Birutė Norkunienė
Nešiojau save - kaip kaltą -
kaip nuodėmę - nepadarytą,
kaip žodį - buvusį, netartą,
kaip darbą - neatliktą, nejaustą,
kaip praeitį - būtą,
o gal tiktai paliestą...
Pirmiausia tikėjimas prarandamas, nors negalima prarasti to, ko niekada neturėjai. Anot D. Ruso, mažas žmogus - baltas popieriaus lapas, o Krikštas, pirmosios tikybos pamokos (tėvų, senelių, mokytojų pradžios mokykloje) įrašo jau žmogutyje, kad jis - Dievo vaikas. Reikia didelės meilės tam mažam vaikui, pavyzdinio tikėjimo pamokų, nuoseklaus ir kryptingo auklėjimo, kad mažo vaiko tikėjimas augtų ir stiprėtų...
Ką pasakyti vėliau tam bręstančiam fiziškai žmogui, kuris dažnai nuo tų pirmųjų pamokų paliekamas vienas su Dievu ir stebi blogio kovą gyvenime ir širdy? Ar galima jį, vėliau nebetikintį niekuo, teisti?..
Ar aš galiu save teisti už buvusį netikėjimą, už klystkelius, ar aš galiu... Reikia pasiekti “savo niekybės dugną”, kad pasiektum tai, dėl ko gyvena žmogus šioje žemėje - pajustum Dievo Malonę ir šviesą, kad tavo širdis praregėtų...
Kiekvienas mes nueiname savo kelią, ir kiekvienas kelias turi savo kainą. Jeigu žmogui dar tik svarbu, kad jį matytų kiti per šv. Mišias besimeldžiantį, laikytis tradicijų... Jis kelyje, bet jis bažnyčioje, arčiau Dievo...
Gimiau sovietmečio Lietuvoje, ateistinėje ir kupinoje melo. Tėvai buvo iš katalikiškų šeimų, suteikė pirmąsias tikybos pamokas, užsidangš-čius langus ir pakvietus pamaldžią bobutę... Nenorėjau vėliau klauptis prieš Kūčių vakarienę, melstis, nes antrosios “tikybos pamokos” -mokykloje - užmušė pasodintus daigus. Mama sakydavo: “Patikėk, visi tavo mokytojai šiandien valgo šią vakarienę ir niekas šįvakar nevaikšto į svečius...” Netikėjau.
Septintoje klasėje griežtai, kaip ir prieš metus vyresnis brolis, pareiškiau, kad į bažnyčią daugiau neisiu, išpažinties neatlikinėsiu, nes negaliu mokykloje veidmainiauti... Tėvai tylėjo. Aš juk gerai mokiausi, šokau ir dainavau, buvau visiems gera ir graži...
Įstojus į aukštąją mokyklą, mokslas sekėsi neblogai, buvau beveik pirmūnė, bet norą siekti kažko daugiau, gilintis į mano mėgstamas knygas “sužlugdydavo” draugių pasiūlymai “maloniai” praleisti laisvalaikį: kinas, kavinė, pažinčių ieškojimas... Turėjau daug kompleksų, nemokėjau bendrauti, jaučiausi esanti ne savo vietoje, nereikalinga ir nelaiminga.
Antrame kurse įvykusi didelė avarija lyg ir turėjo man parodyti gyvenimo vertę, bet tai buvo tik pirmas fizinis sužalojimas, nepalietęs mano dvasios gelmių. Dievui vietos mano gyvenime dar nebuvo...
“Meilės” ateidavo ir praeidavo. Gyvenau lyg nesvarumo būklėje. Darbą rinkausi nerimtai, blaškiausi, susirgau neuroze, “pamilau”, vedusį dviejų mergyčių tėvą...
Vedybos su kitu žmogumi buvo skubotos, nes buvau pavargusi nuo “nemokėjimo gyventi”: darbe nemačiau prasmės, atsibodo tėvų globa, labai troškau savo vaikų...
Ir tokia laiminga buvau gimus pirmai dukrai. Tai buvo pirmas stebuklas mano gyvenime. Gyvybės stebuklas. Laimė. Dėkojau po daugelio metų Dievui, bet tai buvo tik akimirkos blykstelėjimas.
