Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽMOGAUS TEOLOGIJA (IV)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

7. Kaip suprasti Dievo ir žmogaus buvimą viename asmenyje?

     Kristus, atpirkdamas žmoniją, tai padarė tam tikra prasme ne kaip Dievas, bet kaip žmogus. Tai liudija pats Jėzus prieš kančią prašęs Tėvą, kad kančia jį aplenktų. Jei Tėvas būtų jo maldą išklausęs, tai žmonijos atpirkimas galbūt būtų buvęs įvykdytas kitu, gal dievišku būdu. Bet kadangi jis maldos neišklausė, ir Jėzus priėmė kančią ir mirtį, vadinasi, Jėzus kaip žmogus išgelbėjo nuo Dievo atkritusią žmoniją.

     Leonas Didysis tai suvokė labai gerai. Jis rašė: “Supraskime, kas buvo tas, kuris išgirdo žodžius: sėskis mano dešinėje. Ir kokia buvo prigimtis, kuriai buvo pasakyta: tu esi dulkė ir į dulkę pavirsi" (289 p.). Turbūt negalima didesnio dalyko pasakyti apie mūsų prigimtį, kaip šis Leono Didžiojo sugretinimas.

Aušrininkai prie paminklo J. Basanavičiui Kaune, Karo muziejaus sodelyje. Sėdi: A.Bulota, J. Jablonskis, M. Jankus. Stovi: J. Šliūpas, G. Beržanskis, A. Kriščiukaitis-Aišbė, Maironis, K. Jablonskienė, A. Jakštas-Dambrauskas, P. Matulionis.

     Toks aukštas žmogaus prigimties įvertinimas, kurį randame raštuose, kaip akibrokštas suskamba mums, kurie esame įpratę girdėti vien apie nuodėmėmis nuolatos žeminamą žmogaus prigimtį. Bet Leono sugretinimas mus skatina žmogaus sampratoje skirti tai, kas žmoguje esminga, nuo to, kas atsitiktina, nors tai ir dažnai pasikartotų. Žmogus yra didingas Dievo kūrinys, kuris, to paties didingumo viliojamas, gali išstoti prieš Dievą ir, deja, taip gali nutrūkti su juo bendravimas. Žmogaus prigimtis yra tokia laisva ir savaiminga, jog gali nusikreipti nuo savo Dievo, bet Dievui padedant gali pakeisti kryptį ir prisidėti prie santykių su Dievu atstatymo.

     Turint galvoje, kad žmogus sukurtas laisvas, tai žmogaus sutaikinimą su Dievu vien Dievas, nedalyvaujant žmogui, negalėjo padaryti. Toks, atrodo, būtų pagrindas Leono Didžiojo pasakymų apie žmogaus prigimties reikšmę žmogaus išganymui. Dėl to jis sako: “Mes negalėtume nugalėti nuodėmės autoriaus (velnio) ir mirties, jei Kristus nebūtų priėmęs mūsų prigimties ir nepadaręs jos sava” ( 93 p.). Mintis, kad be žmogiškumo Kristus nėra išganantis, ne kartą pasirodo Leono laiškuose.

     Klausimas apie Kristaus žmogišką prigimtį nėra vien teoretinis klausimas. Tai gyva krikščionybės problema. Man prieš keletą metų tai gyvai paaiškėjo Ciceroje po mano paskaitos advento proga, ruošiantis Kalėdoms. Iš klausytojų pasisakymų po paskaitos man paaiškėjo, jog daugumai jokiu būdu nėra sava pažiūra, kad Kristus yra priėmęs visą žmogaus prigimtį.

     Tas pats klausimas kyla ir akademiniuose sluoksniuose. Žinoma dr. Maceinos knyga “Dievo avinėlis” taip pat atstovauja pažiūrai, kad Kristaus asmenyje nebuvo žmogiškos sielos. Jis, priimdamas tiesą, jog Kristaus asmuo yra dieviškas Sūnus, daro išvadą, kad “Žmogiškoji prigimtis Kristuje nėra įasmeninta žmogiškuoju asmeniu” (51 p.). “Nebuvimas žmogiško asmens Kristuje Maceinai lyg prašalina užtvarą prieiti prie Kristaus, kurią sudarytų žmogiškas individualizmas” (V. Bagdanavičius, Maceina — teologas Dievo Avinėlyje, Draugas 1967 m. rugpjūčio 12 d.). Taigi, svarstydami Kristaus žmogišką prigimtį, mes prieiname labai subtilų klausimą, kaip suderinti buvimą Kristuje žmogiškos prigimties ne vien kūno prasme, bet ir žmogiškos dvasios prasme, teigiant, jog Kristus buvo ne vien kūniškai, bet ir dvasiškai tobulas žmogus. Tai klausimas, prilygstantis vaizdingam pasakymui, jog čia reikia plauką skelti pusiau.

