Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SEPTYNERI VARTAI LIETUVOS BAŽNYČIOS ATEITYJE

A. SAULAITIS, S J

    Prievarta atskirta nuo pasaulinės Bažnyčios, Lietuva iš sovietinėje įtakoje gyvenančių šalių beveik paskutinė laisvėja. Pačioje Lietuvoje Katalikų Bažnyčia laisvai veikia jau daugiau kaip porą metų ir palaipsniui susiduria su visuotine Bažnyčia, per 50 metų labai pakitusia. Kadangi Lietuva brangi ir artima, norėtųsi manyti, kad jos vystymasis skiriasi nuo kitų tautų bei valstybių. Tačiau skaityba ir patirtis kitose Rytų Europos šalyse liudija, kad Bažnyčios, kultūros, visuomeninio gyvenimo, švietimo ir kitų sričių vystymasis labai panašus, laikydamasis beveik neišvengiamos bendros eigos.

    Nereikia būti istoriku ar psichologu norint žinoti, kad Bažnyčia, kaip ir kalinamieji ar įkaitai, nejučiomis pasisavina save supančio prispaudėjo bruožus. Juk visuotinė (graikiškai - katalikiškoji) Bažnyčia pasisavino pirmųjų amžių didžiausios priešininkės vardą ir dabar vadinasi Romos Katalikų Bažnyčia. Šiai minčiai apie galimą Lietuvos - išeivijos tikinčiųjų bendravimą galiotų dvi prilipusios sąlygos. Pirma, pasaulį pasiekė dešimt “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” tomų, neminint visų kitų žinių ir dokumentų, o Lietuvos katalikams ir krikščionims teko labai mažai apie išeivijos religinį gyvenimą sužinoti. Antra, sovietai dešimtmečiais skelbė, kad “Vakarai supuvę”, ir nenuostabu, kad tokia nuotaika nėra svetima Lietuvoje. Šių eilučių autorių sukrėtė vieną savaitę sutapimas, kad sovietuos KGB viršininkas ir aukštas Lietuvos Katalikų Bažnyčios pareigūnas beveik tais pačiais žodžiais išsireiškė apie Vakarus.

Algirdas Kurauskas

    Kaip išeivijos lietuviai krikščionys ir katalikai gali su Lietuva dalytis tikėjimu, religine patirtimi, Bažnyčios rūpesčiais taip, kad ir tautos šakelė, ir tautos kamienas praturtėtų? Kaip broliškai, seseriškai bendrauti dvasiniu gyvenimu ir kasdiene tikėjimo praktika? Kaip medžiaginę paramą -knygos, spauda, menas, vaizdajuostės, instrumentai... - įprasminti ir asmeniškai bendruomeniniu liudijimu?

    Atrodo, kad būtų septyneri vartai arba septynios sritys, kuriose išeivijos patirtis Lietuvos Bažnyčiai galėtų būti naudingi šiuo pradiniu metu, kol Lietuva pati išvystys bažnytinius ryšius, pažinčių, šaltinių tinklą ir turės sąlygų plačiau pasaulinių kalbų geriau išmokti. Pro tuos pačius vartus Lietuvos tikinčiųjų ir tikinčiųjų bendruomenių išgyvenimai išeitų į pasaulį tikėjimo lobyną. Lietuvos Bažnyčios ateitį nuspręs pati Lietuva, religinė vadovybė ir žmonės, kiek iš vis moderniajame pasaulyje tokios bendruomenės veiksmai galėtų ateitį paveikti. Išeivija, regis, tegali prie tų neseniai pravertų ar prakirstų vartų budėti.

    Keliaudamas į nepažįstamą šalį, turistas paskaito kelionių vadovus, pasikalba su ten buvusiais, susipažįsta su kalba, papročiais, kultūros apraiškomis, bendra tvarka. Panašiai ir su Lietuvos Bažnyčia, žengiančia į savo ateitį 50 metų vėliau negu visuotinioji, išgyvenusi Vatikano II-ojo permainas, pasaulinės kultūros sroves, nuo kurių Lietuva buvo atskirta. Ne išeivijai Lietuvos Bažnyčią mokyti, o tik - dalintis, liudyti, mokytis. Ne Lietuvos katalikams pasaulyje gyvenančius pervertinti ar peikti, o tik - dalintis, liudyti ir mokytis.