Praradau po to daug negimusių savo vaikelių... Gal mano silpnas organizmas priešinosi, gal mano nemokėjimas saugoti savęs ir gyvenimo skyrė man kančias... Po penkerių metų likimas man vėl padovanojo mergytę... Antrą kartą didžiulė laimė sušildė mano širdį ir privertė prisiminti Kūrėją...
Tragiškomis aplinkybėmis žūsta mano brolis... Ilgai dar jį mačiau tarpdury, atvažiavusį manęs aplankyti ir kažkodėl pirmąsyk atsisakiusį kavos puodelio... Buvo Lietuvos Atgimimo pradžia. Suklupau pilnoje žmonių bažnyčioje prie karsto ir nusekiau (ne, nušliaužiau!) išpažinties po daugelio metų... Atrodė, kad visos nuodėmės užgriuvo mano pečius... Vyras sakė: “Praeis! Tik dabar tau reikia Dievo”. Nepraėjo! Tik ten galėjau verkti, mąstyti... Tai buvo mano Sugrįžimo pradžia... Mirties akivaizdoje.
Vėl vaikučio praradimas... Ligoninė. Tapau dvasinis ligonis, be vaistų negalėjau gyventi. Su vyru pykomės dėl pinigų, dėl išgėrimo. Fizinės ir dvasinės traumos. Ligoninės. Sanatorijos. Iliuzija, kad nauja meilė kompensuos prarastą laiką ir sveikatą... Bet meldžiausi...
Pakliuvau į bendruomenės Agapė susirinkimus, pokalbius, skaičiau jų duodamą religinę literatūrą. Aš buvau kelyje. Bet, anot B. Greimo, kad atsigręžtum ir atgimtum, kad siela pradėtų veržtis į tobulėjimą, reikia prieiti “savęs ribą” -vidinės kančios viršūnę...
Myniau ir myniau gydytojų slenksčius. Namie buvo amžinas karas. Visi kišosi į mano gyvenimą, o aš irgi troškau, kad kiti spręstų mano problemas. Buvau silpna ir bevalė. Stiprėjau tik bažnyčioje.
Žinojau, kad kažko dar nesuprantu, kad dar kažkas bus. Ir pagaliau gydytojai paskelbia nuosprendį - kiekviena akimirka man gyvenime gali būti paskutinė.
Stovėjau pajūry, miško tylumoje, ir šaukiau: “Ne!”.... Tai buvo mano seno kelio pabaiga . Viskas baigėsi ?! Atsivėrė tokia tuštuma, nuplaukė brutalūs daiktai, supratau, kad žemė, jūra, dangus, saulė žmogų gydo, kad tai - didieji Dievo kūriniai!..
Negalėjau patikėti, kad galiu išeiti taip niekieno nesuprasta, tik visą gyvenimą įrodinėjusi savo tiesas ašaromis, pakeltu tonu, nejausdama tikros meilės. Važiavau tada čia, į sanatoriją, prislėgta vienatvės jausmo... Važiavome autobuse tik keli keleiviai, o vienas iš jų mane tada užkalbino. Pasakė tik kelis sakinius. Pažinojau jį iš seniau. Tai buvo žinomas ekstrasensas. Jis tiesiog pratarė, kad jaučiąs mano vidinę tuštumą, kad man labai blogai ir turėčiau sugrįžusi į jį kreiptis. Man buvo keista, kad šis susitikimas toks netikėtas (jis manęs nepažino) ir taip keistai prasideda ši kelionė. Aš tiesiog bėgau nuo žmonių ir ieškojau aplinkos, kur manęs nepažįsta...
Susikūriau dykumą savy
ir statysiu Viešpaties namus...
Nes dar per dažnai ir netaiku
mes prarandame, sugriauname savus...
Kam gi, Viešpatie, tu man davei akis-.
Argi ne tam, kad pamatyčiau savąją menkystę vėlei?
Ir kam gi, Viešpatie, tu man davei rankas?
Ar taip svarbu, kiek numesto pakėliau'
Aš jau neklausiu - lūpas kam davei?
juk bet kada galiu užmiršt žodžius ir meilės vardą...
Argi svarbu, kiek ko prašiau, ir išgirdai!
Ir dovanojai dykumą šį kartą...
Ir užlipdykit, laiko smiltys, man akis?
