(Tęsinys iš pereito numerio)
Ses. Antanė Kučinskaitė
Dailininkė Teodora buvo maldos žmogus. Melsdavosi ne tik pamaldų metu, bet ir tapydama paveikslus, atvangos valandėlėmis garbindama Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Ne vienas kunigas matė ją tuščioje bažnyčioje klūpančią ties didžiuoju altorium nežemiška išraiška nušvitusiu veidu.
Teodoros paveikslai pasižymi dvasingumu, prabylančiu į žmogaus širdis, skatinančiu susimąstyti, ieškoti gyvenimo prasmės...
Juros pasakos. Vitalijus Butyrinas
Kiek dailininkė Teodora yra nupiešusi bažnyčioms paveikslų, kol kas dar nėra tiksliai suskaičiuota, tuo tarpu jų nuotraukų skaičius viršija šimtą. Apie savo darbus, kaip ir apskritai apie save, ji nemėgo kalbėti. Okupacijos metais vien dėl atsargumo net kartu gyvenančioms seserims širdietėms nesisakydavo, nei kur ji važiuoja, nei ką išvažiavusi dirba. Juo labiau nenorėjo afišuotis dėl atsakingo vadovaujamojo posto pogrindyje veikiančioje širdiečių vienuolijoje.
Iš prigimties sesuo Teodora buvo švelni, labai ramaus, taikingo charakterio. Niekas nėra matęs jos susierzinusios, besikarščiuojančios. Svetimas buvo jai ir pykčio jausmas. Kartu gyvenančiai seselei yra išsitarusi: “Nesu gyvenime supykusi”. Švelnia šypsena Teodora skleidė visiems ramybę, džiaugsmą, meilę. Todėl seserys širdietės ir žmonės, su kuriais Teodora susitikdavo, rodė jai palankumą, pagarbą. Ji pati kartą seserims pasidžiaugė: “Niekad nesu turėjusi priešų. Nežinau, kas yra kerštas”.
Kritiškai žvelgdama į savo elgesį bei charakterio ypatybes, sesuo Teodora pastebėdavo taisytinų dalykų, ydų, su kuriomis, kaip pati prisipažino, nesitaikstė visą gyvenimą, stengėsi jų atsikratyti. Tai jos lėtumas ir nelabai tikslus punktualumas. Todėl kartais vadindavo save žiople, vėpla, nors iš tikrųjų tas jos “žioplumas” ar “vėplumas” nekrisdavo kitiems į akis. Pagal jos charakterį, įprastinę laikyseną, rodos, ir netikdavo jai karščiuotis ar dirbtinai pagreitinti žingsnį.
Kartą ji buvo susitarusi su sesele B. anksti rytą drauge važuoti į užmiestį. Sesuo B. kone tekina skuba į jos butą, beldžiasi į duris, jaudinasi, kad nepavėluotų. Motina Teodora pamažu tvarko daiktelius į kelionę, ramiu balsu, iš lėto taria seseriai B.: “Nesijaudink, suspėsim!” Ir tikrai suspėjo! Vos įlipo į vagoną, užsidarė durys, ir traukinys pajudėjo...
Kad ir lėto buvo Motina Teodora charakterio, tačiau savo lėtumu su Dievo palaima per palyginti neilgą gyvenimą yra labai daug pasidarbavusi. Ne tik bažnytinio meno srityje, bet ir plačiuose apaštalavimo baruose, nors okupacijos metais, pogrindžio sąlygomis, ir greituoliams apsukriesiems oi nelengva buvo suktis...
Motinos Teodoros didžiausias rūpestis buvo, kad seserys okupacijos sąlygomis nesitenkintų tik darbu valdiškose įstaigose, bet kiek galėdamos stengtųsi įsitraukti į apaštalavimo veiklą — padėti parapijose organizuoti vaikus, rengti juos slapta Pirmajai Komunijai. Pastebėjusi seserų muzikinius gabumus, Motina Teodora sudarydavo sąlygas joms lavintis, pratintis vargonininkauti.
Rūpinosi Motina Teodora ir inteligentų religiniu sąmoningumu. Pasikviesdavo juos nedidelėmis grupelėmis į savo butą ar kur kitur į nuošalią vietą, pakalbėdavo religinėmis temomis, sudarydavo sąlygas ir gero paskaitininko žodžių pasiklausyti, net padiskutuoti. Kad kokia negera akis tokių susibūrimų neuž-matytų, neįtartųjų dėl nepalankios ideologijos, ant stalo būdavo padėta kuklių vaišių.,.
1968 metais Šiauliuose, sesers Pranciškos Stropaitės bute, Motina Teodora suorganizavo rekolekcijas inteligentams (vadovavo kun. Sigitas Tamkevičius).
