Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ

Regina Ūsienė

     Dešimt Dievo įsakymų — tai pagrindiniai principai, kuriais turi remtis žmonijos gyvenimas žemėje. Šiuos įsakymus, iškaltus plokštėse, Dievas įdavė Mozei. Žmonių pareiga paklusti Dievui ir laikytis jo nurodymų.

     Pabėgusius iš Egipto vergijos izraelitus Dievas nuvedė per dykumą prie Sinajaus kalno. Šio kalno papėdėje Dievas davė Mozei priesakus, kurių jo tauta privalėjo laikytis. Dievas savo sukurtai ir iš vergijos išlaisvintai tautai nurodė, kaip ji turėtų gyventi.

“M.K. Čiurlionis”.   Vitalijus Butyrinas

     Senojo Testamento Įstatymas turėjo tapti meilės ir pagarbos santykiuose su Dievu ir žmonėmis išraiška. Jis buvo duotas tam, kad palengvintų žmonių gyvenimą, nurodant jų pareigas. Tuo pačiu Dievas išreiškė savo valią, parodė savo teisingumą ir meilę žmonėms.

     Naujųjų laikų tikintiesiems Dievo įstatymai — Jėzaus pamokymai. Jis Dievo įstatymą patobulino, padarė prasmingesnį ir paskelbė žmonėms, kad kol dangus ir žemė nepraeis, tol iš įstatymo neišnyks nė mažiausia dalelė. Jėzus suteikė įstatymui tikrąją prasmę. Jo mokslas persunktas meile žmogui ir pasitikėjimu Dievu, kaip kūrinijos pradžia ir pabaiga.

     Vienas iš svarbiausių dešimties Dievo įsakymų — “Gerbk savo tėvą ir motiną”.

     Tai įsakymas su pažadu — “Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje” (Ef 5,22 - 6,7).

     Tėvai yra mums Dievo duoti kaip kūrėjai, globėjai, mokytojai — didžiausi geradariai. Todėl juos privalome gerbti, mylėti, jų klausyti ir jiems padėti. Panašiai kaip tėvų, privalome klausyti ir kitų vyresniųjų — senelių, globėjų, mokytojų, auklėtojų, darbo vadovų, teisėtų valdžios atstovų. Vaikų pareiga padėti tėvams, juos globoti, suteikiant jiems materialinę gerovę ir dvasinę pagalbą. Vaikai savo tėvams turi rodyti meilę ir pagarbą bei dėkingumą. Tačiau pareiga klausyti gali būti nevykdoma tuo atveju, jei tėvai ar kiti vyresnieji liepia atlikti nedorus darbus ar kitus veiksmus, prieštaraujančius Dievo įsakymams.

     Šiam įsakymui nusikalstama, kai tėvų ir kitų vyresniųjų nepaklausoma, priešinamasi jų nurodymams, kai jie apgaudinėjami, kai jiems linkima bloga ar daroma pikta, nedora, kai prieš juos pakeliama ranka, kai Dievo ir žmonių akivaizdoje neparodoma pagarbos ir meilės. Vaikai sunkiai nusikalsta, blogai prižiūrėdami nusenusius tėvus ar kitus globėjus: neaprūpina tinkama pastoge, maistu, drabužiais, nesuteikia jiems reikalingų paslaugų: nepakviečia gydytojo, kunigo, jiems prašant. Jei neišpildo paskutinės valios, krikščioniškai nepalaidoja, už mirusius nesimeldžia. Jei savo nepadoriu elgesiu, netinkamu gyvenimu žemina tėvus.

     Dievo įsakymu “Gerbk savo tėvą ir motiną” yra įpareigojami ir tėvai bei kiti vyresnieji. “Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu” (Ef 5,22-6,7). Tai įpareigojimas mylėti savo vaikus, rūpintis fizine jų sveikata bei dvasine gerove, auklėti ir mokyti juos, saugoti nuo blogio, išmokyti atlikti savo pareigas, tinkamai paruošti gyvenimui, perduodant savo patirtį ir žinias. Tėvai privalo apsaugoti nuo blogų įpročių, blogų darbų, numatyti ir įspėti dėl galimų nusižengimų. Tėvai, auklėdami savo vaikus, neturi būti žiaurūs, per griežti, negailestingi. Turi suprasti vaikus, nedarydami dvasinės skriaudos, nepiktžodžiaudami, nesinaudodami savo valdžia. “Jei kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintįjį” (Tim 5,8).

