Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Idealus Žmogus

 (Moksleivių konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

Simona Bieliauskaitė

     Niekada ilgiau nesusimąstydavau apie tokį žmogų, idealų žmogų. Koks jis turėtų būti, kaip galvotų ir kalbėtų. Ar iš jo lūpų sklistų tik nuoširdūs, tiesiai iš gelmių plaukiantys žodžiai? Labai norėčiau turėti tokį draugą, kad galėčiau iš jo pasisemti stiprybės, išminties ir gėrio, kad jo elgesys ir kalba nuteiktų mane pakiliai, kreiptų tiesos ir gėrio keliu.

     Kam draugas ir draugystė? Aš manau, kad ji reikalinga kiekvienam žmogui, kad jis nesijaustų vienišas, visada galėtų kreiptis į tą, kuris niekuomet jo neapviltų ir neatstumtų.

     Koks būtų mano draugas? Turbūt jis niekuo neišsiskirtų iš kitų žmonių tarpo, einant gatve nieks ir nepagalvotų, kad tai — mano idealusis draugas, kuriam jie turėtų jausti pagarbą. Ne, jis toks pat pilkas praeivis, atrodytų niekuo nesiskiriantis nuo kitų, tačiau pažvelgę i jo širdies gelmes, mes pamatytume, kad jis daug pranašesnis už paprastą žmogų. Jis “nesugadintas” — taip tiesiai ir šviesiai būtų galima jį apibūdinti. Tai ne filosofas, ir ne koks nors įžymus mokslininkas. Jis — idealus žmogus.

     Būtų nuostabu pažvelgti į įsivaizduojamo mano draugo vidinį pasaulį. Tai, ką išvystume, mus apstulbintų. Tačiau draugo kalba, sklandžiai reiškiamos mintys, džiaugsmas, liūdesys ir nerimas labai gerai atspindi jo vidinius jausmus. Dvasiškai žymiai turtingesnis už daugelį žmonių. Ir tai matyti iš giedrų, gėriu ir šviesa spindinčių akių, švelnių, bet kartu ir tvirtų rankų, kurias jis pasiruošęs ištiesti sunkią valandą. Neišsenkamos dvasinės vertybės — tai pats stipriausias požymis, iš kurio galima atskirti paprastą žmogų nuo idealaus. Jis turėtų būti ne tik man, bet ir kitiems pavyzdys. Būti asmeniu, kuris, pats to nežinodamas, yra mums tarsi kelrodė žvaigždė, siunčianti šviesą paklydusiems ir spindinti gūdžią naktį.

     Gebėjimas užjausti ir nuraminti — tai didelis menas. Atrodo, kad to reikia tik dideliems ir beviltiškiems nelaimėliams, bet nežinai, kada tave gali užgriūti bėdos. Todėl dažnai to reikia daugeliui žmonių. O kai žmogui gyvenimas tampa kažkuo svetimas, taip padeda geras žodis. Atrodo, kad užgimsti iš naujo, atsigauni pats ir atgaivini širdį, nes dažniausiai paguoda — pats geriausias vaistas nuo nevilties ir skausmo, sugyja visos širdy atsivėrusios žaizdos, nudžiūsta ašaros. Geriausias draugas turėtų tokią Dievo dovaną. Jis geriausiai mokėtų nuraminti paprastu žodžiu, suprastų mano širdgėlą iš akių žvilgsnio ir mano elgesio. Jam taip būtų nesunku, nes aš tikėčiau juo ir jis galėtų atspėti kiekvieną norą, jausmus, mano mintis...

     Yra tokia patarlė ar priežodis, kad juokas, gera nuotaika prailgina mums visiems taip brangų gyvenimą. Mano draugas turėtų tiesiog per kraštus besiliejantį humoro jausmą. Jam to niekada nestigtų, visada prajuokintų mano širdį, kuri stipriau suplazdėtų krūtinėje. Džiaugsmo ir troškimo pakelti nuotaiką ugnelės žybsi jo akyse. Jis linksmas ir tuo dar puikesnis, dar labiau panašus į idealų draugą, žmogų, kuris tave gerbia ir neleis niekam nuskriausti.

     Žmonės svajoja, todėl jų gyvenimo tikslas būna kokios nors svajonės įgyvendinimas, siekiant jos per vargus ir kančias. Jų mintys — tai svajos, plaukiančios dideliu srautu. Mano svajonė — susirasti tikrą, taurų draugą — idealų, o geriausiai būtų, kad jis mane susirastų pilkoj, vis į nežinią skubančioj minioj. Tačiau mes viens kitam neatrodytume paprastais žmonėmis. Aš jam pasirodyčiau įdomiu, o jis man — idealiu žmogumi.

     Galbūt visi šie žodžiai banalūs, bet tikrus jausmus, svajas ir slaptas mintis labai sunku išreikšti žodžiais, nors tos mintys būtų tyriausios ir šviesiausios...