Tą pačią vasarą, įsisiūbavus slaptų rekolekcijų bangai, Motinos Teodoros skatinamos, širdietės burdavo jaunimą Žaslių parapijos Martyniškių kaime, seserų Elenos ir Emilijos Subačiūčių tėviškėje.
Rekolekcijos jaunimui būdavo organizuojamos ir Alantos parapijoje — sesers Benedik-tos Šulskutės tėviškėje. Į platų rekolekcijų darbą buvo įsijungę nemaža kunigų, ypač jėzuitai: Albinas Dumbliauskas, Leonardas Jagminas, Antanas Šeškevičius, Algirdas Paliokas, taip pat marijonas Juozas Poderis, selezietis Petras Dumbliauskas ir kt.
Gana aktyvus rekolekcijų vadovas buvo kun. Juozas Zdebskis. 1969 metais, Motinos Teodoros paskatintos vilnietės seserys, dirbančios Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos institute, suorganizavo slaptas rekolekcijas Lietuvių kalbos instituto mokslininkams ir kitiems inteligentams. Didelį įspūdį rekolekcijų dalyviams padarė kun. Juozo Zdebskio konferencijos. Dvasinga jo laikysena paskatino ne vieną atšalusią sielą po keliolikos metų atlikti nuoširdžią išpažintį...
Suprantama, dar labiau Motinai Teodorai rūpėjo pačių seserų širdiečių dvasinė būklė.
Kurį laiką okupacjos sąlygomis buvo didelė rizika organizuoti bendras seserų rekolekcijas. Mėnesio rekolekcijas dar šiaip taip seserys, vyresniųjų vadovaujamos, atlikdavo bendrai. Blogiausia buvo organizuoti metines, trunkančias 8 dienas.
Motina Teodora nerimo — suko galvą: ką daryti? Kap suteikti seserims gero dvasinio maisto — tikslingai panaudoti tas brangias metinių rekolekcijų dienas?!
Matyt, Šventoji Dvasia įkvėpė Motinai Teodorai — siųsti seseris mažomis grupelėmis į užkampias bažnyčias. Štai tokia nuošali vieta netoli Dysnos — Vosiūnų parapija. Na ir siunčia Motina Teodora kelias seseris, apgyvendina jas klebono jėzuito Tėvo Antano Simonaičio bute, ir čia jo vadovaujamos seserys atlieka visas 8 dienų rekolekcijas. Po kiek laiko atvažiuoja kita seserų grupė...
Panašiai, Motinos Teodoros rūpesčiu, nedidelės grupės seserų, vadovaujamos jėzuito Tėvo Jono Zubraus, atlieka metines rekolekcijas nuošalioje Vytautavos bažnyčioje... Panašiai ir kitose vietovėse.
Tolyn, vis labyn įsisiūbuoja Motinos Teodoros organizuojamų metinių seserų rekolekcijų banga. Įsidrąsinusios seserys rinkdavosi įvairiose vietovėse, suvažiuodavo jų net keliasdešimt. Dievo Apvaizdos globojamos, sugebėdavo prasprūsti pro budrias saugumiečių akis.
Labai vertino Motina Teodora rekolekcijų metu seserų atliekamą gerą išpažintį. Jos iniciatyva kiekviena sesuo, artėjanti prie klausyklos langelio, būdavo palydima malda: “Sveika, Marija” su invokacijomis “Nusidėjėlių Gynėja, melski už ją” ir “Išminties Soste, melski už jį” (už rekolekcijų vadovą). Dabar ši Motinos Teodoros įvesta praktika jau yra virtusi tradicija.
Motina Teodora pasižymėjo darbštumu, brangino minutes, negaišuodavo, vengė ir kitus gaišinti. Tačiau neparodydavo nepasitenkinimo, kantriai išklausydavo, kai kiti eikvodavo brangų jos laiką neapgalvotomis, smulkmeniškomis kalbomis.
Seselė A. pasakoja: “Netikėtai pas Motiną Teodorą užėjau iš ryto, tuoj po šv. Mišių. Kaip visada, švelniai šypsodamasi, ramiai įleidžia mane pro duris ir užsimena, kad tik 15 min. beturinti laiko — skubanti į kelionę. Pasistengiau trumpai drūtai išdėstyti reikalą. Visa pasakiau, viską išsiaiškinau per 6 minutes. Motina Teodora net pagyrė mane: ”Kaip gerai, kad moki taip dalykiškai kalbėti. Pamokyk ir kitas sesutes, kad nepasakotų nereikšmingų smulkmenų "... Matyt, tuščias seserų pasiplepėjimas ne pigiai jai kainuodavo...
