VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
Kalbant apie kunigą pasaulietišku požiūriu, negalima praeiti pro šalį ir pasauliečio. Klaidinga būtų pažiūra žiūrėti į pasaulietį tuo požiūriu, kad jis nėra pasiekęs kunigiškumo. Pasaulietis krikščioniškoje sąrangoje yra vertybė savyje. Jis yra vertybė ir dieviškos malonės sąrangoje. Apie tai verta kalbėti ypač mūsų laikais, kai popiežius Pijus XI yra paskelbęs savo mintis apie karališkąją kunigystę. E. Scheller tą popiežiaus pareiškimą laiko labai reikšmingu, nes jis sudaro galimybę visiems dalyvauti karališkoje visų krikščionių kunigystėje. “Pareiškimas yra taip dogmatiškai gilus ir taip pakiliai išreikštas ir, kaip išraiška gyvo Bažnyčios autoriteto, yra vertas mūsų dėmesio” (91 psl.).
Pakalbėjęs apie liturginės kunigystės vertingumą, popiežius Pijus XI sako: “Toje paslaptingoje kunigystėje ir tame įsipareigojime atsiteisti bei aukoti dalyvauja ne tik tie, kurie turi galios būti tos skaisčios maisto aukos aukotojai, kuri nuo saulės užtekėjimo ligi nusileidimo visur yra aukojama. Ne tik jie, bet taip pat visa krikščioniškoji visuomenė, kuri, apaštalų kunigaikščio pavadinta karališkąja kunigija, rinktine gimine, turi už save ir už visos žmonijos nuodėmes atnešti auką, panašiai, kaip kunigas ir kaip vyriausiasis kunigas, kurie yra Dievo paimti iš žmonių jų reikalams”.
Akvariumas Dokalskaitė, 1978
Šis tekstas yra paimtas iš Pijaus XI rašinio “Miserantissimus Redemptor”. Čia jį cituojame iš E. Schellerio studijos 91 puslapio. Tai, ką čia popiežius vadina apaštalų kunigaikščiu, yra šv. Petras. Pasakymas “karališkoji kunigystė” yra jo pirmajame laiške (2,9). Lietuviškame vertime taip sakoma: “O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą”.
Šv. Tėvo pareiškimas apie karališkąją kunigystę skatina mus grįžti prie paties Kristaus kunigystės supratimo. Reikia pasakyti, kad Kristaus kunigystės aptarimas nėra paprastas ir lengvai suprantamas dalykas. Sunkenybė kyla jau iš to, kad Kristus, gyvendamas žemėje, niekada savęs negretino su Senojo Testamento kunigyste. Vienintelį šio sugretinimo pavyzdį turime iš Jono Krikštytojo, kuris Jėzų pavadino “Dievo Avinėliu”, t.y. tuo, kuris yra aukojamas Dievui. Tačiau pats Jėzus šio epiteto niekada nėra sau pritaikęs. Jis sutiko būti vadinamas karaliumi. Dėl to, kai pirmiesiems krikščionims reikėjo rasti formulę Kristui aptarti, kaip paties savęs aukotojui, jie pasinaudojo iš Abraomo laikų išlikusiu aukotoju ir karaliumi Melkizedeku. Melkizedekas gretinamas su Kristumi, kad jis save paaukojo taip pat duonos ir vyno pavidalais. Dėl to laiške žydams Kristaus auka aptariama ne žydiškos tradicijos, bet Melkizedeko būdu.
Bet iš kurgi yra karališkoji kunigystė? Ne iš kur kitur, kaip iš paties Jėzaus Kristaus, nes jame susijungia karališkumas su kunigiškumu. Senajame Testamente kunigiškumas ir karališkumas buvo skirtingi vaidmenys. Vienintelę tų galių sujungimo išimtį turime karaliaus Dovydo asmenyje. Jis save suprato ne tik karaliumi, bet ir kunigu, šokdamas prie Senojo Testamento skrynios. Galbūt dėl to Kristus evangelijose yra vadinamas Dovydo sūnumi, nes jis, kaip ir Dovydas, yra ir karalius, ir kunigas.
Kai Kristus įsteigė kunigystę paskutinės vakarienės metu, įgaliodamas tai daryti jo atminimui, jis apaštalams perteikė savo kunigišką galią. Ir niekas kitas, išskyrus šios tradicijos paveldėtojus: kunigus ir vyskupus, tos galios neturi. Karališkoji kunigystė reiškia krikščionio galią tvarkyti ir valdyti visą regimąją Dievo įsteigtą kūriniją.
