Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

IDEALUS ŽMOGUS

 (Suaugusių grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

LAIMA ŠIMONYTĖ

     Pasaulis ir gyvenimas nelepina šiais laikais nei stipraus, nei silpno, atseikėdamas visiems didesnę ar mažesnę skausmo, kančių ar nusivylimo dalį. Tai skaudus patyrimas, tačiau jis atneša reikšmingą išvadą, kuri šiaip pasauliui nėra didelė naujiena: kuo toliau braunies į gyvenimą, tuo aštriau suvoki, kad ne tuos turtus šiame gyvenime kaupi. Galbūt pasaulyje egzistuoja dalykai, kurie teikia tikrą, nemeluotą džiaugsmą, palaimą ir nusiraminimą dvasiai? Bet kol akys nepamato gyvo pavzydžio, protas nenori tuo tikėti ir konvulsingai kimba į gyvenimą — mėgautis daiktais, kaupti pinigus, daryti karjerą, siekti valdžios... Tik atokvėpio minutėlėmis tyliai patys sau prisipažįstame, kad visa tai lengva ranka iškeistume į meilę ir žmogišką šilumą.

     Sakyčiau, kad tai buvo labai seniai, nes dabar gyvenu lyg būčiau timptelėjusi už virvutės ir atrišusi didžiulį supainiotą, priraizgytą mazgą — viskas stoja į savo vietas ir neliko daugelio klaustukų, kamavusių iki to gražaus ir reikšmingo susitikimo.

     Kas pakliūdavo į Kėdainius, to kojos nejučiom pasukdavo Paberžės link. Ten vedė ir mūsų, išsiruošusių pakeliaut po Lietuvą, akys. Pirmąkart atvykusiems Paberžės vardas buvo susijęs su 1863 m. sukilimu, A. Mackevičiaus asmenybe, o tie, kurie tuo kaimo takeliu ėjo ne pirmą sykį, žinojo, kad Paberžė — ne vien istorinė vieta. Tuo netrukome įsitikinti visi.

     Viskas čia nustebino ir suglumino. Nustebino atokus Lietuvos kampelis gyvenimo pilnatve, suglumino sutikto žmogaus, Paberžės šeimininko Tėvo Stanislovo išmintis ir paprastumas.

     Bažnyčia buvo atvira. Tėvas Stanislovas įvedė mus, leido pasižvalgyti ir išėjo, palikdamas mus čia vienus. O aplinkui buvo gražiausios žvakidės, lėkštutės, paveikslai, paveiksliukai, laikrodžiai, kiti smulkūs, gražūs, viliojantys daikčiukai... Viršuje stovėjo spinta, pilna senovinių knygų lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis. Vaikščiojau, žiūrinėjau, dairiausi ir pajutau besibraunančią į paviršių nuodėmingą mintį — juk visa tai taip lengva pavogti! Kodėl gi šeimininkas palieka visa tai be priežiūros, kodėl nesaugo, nerakina? Tai buvo pirmoji sau užminta mįslė, kurią atspėti buvo taip lengva, jog protas negalėjo tuo patikėti. Kvapą gniaužė mintis, kad tavimi, svetima ir nepažįstama, čia pasitikima. Pasitikima taip, kaip tu pasitiki geru draugu, laiko ir aplinkybių išbandytu. Pasitikima tavo gera valia ir žmogiškumu, dora ir sugebėjimu atsispirti pagundoms. Ir supranti, kad gyvenime stebuklus daro paprasti dalykai. Pasitikėjimas, tylus ir nematomas, įpareigoja ir priverčia jį pateisinti. Tikėk, ir nebūsi apviltas.

     Vėliau šeimininkas parodė mums visa, kuo jis yra turtingas. Ant aukšto buvo sukabinti bažnytiniai rūbai — sutanos, kamžos ir juostos, atitarnavusios įvairiose Lietuvos bažnyčiose ir atkeliavusios čionai, kad nesutrūnytų rūsiuose ir nenusimestų užkaboriuose. Ir vėl — žmonėkis, čiupinėk, grožėkis. Tai mūsų turtas. Gal kada nors šiems puikiems rankų darbo meno kūriniams atsiras geresnė vieta, lyg tarp kitko taria Tėvas Stanislovas ir nespėjusius atsikvošėti veda link klėtelės. O ji pilna...raktų — mažų ir didelių, kreivų, šleivų ir tiesių lyg iš pasakos apie Buratiną. Kybo jie palubėj ant virvių, karo ant sienos — įvairių dydžių, formų, spalvų, visokio senumo... Iš raktų pasaulio — į saulučių karalystę. Rodos, jų tiek daug, o Tėvo Stanislovo manymu, jog mažai, jog daug yra išdovanojęs, bet dar padarysiąs, kai bus laiko.

