Algiukui senelė sako:
— Jei būsi negeras, aš numirsiu iš skausmo. Paskui mane išveš juoda mašina į kapines.
— Senele, o aš ar galėsiu sėdėti šalia šoferio?
— Padavėja, tavo nykštys į sriubą įmerktas!
— Tai nieko baisaus, pone — sriuba nelabai karšta.
— Kas gi tau? Ar nejuokinga? Ar tu neturi humoro jausmo? — nepatenkintas paklausė viršininkas.
— Man nebėra reikalo juoktis, — atsakė mergina. — Po poros dienų aš pasitraukiu iš tarnybos.
— Puikiai. Kai vyras iš ryto nenori keltis, aš pradedu skaičiuoti iki dešimt — vyras tuoj šoka iš lovos.
— Jūsų Didenybė turbūt žino, kad pasaulyje yra ir kažkas aukštesnio už karalių...
— Aišku, kad žinau, — tai tūzas.
— Ką mes turime daryti, kad Dievas atleistų?
— Nusidėti! — daug negalvodamas atsakė Volteras.
Turtinga našlė ištekėjo už neturtingo vyro. Žmona vis primindavo vyrui, kad jeigu ne jos pinigai, tai jie taip gražiai negyventų. Kartą vyras nupirko televizorių. Abudu susėdę žiūrėjo programos.
— Kaip puiku! — sušuko žmona. — Bet jeigu ne mano pinigai, tai televizoriaus čia nebūtų.
— Taip, jei ne tavo pinigai, tai ir manęs čia nebūtų! — atšovė vyras, pritrūkęs kantrybės.
— Aš, rodos, prieš pusvalandį jums užlipau ant kojos?
— Taip, tai man.
— Tai puiku — reiškia, čia mano eilė.