Atrodo, kad mūsuose per mažai vertės skiriama Krikšto sakramentui. Šio sakramento esmė yra ta, kad juo žmogus yra inkorporuojamas Kristuje. Kaip Kristus, priimdamas žmogaus prigimtį, įsikorporavo žmonijoje, panašiai kiekvienas krikščionis, būdamas pakrikštytas, yra inkorporuojamas Kristuje. Tai reiškia, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Kristaus karališkos malonės dalininkas. Bet kodėl ši malonė vadinama kunigiškumu? Taip ji vadinama dėl to, kad yra dalis atstatymo santykių taip Dievo ir žmonijos. Tai reiškia, kad Kristus savo dievišką malonę suteikė žmonijai ne kaip dirbtinį pridėjimą žmogiškai prigimčiai, kaip kažką nukritusio iš dangaus, bet kaip kažką net kūniškai žmogiško. Jis, tik priėmęs žmogaus prigimtį, pasireiškė žmonijoje, kaip kunigas ir kaip karalius.
Kyla svarbus klausimas, koks yra skirtumas tarp karališkosios kunigystės ir profesinės Kristaus kunigystės. Tas santykis yra ir vienybės, ir skirtingumo. Vienybė tarp jų yra ta, kad tiek kunigas, tiek pasaulietis, būdami Kristaus aukos dalyviai, yra saistomi tos pačios Dievo malonės. Jie abu išganymo sistemoje stovi toje pačioje pozicijoje. Jie abu gali dalyvauti Kristaus aukos pakartojime-sudabartinime. Tarp jų skirtumas yra tas, kad Kristui atstovauti jo aukos pakartojime gali tik tas, kas Bažnyčios yra pašvęstas, būtent — liturginis kunigas.
Mūsų laikų teologas Piet Fransen, SJ, taip pat siūlo kreipti rimtą dėmesį į karališkąją kunigystę. Jis į ją žiūri, kaip į realią apraišką katalikiškoje visuomenėje (Intelligent Theology, Vol. 2, 112 psl., 1968).
Kadangi šis pasauliečio pasireiškimas yra vadinamas kunigyste, tai reiškia, kad jis yra aukojantis. Kyla klausimas, kaip mes turime suprasti tą aukojimą. Kunigiškumas, nors yra tarpininkaujantis vaidmuo tarp Dievo ir žmogaus, kartu yra ir aukojantis veikimas. Koks žmogaus veikimas yra aukojantis?
Aukojimo aptarimų galime paimti iš šv. Augustino mokymo. Jam “aukojimas yra kiekvienas žmogaus veikimas, kuris yra atliekamas santykyje su Dievu” (Scheller, 145 psl.). Tuo reikia pasitenkinti ir nemanyti, kad aukojimui yra būtinai reikalinga aukojamo objekto sunaikinimas. Ir Kristaus auka yra atliekama jo apsiprendimu atsiduoti žmonijos išgelbėjimui, save padarant auka Dievui už žmonijos sutaikinimų su Dievu. Fizinis Kristaus sunaikinimas ant kryžiaus, paimtas savyje, negali būti aukojimas be esminio Kristaus savęs paaukojimo žmonijai paskutinės vakarienės metu (plg. Scheller, 134 psl.).
Tačiau karališkas kunigas nėra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus tokia prasme, kaip liturginis kunigas, kuris atstovauja Kristaus asmeniui. To, kas vadinama kunigo charakteriu, kaip nesunaikinamu dieviškos misijos ženklu, jis neturi. Pasaulietis yra aukotojas aukojimo akte, tačiau Kristaus atstovu jis nėra tame akte.
Karališkoji kunigystė, kaip tikinčiųjų dalyvavimas kunigiškume, yra “apreikštas tikėjimo mokslas, kad būtų tikimas. Tačiau išsamaus išaiškinimo iš mokomojo Bažnyčios autoriteto jis dar nėra susilaukęs” (Scheller, 92).
Įdomių šios kunigystės aiškinimų turime iš pačių pirmųjų Bažnyčios amžių. Šv. Bazilius, miręs 379 m., apie šių kunigystę yra kalbėjęs įstatymų leidėjų sambūryje (Scheller 123 psl.). Yra žinoma, kad ir Teodoretas yra kalbėjęs apie visų kunigystę.
Jeigu kunigų mes čia stengėmės suprasti kaip vidinį tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus, tai į pasauliečio pašaukimų tenka žiūrėti pagal Dievo paskyrimų, kuriant žmogų. O tada žmogui buvo pasakyta, kad jis valdytų Dievo sukurtų pasaulį, žinoma, neiškreipiant to tikslo, kurį Dievas turėjo, pasaulį kurdamas. Dėl to apaštalo Petro užminta karališkoji kunigystė nėra iš esmės perdėtas pasauliečio santykio su Dievu ir su pasauliu aptarimas.
Atsižvelgiant į mūsų laikų demokratines nuotaikas, karališkųjų kunigystę galėtume vadinti visuomenininko kunigyste.