ŠEIMOS VIENYBĖ
(Pagal Vytautę Žilinskaitę)
Mūsų žymioji feljetonistė Vytautė Žilinskaitė kartais parašo ir šeimos auklėjimo klausimais. Štai kaip ji viename savo feljetone rašo:
- Sūnau, - ramiu pusbalsiu taria Karklienė savo sūnui, - tu ir vėl patingėjai padaryti rytinę mankštą! Pažvelk, vaikuti, į savo tėvą! Argi tu nori pavirsti į tokį pat išdribtapilvį žąsiną?!
- O tu, dukrele, - vien ketvirtine balso prabyla tėvas į dukrą, - nevalgyk nekimšk pusryčiams baltųjų pyragų! Įsižiūrėk į tą tešlos kalną, kuris vadinasi tavo mama, ir paimk juodos duonos riekutę.
- Mano berniuk, - dar tyliau ir ramiau bylojo Karklienė, - aš ir vėl suradau tavo kišenėje cigaretę! Nejau, nejau ir tu krenkšėsi kiekviename žingsnyje kaip šitas senas kranklys, nejau tavo skaistūs veideliai pavirs į geltoną dynę, nejau švirksi seiles kaip senas kuinas, ir tavo žmona gėdysis su tavimi išeiti į gatvę?!
- Dukryte jaunoji, - godoja tėvas, - bene tau vilkėti mini sijonaitį, jei esi paveldėjusi savo mamelės kojas? Slėpk jas kuo giliausiai, kitaip liksi senmerge! Kai tavo mama bėgiojo paskui mane, ji -žinojo, ką darė: jos sijonas siekė kulkšnis.
- Sūneli mielas, - įspėja motina, - nepradink vakarais! Tavo tėvas iki išnaktų lakstydavo pasispardydamas kaip drigantas, užtat dabar vien pelenai byra.
- Gegele raiboji, - nepiktai graso pirštu tėvas,
- nereikia šitiek staipytis prieš veidrodį! Argi maža namie vienos papūgos?
- Ąžuolėli manasis, - linguoja galva motina, -kaimynė man skundėsi, kad prikūlei jos vaiką. Žinau: tai prakeiktas tavo tėvo giminės kraujas. Bet imk save į nagą, imk, sūnau, nes toje giminėje ne vienas turėjo baigti kartuvėmis!
- Liepele mano, - nei baras, nei guodžia tėvas,
- kad tavo galvelė mokslams sunki - ne tavo kaltė. Tai iš motinos pusės. Visa jos giminė - beraščiai šundaktariai ir arkliavagiai!
Vakarop Karkliai pasijunta nuvargę.
- Tu man sengalvėle, - pasisukęs į žmoną, nuoširdžiai prisipažįsta Karklas prikimusiu nuo auklėjimo balsu, —tai lėkčiau, tai bėgčiau nuo tavęs kaip nuo maro. Bet velku savo jungą susiriesdamas.
- O tu, gaigale prakeiktas, - nemirksėdama ir žiūrėdama vyrui tiesiai į akis, atsiliepia Karklienė,
- kita mano vietoj seniai būtų tave iš penkto aukšto išmetus. Bet gulu gyva į grabą.
Ir abudu sunkiai, bet darniai atsidūsta:
-Tai tik dėl vaikų.