Sesuo Z., artimai bendravusi su Motina Teodora, prisimena vieną jos patarimą. “Kartą buvau kviečiama į vaišes, — pasakoja sesuo, — bet labai nenorėjau jose dalyvauti. Ką daryti?” — klausiu patarimo. Motina Teodora valandėlę susikaupia ir nesvyruodama tvirtai taria: “Nueik! Būtinai nueik, sesele! Jau vien dėl to, kad nenori. Kuo daugiau aukos, tuo geriau! Juk ne savo naudai, o kitų gerovei. Stenkis nugalėt nenorą, eik meilę skleisdama! Įeidama į namus, pasveikink tų namų Angelą Sargą. Visiems, su kuo bendrausi, stenkis tarti gerą žodelį į širdį!”...
Jaunesnės seselės širdietės, kartais ir senosios kitų vienuolijų seserys, pažinojusios seserį Teodorą, teiraujasi, kokie buvo pagrindiniai Motinos Teodoros vadovavimo principai, kokios taktikos ji laikėsi. Į šį klausimą geriausia labai trumpai atsakyti: ne ji vadovavo širdiečių kongregacijai, bet pats Dievas per ją — švelnus, atlaidus, gailestingas Dievas.
Kai Motina Teodora duodavo kokį patarimą, visada pirma susikaupdavo — matyt, prašydavo Šventąją Dvasią šviesos. Su pagarba seserys priimdavo patariamuosius žodžius kaip paties Dievo balsą.
Okupacijos metais ne vienai seseriai, ypač mokytojoms, teko išgyventi įvairių persekiojimų. Jau, rodos, viskas aptemę, pavojus pakliūti į saugumiečių rankas... Kur kreipsies pagalbos, jei ne pas Motiną Teodorą?! Išgirdusi sesers susirūpinimą, Motina Teodora valandėlę nutyla ir įtaigiais ž0džiais tvirtina: “Nurimk, sesele, viskas išeis į gera... Marija ir Angelas Sargas lydės tave, apgins nuo pavojų”... Seselė šventai tiki ir palengvėjusia širdimi prašo Motiną Teodorą palaiminimo.
Viena seselė, artimai bendravusi su Motina Teodora, nusistebėjo: “Kaip Jūs taip galite įtaigiai kalbėti? įtikinti, palenkti priešiškai nusiteikusias?!” Motina Teodora kukliai paaiškino: “Tai Dievas mano lūpomis kalba”...
Idilija. Vitalijus Butyrinas
Kitu atveju prasitarė: “Noriu meile, švelnumu, gerumu visas sielas arčiau Dievo palenkti, bet ne visada pavyksta”...
Nuostabi buvo Motinos Teodoros kantrybė! Kad ir labai jai įkyrėdavo nedrausmingi mokiniai, niekada jų stipriu balsu nebardavo, kantriai stengdavosi gerumu juos sudrausminti. Panašiai elgėsi ir su atšiauresnio charakterio seserimis, ypač gyvendama bendrame kambaryje. Teko patirti įvairiausių nuoskaudų, skriaudų, tačiau niekas nėra matęs jos verkiančios. Patardavo ir seselėms tvirtai laikytis, dėl menkniekių nelieti ašarų...
Kantrybės dorybė ypač išryškėjo paskutinėje, labai skausmingoje ligoje. Artėjant mirčiai, Teodora juto baisius skausmus visame kūne. Seselei slaugytojai kartą prasitarė: “Kad tu žinotum, kad suprastum!.. Kad galėčiau tau paaiškint — kokia tai kančia!”...
Jėzuitas Tėvas K. Garuckas pasakojo: “Susitarėme mes, trys kunigai, aplankyti sunkiai sergančią dailininkę Teodorą, paguosti ją, paraminti. Nustebome: ligonė mus pasitiko su įprasta šypsena. Nors joje atsispindėjo ir tramdoma kančia, ligonė sukaupė jėgas ir pasakė mums gerų, dvasią keliančių žodžių... Taigi ne mes ją guodėme, raminome, bet ji suteikė mums sielos stiprybės, dvasios atgaivos”.
Kartą viena seselė lankytoja užsiminė, kad ligos patale Dievas sudaro sąlygas pamąstyti apie save, apie praėjusį gyvenimą.
Nustebo Motina Teodora, išgirdusi sesers samprotavimą: “Kam apie tokį menkniekį — apie save — galvoti?! Kam mąstyti, kaip gyvenime buvo ir kas anapus bus?! Aš mąstau apie Kristaus kančias, jungiu su jo kančiomis savo skausmus. O kentėjimai — juk didelė Dievo malonė! Aukoju savo skausmus už Bažnyčią, už nusidėjėlius, už Širdiečių vienuoliją”...
