(jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
SIMONA BIELIAUSKAITĖ
Kas yra Dievas? Tai didis kūrėjas, kurį kada nors yra pažinusi žmonija. Jis sukūrė žmogų, taip pat davė jam dešimt dieviškųjų įsakymų, pagal kuriuos jis turėjo dorai ir teisingai gyventi. Svarbiausia, kuo visus apdovanojo — tai meile. Kiekvienas šį jausmą puoselėja savyje įvairiai: arba užslopina ir neleidžia jam pražysti, arba atvirkščiai —jis prasiveržia laisvai ir nevaldomai. Aukščiausio kūrėjo tikslas buvo ir yra išvesti žmones iš gilios tamsos į akinančią šviesą. Vieni leidosi vedami, o kiti išklydo iš teisingo kelio, ieškodami išganymo kitur, bet vis nerasdami. Esam sutverti tam, kad visą gyvenimą brandintumėm vieną jausmą — meilę ir pagarbą artimui, tėvams, Dievui.
Skautų talka, statant Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią Klaipėdoje. V. Šimkūno, SJ, nuotr.
Ėmė Dievas ir išrašė žmonių širdyse ketvirtąjį įsakymą: Gerbk tėvą ir motiną. Prisakė nepamiršti bei gerbti juos, rūpintis senatvėje. Tad prisiminkime brangiausius žmones.— tėvą ir motiną, davusius mums namus, apgaubusius savo šiluma. Tiek daug mero galima pasakyti apie tėvus.
Motina — tai pradžių pradžia. Kol kūdikis buvo joje, motinajau ruošė jį gyvenimui, kuriame daug malonių ir nemalonių netikėtumų: kančios ir skausmo, taip pat ir laimingų akimirkų. Ji pirmoji parodė vartus, už kurių kelias į gyvenimą. O gyvenimas — tai ir kvepianti pieva prie miško, ir kylantis rūkas virš upės, krentantis minkštas snaigių pūkas, pirmoji mamos pasaka. Tai galbūt kiek per sentimentalu, bet kaip gražu ir trapu. O kaip būna lengva ir gera, kai prisimeni vėsią mamos ranką, pridėtą prie karščiuojančios kaktos. Puikiai prisimenu, kai slaugė mane vaikystėje, keldavosi naktį, kai mane kankino troškulys. Kaip dabar, visa tai prisimenant, negalvosi apie mamą su meile, su pagarba, netarsi tik švelniausių žodžių? Kažkodėl pasidaro graudu ir liūdna, kai pagalvoji, kad kada nors galiu jos netekti. Gana dažnai ir aš, ir daugelis kitų pamiršta ketvirtąjį Dievo įsakymą, Būna tokių akimirkų, kai, visai negalvodama, įskaudinu mamą, supykstu, visai nepaisau jos nuomonės. Tuo momentu manau, kad esu teisi. Po kiek laiko mama taria: “Skauda širdį”. Suprantu, kad tai ne fizinis, o daugiau dvasinis skausmas. Pradedu jausti, kaip prisipildau kažkokios tuštumos ir šalčio, būnu tokioje būsenoje, tarsi brangiausiam žmogui sudaviau. Visada palengvėja, kai atsiprašau. Pabučiuoju mamą į skruostą, nors taip jaučiuosi išpirkusi kaltę ir prieš save, ir prieš mylimiausią asmenį, ir iš dalies prieš Dievą. Aš dėkinga savo motinai už jos suteiktą šilumą, už motinišką meilę. Gerbiu ją taip, kaip gali būti gerbiamas pats brangiausias žmogus pasaulyje.
Kurio rašytojo ar poeto kūrybą pradėtume vartyti, jų kūriniuose atrastume išaukštintą ir apdainuotą motiną. Net senojoje tautosakinėje lietuvių literatūroje, ypač dainose, pasakose, padavimuose, motinos paveikslas visada būna apgaubtas sakrališkumu.
Tad gerbkime ir mylėkim savo motinas, saugokim ir melskimės už jas, neskaudinkim ir tausokim, nes motina — mūsų pradžių pradžia.
Nejaugi nieko negalima pasakyti apie tėvą? Juk jis, kaip sakoma, šeimos galva. Seniau šeima nepradėdavo valgyti tol, kol pirmasis duonos neatsilauždavo tėvas, prieš tai sukalbėjęs maldą. Už tėvo tvirtų pečių šeima jausdavosi esanti saugi. Šis žmogus — tarsi užuovėja nuo tykančių gyvenimo pavojų. Manau, kad šiais laikais kai kurios tradicijos yra pasikeitę, bet tėvui — pavyzdingam vyrui, mylinčiam vaikus žmogui, visada jaučiame pagarbą, galime tikėtis pagalbos sunkią mums valandą. Motina yra jautresnė už tėvą, nes jo vyriškas santūrumas kartais neleidžia prasiveržti tikriesiems jausmams.
Tėvai — gyvenimo ramstis, pagrindas, kurio netekus gyvenimas gali tapti beprasmiu, bet niekada nepamiršime, kad tikėjimą, viltį meilę , visa, ką galėjo duoti, jie padovanojo savo vaikams. Manau, kad vaikai visada liks skolingi savo tėvams. “Padėk senatvėje” — gali reikšti materialinę pagalbą, bet jiems galbūt norėtųsi ne tokios paramos, o daugiau dvasinio bendravimo, meilės, kurią jie dalino kitiems. Kad ir kaip toli vieni nuo kitų bebūtų tėvai ir vaikai, jie bus susieti nenutrūkstama dvasine gija, jaus vieni kitų artumą ir begalinę, neblėstančią meilę.
Visi Dievo įsakymai reikšmingi, nė vieno negalima išskirti, bet šis — vienas reikšmingiausių mūsų gyvenime.
Viename kaime mačiau gražų paprotį. Tai žinomas paprotys, bet, deja, ne toks dažnas šiais laikais. Vaikai, tiksliau jau suaugę žmonės, išvažiuodami iš senutės motinos, bučiavo jai ranką. Aplinka prisipildė kažkokio labai senoviško, bet artimo, tauraus jausmo. Taip, mano manymu, turi būti rodoma pagarba ir padėka motinai ir tėvui, Juk vaikystėje visi, dabar bučiavusieji ranką, taip pat buvo išmyluoti, išbučiuoti, išsupuoti tėvų. Tad papuoškim širdis meile tėvams ir telaimina juos Dievas.