Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais

Alytė Valentukevičiūtė

     Žmogus nepasikeitė nuo Viduramžių misticizmo epochos. Akyliau pažvelgus, aplinka, vyravusi prieš šv. Augustino “Išpažinimų” parašymo laiką, atsinaujino tik technikos atradimais. Gyvenimas pasipildė mokslo naujovėmis. Žmogaus būtis tapo pilna, kartu dėl dabarties skepticizmo tuščiavidurė. Naujieji reliatyvizmo amžiai jam davė daugiau nei galima įsivaizduoti. Nuėmus dvidešimtojo amžiaus pabaigos planetos širmą, matome tik paprastus žmones. Kiekvienas jų - “nuogas”, neišsiverčiantis be kitų. Gyvenimiškieji klausimai išliko beveik analogiški užduotiems Ars Antiquametu, ar seniau.

     Kaip bendrauti - vienas pagrindiniųjų. Atsakymas skamba: bendrauk, kad pažintum! Gimdamas žmogus atsineša glėbį problemų. Jis negali likti vienumoje. Antraip nesusidoros su jomis. Taps silpnutis, pažeidžiamas. Jį pražudys įsigalėjusi Laiko Dabartis. Atėjusiam tiesiog kapitališkai tenka prisitaikyti. Lemiamą žodį tars supantis pasaulis, globėjai, auklėjimas.

s.o.s     Ada Sutkuvienė

     Nuo gimties taško prasideda arši kova. Žmogus kaip koks gladijatorius - svarbiausias “mūšio lauke”. Ne ginklu turi kovoti, bet protu, ir klausytis širdies. Nepasiduoda lepumui - vadinasi, jo asmenybė tvirtėja SAVYJE. Pirmasis pasiekimas vainikuojamas tolesne įvykių eiga.

     Ir taip be galo. Jėgos kaupiamos, tuojau vėl panaudojamos. Jis pasiduos, ir ištiks klaiki nebūtis.

     Svarbu žmogų supažindinti su gyvenimu. Tegu pajaučia pasaulį esant ne savo namus. Čia -laikinas, nuostabus prieglobstis, suteiktas Visatos Valdovo. Žmogus ateina kaip svečias. Jis pakely į tikruosius namus...

     Tėvų uždavinys - laiku užkirsti kelią atžalos savanaudiškumui, egoizmui, beširdiškumui. Lai mažon galvelėn telpa daugiau nei moko mokykla. Tegu vaikas mato gamtą. Gamtos vaizdai žadina sielą, lavina gėrio supratimą. Be abejo, sielos gražumą diktuoja ne vien gamtos stebuklai, tačiau ir pati žmonijos evoliucijos istorija.

     Gyvenimas - tai menas gyventi. Laimė, kad esi jau nepakeičiamas gėris. Bet kaip artimas? Ar esame jam pakantūs ir dėmesingi? Kaip dalijamės su juo pasauliu? Meilė šildo artimus, mylimus žmones. Ji reikalinga ir save vadinantiems atstumtaisiais. Atsimerkime prieš juos. Mus supa įvairūs žmonės skirtingais charakterio bruožais. Sutvarkyta, jog turime būti tarpe jų, vieni jų. Norint tapti laimingu, privaloma linkėti laimės kitam žmogui. Gyvenant dėl artimo, lengvai pasiekiama pilnatvė ir vidinė ramybė.

     Bendravimo kultūros lygis kyla iš meno kanonų suvokimo. Pratinkimės vaizdžiai kalbėti. laisvai dėstyti žodžius. Esant turtingiems vidiniams išgyvenimams, taps įdomus pats bendravimas. Žmogaus tikroji apraiška turi būti paremta trimis dalykais. Tai įdiegtas grožio vertinimas, meilė draugams ir priešams bei tiesos laikymas vienu iš pagrindinių įstatymų. Darbas -stebuklinga priemonė išreikšti pagarbą sau pačiam ir žmonėms. Dirbdami vienijamės su jais. Tada atsiranda bendri interesai. Bendravimą suartina kalba. Ji kaip abiem pusėms suprantamas žodinis komunikavimasis. Ir kalba širdyje, kuri išreiškiama pripažinimu, pritarimu. Galima teigti, kad tai tam tikra trauka, magnetizmas pritraukiantis žmones.

