KUN. K. AMBRASAS, SJ
I. ĮVADAS
Didžiulės sėkmės susilaukė viena praėjusiais metais pasirodžiusi knyga. Iš pradžių kiekviename Romos knygyne per dienų jos buvo parduodama po kelis šimtus ar net po tūkstantį egzempliorių. Popiežius Jonas Paulius II šios knygos išleidimą laiko vienu reikšmingiausių paskutinio laikotarpio Bažnyčios istorijos įvykių.
Kokia čia knyga? — “Katalikų Bažnyčios katekizmas”. Juo susidomėjo visi. Katekizmas jau išspausdintas prancūzų, italų, ispanų kalbomis. Netrukus pasirodys ir kitų vertimų. Verta arčiau susipažinti su šia knyga. Šiam tikslui ir bus skirta mūsų pokalbiai.
Paprastai katekizmu vadinama svarbiausiųjų tikėjimo tiesų santrauka. Stengiamasi, kad ji būtų aiški, lengvai suprantama. Išgirdę žodį “katekizmas”, tikriausiai prisimenam vaikystėj skaitytų plonutę knygelę. Klausimai, — trumpi atsakymai. Visa, ko reikėjo pasirengti Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Pamatę naująjį katekizmą, ko gero išsigąstumėt: jis daugiau primena enciklopedinį beveik 800 puslapių tomą. Mat katekizmai
Čiurlioniana O. Dokalskaitė, 1976
nėra vienodi. Vieni, didieji, daugiau skirti kunigams, tikybos mokytojams. Kiti, mažesni, gal tik vaikams. Šis didysis “Katalikų Bažnyčios katekizmas” pirmiausia skirtas atsakingiesiems už katekizaciją, — vyskupams, kunigams bei katechetams. Jis turėtų būti atramos taškas rengiamiems atskirų šalių katekizmams, labiau pritaikytiems prie vietinių tradicijų ir kultūros.
Katekizmas labai naudingas visiems tikintiesiems. Popiežius šią naudą pabrėžė — simboliškai įteikė katekizmą ne tik penkiems vyskupams — penkių žemynų atstovams, bet ir sutuoktinių porai, dviem jaunuoliams ir dviem 10-ies metų vaikučiams. Visų kraštų, bet kokio amžiaus ir tautos tikintieji gali rasti čia didelę pagalbą — gali pagilinti tikėjimą, atnaujinti dvasinį ir moralinį gyvenimą.
Kaip atsirado ši katalikų tikėjimo santrauka? 1985 metais Romoje vykęs nepaprastasis vyskupų sinodas pageidavo, kad remiantis II Vatikano susirinkimo mokymu, atsižvelgus į pasikeitimus pasaulyje, būtų parengtas visai Katalikų Bažnyčiai bendras katekizmas. Popiežius 1986 metų liepos mėnesį įkūrė specialią komisiją, kuri turėjo rūpintis naujojo katekizmo rengimu. Ši komisija dirbo iki 1992 metų balandžio mėnesio, — taigi beveik šešerius metus. Kodėl taip ilgai? Visų pirma atliktas didelis ir kruopštus parengiamasis darbas. Paruošus pirmąjį katekizmo variantą, pasiteirauta visų pasaulio vyskupų, teologijos fakultetų, katekizacijos institutų nuomonės. Gauta 24.000 pasiūlymų. Visus reikėjo apsvarstyti, iš naujo peržiūrėti katekizmo tekstą. Komisija dar keletą kartų tikslino, derino, kol pagaliau jį buvo galima atiduoti popiežiui, kuris patvirtino ir oficialiai pristatė visai Bažnyčiai pernai gruodžio 7-ąją.
Anot popiežiaus, katekizmas yra Dievo Apvaizdos dovana Bažnyčiai, šių laikų žmogui. Jį sudaro keturios dalys. Pirmojoje išdėstomos tikėjimo išpažinimo tiesos; antroje kalbama apie Bažnyčios liturgiją, sakramentus; trečioji paliečia moralinę krikščionio gyvenimo pusę, nagrinėdama Dievo įsakymus. Paskutinėje dalyje randame mokymą apie krikščioniškąją maldą. Visos šios dalys sudaro nedalomą visumą, kur darniai jungiasi sena ir nauja; išdėstoma tūkstantmetė Katalikų Bažnyčios tradicija II Vatikano susirinkimo nutarimų dvasia, paliečiamos opiausios XX amžiaus pabaigos žmogaus problemos.
Kai kas manė, kad naujajame katekizme bus pateiktas vien nuodėmių sąrašas, išvardinti katalikui draudžiami dalykai. Katekizmo tikslas ne toks. Jis siekia atsakyti į esminius, kiekvienam žmogui rūpimus klausimus: ką turime daryti, kad mūsų gyvenimas ir pasaulis būtų teisingas? nuo ko priklauso jo sėkmė? O svarbiausia, kaip galime atrasti savo laimę? To klausiame visi, nes laimės troškimas glūdi pačioje mūsų prigimtyje. Katekizmas, remdamasis Šventuoju Raštu ir visuotiniu Bažnyčios tikėjimu, atsako: žmogaus laimė yra meilėje. Kartu jis nurodo, kad meilės esmę mums apreiškia pats Dievas savo Sūnuje Jėzuje Kristuje: jo žodyje, gyvenime, jo mirtyje ir prisikėlime; nurodo, kad Dievo įsakymai yra tikros meilės kelias; o savo laimę kiekvienas galime atrasti tik kartu su kitais, mylėdami ir jausdami atsakomybę už visą žmoniją.