    Šie septyneri vartai į Lietuvos Bažnyčios ateitį būtų: 1) pasaulinės religinės permainos, 2) sąžinės laisvė, 3) švietimas, 4) tikėjimo patirtis, 5) bendruomeninis gyvenimas, 6) sielovada, 7) jaunųjų kartų vertybės.

Pasaulinė kultūra ir Vatikanas II

    Kai kultūrinės ir civilizacinės durys tarp Lietuvos ir pasaulio atvirai atsivers, Lietuva galės anksčiau už JAV patirti pasaulines sroves, kurios dažniausiai iš Vakarų Europos trykšta. Pasaulėjimas arba sekuliarizacija palietė visas Europos šalis ir ryškiai keičia Bažnyčios sielovados uždavinius bei žmonių gyvenimą. Krikščioniškesnės išlieka tautos ar tautų dalys, kuriose tikėjimas prasidėjo krikščioniškesnės Romos imperijos laikais; todėl italai ar prancūzai gali gyventi sekuliarizuotame pasaulyje, būti “nebažnytiniai”, o asmenys ir šeimos lieka giliai (ir kitaip negu lig šiol) tikinčios; todėl skandinavuose įsitvirtino kone visuotinis sekuliarizmas, kurio nei katalikų, nei evangelikų bendruomenės dar nesugebėjo paveikti. Pietinėje Olandijoje, kurioje romėnai įvedė ir garsiuosius perkasus, ir krikščionybę, tebegyvuoja krikščioniškas pagrindas, kuris šiaurinėje Olandijoje daug vėliau atsirado ir greičiau nyksta. Lietuva paskutinė Europoje pasisavino krikščionybę.

    Didesnis pavojus negu sekuliarizacija yra visose pasaulinėse tikybose fundamentalizmas, reiškiąs ir nelankstų prisirišimą prie praeities, ir raidiškumą - tam tikrą buvusių kultūrų, arba bent kaip jos dar prisimenamos, ilgesį. Musulmonų kraštuose fundamentalizmas ryškesnis negu krikščioniškuose ir suveržė visas šio tikėjimo šalis išskyrus Indoneziją. “Atkurti, atgimti, atstatyti, atgauti” žodžiai žiūrint į praeitį, kuri pažįstama labiau iš pasakojimų ir spaudos negu iš patirties, ir todėl kai kurių sąjūdžių Lietuvos veikėjai kalba apie “kūrimą”, “steigimą” iš naujo. Ar įmanoma pakitusiame pasaulyje ir Lietuvoje atstatyti tai, kas buvo prieš 50 metų, kada sąlygos buvo kitokios?

    Kai kurios Rytų Europos Bažnyčios arba jų dalys, pvz., vienuolijos, nusprendė, kad norint tikėjimą ir teisingumą iš pelenų prikelti, reikalinga jaunuosius siųsti aukštojo mokslo, patirties ir ryšių kitose šalyse. Kai už kelerių metų pradės grįžti keliose kultūrose išsilavinę, pajėgiau padės savo tautai ir žmonėms tikėjimu šiose sąlygose gyventi. Tokiam nuosprendžiui reikėjo daug drąsos, nes apie Vakarus daug neigiamų dalykų girdėję, išsilaisvinančiose tautose sprendėjai bijo vakarietiškos įtakos, kaip, pvz., matyti iš pubicistikos apie pornografiją ir neigiamu ja žavesiu. Baimė varžo laisvę šviesai ir tiesai spręsti.

    Baimę kelia ir vadinamasis “pašaukimų” reikalas. Prieš dešimtmetį Lenkija turėjo ketvirtadalį viso pasaulio klierikų ir naujų vienuolių (vyrų bei moterų). Šiandien porą trejetą metų po šventimų kunigai apsisprendžia kitaip savo gyvenimą vesti - taip, kaip Vakarų pasaulyje prieš 20-30 metų.

