Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

VILNIAUS KATEDRA MENA METUS IR ŠIMTMEČIUS

     Sukako šešeri metai, kai beveik po keturių dešimtmečių niekinimo vėl buvo atšventinta Vilniaus katedra. Minint šią sukaktį, iškilmingas šventas Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukojo ir pamokslą sakė vyskupas J. Tunaitis, giedojo didysis arkikatedros choras, vadovaujamas L. Pranulio, vargonavo B. Vasiliauskas.

     Ne taip seniai, kalbėjo J. Tunaitis, šventėme Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, prisimindami tą laiką, kai Vytautas Didysis krikštijo tautą, statė daug bažnyčių, pastatė ir šią katedrą. Mindaugas su šeima ir būreliu jam artimų žmonių apsikrikštijo dar 1251 metais. Ilgai buvo neaišku, ar karalius Mindaugas buvo spėjęs pastatyti maldos namus — katedrą. Tyrinėjant katedros požemius, dviejų su puse metrų gylyje atrastos grindys iš glazūruotų keramikos plytelių ir mūrai — XIII amžiaus kvadratinio (22,5 m. ilgio ir pločio) pastato liekanos. Tai ir buvusi Mindaugo katedra. Tą išvaizdą, kurią regime šiandien, Vilniaus katedrai 1777 metais suteikė garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

     Vilniaus arkikatedroje yra susibūrę keli chorai, veikia Šv. Kazimiero choralinio giedojimo studija, rengiami iškilių asmenybių jubiliejiniai minėjimai, religinės muzikos ir poezijos valandos. Čia buvo paminėta ir iš Romos atvykusio kunigo profesoriaus Antano Liuimos SJ 85-erių metų sukaktis. (Lietuvos rytas Nr. 31)

APIE KAUNO HERBĄ

     Netrukus Kauno knygynuose pasirodys Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko profesoriaus Edmundo Rimšos knyga “Kauno miesto herbas XV-XX a.”. Ji išleista miesto lėšomis ir yra pirmoji tokia Lietuvos heraldikoje. Pasak prof. E. Rimšos, ši platesnė studija apie vieno miesto herbą, jo raidą nuo XV a. iki XX a. pabaigos yra savotiška istoriografijos naujiena. Medžiaga šiai knygai buvo renkama daugiau nei penkiolika metų. Kauno herbas — vienas įdomiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Jis yra seniausias šioje valstybėje žinomas herbas. Nei Vilnius, nei Brestas negali tuo pasigirti. Kauno herbas simbolizuoja jėgą (Tauras) ir taurumą. Anot prof. E. Rimšos, tai simbolis miesto, kuris turi tokias savybes. (Lietuvos aidas Nr. 29).

RAMINANTI KANKLIŲ DAINA

     Vilnietis Vytautas Kučinskas save vadina nelabai žymiu meistru. Tačiau negali prisiminti, kiek įvairių muzikos instrumentų sukūrė ar restauravo. Drožė dūdeles, darė būgnus, restauravo fisharmonijas, vargonus, tačiau mieliausiai drožė ir derino kankles. Daugiausia suvalkietiškas, nes, jo manymu, pastarosios pasižymi švelnesniu skambesiu ir gražesne išvaizda. Kiekvienos meistro gamintos kanklės — meno kūrinys, papuoštas lietuviškais ornamentais ir inkrustacijomis. Daug instrumentų padovanojo draugams, daug jų iškeliavo už vandenyno. Tačiau atsitiko taip, kad didžiausią savo laiko dalį meistras paaukojo vargonų meistrystei. Restauravo vargonus Baltarusijos miestuose, Žemaitijoje, Vilniaus krašte, bet daugiausia — Dzūkijoje. Pirmieji pagalbininkai buvo sūnūs Vidmantas, Egidijus ir Romualdas, patys tapę vargonų specialistais.

     “Labai gerai, kad pernai Biržuose Muzikos akademijos docento Romualdo Apanavičiaus iniciatyva buvo suorganizuoti kursai, kuriuose vaikai ir jaunimas mokėsi daryti kankles, birbynes, dūdeles, tais instrumentais groti. Jau vien tai, kad jaunos mergytės ėmė kaltus į rankas ir kruopščiai skobė kanklių korpusus, teikia vilties, kad mūsų amatas neišnyks”, — šypsodamasis kalbėjo Vytautas Kučinksas, aprodydamas muzikos instrumentų muziejų primenančią jo dirbtuvę. (Dienovidis).