Kitai seselei lankytojai pasakė: “Be kryžiaus, be kentėjimų nesitikėkime laimingos amžinybės... Visa, kas prieš plauką, — brangiausios kryžiaus dalelės”.
“Kelios seserys kalbėjomės su Motina Teodora apie glaudų bendravimą su Dievu”, — pasakoja viena pagyvenusi širdietė. — Užsiminiau, kad esti atvejų, kai užgriūva daug darbų, prispaudžia rūpesčiai, o dar iškyla nesklandumų, nuomonių skirtingų... Vis tiek ir tada turi likti širdyje bent kampelis Dievui!.. Pasakiau ir pamaniau sau, kad labai išmintingai samprotauju!”
Motina Teodora net, rodos, suvirpėjo iš nuostabos: “Dievui tik kampelis?! — liūdnai pratarė. — O ne! — tvirtai pasipriešino Teodora: — Visa širdis, visa siela turi glūdėti prie Dievo net ir tada, kai mūsų mintis atitraukia labai įtemptas darbas, rūpesčiai, išgyvenimai”.
Paskutinės sunkios ligos metu Motina Teodora gyveno Kaune, Aleksoto priemiestyje (Skriaudžių 11), nedideliame kambarėlyje. Labiau įsigalint organizme ligai, ji pareiškė pageidavimą persikelti į gretimą didelį, saulėtą kambarį, motyvuodama, kad jai stinga oro. Kai kurios seserys nustebo: visuomet Motina Teodora buvo labai kukli, rinkdavosi tai, kas menkiausia, prasčiausia... O dabar — persikelia į patį didžiausią kambarį! O pasirodo — jos planas paties Dievo įkvėptas! Paskutiniai keli Motinos Teodoros mėnesiai — tai jos intensyviausio apaštalavimo metas! Dar niekada gyvenime^ji taip nemėgo bendrauti su žmonėmis, kaip paskutinės ligos metu. Visi lankytojai jai buvo mieli, visiems stengdavosi atverti savo širdį, visiems nešykštėdavo patarimų, kartais net priekaištų, įspėjimų, švelniai, bet kartu ir įtaigiai išreikštų.
Kęsdama begalinius skausmus, Motina Teodora laimino visas ją lankančias seseris, juo labiau atvykusias iš toliau. Laimino ir šiaip žmones, nors artėjant mirčiai, sunkiai galėjo be pagalbos daryti ranka kryžiaus ženklą. Dalindavo iš Romos gautus rožinius ir stengdavosi vis kokią gerą mintį pasakyti...
Įdomi Motinos Teodoros vardo etimologija: graikų kalbos theos “dievas” ir doron “dovana”. Taigi Teodora yra Dievo dovana — pirmiausia širdietėms, suprantama, ir žmonėms, su kuriais jai teko bendrauti...
1974 m. Didįjį šeštadienį lankančioms seserims ir kitiems žmonėms prasitarė, kad kito šeštadienio jau nebesulauksianti... Taip ir įvyko — mirė po savaitės: šeštadienį (balandžio 20 d.) prieš Atvelykį, Dievo Gailestingumo šventę. Neabejojame, kad gailestingoji Dievo Ranka plačiai atvėrė Amžinosios Laimės vartus Dailininkei, su tokia meile piešusiai bažnyčioms Dievo Gailestingumo paveikslus.
Įspūdingos ir paskutinės Motinos Teodoros gyvenimo valandos. Sąmoningai priėmė Švenčiausiąjį. Kartu su seselėmis Teodora garsiai meldėsi, aiškiu balsu atsakinėjo maldos žodžius. Paskutinė malda — šv. Ignaco “Kristaus siela, pašvęsk mane!” Ištarusi žodžius “Mirties valandą pasišauk mane!” — Teodora nutilo ir... užgeso... Taip miršta tik šventieji!... O Teodoros šventumu neabejoja ne tik seserys širdietės, ją pažinoję kunigai, bet ir šiaip žmonės, ypač tie, kurie po jos mirties, šaukdamiesi Teodoros užtarimo, yra gavę ypatingų Dievo malonių. Nenuostabu, kad yra keliama mintis — siūlyti Motiną Teodorą kandidate į altoriaus garbę.
Kaip Jėzaus palyginimai, taip žmogaus išgyventi vaizdūs įvykiai palieka ryškią, ilgai gyvenime pasiliekančią reikšmę, kurią čia pasistengta atpasakoti ir perduoti, kartais ilgesnį išgyvenimą suvedant į akimirką.