Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

'Tėvynę prarasti labai lengva, o susigrąžinti nepaprastai sunku

Martynas Lukoševičius

     “Kiekvienas tautietis jaučia stipriau ar silpniau, kad jis pašauktas gyventi tautos išlaikymui. Kiekvienas aiškaus tautiškumo žmogus stiprina ir kitame žmoguje jo tautiškumą. Tam dedamos pastangos ir tremtyje”, - taip 1945 m. rašė Vydūnas straipsnyje, kurio rankraštį Vydūno draugijai perdavė Gerda Karalienė, dabar gyvenanti Šv. Kryžiaus saloje, Mergelių Salyne.

     Kiekvienais metais lankydamasis Mažojoje Lietuvoje, dairausi tikrųjų lietuvių, kurie išlaikė savo kalbą, papročius, išsaugojo bent lietuvišką pavardę. Tačiau tokių žmonių maža. Susitikus išaiškėja, kad lietuviai kėlėsi į šią žemę trimis bangomis. Kai pokario metais Lietuvoje prasidėjo trėmimai, dalis žmonių bėgo anapus Nemuno: radę derlingų žemių, apsigyveno ir pradėjo ūkininkauti. Jie susiremontavo senųjų gyventojų paliktus pastatus, augino gyvulius ir džiaugėsi tik tuo, kad gyvena netoli savo gimtinės. Bendraudami su giminėmis, jie išlaikė savo tikėjimą ir tradicijas. Vėliau nemaža lietuvių dalis apsigyveno čia tais metais, kai grįžo iš Sibiro tremties, nes jiems nebuvo leista gyventi Lietuvoje. Įsikūrė, kaip ir pirmieji, šitoje žemėje, arčiau Tėvynės.

Gera buvo susėsti visiems po šventoriaus medžiais, menančiais K. Donelaitį, ir nusifotografuoti. Tąkart pajutau, kad esame vienos genties vaikai.Autoriaus nuotrauka

     Skaudžiausias yra trečiosios ateivių bangos likimas. Tai lietuviai - jauni žmonės - pagal “komjaunuoliškus kelialapius” apsigyvenę Karaliaučiaus krašte ir čia pasilikę. Nemažai jų sukūrė mišrias šeimas. Rusų kalba jiems tapo įprastine, tautos dvasios išsaugojimui neskyrė dėmesio, jų nedomino, kad mūsų Lietuva jau vėl yra laisva ir kad būtų galima į ją grįžti. Todėl ši buvusių lietuvių grupė visiškai baigia nutautėti. Tokius lietuvius ir vietinė valdžia labiau palaiko, nes jų šeimos - rusiškos.

     Kartais lietuviai, nenorėdami ar bijodami išsiskirti iš vietinių, tuokdamiesi su rusėmis, net dabar pasirenka jų pavardes. Mišrioje šeimoje gimę vaikai jau nebegirdi lietuviško žodžio, nemato lietuviškos knygos, neišgirsta lietuviškos dainos. Kai Gumbinėje (dabar Gusev) buvo pasiūlyta atidaryti lietuvišką klasę, neatsirado tėvelių kuriems prireiktų tokios mokyklos.

     Patį baisiausią pasakojimą išgirdome besilankydami Labguvoje (dabar Polesk). Viena lietuvių šeima po karo apsigyveno buvusio dvaro centre. Rado tvarkingus pastatus, nemažai palikto inventoriaus, aplinkui žaliavo sodai, tyvuliavo skaidrūs tvenkiniai. Atsikėlę į svetimus namus, žmonės nesaugojo ne savo daiktų, kaip ir kiti atėjūnai pradėjo vogti iš fermos pašarus, gyvulius, o didžiąją dalį užgrobtojo turto pragerdavo. Tarpusavyje lietuviškai niekas jau nebešnekėjo, nes radijas kalbėjo tik rusiškai, aplinkui girdėjosi rusiška kalba. Vienintelė pramoga pigus vynas. Niekam neprireikė geresnio drabužio ar šventiško apavo - gyveno nuo vieno penkmečio iki kito. Tame dvaro pastate gyveno šešios šeimos, tačiau tualeto niekur nebuvo, vandenį atsinešdavo iš buvusio dvaro tvarto. Lietuviškos ir rusiškos šeimos gyveno kartu, todėl svetimas gyvenimo būdas be galo greitai plito, o viską sulygino rusiška septynmetė mokykla. Praslinkus penkiasdešimčiai metų, daugelis jau nebežino, kas buvo jų seneliai, kokio jie tikėjimo, iš kur kilę. Ne vienas lietuvis pasidarė visiškai abejingas, nes viskas buvo visų ir nieko savo neturėjo, nyko žmonių dvasinis pasaulis, smuko moralė, plito “laisvo gyvenimo” būdas. Besiklausant moters gyvenimo išpažinties, baisu darosi, kad buvę lietuviai užmiršo net ir laidojimo papročius. Kai mirė sena lietuvė, ją paguldė į raudoną karstą, prie kurio niekas nesimeldė, nes kaimynai jau nebeatsiminė lietuviškų maldų. Palaidoję visi gėrė iki vidurnakčio, net užmiršę, ko čia susirinko.