    Per dešimtmeti toje šalyje pastatyta apie tūkstantis bažnyčių, kurios didelės ir aukštos, o dabar dalyvių skaičius mažėja, už šildymą tenka tikrom kainom mokėti. Nesigilinant į sudėtingą klausimą, svarbu istoriškai prisiminti, kad masinis išstojimas iš dvasininkų ir vienuolių luomo Vakaruose įvyko prieš tai, kai Vatikano II pakeitimai pradėjo įsišaknyti.

    JAV užaugusiam jautriau negu turistui ausin krenta pasisakymai apie Ameriką kaip kraštą be kultūros, be istorijos, be tautos, be tradicijų, su kalba, kurios rašyba nesutampa su tarimu ir kt. Neminėtina, kad JAV konstitucija parašyta ir remiantis garsiąja Iraquois indėnų sutartimi arba kad per keletą valandų nuo vidurinių valstijų didmiesčių galima aplankyti 4.500 m. senumo pilkapius, arba kad neseniai atrasti palaikai, skatinantys nuomonę, jog žmonės šiame žemyne gyvena jau 36.000 metų - maždaug triskart ilgiau negu Šventaragio slėnyje. Gyventojai 1990 m. sudėjo 120 milijardų dolerių šalpai ir religinėms įstaigoms, lygiai tiek pat paaukodami savanorišku ir neapmokamu darbu. Kurios pasaulio šalies valstybinė šventė prilygtų JAV Padėkos dienos religingumui? Kodėl šioje šalyje daugiau gyventojų (per 96%) tiki Dievą, lanko šventadieniais bažnyčią ar sinagogą, daugiau negu beveik visos kitos šalys, ir kuri vienintelė moderni valstybė, kurios mokslininkai iš esmės yra tikintys ( pvz., 57% gydytojų meldžiasi už savo ligonius)?

    Tarpininkai tarp pasaulinės kultūros ir Lietuvos gali padėti atpažinti įvairius bruožus, sluoksnius, sroves, kad į ateitį žengianti tauta galėtų pasinaudoti tuomi, kas sveikiausia ir tinkamiausia, kad krikščioniškos vertybės anksčiau įsiveržtų negu neigiamos (ir neišvengiamos) įtakos.

Ekumenizmas ir sąžinės laisvė

    Savanoriška ir laisva Vakarų nuotaika labai tradicines bažnyčias privedė prie elgsenos, panšios į mažiau institucinių bendruomenių dvasią. Ir baptistai, ir katalikai stengiasi savo parapiečius pritraukti, išlaikyti, “patenkinti” - visur išplitusios kavutės po pamaldų, vaikų lopšeliai per pamaldas, senelių ar luošųjų pavežėtojai - kad žmonės dalyvautų, lankytųsi, sugrįžtų. Jeigu prieš keliolika metų išsituokę buvo smerkiami arba nuo jų trauktasi, tai šiandien vyskupijos turi tam tikslui raštinę, kuri veda sielovadą išsituokusiems, atsiskyrusiems, antrąsias šeimas sukūrusiems katalikams. Kunigai pamoksluose dažnai kalba įvardžiais “mes, mūsų, mums” negu “Jūs, Jūsų, Jums”, labiau geidžiamąja, o ne liepiamąja nuosaka, labiau apie “progą, kvietimą, augimą, pašaukimą” negu apie “pareigą, prievolę, įsakymą”. Visa tai yra vyraujančios kultūros “savanoriškumo” dvasios padarinys, o teologiškai - kad žmogus arčiausia Dievo, kai išgirsta jo balsą laisvoje sąžinėje, atsiliepiančioje į kvietimą priartėti kasdieniu gyvenimu.

    Vienoks yra Katalikų Bažnyčios vadovybės elgesys krašte, kuriame šie tikintieji yra mažuma, ir kitoks, kuriame yra ryški gyventojų dauguma. Televizijoje, radijo programose, spaudoje ir gatvėse įvairios bendruomenės varžosi, viena kitos nevaržydamos (kartais viena kitą, kaip “geri krikščionys”, peikiančios). Kai Lietuvoje Bažnyčia buvo pagrindinis ir vienintelis žmogaus teisių ramstis per tuos visus metus, po sovietinės valdžios - pajėgiausias vienetas, kraštui laisvėjant ji susiduria su dviem galimybėm, kurios kitose buvusiose sovietų valdomose šalyse jau seniau ryškios: ar uždavinį atlikus pasitraukti iš viešo gyvenimo, ar, likus pagrindine visuomenės jėga, kai sovietinis aparatas išyra, tokiu pat būdu viešame gyvenime dalyvauti.

    Lietuvoje daug jaudinamasi dėl sektų, kurių misionieriai iš Skandinavijos, JAV ar Europos kas mėnesį atskrenda, laisvai po kraštą keliauja, steigiamas bendruomenes lanko, ugdo, aprūpina savo kalba medžiaga, nori pirkti televizijos bei radijo stotyse laiko savo programoms. Vienaip tikėjimo ir Dievo ieškantį jaunuolį paveikia be galo gražios milžiniškos pamaldos katedroje, sausakimšos bažnytėlės, kitaip traukia maži, glaudūs, apie Šv. Raštą apspitę draugiški rateliai. Krikščionių supratimu, žmogus ieško Dievo, kuris yra triasmenis, tai yra jau pirmykščioji Bendruomenė.

    Kiek Lietuvai, žengiančiai į pasaulio valstybių šeimą, gali būti įdomūs ir naudingi tie, kurie gimė ir užaugo šalyse, kuriose pasaulinių tikybų, sektų ir kultūrų netrūksta, o vis vien laikomasi katalikiško, apaštalinio tikėjimo?

Švietimas ir auklėjimas

    Vienas didžiausių Lietuvos Bažnyčios uždavinių ir rūpesčių iš karto buvo religinis švietimas: kunigai ir kiti mokytojai, mokytojos pradėjo eiti į mokyklas, seimas pradėjo svarstyti švietimo įstatymus. Trūko medžiagos, vadovėlių, mokymosi priemonių, ir tiek lietuviai išeiviai, tiek kitų šalių religinės įstaigos ėmėsi kuo greičiau ir daugiau tokios medžiagos siųsti.

    Švietimo ir religinio auklėjimo klausimu tektų plačiai tartis, tačiau užtektų ir užsiminti mokymo būdo reikalą. Sovietinėje santvarkoje pagrindinis mokymo būdas -paskaita arba mokytojo kalba ištisą pamoką, kaip ir kitur seniau būdavo. Iš vadovėlių kitokie būdai auklėti, šviesd ir lavintis sunkiau išmokstami - reikia stebėti mokytoją ar auklėtoją. Pirmasis JAV Vyskupų konferencijos įnašas 1990 pabaigoje kaip tik ir buvo stambios lėšos religinio švietimo centrams šešiose Lietuvos vyskupijose (ir keturiskart tiek Lietuvos klierikų studijoms Romoje).

    Lietuvaičių vienuolijų narės JAV ir kitose šalyse daug metų moko, vadovauja katalikiškoms mokykloms, jose dėsto, vyskupijose derina švietimo tinklus. Pasauliečiai taip pat jose dirba, parapijose ruošia vaikus, jaunimą ir poras sakramentams. Gali būti, kad jaunimo sąjūdžių bei stovyklų religinės programos neblogai išsivysčiusios.

    Religiniam parapijų ugdymui katalikiškas televizijos centras JAV siūlo kiekvienai Lietuvos parapijai televizorių, vaizdajuosčių prietaisą ir filmukų; kiti rūpinasi, ar nebūtų galima įsteigti katalikišką televizijos studiją ir radijo programų centrą.

    Švietimo įstatai įvairūs vakarietiškose šalyse, ir daug kur lietuviai jais gyvena, dirba. Daug kur spręsti klausimai apie katalikiškas mokyklas.