Šiandien vertybės nupigintos, nebevertinami esminiai dalykai. Skepticizmas, netikrumas stumia griebtis pinigų, patogumų, beatodairiškai vaikytis sėkmės. Kartu jaučiamas didelis nepasitenkinimas, nes visa, ko žmogus griebiasi, neatneša jam tikros laimės.
“Katalikų Bažnyčios katekizmas” nori mūsų laikų žmogui tarti aiškų žodį, trokšta padėt nugalėti skepticizmą ir netikrumą, skatina įsisąmoninti, kad krikščioniškasis tikėjimas duoda gyvenimą įprasminančias vertybes. Šios vertybės ir tikėjimo teikiamas tikrumas niekada nesusvyruoja, nes jų pagrindas ne žmogiška filosofija ar visuomet trapios ir nuolat besikeičiančios teorijos, bet pats Dievas ir žmogumi tapęs jo Sūnus Jėzus Kristus. Katekizmas aiškiai šiandienos žmogui išdėsto krikščioniško tikėjimo esmę, tiksliai pasakytą ir patvirtintų aukščiausio Bažnyčios autoriteto. Šis katekizmas yra lyg spindulys, nušviečiąs sunkų ir tamsų mūsų laikų žmogaus taką. Jis pasako ne vien tik, ką turime tikėti ir kaip mylėti, bet ir ko galime viltis.
II. ŽMOGUS GALI PAŽINTI DIEVĄ
Iš pradžių “Katalikų Bažnyčios katekizmas” skatina pažvelgti į taip giliai žmogaus širdyje slypintį Dievo troškimą. Žmogus trokšta Dievo, nes jis yra sukurtas Dievo ir Dievui; tik jame gali surasti be paliovos ieškomą tiesą ir laimę. Prisiminkim šv. Augustino žodžius: “Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje”. II-asis Vatikano susirinkimas šią tiesą taip išdėstė: “Žmogaus kilnumo svarbiausias pagrindas glūdi jo pašaukime bendrauti su Dievu. Žmogus nuo pat savo egzistavimo pradžios buvo pakviestas į dialogą su Dievu. Jis apskritai egzistuoja tiktai dėl to, kad Dievo sukurtas iš meilės, nuolat tos pačios meilės yra palaikomas; jis gyvena ne pagal tiesą, jeigu laisvai nepripažįsta šios meilės ir nepaveda savęs Kūrėjui”.
Iš amžiaus į amžių nerimstantis veržimasis į Dievą yra ženklus ir įvairus visose pasaulio religijose. Vadinasi, žmogus iš esmės yra religinga būtybė. Apaštalų darbuose parašyta: “Dievas iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame”.
Tačiau žmogus šį “giliausią ir gyvybinį ryšį su Dievu” gali užmiršti, gali jo nepaisyti ar net atmesti. Šitaip atsitinka dėl įvairių priežasčių: pasipiktinama pasaulyje egzistuojančiu blogiu, kartais dėl religinio neišmanymo ar abejingumo, dėl pasaulio rūpesčių ir turtų, blogo tikinčiųjų pavyzdžio, priešiškos religijai mąstysenos ir galų gale dėl nusidėjusio žmogaus noro iš baimės pasislėpti nuo Dievo. Nors žmogus gali Dievą užmiršti ar jo nepaisyti, bet Dievas niekada nepaliauja kvietęs kiekvieną žmogų, kad jo ieškotų ir taip rastų gyvenimą ir laimę. Šis ieškojimas pareikalauja iš žmogaus proto pastangų, geros valios, “tyros širdies”, o taip pat kitų žmonių liudijimo.
Sukurtas pagal Dievo paveikslą, kviečiamas jį pažinti ir mylėti, žmogus ieško Dievo pažinimo “kelių”. Jie dar vadinami Dievo buvimo įrodymais. Ne todėl, kad būtų surasti gamtos moksluose, o todėl, kad yra “tinkami ir įtikinantys argumentai”, padedą pasiekti tikrumą. Žvelgdami į nuolat judantį ir besikeičiantį pasaulį, į jo praeinamumą, tvarką ir grožį, galime surasti Dievą, kaip visatos pradžią ir tikslą. Kalbėdamas apie pagonis, šv. Paulius sako: “Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių”.
Pats žmogus yra laisvas, atviras tiesai ir grožiui. Jis jaučia, kas yra gera, girdi sąžinės balsą, veržiasi į begalybę ir laimę. Tai lyg ženklai, kuriuos jis įžvelgia savo sieloje ir supranta, kad “amžinybės sėkla, esanti žmogaus viduje, nesuvedama į gryną medžiagą”, jo siela gali kilti tiktai iš Dievo. Visas pasaulis ir pats žmogus liudija, kad savyje jie neturi nei pradžios, nei galutinio tikslo. Tokiu būdu, šių įvairių “kelių” dėka žmogus įsitikina, jog yra aukštesnė Būtybė, visa ko pirmoji priežastis ir galutinis tikslas, “kurią visi vadina Dievu”.
