeliai”.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

    Dr. H. Armanas, rašydamas apie šių dienų (ypač hipių) taip mėgstamus įvairius nuodus — narkotikus, į straipsnio pabaigą šitaip prabyla: “Artėdamas prie straipsnio pabaigos, pristatau mielam skaitytojui senų ir gerų laikų aristokratišką vaistą kokainą, kuris, kaip ir panelė cigaretė, poniutė kava ir visų pavojingiausias ponas amfetaminas, yra stiprus centrinės nervų sistemos stimuliuotojas — dirbtinės energijos ir džiaugsmo sukėlėjas. Jis mažiau pavojingas, tačiau, kaip ir visa jo giminė (nikotinas, kofeinas, amfetaminas), yra kaip botagas labai pavargusiam arkliui pavaryti ir priversti jį bėgti, kol vargšas, išvargęs ir išalkęs, bejėgiškai krinta ant kelio, o po to —jokios jėgos ar botagai nebepakeis jo vėl bėgti ...”

♥ ♥ ♥

    —    Mamyte, ar mes galime su Juozuku žaisti tėtį ir mamą?

—    Galite, tik nesimėtykite lėkštėmis ir šaukštais ...

♥ ♥ ♥

    Naujoje Zelandijoje, ieškant naujo teismo budelio, tai vietai pasisiūlė viena medicinos studentė. Ji turinti gerus nervus, o mirti nubaustiesiems vyrams būsią maloniau, jeigu juos nugalabins moteris. Taip ji paaiškino savo pranašumą prieš kitus kandidatus.

♥ ♥ ♥

Maskvos Raudonojoje aikštėje vykstančio parado metu prieina senutė prie vieno vado ir klausia, kas įvykdė didžiąją spalio revoliuciją: darbininkai ar mokslininkai.

—    Darbininkai, senele, darbininkai!

—    Taip, taip. Mokslininkai tikriausiai pirmiausiai būtų išbandę ant šunų ...

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

► Tarptautiniame mariologinės darbo grupės suvažiavime Kevelaer mieste balandžio mėn. Koel-no arkiv. kard. Joachimas Meisneris teigė, kad Marijos garbinimas esąs ne pamaldumo skonio dalykas, bet visos krikščionybės išgyvenimo klausimas. Be to, jis iškėlė Marijos garbinimo reikšmę krikščioniškoms Rytų tautoms, priešinantis komunistinei doktrinai.

► Čikagos arkidiecezijos katalikai suaukojo didžiausią sumą (1,47 mil.) dolerių fondui, kuris rūpinasi pasenusiomis vienuolėmis, vienuoliais ir vienuolijų kunigais, kuriems sunku pragyventi iš menkučių pensijų. Fondas įsteigtas 1988 m.

► Pasaulio lietuvių dainų šventės proga liepos 8 d. Lietuvos prez. A. Brazauskas priėmė didelę grupę išeivijos atstovų ir susitikimo pradžioje įteikė DLK Gedimino trečiojo laipsnio ordiną vysk. P. Baltakiui.

►    1994 m. Bažnyčios metraščio “Annuario Pon-tificio” žiniomis, 1993 m. gruodžio 31d. visame pasaulyje buvo 4116 katalikų vyskupų: 2330 vyskupų ordinarų, 1055 vyskupai pagalbininkai ir 731 emeritas. Tą pačią dieną visame pasaulyje buvo 404.641 kunigas, kurių 64,2% priklauso vyskupijoms ir 35,8% vienuoliai.

► Šveicarijoje veikiąs Biblijos institutas praneša, kad iki 1993 m. pabaigos Šv. Raštas — visas ar bent jo dalys — buvo išverstos į 2962 kalbas ir tarmes. Afrikoje Šv. Raštas išverstas į 587 kalbas ir tarmes, Europoje yra 189 Šv. Rašto kalbinės versijos.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

36-asis “Laiškų lietuviams” konkursas

    Skelbiame straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jaunimas būtinai prie straipsnio turi pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei. Konkurso taisyklės bus maždaug tos pačios kaip ir praėjusiuose konkursuose, tik straipsniai turės būti parašyti būtinai mašinėle su pakankamais tarpais tarp eilučių. Ranka rašytų į konkursą nepriimsime. Suaugusiųjų rašiniai turės būti maždaug 4-9 puslapių, o jaunimo — bent 2 puslapių, bet pageidaujame ir ilgesnių. Premijų skaičių ir didumą nustatys vertinimo komisija.

    Siūlomos pasirinkti trys temos: 1. Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą; 2. Šeima — meilės mokykla; 3. Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus.

Skaityti daugiau: