Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PAGARBA EUCHARISTIJAI

JUOZAS VAIŠNYS, S J

     Šių metų balandžio mėn. numeryje viena skaitytoja aprašė kai kurias jai nepatinkančias naujoves mūsų bažnyčiose. Dabartinio numerio “Atgarsių” skyriuje įdėjome kelių skaitytojų pasisakymus tuo klausimu. Visiems primename, kad tai, kas rašoma “Atgarsių” skyriuje, nebūtinai turi sutikti su redakcijos nuomone. Ten dedame ir kontroversinius klausimus, kad sulauktume kitų pasisakymų, kad būtų galima padiskutuoti ir taip labiau išryškinti keliamas problemas.

     Bažnyčios istorijoje yra buvę visokių nuomonių ir visokių klaidų apie Eucharistiją. Dažnai jai buvo rodoma per mažai pagrabos, kai kurie net neigdavo realų Kristaus buvimą joje. Tad Bažnyčios vadovai, norėdami žmones labiau įtikinti, kad konsekruotoje duonoje ir konsekruotame vyne tikrai yra Kristus, stengėsi visokiais būdais skatinti žmones reikšti Eucharistijai kiek galima didesnę pagarbą. Kartais būdavo nueinama į kitą kraštutinumą. Būdavo laikoma nuodėme, jeigu žmogus rankomis paliestų ne tik ostiją, bet net tą indą, kuriame būdavo laikomos ostijos. Jeigu, kunigui dalijant Komuniją, bent dalelė nukrisdavo ant žemės, jis atsiklaupęs ją paimdavo ir vandeniu

Vasaros nuotaikos   Alg. Grigaičio nuotr.

plaudavo tą vietą, kur buvo nukritusi ostija ar net jos dalelė. Po Komunijos Mišiose kai kurie kunigai, bijodami, kad ant korporalo nepasiliktų kokia nors mažytė ostijos dalelė ar net dulkelė, gramdydavo patena korporalą ir paskui visa tai, ką prigramdydavo, pildavo į taurę ir su vandeniu ar vynu išgerdavo. Bet ko jie ten prigramdydavo? Kadangi korporalai būdavo sukrakmolyti, tai, žinoma, prigramdydavo krakmolo dalelyčių ir kitokių dulkių, nieko bendra neturinčių su Eucharistija, su Kristaus buvimu tose dulkelėse. Teologai labai teisingai sako, kad Kristaus realus buvimas yra tose medžiagose, kurias mes vadiname duona ir vynu, nors tai būtų ir mažos dalelės, bet aiškiai pastebimos ir pažįstamos. Tose duonos ar vyno dalelėse, kurios beveik nepastebimos žmogaus akimi, be abejo, Kristaus realaus buvimo nėra.

     Tad po II Vatikano susirinkimo Bažnyčia, labai pabrėždama pagarbą Eucharistijai, leido Komuniją priimti ne tik į burną, bet ir į ranką, leido net paprastiems pasauliečiams, vyrams ir moterims, dalyti Komuniją.

     Deja, matome, kad žmonės kartais netinkamai tai atlieka, kad nerodoma tinkama pagarba Eucharistijai. Norint tinkamai ir pagarbiai paimti Komuniją į ranką, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Geriausias ir tinkamiausias būdas būtų toks: jeigu Komuniją priimantis žmogus yra dešinrankis, tai dešinė ranka turi būti apačioje, ant jos kryžmai uždėti kairiąją ranką; tada kunigas uždės ostiją ant kairės rankos delno, o žmogus ją paims dešine ranka ir čia pat, prie altoriaus, ją įsidės į burną. Jei žmogus yra kairiarankis, tai daroma atvirkščiai; kairioji ranka bus apačioje, kad su ja jis galėtų paimti ant dešinės rankos delno uždėtą ostiją.

     Norėdamas Komuniją priimti į ranką, žmogus turi aiškiai tai parodyti. Rankas reikia laikyti krūtinės aukštumoje, bet ne kaip nors sunertas ir nuleistas žemyn.

     Bažnyčia, norėdama pabrėžti, kad altorius yra lyg aukuras, ant kurio aukojama Dievui auka, nutarė, kad būtų prasmingiau tabernakulį su Švenč. Sakramentu laikyti kitoje tinkamoje ir pagarbioje vietoje. Deja, ir čia ne vienoje bažnyčioje matome, kad toji vieta tikrai nėra tinkama. Kai kur tabernakulis nukeliamas kur nors į kampą netoli durų. Tai yra visiškai smerktina. Turi jis būti tokioje vietoje, kad žmogus, iėjęs į bažnyčią, tuoj pastebėtų, kur yra laikomas Švenč. Sakramentas.

     Netinkamai priimant Komuniją ar netinkamoje vietoje laikant Švenč. Sakramentą, matome, kad daug kur pagarba Eucharistijai yra sumažėjusi, kai kurie pradeda netikėti, kad, priimdami Komuniją, jie priima tikrą Kristų. Kai kurie, ypač jaunimas, mano, kad tai yra tik pašventinta paprasta duona.

     Bažnyčios yra nustatyta, kad Komunijai vertai priimti yra dvi pagrindinės sąlygos: neturėti sunkių neatleistų išpažintyje nuodėmių ir bent valandą prieš Komuniją nieko nevalgyti ir negerti, išskyrus paprastą vandenį. Deja, daugelis tai pamiršta arba į tai nekreipia jokio dėmesio. Jaunimo stovyklose dažnai tenka matyti, kad jie prieš Mišias valgo ir geria, o paskui ramiai eina Komunijos. Pasitaiko ir tokių, kurie eina kasdien Komunijos, o išpažinties yra buvę tik prieš keletą metų. Turbūt tikrai nebus tokių naivių žmonių, kurie manytų, kad jie per tuos keletą metų labai šventai gyveno, nepadarydami jokios didesnės nuodėmės. Čia, žinoma, reikia kaltinti ir kunigus, kurie jaunimui apie tai nekalba, jų neinformuoja. Atrodo, kad šiais laikais apie tai kalbėti būtų “nemodernu”.

     Dažnai ir suaugusieji eina sekmadieniais Komunijos tik dėl to, kad eina ir kiti. Nors jie supranta, kad jų sąžinė draustų eiti Komunijos, bet jeigu neis, tai kiti pamanys, kad tai didelis nusidėjėlis. Toks elgesys yra smerktinas. Juk žmogus gali neiti Komunijos dėl įvairių kitų priežasčių, kurių viena gali būti minėtas valgymas ar gėrimas, kai liko jau mažiau negu valanda iki Komunijos.

     Tad iš kelių čia paminėtų pastabų galima suprasti, kad ne Bažnyčia yra kalta dėl sumažėjusios pagarbos Eucharistijai, bet patys tikintieji, kurie nesilaiko nustatytos tvarkos. Dalis kaltės tenka ir dvasininkams, kurie žmonių tinkamai neinformuoja, kurie mato žmonių daromas klaidas, bet tyli.