     Tikrasis bendravimas grindžiamas pagalbos principu. Žmogus nepabėgs nuo žmogaus, anksčiau ar vėliau jis bus atrastas. Iš to susideda žemė...

     Reikšmingas akcentas artimojo atžvilgiu -giedra nuotaika, padrąsinimas, pagyrimas. Be bendravimo nesusiprastume, neišreikštume net menkiausių jausmų. Mes gebame prabilti akimis. Tokiais atvejais pakanka švelnios šypsenos, rankos paspaudimo. Paprastumas, lydimas tavo nuoširdumo, sudomina žmones. Galbūt tai nuostabiausias Kristaus mokymo pavyzdys.

     Reikia atkreipti dėmesį į kukliai gyvenančius. Jų poreikiai stebėtinai nedideli. Jie nepasibodės ištiesti pagalbos spindulėlį. Šie žmonės jau išmoko vertinti mažus daiktus. Pažvelkime į juos atidžiau. Jiem nepritrūksta pasitikėjimo savimi. Gyvendami pagal Dievo valią, žmonės tampa be galo vieningi. Atrodo, tokių nedaug, bet juos galima rasti. Žmogus, trokštantis sugyventi su artimu, atsigręžia atgal ir sugrįžta į tikėjimą. Jeigu ne, jis turi neatpažįstamai pasikeisti. Kitaip, jis nebebus savimi. Keistis - reiškia nepaliaujamai ir nuolatos tobulintis. Pirmiausia pravartu įsižiūrėti į save, tik paskui akylai stebėti aplinkinius. Žmoguje gyvena sielos ir kūno sargas - SĄŽINĖ. Tame sudėtingame bendravimo procese viską kontroliuoja ji. Savaime suprantama, žmogus renkasi tarp gėrio ir blogio. Tačiau jis visų pirma aukščiausiojo tvarinys. Siekdamas piktadarysčių įrankio, prieštaraus savo prigimčiai. Jo misija yra kurti gerumą. Kad grožis, lyginant lengvos svajos, sklistų aplink. Kaip minėjau, žmogus gimdamas atsineša problemas, kurias sprendžia gyvendamas. Nė vieno neaplenkia vingiuoti keblumai, lydintys take. Klausydamas Valios Jėgos, žmogus neginčijamai prasilaužia. Jis turi žinoti, kad blogis - privataus tobulumo nebuvimas. Pati siela žmogui yra turtas. Ji neįkainojama dvasinė vertybė. Siela atsirado iš amžinosios Meilės, o mes neatsiejama viso to dalis. Siela linksta į pikta, vadinasi žmogus gundomas. Kitaip tariant, jis dvejoja, blaškosi. Tai kliudo sugyventi su kitais. Tuo atveju nedelsiant nugalėti abejones ir iki šaknų išrauti didybę!

     Minėtina, kad žmogus visgi turi savy bent trupinį išdidumo. Kai jo esti tiek, jog tekėte liejasi per kraštus, tuomet šitaip tampa saviraiškos sunkumu. Atsiranda nepageidautinas talkininkas - išpuikėliškumas. Dauguma nusigręžia nuo tokių...

     Kas vyktų margame pasaulyje, jei kiekvienas nuspręstų esąs išmintingiausias. Įprastą mėlyno gaublio vaizdą sujauktų garbėtroškos ir netikri pranašai. (Tiesa, dabar tokių netrūksta). Niekas neišgirstų verkiančių Ruandos mažylių. Visi užsidengtų akis, matydami lėktuvo katastrofą. Žemė, pritvindyta pavydo židinių ir neapykantos gaisrų, žūtų. Neretai galima pastebėti, jog pernelyg visur prikimšta nenatūralumo, pompastiškumo, melo. Atkreipkime dėmesį į šv. Bažnyčią, šaukte šaukiančią, kad dar nevėlu pasitaisyti. Susimąstykime! Tatai vyksta kaip tik dėl bendravimo praradimo...

