Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TEGUL NEIŠSIGĄSTA JŪSŲ ŠIRDYS!

K.J. AMBRASAS,SJ

     Kristus, prieš rengdamasis savo kančiai ant kryžiaus, nemaža kalbėjęs savo mokiniams. Tose kalbose pasirodo labai bičiuliškas, tėviškas. Savo mokinius vadina labai gražiais vardais: “Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis” (Jn 13,33). Jis paskelbia savo mokslo svarbiausiąją doktriną: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34). Tatai kertinis viso Kristaus mokslo, kurį jis, vaikščiodamas šios žemės keliais, žodžiu ir pavyzdžiu skelbė žydams, akmuo. Į socialinius, visuomeninius ir etninius gyvenimo dėsnius Kristus padeda naują pamatą, kurio tikrai turi pakakti visam pasaulio rūmui, visoms kartoms, visiems laikams, visoms visuomeninėms formacijoms ir visiems žemynams. Ne pagal rūbus, ne pagal veido spalvą ar kalbą, ne pagal turtinę padėtį Jėzaus mokinius galima skirti, bet Didysis tautų Mokytojas paskelbia naują skiriamąjį bruožą, kuris nebuvo anksčiau žmonių, tautų tarpusavio santykiuose: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13,35).

     Tiek man, tiek ir visai mūsų tautai šitas Kristaus prieš 2.000 metų paskelbtas visų formacijų ir santykių principas yra nepasenęs. Priešingai — jis kuo aiškiausiai ir akivaizdžiausiai parodo, kad ten, kur šis kertinis akmuo yra išimtas iš valstybės pamatų, išbrauktas iš žmonių širdžių, tenai byra, griūva viskas: ekonominis ir politinis, socialinis ir moralinis gyvenimas. Be šio pagrindinio tarpusavio santykių principo nesilaiko joks žmogaus rankomis sukurtas pastatas...

     Palikdamas šią žemę, kur gimė, augo, vargo ir brendo, Kristus dąsina ne tik apaštalus, kuriuos jis pasirengė savo įpėdiniais, savo įsteigtosios Bažnyčios šulais, jis drąsina taip pat ir mus: “Tegul neišsigąsta jūsų širdys!” teneišsigąsta nei tada, kai jus kankina, žudo, gaudo, smaugia ir niekina, pjudo vienus prieš kitus, skaldo kaip beįmanydami. Teneišsigąsta nei tada, kai jums ko nors stinga, trūksta, kai kas nors jums kliudo ar elgiasi ir galvoja kitaip. Preištaravimai, sunkumai subrandina asmenybes. Kliūtys ir sunkumai laikini. Jie nubėga kaip upės vanduo. Jie nušniokščia kaip pavasario lietūs. Ir vėlei pasirodo saulė. Giedrėja dangus.

     Kristus mus drąsina. Kristus mus guodžia kasdien. Jis gyvena su mumis kartu ne tik bažnyčių ir koplyčių tabernakuliuose, bet ir gerų žmonių širdyse. Todėl jis žada ir tikina mus didele viltimi: “Einu jums vietos parengti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš...” (Jn 14,2-3). Tai didelė paguoda. Tai ne koks nors kadaise socializmo ir komunizmo paskelbtas neįvykdomas miražas, kurio besivaikydami žmonės pavargo, apsivylė ir daugelis nuleido rankas. Kristaus pažadai bus su kaupu išpildyti. Todėl jis mus tikina: “Tikite Dievą — tikėkite ir mane!” (Jn 14,1).

     Ar gali būti geresnės gyvenimo gairės, argi gali būti aiškesnis mums nurodytas orientyras ir kryptis, kai Jėzus mums paskelbė tokį savo mokslo ir savo asmens esminį bruožą: “Aš esu kelias, tiesa ir gy-venimas”(Jn 14,5). Vadinasi, reikia tik įsigilinti į tuos žodžius, kuriuos skelbė, skelbia ir skelbs jo įsteigtoji institucija — Bažnyčia, kuri įpareigota, įgaliota vesti be jokio rasių, kalbų, tautų skirtumo visus žmones tuo keliu, kurį nurodė ir kuris yra pats Jėzus Kristus. Gyventi tąja tiesa ir tuo gyvenimu, kurį jis — mūsų Išganytojas gyveno šioje žemėje.

     Kristau, duok mums jėgų žengti Tavo nurodytais keliais, laikytis Tavo paliktojo didžiojo meilės įstatymo kiekviename žingsnyje!