Atimkite rankas — gal nieko nepakeisiu!
Tylės bežadės lūpos, bet širdis
statys naujus namus - apsigyventi.
Ne, aš dar nežinojau, kad tie žodžiai skamba manyje, kad įvyks lūžis... Su manimi buvo tik maža knygelė, rekomenduota ligoninėje nusipirkti: Jėzaus gyvenimas ir jo mokslas...
“Aš, šviesa, atėjau į pasaulį, kad kiekvienas, kuris tiki mane, nepasiliktų tamsybėje”. Mane apgaubė didžiulė ramybė - tebuvo aš ir Dievas... “Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote; buvau ištroškęs, ir jūs manęs nepagirdėte; buvau svečias, ir jus manęs nepriėmėte; nuogas, ir nepridengėte manęs; ligonis ir kalėjime, ir jūs neaplankėte manęs...”. “Aš kelias, tiesa ir gyvenimas. Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane”. “Ir ko tik prašysite Tėvą mano vardu, tai aš padarysiu...” Jėzus man priekaištavo, budino mano jausmus ir įėjo į mano vienatvę, kad ją užpildytų.
Buvo Didžioji savaitė prieš šv. Velykas... Aš miriau savyje... Bet ir nuo pat pirmos dienos ten, prie jūros, skaičiau Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mokslo istoriją... Išėjus kartą į miškelio tylumą, susirikiavo pirmas mano eilėraštis... Aš kūriau!!!
Viešpatie, aš kūriau!.. Apie jūrą, apie vienatvę, apie ilgesį, apie norą-mylėti ir gyventi. Aš atgavau Viltį. Ir sapnas: miręs brolis ateina į mano šeimą ir kalba su manimi: jei aš džiaugsiuos gyvenimu ir turėsiu viltį, man viskas bus gerai...
Šiandien mane aplankė svajonė —
Mirtingųjų viltis ir kančia...
Susėdom prie stalo, spindėjo akys,
O lūpos tarė: — Sveika!
- Sveika! Nebėk, tik akimirksnį vieną,
Atėjau aplankyti tave !
Žvaigždė dar kyla ? Krenta ? Ne!
Aš saugau tave lemtyje...
Pasimatymas
Viską perskaičiau, ką sakė Kristus apie mirtį ir gyvenimą. Kaip aš galėjau gyventi, jei nemylėjau gyvenimo, jei paskendau nuodėmėje, jei nesupratau, kam duota siela ir kryžiaus našta?..
Vėl grįžau prie knygų. Parsivežiau pluoštą eilėraščių. Beprotiškas rašymas tęsėsi metus laiko (einant į darbą, naktį...). Grįžau prie dainos, prie tavęs, mano gyvenime, prie tavęs, mano Dieve... Dievo Malonė aplankė mane tada, kada aš likau, atrodo, visai viena su savo kančia...
Aš tokia laiminga, kad net bijau. Aš įkrentu “į duobę”, gyvenimas netenka savo spalvų, bet aš vėl pakylu be nuoskaudų ir keršto. Išgirstu iš žmonių: “Ačiū, kad tu esi...”
Ne bėda, kad esi alpinistas nesuprastas,
Gal atrodo — žodžiai skamba ne tie?
Betgi tiesos, užkopus viršūnėje atrastos,
Leidžia man neprarasti širdies...
Alpinistas
Kas aš būčiau dabar, kur būčiau, ar būčiau be šios Dievo Malonės?.. Tegul aš ir dabar esu silpnas nuodėmingas žmogus, bet:
... stipri, kai rašau žodžius,
ir niekas negali sužeisti -
paukščiui sparno skrydžiui į laisvę...
Žvėriui, narve uždarytam, širdies...
Aš stipri, kai žodžiai - vaikai -
rikiuojasi pažaisti
tobulos meilės, sielos bedugnės, vilties...
Aš silpna, kai visai nerašau —
tų žodžių, o tik myliu savo vaikus,
O gal paukštis - kas sakė? tik laisvas
iš šono atrodo,
o žvėris — ir narve gražus?..
Lietuvių filosofas A. Šliogeris teisus, rašęs, kad “kūrėjas atsimerkia pats, o stebėtojui jis padeda atsimerkti ir išvysti tą patį, ką anksčiau išvydo jis pats”...