     Paanalizuokime vieną žmogų. Jam beaugant, bręstant ir besivystant, iškyla savižvalga. Nuo jos prasideda savęs stebėjimas. Koks jis atrodo? Ką mano apie save? Ką galvoja apie jį kiti? Skamba dvejopai. Yra keli atvejai. Pirmuoju, žmogus paklausia, kas jis. Jis žvalgosi, analizuoja, galvoja. Asmuo siekia gerumo, eina teisinga kryptimi. Žmogus, valdantis save, nesileidžia judinamas įvairių išorinių aplinkybių bei silpnybių, ypač jeigu jos būna nepageidautinos. Jis atidus savo artimajam ir griežtai reiklus sau. Antruoju aspektu, žmogus, nesugebantis bendrauti, tampa vergu. Jis nusprendžia, jog pasikeis. Nebepajėgdamas prisitaikyti, pasidaro dviem žmonėmis. Jo asmenybė susidvejina. Šis tipas pavojingas sau ir kitam. Bendrauja per atstumą, dėl pernelyg išsikerojusio uždarumo ir prietarumo nėra mylimas. Paskutinysis atvejis, kada žmogus liguistai kreipia dėmesį į aplinkinių kalbas, žvilgsnius ar net nuotaikų kaitas. Stokodamas savo nuomonės, tampa lengvai užgaunamas. Jo žodžiai kritikuojami, bet jis net nemėgina gintis. Toliau eina nepilnavertiškumas ir neurozės. Užsidaroma savy. To žmogaus nedomina pasaulis...

     Pirmasis atvejis priimtinas tvirtoms asmenybėms. Jei jos išvengia fanatizmo, tampančio priešu kelyje į kito žmogaus pažinimą, jos geba dalintis džiaugsmu su visais sutiktaisiais. Reikia bent jau stengtis būti panašiam į stiprią asmenybę. Nuolankumu išsaugosime meilę artimajam. Kiečiausias širdis įmanoma palenkti, dovanojant švelnumą. Gyvenimo svarbiausiąjį egzaminą išlaikysime, kai padarysime laimingą savo draugą, patenkintus tuos, kuriuos bus leista sutikti šiame gyvenime. Tikrasis krikščionis sako, kad blogis tolygus absoliučiam nuliui. Žmonių bendravimo meno moko šv. Evangelija ir apaštalų darbai. Žmogaus stiprybė paklūsta protui. Tačiau protas iki galo nėra išgrynintas. Kadangi jis niekada neprilygs Dievui. Tobulumo pasiekimas yra ganėtinai tolimas ir suvokiamas dvejopai. Galime priliesti tik šimtąjį jo spindulėlį. Sugebantis tai įgyti, taps pačiu savimi. Kitais žodžiais šnekant, žmogus vienijasi su savuoju AŠ. Jis žvilga teigiamom emocijom.

     Harmoningos asmenybės supratimas tapo kertiniu akmeniu tarp Antikos ir Renesanso epochų. Vis lėmė elgesys visuomenėje ir šeimoje. Jį diktavo ne baimė likti nesuprastam, bet įsitikinimai. Tais laikais bendraujant, dėmesys sutelkiamas į ieškojimą darnos ir skambesio. Parinkdavo atitinkamus apgalvotus išreiškimus. Senųjų amžių žmogus nebuvo kvailesnis, nei protingesnis už šiuolaikinįjį. Bet jis žinojo, pilnaverčiu jausis, kai lanksčiai bendraus, palaikydamas puikius santykius net nemalonioje draugijoje.

     Žmogus, kad ir koks jis bebūtų, jam neduota suprasti visko. Esame riboti, bet dėl to nekalti. Dažnai žaižaruojame troškimu atrasti kažką nepaprastą. Atradus paaiškėja, jog savo labui paaukojome artimą. Mūsų protą visgi apvilia reiškinių nepastovumas, besikeičianti rutina. Reikia mokėti mokytis ir nesibijoti suklysti. Padarius klaidą, geriau prisipažinti. Tai vertinama. Negalim pasmerkti to, kuris įskaudino, nes pats gali būti jo vietoje. Ilgai nesikankinant atleisti. Būdamas geranoriškas, žmogus kaip magnetu pritraukia bičiulius ir tuos, kurie anksčiau nepalaikė su juo draugystės ryšių.