Bažnyčia aiškiai moko, kad žmogus, žvelgdamas į kūrinius, savo prigimtu protu gali pažinti Dievą, kaip visa ko pradžią ir tikslą. Tačiau šiame Dievo pažinimo kelyje jis susiduria su daugybe sunkumų. Todėl reikalinga Apreiškimo šviesa, kuri apšviestų ne vien tai, kas viršija žmogišką protą, bet ir moralines, religines tiesas, kurias protas iš esmės gali suvokti. Tai būtina tam, kad dabartinėmis žmonijos sąlygomis visi jas galėtų nesunkiai, tvirtai ir be klaidos pažinti.
Bažnyčia yra įsitikinusi, kad apie Dievą galime kalbėti visiems ir su visais. Tiesa, koks yra ribotas Dievo pažinimas, tokia gali būti ir mūsų šneka apie jį. Negalime kitaip kalbėti apie Dievą, kaip tik remdamiesi sukurtuoju pasauliu, savo žmogišku, ribotu pažinimu ir mąstysena.
Taigi tam tikru atžvilgiu visi kūriniai panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą. Įvairialypiai kūrinijos tobulumai: tiesa, gėris, grožis atspindi begalinį Dievo tobulumą. Tačiau Dievas pranoksta bet kokį kūrinį. Mūsų kalba apie Dievą turi būti apvalyta nuo žmogiškos vaizduotės, nuo to, kas ribota, netobula. Galime tik šį tą pasakyti apie Dievą, nepajėgdami išreikšti begalinės jo Paslapties. Nors ir netobulai, bet pagal išgales turime apie jį kalbėti. II Vatikano susirinkimo dokumentuose parašyta: “kūriniai be Kūrėjo nyksta”. Todėl Kristaus meilė skatina tikinčiuosius nešti gyvojo Dievo šviesą tiems, kurie jo dar nepažįsta ar vengia.
III. DIEVO APREIŠKIMAS
Žmogus savo protu gali pažinti Dievą, žvelgdamas į jo kūrinius. Dar yra kitas Dievo pažinimo būdas, neprieinamas žmogui vien jo paties jėgomis, — Dievo Apreiškimas. Visiškai laisvu savo valios sprendimu Dievas apreiškia ir dovanoja save, atidengdamas savo Paslaptį, savo gailestingumo planą, nustatytą prieš visus amžius. Šį planą jis tobulai atskleidžia tada, kai atsiunčia savo mylimąjį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.
“Gerasis ir išmintingasis Dievas panoro apreikšti save patį ir paskelbti savo valios paslaptį, kurios dėka žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje turėtų galimybę prieiti prie Tėvo ir tapti dieviškosios prigimties dalyviais”. Apreikšdamas save patį, Dievas nori, kad žmogus pajėgtų atsiliepti į jo kvietimą, jį pažintų ir mylėtų kur kas labiau, nei pajėgtų pats iš savęs. Dievas atskleidžia save žmogui pamažu, parengia priimti antgamtinį Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio-Jėzaus Kristaus asmuo ir jo pasiuntinybė.
II Vatikano susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Apreiškimą yra toks sakinys: “Dievas, visa sukurdamas ir viską palaikydamas savo Žodžiu, amžinai save liudija sukurtais daiktas ir, trokšdamas atverti amžinojo išganymo kelią, nuo pat pradžių apreiškė save pirmiesiems tėvams”. Šis Apreiškimas nebuvo nutrauktas dėl pirmųjų tėvų nuodėmės. “Po jų nupuolimo davęs išganymo pažadą, Dievas sužadino žmonėse išganymo viltį ir nuolat rūpinosi žmonijos reikalais, kad suteiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kurie, kantriai dirbdami gerus darbus, ieško išganymo”. Vienos Romos mišiolo maldos žodžiais meldžiamės: “Kai per neklusnumą jis tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje... Žmonėms tu Sandorą siūlei ne kartą”.
Jau su Nojumi Dievas sudarė amžiną Sandorą-Sutartį, kuri truks tol, ko egzistuos pasaulis. Būdamas ištikimas savo pažadams, jis išrinko patriarchą Abraomą: kvietė jį palikti savo kraštą, gimines, tėvo namus ir pažadėjo, kad jame bus palaimintos visos žemės tautos. Iš Abraomo kilusi tauta tapo Dievo pažadų paveldėtoja, pašaukta sujungti į vieną Bažnyčią-Bendruomenę visus išsklaidytuosius Dievo vaikus.
“Po jų nupuolimo davęs išganymo pažadą, Dievas sužadino Žmonėse išganymo viltį ir nuolat rūpinosi žmonijos reikalais, kad suteiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kurie, kantriai dirbdami gerus darbus, ieško išganymo”.