PRAŽYDO ALIJOŠIUS

     Ignalina. Alijošių, kaip vaistinį augalą, augina dažna šeima, tačiau retas augintojas gali pasidžiaugti alijošiaus žiedu. Pasak Lietuvos žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės, šis augalas žydi labai retai, tik kartą per savo gyvenimą. Todėl Ona Vi-sockienė iš Palūšės labai nustebo, kai jos keturmetis alijošius sukrovė ant ilgo stiebo žiedo kekę. Spyglių formos išsiskleidę žiedlapiai laikėsi savaitę. Žiedas buvo salotinės spalvos, iš jo tekėjo nektaras. O. Visockienė sakosi per netrumpą gyvenimą daug auginusi alijošių, tačiau pražydusį matė pirmąkart. (Lietuvos aidas Nr. 35)

ATMINTIES VARDAN

     Raseiniai. Dar nuo sovietinių laikų miesto savanorių, tremtinių kapus prižiūri pagyvenusi gruz-diškietė M. Kasiliauskaitė. Niekieno neprašyta, be jokio užmokesčio, už gerų žmonių paaukotus pinigus nuperka gėlių, žvakelių... Neseniai rajono laikraštis išspausdino vieno raseiniškio siūlymą įsteigti šių kapų prižiūrėtojo etatą, ir suglumusi bei nusiminusi moteris atskubėjo į redakciją. Nei etato, nei pinigų jai nereikia! Juk tai esanti jos auka žuvusiems dėl nepriklausomybės! (Respublika Nr. 54).

ĮVEIKTAS KYŠULYS, ĮKOPTA Į VIRŠUKALNĮ

     Apiplaukti Horno kyšulį — piečiausią Pietų Amerikos žemyno tašką — kiekvieno jūrininko svajonė. Kelionė per Horno kyšulį visada pavojinga, nes jame nuolat siaučia stiprūs vėjai. Klaipėdos jachta “Aurabank” sėkmingai įveikė kyšulį ir baigė savo kelionę ten, kur pradėjo, — Buenos Airėse. Keli šios kelionės dalyviai —jūrininkas J. Limantas, žurnalistas G. Pilaitis, architektas R. Ramanauskas ir buriuotojas L. Ivanauskas prieš porą metų yra apiplaukę aplink pasaulį “Lietuvos” jachta.

     Kelionę baigė ir žymusis mūsų alpinistas Vladas Vitkauskas, įkopęs į aukščiausią Afrikos viršukalnę — Kilimandžarą (5895 m) ir iškėlęs joje Lietuvos trispalvę. Prieš tai V. Vitkauskas mūsų vėliavą yra iškėlęs aukščiausiuose Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos ir Antarktidos viršūnėse, o liko įkopti į Pietų Amerikos Ahonkagvą (6960 m) ir Australijos Kosciuškos kalną (2228 m). V. Vitkauskas tikisi savo tikslą — įkopti į visų žemynų aukščiausias viršūnes — įveikti kitą žiemą, kai Pietų pusrutulyje bus vasara.

     Kopimas į Kilimandžarą nebuvo sunkus (“Kaip sekmadienio pasivaikščiojimas” — prasitarė V. Vitkauskas). Todėl su alpinistu sėkmingai viršukalnę įveikė ir būrelis mažiau patyrusių Lietuvos alpinistų. (XXI amžius Nr. 13)

"BROMĄ, ATVERTA ING VIEČNASTĮ" — 1995

     ...UAB ALŪRAS. MELIGRE. RPINCE. (Jau nė kioskelio susikalti nesugebam. Reikia svetimą pirkti. Su visu pavadinimu!) REAL ESTATE... Tik vienas gatvių kampas. Toliau: TAPU TAPU. Nereikia nė žiūrėti: Tai batų parduotuvė. Kažkur prie kertės kukliai pasislėpusi kavinė “Šaltuona”, bet netoli raudonas automobilis, kurio šoną puošia ALSTIKA su paantrašte: MALMERKAS IR PARTNERIAI...

     CONTACTO (Contacto Bander GMBH). EL-LA. Ir viskas itin brangu, puošnu, estetiška, vagims nepasiekiama, bet— ką reiškia?.. (Diena)

ŠIS TAS APIE MAŽIAUSIUS

     Viliaus Užtupo knyga “Pirmajai lietuviškai knygai 450 metų” — mažiausia lietuviška knyga, įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Šią miniatiūrinę knygelę rinko, maketavo ir iliustravo M. Motiejaitis, 120 egzempliorių tiražu išleido leidykla “Vilius”. Ji — 64 puslapių, 5,1 mm storio, 0,95 g svorio. (Dienovidis Nr. 6)

     Agentūra “Factum” prie Lietuvos kultūros fondo į Lietuvos rekordų knygą įrašė naują tapybos rekordą. Tai mažiausias paveikslas, tapytas tempera. Jis yra 1x1 cm dydžio, nutapytas nesinaudojant didinimo priemonėmis. Grafikė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė daugiaspalviame miniatiūriniame paveiksle pavaizdavo tupintį žolėje išsigandusį kiškutį. Šis darbas atliktas vartojant 0,01 teptuką ir temperos dažus. (Lietuvos rytas Nr. 31)