    Pasaulinė Bažnyčia jau 1974 m. paskelbė pirmenybę suaugusių religiniam ugdymui, ne vaikų auklėjimui ar tikybos pamokoms. Pagal suaugusiųjų ruošą Krikštui (angliškai RCIA) paplitusios programos suaugusiems gilintis, vienas kitą pratinti ir iš Bažnyčios lobių semtis.

Tikėjimo patirtis

    Labai aišku, kad Lietuvos bažnytinė vyriausybė mano, jog Vakarai (geriau būtų sakyti - pasaulinė Bažnyčia) galėtų pasimokyti tikėjimo iš Lietuvos Bažnyčios. 50 metų gintas, saugotas ir sunkiomis sąlygomis plėstas tikėjimas pasižymi nepaprasta galia, sumanumu, šviesa. Kas vakariečius mokys, ir ką vakariečiai supras apie krikščioniškąsias vertybes, kurios Lietuvos tikinčiųjų tarpe tokios ryškios? Kokie teologai pasiruošę iš savo sunkios patirties prabilti pasaulietiškais žodžiais apie tų metų reikšmę, tai yra apmąsyti - ne tik atpasakoti -visą kristologiją, Bažnyčios sampratą, dorą, teisingumo ryšį su tikėjimu ir t.t.? Reikėtų pasodinti mąstytojus, kurie visą tą praktiško gyvenimo teologiją suprantamais žodžiais išreikštų Vakarų pasauliui, ne mažiau už “Rytus” ieškančio dvasingumo ir šviesos. Kas tuo ligi šiol rūpinasi?

    Prie tikinčiųjų patirties priklausytų ir susitikimas ties lietuviškos kultūros paveldu. Išeivijoje priprasta ant altoriaus dėti lietuvišką staltiesę ir kunigą juosti lietuviškos juostos stula. Lietuvoje ieškoma prancūziško ar itališko stiliaus staltiesių ir bažnytiniams rūbams puošmenų, kai audimo menas, bent kitataučių nuomone, Lietuvoje labai išvystytas. Kuomi skiriasi apeigos: išeivijoje barstoma žiupsnelis Lietuvos žemės ir gintarėlių ant karsto, o Lietuvoje atvežami palaikai iš Sibiro?

Algirdas Kurauskas


    Prie bendros kalbos tikėjimo vartuose priklausytų dvasingumo ir religinių papročių reikalai. Maldingumo pobūdis, pamaldumo apraiškos, malda ir veikla, apeigos ir dalyvavimas, pasauliečių įnašas ir dvasininkų vaidmuo bažnyčioje ir bendruomenėje, prietarai ir krikščionybė.

    Visai atskiras ir išsamus reikalas būtų inkultūracijos klausimas, kuris pagal Vatikano II dvasią įvairiose šalyse toli pažengęs, kaip Bažnyčia gali tuo pačiu metu būti ir vietinė, ir visuotinė. Lietuva buvo atkirsta ne tik prieš Vatikano II-jį, bet ir prieš popiežiškus raštus apie Šv. Rašto mokslus ir aiškinimą modernių tyrimo būdų šviesoje.

    Visi išoriniai pakeitimai, kad ir turintys gilias šaknis, visų pirma pastebimi, pvz., šv. Komuniją į rankas ar altorius žmonių ir dvasininkų tarpe. Kartais tai, kas visur prieš 50 metų vyko, o išliko tik nuo visuotinės Bažnyčios atkirstose šalyse, laikoma tų šalių ypatybė - “lietuviška”, mūsų žodžiais. Susitelkimo būdas, pobūdis iš abiejų pusių - mįslė: ar gali būti bendruomeninis susitelkimas ne mažiau krikščioniškas kaip asmeninis susikaupimas istorinėje bažnyčioje. Koks santykis tarp šių susitelkimo rūšių?

Parapijos ir bendruomenė

    Kai šis pranešimas buvo žodžiu tartas, į šį skyrelį atsiliepta: “Kaip Jūs galite mus mokyti apie parapijas, kai Jūsų parapijos miršta?”