     Gerbk savo tėvą ir motiną — sako vienas švenčiausių, neatšaukiamų Dievo įsakymų. Tatai privalome vykdyti Dievui ir visuomenei. Čia meilės, pagarbos, pasiaukojimo jausmas nėra net nuopelnas — tėra paprasta doro žmogaus pareiga, atsirandanti šeimoje. Iš žmonių meilės ir pasiaukojimo gimsta ir formuojasi nauji žmonės. Tėvas ir motina dovanoja kiekvienam gyvybę ir gyvenimą žemėje. Tėvas ir motina — dieviškosios Kūrėjo meilės bendradarbiai ir išreiškėjai. Motina — gyvybės nešėja, namų židinio, tarpusavio meilės ir pagarbos šeimoje saugotoja. Tėvas — namų globėjas ir vaikų maitintojas. Iš tėvo gauname fizinį parengimą, tvirtumą; iš motinos paveldime emocinį pradą — meilės, pagarbos, užuojautos supratimą. Su tėvu susijusi gimtųjų namų statyba, duona, Tėvynės gynyba. Iš žodžių “tėvas”, “tėvai” kildinami tokie brangūs žodžiai: “tėviškė”, “tėvynė”. Motinos vardas visur ir visada buvo ir yra laikomas garbingiausiu. Tai gražiausias, artimai įvairiomis kalbomis pasaulyje skambantis žodis — “mama”, “mamytė”, “motinėlė”, “motulė”. Jis lydi mus nuo lopšio iki karsto. Šiais žodžiais išmarginta ir mūsų kasdienė kalba. Motinos pašaukimas vienas iš didžiausių ir kilniausių. Būtent per ją Dievas tęsia žmonijos kūrimą ir jai patiki kilnią misiją — pradėti žmogų, auginti ir auklėti, ruošti gyvenimui. Tvirta šių dviejų žmonių sąjunga — tvirta visos šeimos, vaikų gerovė. Bent vieno iš tėvų netekimas ankstyvoje vaikystėje atneša didelius išbandymus vaikams.

     Pagarba tėvui ir motinai lietuvių šeimoje turi labai senas ir gilias tradicijas. Tai atsispindi lietuvių liaudies dainose, tautosakoje, istorikų darbuose. Motinos pavyzdžiu istorikai ir rašytojai nuo seno laikė Birutę, kunigaikščio Kęstučio žmoną, ir kunigaikščio Vytauto motiną. Iš Birutės ir Kęstučio kildinama lietuviškoji kunigaikščių dinastija. Motinos ir tėvo teisė buvo įtvirtinta 1529 metais Lietuvos Statute.

     Bendras darbas šeimoje, griežta valstietiška pedagogika ugdė meilę darbui, gerumą, jautrumą, pagarbą tėvams ir kitiems vyresniesiems. Nuo tėvų pavyzdžio, jų darbų priklausė, kokie užaugs vaikai, kokį pėdsaką jie paliks žemėje. Šeimoje įgyti doroviniai pagrindai prisidėjo prie vaikų gyvenimo sėkmės. Išleidžiant vaikus iš namų, svarbiausias priesakas buvo: “Vaikai, nepadarykite mums gėdos”. Kad per ilgus socialinės priespaudos amžius lietuvių tauta neprarado gyvybingumo, sukūrė savitą kultūrą, išlaikė kalbą — tai didelis mūsų motinų ir tėvų nuopelnas. Šeima saugojo lietuvybę: kalbą, papročius, tradicijas. Todėl šiandien mes ir išlikome kaip tauta su savo kalba ir savita kultūra. Prisiminkime Petro Rimšos skulptūrą “Vargo mokykla”. Motina verpia ir šalia prisglaudusį vaiką moko skaityti iš maldaknygės. Lietuvė motina spaudos draudimo metais moko vaiką lietuviško žodžio, moko maldos. Ji perteikia svarbias Dievo dovanas — lietuviškumą ir tikėjimą. Šalia sėdintis vaikas iš motinos mokosi mylėti ir atleisti net ir tuomet, kai yra skriaudžiamas, mokosi daryti gera, būti teisingu ir ištikimu. Be šių motinos pamokų išėjusiam į gyvenimą žmogui trūksta gyvybiškai svarbių vertybių, be kurių jis blaškosi, klumpa ir negali pakilti suklydęs. “Mūsų kalbą, kuria prabočiai prieš 1000 metų kalbėjo, — rašė S. Daukantas, — ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų jau seniai spindi saulė su žvaigždėmis”.