Žmonės kelyje. Jų daug - einančių prie šviesos... Ir kokia tiesa glūdi žodžiuose: jei Dievas nori apvalyti širdį nuo nuodėmių, turi skaudėti...
Labai, labai. Gal nuolatinis dyglys kūne, pasak Kirkegardo, reikalingas, kad žmogus surastų pašaukimą, kad jo širdis pradėtų regėti? Tu gali gyvenime nebematyti nieko gražaus, ir tada, kai, atrodo, viskas baigėsi, pajunti Dievo pagalbą:
Kaip apakus neregį atrast?
Kas dar mano trupinius surinktų?
Tūkstančiai žibintų šviečia man pernakt,
Kad tik rankos einant susitiktų...
Vienišas žibintas naktyje
sielos aidas seka lemtį vėlei...
Tavo akys mano širdyje
gal laimingai kryžių dar pakėliau?..
Gyvenimo naktyje
O gal dyglys kūne yra tai, dėl ko žmogus “turėtų nusižeminti, idant pasiektų tai, kas ben-dražmogiška?” Ir pagaliau atrastų tikėjimą...
Nešioju save - kaip dovaną,
atpirkus - ne savo? - kaltę,
pamiršusi žodį - svetimą,
iškėlus rankas - kaip fakelą -
nešu dabartį - savo gyvenimą.
Nereikia suabsoliutinti kančios... Niekas jos nesišaukia” ir niekas jos netrokšta... Ir Jėzus prašė prieš mirtį Tėvo: "Tėve, visa tau galima, jei nori, atimk šitą taurę šalin nuo manęs”. Bet kokia tapau laiminga, kai suvokiau, kam ji skiriama: tai vienintelis kelias, kuomet galėjau praregėti, tai buvo mano šansas gyventi. Įdėmiai skaičiau S.Kierkegardo Ligą mirčiai apie žmogaus kančią: "Jis myli Dievą labiau už viską - Dievą, kuris yra vienintelė paguoda jo slaptoje agonijoje, ir vis dėlto jis myli tą agoniją, nenori jos paleisti” (p. 118) Žmogus nenori paleisti savo kančios, savo kryžiaus?.. Atrodo, absurdiška situacija... Juk lengva, atrodo, nublokšti “nelabai vykusią” santuoką, kovoti daugiau dėl materialinių gėrybių, paminti kai kurias etikos normas, nes “būti minioje” lengviau ir mažiau problemų...
Bet vis tik geriau būti “svetimuoju” ar net “išblokštuoju” žmogumi... Tuo, kuris teigia Dievą, neša kryžių ir sako savo suvoktą tiesą... Tegul jis būna “balta varna” mūsų visuomenėje. “Bepradį žmogų nuo pirmapradžio žmogaus atskiria baimės siena. Šią baimę lemia baimė sužinoti tiesą apie save ir savo niekingiausią niekybę, susidūrus su Absoliučia Tikrove”, -A.Šliogeris. “Žmogus, peržengęs baimės sieną, tampa savimi, atsiveria pasauliui ir pačiam sau.
Aš - amžina skolininkė Dievui už savo kryžiaus saldybę: "Kurti - tai reiškia grąžinti pasauliui tai, ką iš jo gavai. Pats iš savęs pasauliui ko nors duoti tu negali. Taigi kūrybą reikėtų laikyti tik paskolos sugrąžinimu. Bet juk tai, ką grąžini pasauliui, tėra tik nykstamai menka paskolos dalelė. Štai kodėl kuriantis žmogus turi laikyti save amžinu skolininku: gavusiu, bet negalinčiu sugrąžinti...” (A.Šlio-geris).
Buvau tada kalno papėdėj -
Žiūrėjau, kaip Jį nukryžiavo...
Be padėkos ir džiaugsmo žmonėms,
nors jie mane išvadavo...
Buvau ir likau it niekas -
vėl nuodėmės, vynas, ydos...
Nesupratau, kieno žvilgsnis šiltas
mano sielą ir kūną gydo...
Buvau vergas, išdavęs Kristų, —
bet pasauliui iškėliau degantį fakelą...
“Ant kryžiaus jį! Kaip jis išdrįso?!’’
Miriau Jam skyręs sielos alsavimų...
Barabas