     Girdėjome ne vieną tokį šiurpų epizodą.

     Panašūs dalykai tampa kasdienybe. Todėl aiškiai suvokiame, kad gimtąją kalbą išsaugojo tik patys seniausieji žmonės, ir turbūt betrūksta kelerių metų, kad ji kartu su šiais žmonėmis butų palaidota.

     Tik subyrėjus Sovietų Sąjungai, šiame krašte prasidėjo lietuvybės gaivinimo darbas.

     Gerai pažįstu buvusį partizaną Steponą Bubulą, kuris, grįžęs iš Sibiro, neturėjo teisės apsigyventi tėviškėje, todėl įsikūrė arčiau Lietuvos, Karaliaučiaus krašte. Tai šis nepalaužiamas žmogus, dabar gyvenantis Lietuvoje, kiekvienais metais organizuoja Raseiniuose politinių kalinių ir tremtinių atminimo dienas, į kurias kviečiasi ir mano šeimą.

     Grįžęs iš kalėjimo, tremties vietą pasirinko Gastų rajono Joneikiškių (dabar Timiriazevo) kaimą. Tose apylinkėse apie 40% gyventojų sudarė lietuviai. Tai buvo 1970 metai. S. Bubulas stengėsi suskaičiuoti, kiek rusiškose mokyklose mokosi lietuvių tautybės vaikų, - patikrinęs dvylika mokyklų, surado 864 vaikus. Atkaklus žmogus pasiryžo įkurti lietuvišką mokyklą: rašė prašymus į Kaliningradą, į Maskvą - mirtina tyla, o iš Vilniaus susilaukė net grasinimų. Tik 1989 metais pavyko suburti kelis lietuvių kalbos būrelius. Tuo metu vietos lietuviai, rodę norą steigti lietuvišką mokyklą, S. Bubului išvažiavus, nurimo ir iki šiol jos neįkūrė.

     Prieš penkerius metus S. Bubulas, išsikeldamas Lietuvon, net savo statytą namelį paliko būsimai lietuviškai mokyklai. Deja, neatsirado tiek lietuvių, kuriems rūpėtų, kad jų vaikai neužmirštų lietuviško žodžio. Negi nebranginama tikroji Dievo dovana? Tiesa, dabar Joneikiškių rusiškoje mokykloje veikia lietuvių kalbos fakultatyvas, į kurį renkamasi kartą per savaitę. Tai jau šis tas.

     Dabar lietuvių švietimo reikalai dar pagerėjo -lietuvių kalba, kaip atskiras dalykas, jau dėstoma Karaliaučiaus, Tilžės (dabar Sovietsko) ir Ragainės (dabar Niemano) mokyklose, o kai kur veikia ir sekmadieninės mokyklėlės, atidaromi nauji lietuvių kalbos būreliai kitose vietovėse. Taip rudenį nutiko Kraupiškio (Uljanovo) rusiškoje mokykloje. Kaip pasakoja mokytoja Z. Jurevičiūtė, šitose apylinkėse iki didžiojo maro gyveno tik lietuviai. Džiugu, kad po tiek metų čia vėl įsikūrė lietuviai, o jų kalba išeina viešumon.

     Ypač džiaugsminga šių metų rugsėjo pradžia Karaliaučiaus lietuviams: 35-ame licėjuje atidaryta pirmoji klasė, kurioje dėstoma lietuvių kalba. Į ją atėjo net 50 vaikų. Nuostabu, kad Karaliaučiaus krašte pradėta ruošti savi lietuvių kalbos mokytojai: Įsručio (dabar Černiachovsko) pedagoginio koledžo direktoriui Aleksui Bartnikui, tremtinių vaikui, reikėjo įveikti daug sunkumų, kad jo vadovaujamoje mokykloje jaunuoliai galėtų studijuoti lietuvių kalbą. Šių metų pavasarį buvo išleista pirmoji absolventų laida - keturios jaunos mokytojos papildė Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos puoselėtojų būrį.

