Algiukui senelė sako:

     —    Jei būsi negeras, aš numirsiu iš skausmo. Paskui mane išveš juoda mašina į kapines.

     —    Senele, o aš ar galėsiu sėdėti šalia šoferio?

     —    Padavėja, tavo nykštys į sriubą įmerktas!

     —    Tai nieko baisaus, pone — sriuba nelabai karšta.

     Viršininkas popiet gerai nusiteikęs grįžo į įstaigų ir susikvietė visus tarnautojus išklausyti jo naujo anekdoto. Išklausę visi juokėsi, tiktai viena mergina buvo rimtai nusiteikusi.

     —    Kas gi tau? Ar nejuokinga? Ar tu neturi humoro jausmo? — nepatenkintas paklausė viršininkas.

     —    Man nebėra reikalo juoktis, — atsakė mergina. — Po poros dienų aš pasitraukiu iš tarnybos.

     —    Kaip jautiesi, ištekėjusi už, boksininko?

     —    Puikiai. Kai vyras iš ryto nenori keltis, aš pradedu skaičiuoti iki dešimt — vyras tuoj šoka iš lovos.

     Jaunam Velso princui, būsimam Anglijos karaliui Eduardui VII, mokytojas aiškino:

     —    Jūsų Didenybė turbūt žino, kad pasaulyje yra ir kažkas aukštesnio už karalių...

     —    Aišku, kad žinau, — tai tūzas.

     Volterą vaikystėje kartą paklausė kunigas:

     —    Ką mes turime daryti, kad Dievas atleistų?

     —    Nusidėti! — daug negalvodamas atsakė Volteras.

     Turtinga našlė ištekėjo už neturtingo vyro. Žmona vis primindavo vyrui, kad jeigu ne jos pinigai, tai jie taip gražiai negyventų. Kartą vyras nupirko televizorių. Abudu susėdę žiūrėjo programos.

     —    Kaip puiku! — sušuko žmona. — Bet jeigu ne mano pinigai, tai televizoriaus čia nebūtų.

     —    Taip, jei ne tavo pinigai, tai ir manęs čia nebūtų! — atšovė vyras, pritrūkęs kantrybės.

     Viena ponia prieina prie vyro, kuris stovi ilgoj eilėj laukdamas, kol atidarys krautuvę, ir sako:

     —    Aš, rodos, prieš pusvalandį jums užlipau ant kojos?

     —    Taip, tai man.

     —    Tai puiku — reiškia, čia mano eilė.