     Pagarba tėvams tokia pat sena kaip ir žmonija. Tėvas, motina, vaikai, seneliai — tai šeima, paremta nesavanaudiška meile, mokėjimu atjausti, pagelbėti, dalintis ne tik visomis gėrybėmis, bet ir skausmu. Ne veltui Jungtinės Tautos 1994 metus paskelbė “Šeimos metais”. Popiežius Jonas Paulius II kviečia Bažnyčią prisijungti prie “Šeimos metų” minėjimo, ragindamas šeimas apmąstyti savo misiją pasaulyje ir Bažnyčioje, burtis bendrai šeimos maldai. Šeimoje gauname pirmuosius pagarbos, meilės, tikėjimo pagrindus. “Namuose turi prasidėti tai, kas šviečia visai Tėvynei” — šventi palaimintojo Adolfo Kolpingo žodžiai.

     Lietuvoje kiekvienais metais pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną, o birželio pirmą sekmadienį — Tėvo dieną. Apsilankydami Bažnyčioje ir dalyvaudami šv. Mišiose už gyvus ir mirusius tėvus ir motinas, pagerbsime juos. Tą dieną pasveikinkime motinas, tėvus, sugrįžkime į tėviškes, aplankykime mirusių kapus. Prisiminkime senelius ir prosenelius, jų vardus ir vietas, kur gyveno. Seneliai — brangus ryšys tarp kartų. Jų patyrimas, išmintis sustiprina sąsajas tarp praeities ir dabarties.

     Šio amžiaus antroji šimtmečio pusė mūsų tautai pažymėta skaudžiais praradimais — Lietuvos okupacija, tremtys, karas. Išdraskytos šeimos, sujaukti gyvenimai. Tėvai atskirti nuo vaikų, vyrai nuo žmonų, brolių, seserų. Nusitiesė tremties keliai per Uralo kalnus, Sibiro taigas, amžino įšalo žemę. Išblaškyti lietuviai pabėgėliai po Vakarų Europą, Amerikos, Australijos žemynus. Iš valstiečio atimta žemė — jo turtas ir dorovės sargas. Naikinamos dvasinės ir moralinės vertybės — didžiulė nelaimė mūsų kraštui, puoselėjusiam jas daugelį šimtmečių. Išvartyti kryžiai, per kapus ir piliakalnius nutiesti keliai. Niekieno žemė... “Kas tavo tas ir mano”... Tikėjimas niekinamas, tačiau lieka malda šeimoje — didysis sielų bendravimas, kurio negalėjo įveikti nei tūkstančių mylių atstumai, nei jokie žemės valdovai. Likę Lietuvoje tėvai, motinos, broliai ir seserys meldėsi už Šiaurėje šaldytus, badu marintus savo artimuosius. O esantys tremtyje, naikinami ir kūnu, ir dvasia — nepasidavė, meldėsi už likusius Tėvynėje. Meilė, pagarba ir per nuotolius buvo ta stiprybė, kuri jungė šeimas ir kurios neįveikė jokie gyvenimo sunkumai.

     Didžiule pagarba motinai alsuoja lietuvių liaudies drožiniai. Pieta — tai Motina su nukankintu Sūnumi ant kelių ir perverta sielvarto kalavijais širdimi, simbolizuoja meilę ir primena lietuves motinas, netekusias karuose, sukilimuose, tremtyse savo vaikų. Su skausmo ir begalinio rūpesčio išraiška į mus žvelgia Rūpintojėlis.