     Išlaikę lietuvybės šaknis, atsiranda tėvų, kurie savo vaikus atveža mokytis į Vilniaus Lietuvių namus - tai į tuos namus, kuriuose gali gyventi ir mokytis lietuvių kilmės vaikai. Mokyklos pagrindinis tikslas - išmokyti gimtosios kalbos ir rūpestingai išsaugoti tautines tradicijas. Lietuvių namuose daugiausia mokosi Rusijos, tarp jų ir Karaliaučiaus krašto, lietuviukai. Norėdami geriau pažinti Lietuvą, jie lankosi žymiausiose Lietuvos vietovėse, susitinka su kitų mokyklų moksleiviais, jais rūpinasi kultūros veikėjai, užsienio lietuvių bendruomenės, Tremtinių grįžimo fondo valdyba. Karaliaučiaus krašto Lietuvių namų auklėtiniai per atostogas grįžta į savo namus: vieni į Kaukėnus (dabar Jasnoje), kiti į Tilžę, treti į Ragainę, dar kiti į savus kaimelius, parsiveždami ne tik gimtąjį žodį, bet ir įskiepytą lietuvišką dvasią. Jų tėvų namuose lietuvybės žiburėlis jau neužges.

     Praėjusio pavasario talkoje, tvarkant Tolminkiemio ir Lazdynėlių - Kristijono Donelaičio gimtinės - aplinką, mes susitikome ne tik su atvažiavusiais talkininkais iš Didžiosios Lietuvos, bet ir su vietiniais lietuviais: Įsruties pedagoginio koledžo busimaisiais lietuvių kalbos mokytojais, jų direktoriumi A. Bartniku, atvažiavo Karaliaučiaus lietuviai, Būdviečių (dabar Malomožaisko) ir Lenkviečių (dabar Lunino) mokytojos su lietuvių kalbos būrelių moksleiviais. Po visų darbų susirinkome į Poeto bažnyčią, kur klausėmės ne tik šiauliečių choro dainų, bet ir Gumbinės choro klasikinės muzikos. O svarbiausia - septyni jaunuoliai iš Įsruties lietuviškai dainavo mūsų dainas. Ne tik vyresnio amžiaus žmonės pajuto širdyje, kad šitoje žemėje dar gyvas lietuviškas žodis. Buvau sujaudintas ir aš, nes dainavo mano bendraamžiai - aš, atvažiavęs iš vienos Nemuno puses, o jie - iš kitos. Gera buvo susėsti visiems po šventoriaus medžiais, menančiais K. Donelaitį, ir nusifotografuoti. Tąkart pajutau, kad esame vienos genties vaikai.

     Vidurvasaryje tie patys Karaliaučiaus krašto moksleiviai atsiuntė mums savo rašinius, kad tėtis kai kurias jų ištraukas išspausdintų Donelaičio Žemės laikraštyje. Susidomėjau, kokiomis mintimis jie gyvena, apie ką svajoja, kuo jie save laiko. Mane maloniai nuteikė tų rašinių pavadinimai: “Motinos kalba pati gražiausia ir mieliausia”, “Protėvių šalyje - Lietuvoje”, “Kokia graži mano Lietuva”... Bet labiausiai įstrigo atmintyje septyniolikmečio Ričardo Mikulėno žodžiai: Man labai svarbu, kad aš galiu mokytis lietuvių kalbos, lietuviškai kalbėtis su kitais tautiečiais. Jaučiu, kad man (kaip ir mano močiutei) labai gera bendrauti su sutiktais lietuviais.

     Didžiuojuosi, kad esu lietuvis”.

     Tautybę prarasti labai lengva, o ją susigrąžinti nepaprastai sunku.

■ Lietuvos Dukterų draugija, šalpos organizacija, įsteigta kun. dr. Felikso Gurecko, geg. 16 d. atšventė 40 m. veiklos sukaktį. Šv. Mišias T. Jėzuitų koplyčioje aukojo ir pamokslą pasakė kun. Jonas Kuzinskas. Kitos iškilmės vyko Jaunimo centro salėje, kur apžvelgta draugijos veikla, pagerbtos buv. pirmininkės, išklausyta daugybė sveikinimų.