     Mes negalime analizuoti Dievo psichologiniu požiūriu ir suprasti, kaip Dievas jaučiasi būdamas žmogumi. Bet mes galime tirti, kaip žmogus jaučiasi būdamas ypatingoje Dievo globoje ir net tiesioginiame jo vadovavime. Panagrinėkime šį dalyką. Tai be galo subtilu, nes, pagal Bažnyčios mokymą, Dievas vadovauja labai diskretiškai, kad nepažeistų žmogaus dvasinės prigimties.

     Atsakymą į šį klausimą mums palengvina rasti lietuvių kalboje įsigalėjęs supratimas skirtumo tarp to, ką mes vadiname asmeniu, ir to, kas yra asmenybė. Asmuo, kaip viso reiškimosi Kristuje principas, yra Dievas. Bet asmenybė, kaip įvairių žmogaus galių sankaupa, Kristuje yra žmogus. Ir tą žmogiškumą Kristuje Leonas Didysis labai stipriai pabrėžia.

     Šį klausimą teoriškai yra gerai išnagrinėję tradiciniai krikščionijos teologai. Mums įdomu pažvelgti, kaip tą klausimą aptaria moderni filosofė, buvusi fenomenologinės filosofijos kūrėjo Husserlio assistentė Edita Stein. Ji gana daug pasidarbavo žmogaus teologijos mokslo baruose. E. Stein išryškino skirtumą tarp to, kas žmoguje yra siela ir kas asmuo. Siela, jos supratimu, yra tas dvasinis podirvis, kuriame, jei taip galima išsireikšti, veikia žmogaus asmuo arba Aš. Siela ir asmuo negali būti vienas be kito, bet jie yra ne tas pat. Žmogaus siela — tai ne tik Dievo sukurta nemirtinga dvasia, bet ir tai, kuo žmogus prie jos formavimo yra prisidėjęs savęs auklėjimu. Tuo tarpu tas veiksnys, kuriam priklauso siela ir kurio ji yra valdoma, yra asmuo.

     Edita Stein rašo: “Aš ir siela stovi ne šalia vienas kito. Vienas nuo kito jie neatskiriami. Žmogaus sielai priklauso asmeniškas Aš, kuris joje gyvena, kuris ją apima... Ir žmogiškas Aš yra toks dalykas, kuris iškyla iš tamsios sielos gilumos” (396 p., Edit Steins Werke II, 1950, E. Mauwelaerts & Herder, Lovain, Freiburg).

     Pasinaudodami šiuo Editos Stein žmogaus dvasios ir sielos supratimu, galime tiesiogiai suprasti Leono Didžiojo energingus pasisakymus, kad Kristus, tiktai priimdamas žmogaus prigimtį, galėjo tapti žmonijos gelbėtoju. “Abi jo prigimtys išlaiko savo vidines savybes be trūkumo. Ir kaip Dievo bruožas nepanaikina (žmoguje) vergo bruožų, taip šis pastarasis nesumažina Dievo bruožų. Taigi Dievas gimė integralioje tobulo žmogaus prigimtyje: absoliutus Dievas savo prigimtyje integralioje mūsų prigimtyje”. (90 p.)

     Žinoma, pasilieka klausimas, kaip tai yra galima? Į gilesnį šio klausimo svarstymą mums netenka šiuo atveju leistis. Turime sutikti, kad tai yra tokia paslaptis, kuri viršija Kuriančio Dievo paslaptis. Mes nepajėgiame suvokti daugelio grynai kūrybinių Dievo paslapčių, tuo labiau negalime rasti patenkinamo atsakymo tokiai paslapčiai, kuri išeina anapus Kuriančio Dievo galios ir pereina į jo asmeninių santykių sritį.

8. Leono Didžiojo žmogaus samprata

     Leono Didžiojo mokslas apie žmogų mums naudingas dviem atžvilgiais. Pirma: jo žmogus yra tikrai natūralus žmogus. Antra: žmogus nėra užbaigtinas vien tik biologiniu jo nagrinėjimu. Leono žmogus yra realiai gimstantis žmogus. Antra vertus, jis gali būti paties Visatos Kūrėjo priimamas, tarsi jo paties prigimtis, arba, kitaip sakant, pats Dievas savo pasireiškime naudojasi žmogaus prigimtimi.