    Vienas svarbesnių uždavinių Lietuvoje, atrodo, yra parapinių bendruomenių ugdymas, neįmanomas sovietinėje santvarkoje, kurioje ir parapijų komitetų uždavinys buvo visai kitoks, negu bažnytiniai dokumentai numato parapijų taryboms, vyskupijų sielovadų taryboms ir kt. Nėra klausimo, kad JAV-se katalikų parapijos yra socialinės, kultūrinės, švietimo ir tikėjimo bendruomenės, kad bažnyčia nėra tik vieta į pamaldas susirinkti. Dar labiau apie parapines bendruomenes galima pastebėti iš evangelikų parapijų (daug mažesnės negu katalikų) ir iš pastangų mažas pagrindines bendruomenes Pietų Amerikoje ugdyti.

    Lietuvoje puikūs chorai mielai gieda ir siūlosi bažnyčiose giedoti, ir prasidės visos įtampos apie choro meninį ir visuomeninį giedojimą, kuris šiaip pasaulyje seniai išspręstas ir gairėmis paaiškintas.

    Pati bažnytinės bendruomenės sąvoka moderniais laikais visuotinėje Bažnyčioje gavo didžiulę paspirtį iš popiežiaus enciklikos apie “Mistinį Kristaus Kūną” antrojo pasaulinio karo metu. Kaip ir dokumentas apie Šv. Rašto studijas, šis bendruomeninio pobūdžio aiškinimas okupuotų kraštų dvasiškai nepasiekė.

    Jautrus Lietuvoje anksčiau priešiškai atrodžiusių asmenų dalyvavimas bažnyčios pastate ir bažnyčios veikloje (pvz., buvę ateizmo mokytojai, norintys dabar dėstyti tikybą). Vienas mokytojas labai ryškiai pasakė, kad “nenori bažnyčioje matyti tų pačių snukių, kurie mokykloje mokinius ir kitus mokytojus engė ir ėdė”. Kiti, prievarta atitolinti nuo tikėjimo praktikos, net neprašyti išsireiškia, kad jiems “reikia laiko vėl priprasti, įsijausti, išmokti ir suprasti”, nes nenori tik išorinai be įsitikinimo dalyvauti.

    Kai daug kur šalia bažnyčios Lietuvoje buvo pastatyti kultūros rūmai, dabar nebėra okupanto primestų priežasčių visuomeninę, šalpos, švietimo ar kitą veiklą nuo tikinčiųjų bendruomenės atskirti. Kokios yra pasaulyje katalikiškos draugijos, sąjūdžiai, klubai, kurie bažnyčioje dalyvaujančiai bendruomenei duoda progos ištiesti ranką visai visuomenei? Kokie rateliai padeda skirtingų luomų ar sąlygų asmenims kartu tikėjime bręsti, vienas kitą papildyti?

Pastoracija

    Nuostabi paslaptyje vesta sielovada, rekolekcijos, kursai, pasiruošimas sakramentams, ranka perrašyta knyga (per 500 religinių veikalų išversta iš kitų kalbų) Lietuvoje. Kaip vyko ir tebevyksta asmeninis dvasinis vadovavimas dvasininkų, seselių vienuolių, pasauliečių tarpe? Kas iš visos šios išradingos ir ryžtingos patirties praturtintų pasaulinę Bažnyčią? Kas būtų naudinga kitoms šalims (Kinija, Vietnamas ir pn.), kuriose krikščionys toliau be atgaivos engiami, kaip šios žinios visuotinę Bažnyčią tobuliau pasiektų?

    Kai prieš keletą metų Lietuvos kunigai pradėjo galėti už bažnyčios pastato pasireikšti, keli yra pasakę: “Mes tam nesame nei pasiruošę, nei paruošti”. Turėję daugiau laiko skaityti, prievarta laikomi vieniši ir atskirti, staiga įjungiami į virdulį su pilnesnėm ir daugėjančiom bažnytinėm apeigom, organizacijomis, renginiais, suvažiavimais, pasitarimais ir kt.