     Mes dabar gyvename taip pat neramiame ir audringame laikotarpyje. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės, tačiau dabartiniu sunkiu Lietuvai metu juntame didžiulę dvasinę ir moralinę žalą, padarytą ateistinio režimo metais. Sunkiai sugebame atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes nuo laikinųjų. Savo gyvenimo negandas, sunkumus bandome paskandinti, tenkindamiesi žemais malonumais. Atitolę nuo Dievo, gyvenimo prasmę siejame su materialiniu gėrybių gausumu, pamiršdami arba visai nežinodami apie meilę ir pagarbą artimui. Kasdieninių rūpesčių sūkuryje nematome šalia vargstančio. Pačius brangiausius savo artimuosius įstumiame į vargą, beprasmes kančias, dvasinį nuopolį. Mūsų tautos likimas mūsų pačių rankose. Tačiau tai, kad šiandien Lietuvoje yra daugiau kaip 6000 našlaičių, tėvų globos netekusių vaikų, daug ką pasako. Skaudu, kad didelius dvasinius ir moralinius įsipareigojimus tėvai pamiršta. Beglobių vaikų šauksmas pasiekia nedaugelio širdis. O juk į meilę esame pašaukti visi, tik ne visi norime dalytis meile ir pagarba su artimu.

     Vydūnas rašė: “Meilė nereikalauja nieko sau, o tik dalina, ką ji turi”. Tai matydami vaikai išmoksta mylėti, gerbti ir rūpintis ne tik savo artimaisiais. Rūpinimąsi savo šeima Vydūnas laiko svarbia žmogaus pareiga.

     O kartais taip nedaug reikia. Dvasiškai nuskurdusiems dažnai ne tiek pinigų, o dėmesingo žvilgsnio, paguodos žodžio ir dvasinės šilumos labai reikia. Jei mumyse bus gyva pagarbos, meilės, tikėjimo liepsna, Dievas mus pakylės aukščiau kasdienybės, leisdamas protui suvokti prasmę ir surasti jėgų atsispirti ekonominėje suirutėje, pilkoje buities rūpesčių kasdienybėje.

     “Gerbk savo tėvą ir motiną” bus tušti žodžiai, jei nebūsim naudingi savo artimui: ar jis nestokoja duonos ar širdies šilumos, dėmesio, gero žodžio? Kiekvieną mūsų gyvenimo dieną teįpareigoja mus šis amžinasis meilės ir pagarbos įsakymas. Juk nuo pagarbos tėvams prasideda viskas, kas yra geriausia pasaulyje: tyra jaunuolių meilė ir pagarba vienas kitam, vyro meilė ir pagarba žmonai, vaikams, meilė Tėvynei.

     Širdimi pajutę Dievo įsakymo “Gerbk savo tėvą ir motiną” prasmę, suvoksime, kad kiekviena gyvenimo duota minutė yra džiaugsmas, nors tų minučių būna ir labai sunkių. “Sunkiosios minutės” — mūsų išbandymas.

     Gerbti savo tėvą ir motiną — pareiga, kurią atlikti yra mūsų gyvenimo prasmė. Laikydamiesi šio įsakymo, apsisaugosime nuo daugelio suklydimų, pajusime tėvišką Dievo globą. Jei atversime širdis tėvų meilei ir pagarbai, tada bus lengva žengti Dievo nurodyto įsakymo keliu. Gyvenimo pilnatvę pasieksime tada, kai mūsų kasdienis gyvenimas siesis su pagarba tėvui ir motinai, meile žmonėms.

     Gyvendami kartu ir dalydamiesi ta pačia duona, bendrais namais, suraskime laiko pabūti su pačiais artimaisiais. Jei kiekvienas iš mūsų gerbs savo tėvą ir motiną, išsipildys Kristaus žodžiai, kad “Visi būtų viena”.

     Gerbk savo tėvą ir motiną — šis Dievo įsakymas tebūna kelrodis mums visiems, besigrumiantiems su asmeninio gyvenimo, mūsų valstybės ir tautos atstatymo sunkumais.