Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MOTINA – ŠEIMOS ŠIRDIS

Eugenija Čiurlionienė

     Marijos litaniją musų šeima kalbėdavo kas vakaras visą gegužės mėnesį. Dabar, kai vaikystė atrodo, kaip sapnas, kaip graži seniai matyta vizija, mane dažnai apninka prisiminimai.

     Kaimas, medinis namelis, paprasti mediniai suolai aplink stalą, šventųjų paveikslai ant sienų. Tokie buvo mano vaikystės namai, kur prabėgo laimingiausios mano vaikystės akimirkos.

     Nepamirštamos gegužės mėnesio maldos. Didžiajam kambary — seklyčioje mama švariai išplaudavo paprastas lentines grindis, kertėje papuoštas Marijos paveikslas, primerkta ievų puokščių, berželio lapelių vainikais papuoštas visas kambarys. Nekantriai laukdavau vakaro, kai temstant, tėvai apsiruošę darbus, ateina iš lauko. Suklaupiam visa šeima prieš Marijos paveikslą ir pradedam kalbėti litaniją.

Dievo Motina su Kūdikiu. Jadvyga Paukštienė

     Šventoji Dvasia, Dieve, — lėtai taria tėvas, mes kartu atsakome: “Pasigailėk mūsų”.

     Kaip nuostabiai pakiliai jausdavomės po maldos, atrodė viskas gera, gražu, kvepėjo ievos. Taip metai iš metų, kol išskridome iš vaikystės sapnų, kol manyje nubudo jaunystė ir realiau pradėjau žiūrėti į gyvenimą.

Saulė, jūra ir paukščiai.   Vitalijus Bulyrinas

     Vėliau, stebėdama tėvų veidus, pamatydavau prabėgant juodus šešėlius, kartais mamai ašara sublizgėdavo... Niekada nekilo mintis, kad blėsta šeimos židinys.

     Šventoji Dievo Motina,
     melski už mus.

     Motinos balsas kartais sudrebėdavo, tėvas melsdamasis jau nežiūrėjo į paveikslą, jo žvilgsnis klaidžiojo kažkur toli, turbūt jau nejautė nei kambario, prisotinto maldos ir ievų kvapo. Man atrodydavo, kad jam tame kambaryje trūko oro, nes paskubom persižegnojęs, smukdavo pro duris, ir, stovėdamas prieangy, žiūrėdavo į sutemas. Dažnai išeidavo, ir pamatydavau jį tik ryte.

     Klausdavau mamos, kas yra, kodėl tėvas kaip nesavas, kas atsitiko? Mama buvo nepaprasto gerumo ir ramumo moteris. Mane ramindavo, sakydama, kad sukalbėk vakarais poterėlį ir už mūsų šeimą. Ji tik man pasakodavo apie tai, kad reikia atleisti visiems jų paklydimus, šeima turi būti vieninga, darni, kad moteris šeimoje visada turi aukotis visiems, būti nuolanki, pamaldi — tai jokios audros bus nebaisios, reikia atsiduoti vaikams. Aš visuomet galvojau, iš kur mainos toks gerumas, neišsibaigianti, neišsenkanti meilė šeimai.

     Mano jaunystės svajos pradėjo susijaukti, kilti abejonės, bet mama visada sugebėdavo išsklaidyti debesis, atrodo, jos meile turėjo persisunkti visa šeima.

     Mama išliko tokia ir tada, kai tėvas išėjo į naktį. Paskutinis durų trinktelėjimas, man rodės, atsimušė į mano širdį. Likusią nakties dalį mama verkė. Man rodės, kad tada kažkas manyje nutrūko. Laukiau tėvo kas vakarą, iš mokyklos grįždama galvojau, gal rasiu sugrįžusį... Jis nesugrįžo. Aš blaškiausi kančioje, kaip sužeistas paukštis, atrodė, kad visa tai, tik klaikus sapnas. Viena sau kuždėjau: “Tėve, tu negali mus palikti, tu negali nieko mylėti, juk mama tokia gera...”

     Gegužės maldos nenutrūko, mama nuramino, kad ir nėra tėvo, ji atstosianti abu. kad mes — šeima, tik reikia melstis, matyt, tokia Dievo valia. Ir aš meldžiausi, daugiausia savo sukurta malda...

     Išleisdama mane į naują gyvenimo kelią — prie šv. Altoriaus priimti moterystės sakramentą — mama peržegnojo ir palinkėjo, kad mano šeimoje būtų amžina meilė.