     Šių dienų mokslas kelia tik empiriškus žmogaus egzistencijos klausimus. Į pagalbą pasitelkime švietimą. Mokslas užmiršo, kiekvienas žmonių - atskira, individuali asmenybė. Absurdiškiausias mūsų laikų dalykus, apmokamas vizitas pas psichoterapeutą ar psichologą. Nejaugi už gyvybiškai svarios problemos sprendimą - duodami pinigai? Taip, žinoma, psichologai turi iš kažko gyventi. Bet ar jie džiaugsis, matydami nerandantį išeities žmogų? O jeigu jis kupinas bendravimo spragų? Manau, galima pertvarkyti tą sistemą... Tai yra pasirinkimas ar būti tarpe žmonių, jiems tarnauti, kukliai gyventi ir dirbti. Kiti tiesiog pasimeta, “išsipučia” ir apsikrikštija Godumo Tarnų vardais. Universalioji tiesa išreiškia, kad žmogus vis tiek nepabėgs nuo bendravimo. Ir čia jau negali padėti jokios taisyklės. Žmogus paklauso patarimų, elgiasi taip, kaip jam šnabžda sąžinė.

     Supantį pasaulį nusistatome pagal savo susigalvotus kriterijus. Net vienas ir, rodos, visą amžių pažįstamas žmogus gali atrodyti kitoks.

     I. Kantas pasakytų, jog norintis būti žmogumi verčia save kentėti. Tai akivaizdu ir pilkoje kasdienybėje, literatūroje, kine. Žmogus pilnutiniai atsiduoda kitam. Kuriantys bendravimo meną, patys jam prilygsta. Jie lyg iš naujo skelbia žmogaus pažinimo filosofiją. Mes juos sutinkame. Juose - švytinčios akys ir tylus minkšto tembro vinguriavimas.

     Tu turi gyvenimą! Gali tapti laikmečio riteriu. Mylėk, duok, dalink! Būsi gerbiamas, suprastas ir paguostas. Bet nesitikėk visko iš karto. Pirma atverk sielos duris besiprašančiam įeiti...

     Gyvenime neišvengiama visokio plauko niekintojų. Tai žaloj antys ir kliudantys bendrauti pragmatikai. Privalu įveikti juos. Tavo ginklas -tavo kalba! Aišku, geriausia neįsigilinti į piktų lūpų ištartus žodžius, pasistengti išlikti savimi. Juk dorovė ir geras tonas yra pagrindinė asmens ašis. Dorovinis auklėjimas - tolygus riešutui. Jį perkandusi asmenybė vėliau bus ugdymo pavyzdžiu kitiems. Be jokios abejonės ji dvasinga. Dvasingumas gimdomas tuomet, kada žmogus budi savyje ir skatina dorovingai elgtis kitą. Nevalia perlenkti lazdos, nes būsi vengiamas. Pernelyg didelis persistengimas bendrauti, išrutulioja atstumiantį įkyrumą. Atmintina, jog bendrauti trukdo siauro mąstymo žmogus, individas be sentimentų. Jis nelinkęs aukotis, vargintis dėl artimojo. Stengiasi tik sau. Jis priešiškas visiems. Tai valdytojas. Siekia draugauti su tais, iš kurių tikisi sulaukti pelno. Šie yra gudrūs apsimėtinėtojai. Dažnai jie pasislėpę po siaubingomis netikrumo kaukėmis. Juos sunkiai perprasti. Galima sakyti, kad toks žmogus tiesiog prarastas. Takas į aukštesniąsias sferas jam atrodytų tikra kančia. Nebent jis susiprastų esąs paliktas, vienišas, beviltiškas. Jis tikriausiai imtųsi save gelbėti įvairiais “malonumais”. Dovana, jei kas jį ištrauktų iš klampaus liūno. Kai būtų įveikta to žmogaus puikybė ir išdidumas, jis labai pamažu stotųsi ant kojų. Žmogaus auklėtojas - pats žmogus.

     Pabaigai norėčiau prisegti dar keletą žodžių. Bendravimą lemia ne tik profesiniai interesai, bet ir pažintys, susitikimai su naujais žmonėmis. Išlavinkime dvasią ir kūną. Tebūnie mums svetimas pavydas, jis sukuria neapykantos atmosferą. Bendraukime tiesiog žmogiškai. Draugystė prasideda nuo šypsnio. Te mumyse slypi pasiruošimas sutikti žmogų.