    Dar įmanomas ir sielovados planavimas vyskupijų ir visos Lietuvos Vyskupų konferencijos mastu. JAV Vyskupų konferencija, nusprendusi labai stambiai Bažnyčią Rytuose remti, visai finansinei bei ryšių ir žinių pagalbai pateikė sąlygą: kad atskiras projektas sutaptų su tos šalies Vyskupų konferencijos sielovados planu. Ir pagrindiniu savo noru nustatė siūlymą kraštams padėti Vyskupų konferencijas steigti kaip veiksmingą bendruomeninio sprendimo ryšių ir gairių vienetą.

    Kaip prekyboje bei pramonėje, taip ir bažnytiniuose reikaluose panaudojamas vadybos metodas: kaip organizuoti, planuoti, vesti, įvertinti, pranešinėti ir kt. Kai seniau už telefoninį paskambinimą ar raštelį grėsė sovietinės bausmės, dabar tenka eiti priešinga kryptimi. O toks vystymasis nėra lengvas.

    Visos sielovados priemonės, mokslo stipendijos, ryšiai, medžiagos yra Vakarų Bažnyčios siūlomos visai Rytų Europai, tačiau prašymai turi ateiti iš tų šalių - ir, gaila, tokie, kurie vakariečiams būtų suprantami, tai yra skaičiai, tikslus nurodymas ir kt.

    Kunigų mainai padėtų išeivijai, kurioje dar yra apie 120 lietuviškai kalbančių katalikiškų parapijų, misijų ar centrų. Gali būti, kad Lietuvoje yra nuoširdžių dvasininkų, kuriems dėl kokių nors priežasčių nėra patogu toliau Lietuvoje dirbti. Tokie išeivijoje galėtų pradėti “naują gyvenimą”, kaip dešimtys kunigų per tuos 150 masinės emigracijos metų jau darė. Lietuvos dvasinio lobio pasisemtų dvasininkai (kunigai, vienuolės, kaip ir įvairūs su bažnyčia surišti asmenys - katalikai mokytojai, mokytojos ir kt.), nuvykę Lietuvon. Kaip geriau vieni kitų dvasią galėtų pajusti, negu praleisdami laiko su stovyklose, rateliuose ir kt. dalyvaujančiu jaunimu, studentais, moksleiviais?

    Prie sielovados priklauso ir pažiūra į įstatymą. Tai būtų vėl atskira tema.

Jaunimas ir Bažnyčia

    Daug metų laikytas už bažnyčios durų, Lietuvos jaunimas pripildė bažnyčias, procesijas, eisenas. Drąsuolių eiles papildė tie, kurie net negalėjo nieko apie tikėjimą išgirsti ar sužinoti. Ar po dvejų su puse metų pakilios nuotaikos ir dvasios jaunų žmonių dalyvavimas Lietuvos bažnyčiose toks pat? Jeigu Lietuva eis kitų iš vergijos išsprukusių šalių keliu, šis skaičius ir nuošimtis turėtų mažėti, kaip ir iš vis dalyvaujančiųjų. Sunkėjant ekonominėm sąlygom, bus ir sunku religinius pastatus išlaikyti, kaip jau vyksta Lenkijoje, ir jaunimo sielovadą ugdyti.

    Kokia būtų “vakarietiško” jaunimo aukščiausia vertybė? Išsami Kanados ganytojų studija rodo, kad brangiausia vertybė yra draugystė - stipresnė už visus kitus ryšius, siekius, pergyvenimus. Visa kita pagal draugiškumą vertinama, priimama ar atmetama.