     Tėvui Stanislovui viskas paprasta ir aišku, o tu stengies įminti dar vieną žmonijos mįslę: kodėl vieniems reikia tiek daug, o kitų interesai tokie menki ir riboti? Atsakymas vėlgi paprastai skausmingas — šis žmogus moka džiaugtis. O tam, kas moka džiaugtis, nereikia neįtikėtinų laimių. Tokį žmogų džiugina viskas, kas jį supa. Jis moka įžvelgti grožį visur, kur tik atsiduria, ir negali abejingai pro jį praeiti, nes nori, kad visa tai pamatytų ir tuo pasidžiaugtų kiti. Tada nuo pečių smunka tavo savimeilės rūbas, krinta pasididžiavimo plunksnos kuriomis buvai apsikaišęs lyg žaidžiantis vaikas. Skausmingai nutvilko mintis, kad negalima laukti ateinant gyvenimo. Reikia gyventi ir džiaugtis mažytėmis šventėmis, kasdieniais stebuklais.

     Ne kiekvienas iš mūsų pakęstų, kad jo namo ar buto durys nuolat būtų varstomos, kad žmonės, pažįstami ir pirmąkart matomi, sukinėtųsi kieme, virtuvėj ar kambary. Tačiau Tėvo Stanislovo veide susierzinimo neįžvelgsi. Visus nepatogumus, kurie, be abejo, iškyla, jam atperka bendravimas su žmonėmis. Juk nieko nėra tikresnio, anot A. de Sent-Egziuperi, kaip žmogaus ryšys su žmogumi. O Paberžės šeimininkas moka jį užmegzti. Ilgai vėliau spėlioji, iš kur tas bendravimo lengvumas su nepažįstamuoju? Iki tol tai atrodė neįtikėtinai sunkus dalykas, o dabar... Nejučia praeina varžymasis ir nepatogumo jausmas, susikaustymas ir baimė padaryti ar pasakyti kažką ne taip, ir tu skleidiesi lyg žiedas, pajutęs šiltą saulės spindulį. Kalbi ir turi ką pasakyti, nes jauti, kad tavimi domimasi, tavęs klausomasi. O juk taip dažnai tavęs klausia ir atsakymo nelaukia, užjaučia neužjausdami, džiaugiasi, širdy likdami abejingi. Pamažėl suvoki, kad bendraujant svarbiausia ne išsilavinimas, ne žodžiai, o nuoširdumas, toks, kokį kiekvienam geros valios svečiui dovanoja Stanislovas Dobrovolskis. Jo nuoširdumas atveria žmogų lyg kriauklę. Ir tada pasaulis, atrodęs toks svetimas ir atšiaurus, priartėja ir prašvinta. Pamažu blėsta svetimumo pojūtis ir užplūsta krūtinę gerumas: juk visi mes — šios žemės vaikai.

     Nelengva buvo išeiti. Vakaras prie laužo slinko mums betylint — kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse. Pusdienis, praleistas atokiame Lietuvos kampelyje, iškyla atminty ir po šiai dienai. Iškyla tada, kai sunku, tada, kai suabejoji tuo, ką darai, kai turi patikrinti save ir savo poelgių teisingumą, kai nusivili, kai netenki jėgų ar kai tave apleidžia viltis... Ir kaskart mintimis nuskriejęs tenai, grįžti atgavęs savitvardą, pasitikėjimą savimi, su “Lietuviškais žodžiais” lyg malda lūpose:

     Negriauti, nebriaukšti,
     nešaukti, nepliaukšti,
     krutėti, judėti,
     ir arti, akėti ir sėti,
     ir laukti,
     budėti, stebėti,
     regėti, tikėti,
     kantrumo turėti,
     kentėti, tylėti,
     mylėti!

■    Velykų metu Marijampolės griežto režimo kalėjimą aplankė “Caritas” draugijos nariai. Katalikų mokytojų sąjungos nariai, moksleiviai. Jie atnešė velykines dovanas ir praleido kelias valandas su kaliniais. Susitikimas su kaliniais prasidėjo Šv. Mišiomis kalėjimo koplyčioje. Mišias aukojo kun. A. Diškevičius.

■    Opus Del sąjūdžio kūrėjas Josė Maria Escrivà de Balaguer paskelbtas palaimintuoju gegužės 17 d.