Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

RUGSĖJO PRADŽIOJE MINTYS KRYPSTA Į MOKYKLAS

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Paminėjus rugsėjo mėnesį, net ir suaugusieji, seniai iškopę iš mokinių amžiaus, nejučiomis pagalvoja apie mokslo metų pradžią. Kurgi negalvosi, jei parduotuvių lentynos linksta nuo rašomųjų priemonių, dažų ir mokiniškų kuprinių, o reklamos brukte bruka rūbus ir daiktus, pritaikytus kaip tik moksleivių reikalams. Tik patys mokiniai nelabai entuziastiškai laukia pirmojo skambučio ir nerūpestingų vasaros atostogų pabaigos.

     Tačiau mums, lietuviams, kur kas daugiau rūpesčio kelia lituanistinių mokyklų mokslo metų pradžia: kiek mokinių susirinks, ar mokykla išsilaikys, ar nesutraiškys net kruopščiausio mokytojų pasiruošimo ir pasiaukojimo finansų stokos, mokinių mažėjimo ir visuomenės abejingumo našta?

     Vos tik spėjome kiek apsidžiaugti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, lietuviškoje visuomenėje pradėjo pasigirsti balsai, kad, girdi, lituanistinės mokyklos mums daugiau nebereikalingos, jų paskirtis nubluko, kai tėvynė tapo laisva. Jeigu kurie tėvai nori būtinai savo vaikus lietuviškai mokyti, tegul siunčia į Lietuvą. Ten jie tikrai geriau išmoks, ir tėvynės

Kun. Pranui Masilioniui, SJ, pastatyto kryžiaus-paminklo apatinė dalis.

mokykloms bus naudinga Amerikos lietuvių finansinė parama. Be to, išeivijos lituanistinės mokyklos yra lyg ta kiaura gudraus berno kepurė, kurią pasakų velniūkštis veltui mėgino pinigų pripilti... Nesvarbu, kiek mokyklos remiamos, vis joms mažai, vis daugiau aukų prašo.

     Negana to. Čikagoje jau prieš buvusių mokslo metų pabaigą šį pavasarį iškilo nesutarimai. Panorėta sujungti kelias pustuštes, daug už patalpas mokančias mokyklas, kad mokslas būtų našesnis, išlaidos tėvams sumažėtų ir nuotaika klasėse pakiltų, kad visi suolai bus užsėsti mokinių. Žinoma, dėl pastarojo teigimo netenka ginčytis: kai į klasę susirenka nemažas būrys mokinių, jų nuotaika tokia pakili, jog kartais mokytojui užtrunka nemaža laiko, kol tą nuotaiką kiek “nutraukia iš aukštybių”.

     Visos šios mokyklų sujungimo priežastys atrodo logiškos ir vertos dėmesio, tačiau ne visiems jos buvo priimtinos. Vietoj suvienyti mokinių (ir jų tėvų) skaičių, pasiūlymas mokyklas sujungti dar labiau visus suskaldė. Gerai bus, jei tėvai pasirinks vieną ar kitą mokyklą ir savo vaikus į ją leis. Daug skaudžiau, jeigu dėl ambicijų susikirtimo ar suaugusiųjų kivirčo dalis mokinių visai į klases negrįžtų, prarasdami ir tą ribotą skaičių lietuvių kalbos pamokų, kurias mokslo metų šeštadieniais gauna lituanistinėje mokykloje. Reikia tikėtis, kad rugsėjis ir mokslo metų pradžia vėl vienaip ar kitaip sutaikys susiskaldžiusius, ir mokslas šeštadieninėse mokyklose irsis pirmyn.

     Praeityje dažnai kildavo klausimas: kokia nauda iš lituanistinių mokyklų, kurias labai nenoriai lanko vaikai, o tėvams jos sudaro tik nepatogumų ir išlaidų? Tas klausimas daug kartų per pusšimtį metų išeivijoje diskutuotas, gvildentas ir jokio, visus patenkinančio, atsakymo nerasta. Atsakymas pats savaime atsirado 1989 m. ir kiek prieš tai, kai Lietuvoje pasigirdo pirmieji atgimimo sąjūdžio bruzdėjimai ir Vakarų pasaulis į juos ėmė kreipti vis daugiau dėmesio. Pagaliau žinios apie Lietuvos laisvės siekius -mažus laimėjimus ir skaudžius lietuvių pralaimėjimus - sumirgėjo didžiosios nelietuvių spaudos puslapiuose, o kiekvieno vakaro žinių laidos buvo pradedamos reportažu apie įvykius Lietuvoje.

     Tik tuomet tikrai pamatėme ilgų metų lituanistinių mokyklų darbo vaisius, kai vis daugiau ir daugiau mūsų jaunų studentų ir profesionalų pradėjo jungtis į visokeriopą paramą Lietuvai. Ir taip yra iki šiol: jaunoji karta būriais plūsta į tėvynę, nešdama jai savo svetur įgytas žinias, patyrimą ir jaunatvišką idealizmą. Lietuvai kaip tik ir reikia jaunų jėgų, o ne visų tų išeivių, kurie tetrokšta “numirti savo žemėje”.

     Galima drąsiai teigti, kad ir išeivijos organizacijų, ypač Lietuvių Bendruomenės darbą perima jaunoji karta. Kur tie jaunuoliai gražiai išmoko lietuviškai kalbėti, kur pamilo savo tėvų kraštą, kas įdiegė jiems tą idealizmą? Lituanistinė mokykla.

     Kiekvienas paklaustasis duoda jai kreditą: tėveliai pradėjo vesti Lietuvos meilės keliu, o šeštadieninėje mokykloje ta meilė išaugo ir subrendo. Tai įvyko net patiems nejaučiant, o dažnai dar smarkokai prieštaraujant.

     Ar visa ši idealizmo kupina mūsų jaunoji karta taip uoliai sielotųsi Lietuvos reikalais, jeigu nebūtų buvę lituanistinių mokyklų? Vargiai. Čia jau neverta grįžti prie tvirtinimo, kad lituanistinių mokyklų išeivijoje mums daugiau nereikia. Kol svetimuose kraštuose gyvens tūkstančių tūkstančiai lietuvių, kol Lietuvai bus bent kiek svarbi išeivijos parama, tol mes turime išlaikyti lietuviškąjį švietimą svetur, turime mokyklas remti ir pripildyti lietuvių kilmės mokinių. Tai yra pats svarbiausias išeivijos lietuviškosios visuomenės uždavinys. Čia nėra vietos jokiems svarstymams: be lietuvių kalbos negali išlikti ir tautos dalis svetimuose kraštuose, o lituanistinė mokykla yra pagrindinė tos lietuvių kalbos ugdymo bei tobulinimo institucija.