    JAV katalikų gimnazijos (vidurinės mokyklos) apie 1970 metus rūpestingai tyrė, ar katalikiškas mokyklas baigusių jaunuolių gyvenimo vertybės skiriasi nuo valdiškų mokyklų mokinių. Šio milijoninio tinklo tyrimai parodė, kad iš esmės nėra jokio skirtumo. Ogi kiek išteklių reikalauja privati mokykla - juk parapijose tai pusė visos apyvartos. Šie duomenys privedė kai kurias mokyklas užsidaryti “nes neapsimoka”, bet dauguma drauge pradėjo daug rūpestingiau puoselėti krikščioniškas, evangelines vertybes, ypač tesingumo srityje, šalpos, artimo meilės ir asmeniškai prisiimtos krikščioniškos doros. Šiais laikais prisideda ir visas krikščioniškasis gamtos globos sąjūdis bei rūpestis žmonijos išlikimu šioje planetoje. Tai yra rūpestis ateitimi, kurioje jauni žmonės nori rasti savo ir savitą vietą.

    Ir Lietuvos kultūroje, ir pasaulinėje aplinkoje tenka ugdyti krikščioniškąsias vertybes ir jas pasisavinti, kai visuomenė, susižinojimo priemonės ir visa kita siūlo daug skirtingų galimybių. Kai vieni jau “laisvėje” gyvena, o kiti tik dar pajunta “laisvę”, kaip galima ugdyti asmeninės atsakomybės nuotaiką? Ar būtų jaunimo, kuris vienas iš kito galėtų mokytis, vieni kitiems būdami sielovados veikėjai (angliškai, peer ministry - pats pajėgiausias sielovados įrankis, gražiai sutampantis su taip vertinamu draugiškumu).

    Prie vertybių priklauso ir savivertės klausimas, kurį žodžiais sunku išsiaiškinti ir suprasti. “Mes, lietuviai, esame kuklūs” yra labai dažnas posakis, kai sakoma, kad Vakaruose Lietuvos Bažnyčiai galima gauti viską ne tik iš lietuvių, bet ir iš daugybės šalių bažnytinių ir švietimo įstaigų. “Mes esame sugadinti, iškrypę” sako jauni (ir vyresni) asmenys, kurie nuostabūs savo šviesiu galvojimu, asmenine savitvarda, švelniu taurumu. Kai kurie aiškina, kad tai daugelio metų nužmoginimo pasekmė - ne tik koks nužmoginimas, bet ir pažiūra į save, kad esi kaltas be kaltės. Vakaruose prieš 10 metų buvo stipresnis sąjūdis jaunimo tarpe savivertės ir savigarbos nuotaikas ugdyti.

Praverti vartai

    Paskutiniaisiais metais vis daugiau Lietuvos gyventojų lankosi kitur, o išeivijos lietuviai veržiasi Lietuvą aplankyti, Lietuvoje padirbėti, o būrelis - ir apsigyventi. Tariasi prekybininkai, mokslininkai, gabumais dalinasi menininkai, muzikai, gydytojai. Bent išeivijoje visos kalbos, nuo valkų darželio ligi seniausių senelių, yra apie Lietuvą, lankymąsi Lietuvoje. Daug kas ieško būdų prie Lietuvos kūrimosi prisidėti.

     Mes nesame vieni. Kitų šalių ir tautų žmonės panašiai domisi ir palankiai į Lietuvą žiūri. Kartais atrodo, kad Lietuvai būtų tinkamesni asmenys, kurie visai nešališki, kurie nebūtų lietuvių kilmės, kurie neturėtų jokių užmačių. Išeivijos lietuviai jokiu būdu neturi jokio monopolio į Lietuvos reikalus, nors ir lietuvių kalbos atžvilgiu iš karto galima susikalbėti. Daug kas priklausys nuo Lietuvos asmenų noro, nes dauguma veiklių išeivijos lietuvių labai gerai supranta, kad netinka ir negalima “mokyti, nurodyti, įsakyti”, o tik - dalintis, liudyti. Amerikiečių spaudoje jau pasitaiko pastabų apie trijų Pabaltijo valstybių jautrumą iš kitų pasimokyti ar pasisavinti tai, kas šiems kraštams būtų reikalinga ir naudinga.

     Kaip bebūtų prekybos, pramonės, mokslo, finansų ar kitose srityse, krikščioniškąja prasme ir tautos kamieno, ir tautos šakelės bendravimo rėmai yra visuotinė Bažnyčia, vieninga savo įvairove ir laisva Dievo akivaizdoje.