     Tai dvi svarbios išvados, kurias galime išskaityti iš Leono diskusijų su tais, kurie arba nepripažino Kristui realaus žmogiško kūno, arba Kristaus kūną nelaikė realiai priklausomu Kristaus dieviškam asmeniui. Šie Leono Didžiojo pasisakymai mus, modernius žmones, apsaugo nuo klaidingos žmogaus sampratos pavojaus. Taip pat jie mus saugo ir nuo perdėto dvasingumo žmogaus sampratoje, kuris linkęs nužeminti žmogaus kūniškumą ar jo nevertinti. Antra vertus, jie mus perspėja, kad nesitenkintume žmogaus studijose vien biologiniu metodu. Nors žmogus yra biofizinė būtybė, tačiau jis turi galimybių išeiti anapus tų dėsnių, kurie galioja biofiziniame pasaulyje.

     Daug pagarbos biofizinei žmogaus prigimčiai matome Leono Didžiojo laiškuose. Juose ryški ne tik jo pagarba žmogui, bet ypač Dievui. “Tokiu būdu jis (Dievas) parodė save žemėje, neprarasdamas to, kuo jis buvo, bet priimdamas visą žmogaus prigimtį iš pagarbos jai” (284 p.). Šis tvirtinimas kiekvienam labai pasitarnautų tada, kai žmogų apima neviltis dėl jo prigimties trūkumų. Pats Dievas sutiko būti mūsų buvimo būdu: “Jis (Dievas) nuostabiu būdu pradėjo būti taip, kaip mes esame ir nesiliovė buvęs tuo, kuo jis yra” (283 p.).

     Šiuos Leono Didžiojo teiginius reikia priimti atsargiai, kad tarp Dievo ir žmogaus nepadėtume lygybės ženklo arba, kad Dievo ir žmogaus nepadarytume to paties buvimo principo dalyviais. Dievas visada turi pasilikti tuo, kuris duoda visokį buvimą, o žmogus, ir ypač jo kūniška prigimtis, yra tai, kas tą buvimą gauna.

     Dievas neprarado savo dieviškumo priimdamas žmogaus prigimtį. Leonas D. rašo: “Šv. Raštas nesako, kad Dievo Žodis dalyvauja kūne ir kraujyje ir kad jo kūnas buvo kaip ir mūsų, ir kad kaip žmogus jis atėjo iš moters, neatsisakydamas savo dieviškumo ir to gimimo, kurį jis turi iš Tėvo. Ir kad priimdamas kūną, jis pasiliko Dievu, kokiu jis buvo” (287-288 p.).

     Žmogaus kūniškumas čia įvertintas ir pagerbtas daugiau nei galima tikėtis. Tačiau dėl to dar nereikia manyti, jog pats kūniškumas, nors ir gyvastingas bei žmogiškas, yra vertybė vos nesilygiuojanti su Dievu. Kartais, skaitant Teilhard de Chardin raštus, galima pagalvoti jog ir jis panašiai galvoja. Žmogaus ryšį su Dievu jis yra linkęs išreikšti fizinėmis sąvokomis. Į žmogaus kūno celes jis žiūri kaip į kažką didinga, lyg jos būtų atpirkimo dėmesio centre, o ne pats žmogus. Į žmogaus atpirkimą jis, atrodo, linkęs žiūrėti kaip į žmogaus celių atpirkimą (V. Bagdanavičius, Teilhard de Chardin, Aidai, nr. 1, 1964, 10-16 p.). Ne tai nori pasakyti Leonas Didysis, taip labai vertindamas kūną visame Kristaus išganomajame darbe. Apie tuos Bažnyčios tėvus, kurie pirmuose Bažnyčios susirinkimuose drįso pavadinti Mariją Dievo Motina, jis rašo: “Jie nesivaržė šv. Mergelę Mariją vadinti Dievo Motina ne dėl to, kad Žodis ir dieviškoji Galva ėmė pradžią iš šv. Mergelės, bet dėl to, kad iš jos gimė tas šventas kūnas, gaivinamas protingos sielos, substancialiai sujungtos su Dievo Žodžiu, dėl to yra sakoma: gimęs kūne”. Šios Leono mintys mums vertingos dviem požiūriais, svarstant kas yra žmogus. Visų pirma jos skiria Kristuje Dievo Žodį nuo protingos Kristaus, kaip žmogaus, sielos. Tai kaip tik tuo atsako daktarui Maceinai, kuris nenori Kristuje pripažinti žmogiškosios sielos. Šis teiginys greičiau priklauso Maceinai, o ne Cabasilo, nes pastarasis tvirtina taip: “Viešpats Jėzus priėmė ne tik mūsų kūną, bet ir sielą, protą, valią ir viską, kas priklauso žmogiškai prigimčiai, tam, kad sujungtų save su visa mūsų būtybe ir tobulai persunktų bei išlydytų mus į save, kartu jungdamas tai, kas yra jo, į tai, kas yra mūsų” (St. Gregory Palamas and Ortodox spirituality, John Meyendorff, St. Vladimir’s seminary press, 1974, 138 p., Crestword, N.G.). Ir antra: šis Leono D. tvirtinimas gali būti suprastas kaip pasisakymas prieš pažiūras, panašias į de Chardin, kuris, svarstydamas Dievo įsikūnijimą, kreipia dėmesį daugiau į fizinę žmogaus prigimtį negu į pilnutinį žmogų.