     —    Motina Kristaus, —jau maldas pradėdavo mama, kai jau buvo susuktas manasis šeimos lizdas.

     —    Melski už mus, — atsakinėjome mes su vyru ir sūneliu.

     Slinko ilgi mūsų bendro šeimos gyvenimo metai. Ir aš, kaip mama, išmokau paslėpti kartėlį ir nuoskaudas, nuo sūnaus slėpdavau ašaras — visko gyvenimo būna — bet visada girdėjau mamos pamokymus, kokiai reikia būti šeimoje. Aš lyg išėjau šeimos meilės mokyklą, kuri man labai padėjo gyvenime. Visą laiką gyvenome kartu su mama, jos žodžiai, pamokymai man padėjo išvengti gyvenimo negandų ir suteikė stiprybės.

     — Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų, — visus gegužės poterius pradėjo mama. Ir lemtis ją ilgai laikė žemėje. Kai baigė 98-sius metus jėgos ją apleido visiškai. Bet aš savo mielą motiną, išmokiusią mane puoselėti šeimos meilę, neapleidau iki paskutinio atodūsio.

     Laikiau jos brangias, raukšlėtas rankas, šildžiau jas delnuose, jausdama, kaip rieda man ašaros, krisdamos į rankų raukšles. Kiek tos rankos gyvenime darbų nudirbę, kiek kartų spaudę mane prie krūtinės, kai man buvo sunku. Aš prie jos galėjau drąsiai verkti, nes daug metų mama buvo akla. Ji nematė mūsų veidų, bet mus tik jautė ir iš balsų suprato, ar mes linksmi, ar nusiminę.

     Kiekvienas žmogus nori pajusti laimę, jei ne jaunystėje, tai bent senatvėje. Bet štai vietoj laukto gėrio, sunki paralyžiaus liga prikaustė ją prie lovos, pasmerkė mirčiai. Ji nesiskundė, ir tada ramino mane, kad Dievas čia, žemėje, išbandymus siunčia.

     Budėjau prie motinos dienas ir naktis. Matau, atrodo, kaip sėlina mirtis, jau, rodos, stingsta rankos, bąla veidas... Ir vėl ima kvėpuoti, vėl, jau be garso, juda lūpos. Ji vis laiko mano ranką savojoje, lyg bijodama, kad nenueičiau, kad nepalikčiau jos vienos. Ir vis rieda ašaros motinai, nors jų gyvenime išverkta daug. Tada jos krito didelės, skaidrios — paskutinės motinos ašaros. Su skausmu prisimenu, kaip ji klausdavo mane:

     —    Ar tu dar nepavargai, ar nesunku su manim, ar ištversi?

     —    Nesunku, mama, nesunku, ištversiu, juk ir tu ištvėrei viską ir savo, ir mano gyvenimą...

     Buvome tokias sunkias dienas ir naktis greta viena kitos. Jau mano jėgos išseko, bežiūrint į gyvenimo ir mirties kovą. Sunku buvo žiūrėti į jos kančias, į jos riedančias ašaras. Atsiklaupiau ir širdyje ėmiau melstis:

     O angele mirties,
     uždeki savo ranką ant motinos širdies,
      tegul sustoja plakus šitiek metų.
     Širdies, kuri gyvybę davė mums,
      mus šildė, guodė ir mylėjo.
     Prie jos širdies mes šildėmės ilgai.
     Dabar padėk jai, užbaiki sunkią kančią,
     kad ji nurimtų amžinai,
     Vis tiek gyvenimas nebūna du kartus...

–     Taip meldžiausi, kaip sakė mano širdis, aš visada meldžiuosi sava malda.

–     Sekantį rytą motina užgeso ramiai. Tik suspaudė rožančiaus kryželį, padėjo rankas man ant galvos, lyg norėdama dar kartą gyvenime mane palaiminti. Mačiau, kaip paskutinė motinos ašara sustingo nenukritusi ir spindėjo degančios žvakės šviesoje. Aš verkiau ir meldžiausi: amžiną atilsį suteik jai, Viešpatie. Ilgai negalėjau pakilti nuo jos stingstančio kūno, vis kartojau:

     —    Atleisk man, mama, aš kartais buvau neteisi, kartais gal įžeidžiau ar liūdinau Tave, bet labai Tave mama mylėjau. Ilsėkis ramybėje...