     Nors savo kūnu mes labai rūpinamės, tačiau jam atitinkamos pagarbos stokojame. Tai liudija Leono D. diskusija su jo amžininku vienuoliu Eutichu, tvirtinusiu, jog Kristaus kūnas nebuvo paprastas žemiškas kūnas, bet kažkokia nauja anapusinė struktūra. Netiesiogiai kovodamas su šia pažiūra, Leonas D. iškelia žmogaus kūno vertę Dievo požiūriu.

     Leono žmogaus samprata kyla iš jo Kristaus sampratos. Jam yra tikra, kad Kristus nė kiek nėra pažeidęs ar pakeitęs savo žmogiškumo. Kristaus dieviškumas, anot jo, eina iki mūsų kūniškumo. Jis drįsta tvirtinti, kad Dievas yra mūsų kūne. Diskutuodamas su Euticho fiktyvinio Kristaus kūniškumo samprata, Leonas D. energingai gim iš Marijos gimusį kūniškumą.

     Mergelės Marijos vaidmuo, aiškinantis žmogaus teologiją, yra ypatingos vertės bent dviem atžvilgiais. Pirmiausia, jis yra gyvas liudijimas, kad žmogus gali būti be nuodėmės. Ir antra, Marija taip pat yra gyvas liudijimas, kad šis be nuodėmės žmogus yra tikrai autentiškas žmogus, nes yra kitą žmogų gimdantis žmogus. Leonui Mergelė Marija yra gyvas argumentas už Kristaus pilnutinį žmogiškumą.

     Leonui D. Mergelė Marija padeda dar giliau suprasti žmogiškumą: “Nuo pat pradėjimo pradžios Mergelėje dieviškumas ir žmogiškumas buvo sujungti tokion didelėn vienybėn, kad dieviškumas neveikė be žmogiškumo. Kadangi asmens vienybė yra neperskiriama, Kristus yra vienas ir tas pats: ir pilnutinis Žmogaus Sūnus dėl kūno, ir pilnutinis Dievo Sūnus dėl savo dieviškumo” (271 p.).

     Mąstant apie galimybę dieviškumui būti net Motinos įsčiose, kaip aiškina Leonas, galima bandyti geriau suprasti dieviškumo buvimą žmogiško gyvenimo aplinkoje net tada, kai tas žmogiškumas yra neveiklus ir dieviškumas tarsi neveiklus.

     Ką Leonas D. mano apie žmogų, galima lengvai suprasti iš jo pasisakymų, taip labai įvertinančių žmogaus prigimtį, jai jungiantis su Dievu: “Tikėjimas išpažįsta, jog nuo to laiko, kada Žodis, būdamas bendraamžis su Tėvu, tapo kūnu, tai (katalikų) tikėjimas tiki, kad Dievo Sūnus kartu yra ir Žmogaus Sūnus” (143 p.). Žmogaus prigimtis Leonui, mąstančiam susijungimą su Dievu, jokiu būdu neišnyksta ir nieko nepraranda. Kad toks požiūris būtų galimas, iš Leono pareiškimų išskaitome ir tai, kad žmogus jam yra toks Dievo kūrinys, kuris jau pačia Dievo sukurta prigimtimi yra vertas, kad galėtų būti sujungtas su Dievu. Pastebėkime, jog Leonas šia proga nesigilina į žmogaus nuodėmingumą, kuriam daug dėmesio buvo skyręs šimtmečiu anksčiau gyvenęs Bažnyčios Tėvas Šv. Augustinas.