Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MUSĖ - VORO KOLABORANTĖ

ALFREDAS GUŠČIUS

    Ar Lietuva — paukštis Feniksas? Ar ji, jausdama žūtį sovietinėje sistemoje, susidegino, o paskui iš pelenų vėl atgimė? Ne, tikrovė — ne legenda. Laisvei ir nepriklausomybei Lietuva pakilo ne iš pelenų, ne iš nieko. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį sukūrė ne nauji ir ne kitoniški lietuviai, atvykę iš negirdėtų planetų, ir net ne mūsų tautiečiai išeiviai. Naująją Lietuvą pradėjome lipdyti mes visi — mūsų darbo kolegos, kaimynai, giminaičiai, pažįstami ir nepažįstami, miestiečiai ir kaimiečiai, seni ir jauni — tie patys sovietinės santvarkos produktai, vieni daugiau, kiti mažiau apgedę ir aprūgę. Šviežut šviežutėlių nebuvo, neteko matyti, girdėti; na, nebent vienas kitas unikumas, tačiau juk ne jie lėmė tautos likimą.

    Tiktai treji metai praėjo nuo lemtingųjų įvykių pradžios, o šiandien jau atrodo tarsi ištisa epocha. Tik lūžio epochose susikaupia tokia tiršta dvasinė, politinė atmosfera... Būtent 1988 m. vasarą ateities istorikai žymės kaip ryškią Lietuvos išsivadavimo iš SSSR imperijos kovos gairę. Šia data-gaire turime remtis ir mes patys, aiškindamiesi savo vidaus politikos reikalus. Pravartu šia gaire remtis ir tiems, kuriuos tebekursto keršto kipšiukas, kurie tebeskirsto tautiečius į patriotus-komunistus, į draugus-priešus.

Gerasis Ganytojas

    Sunku suprasti tokius dabartinius patriotus, kurie akivaizdžiai nepaiso minėtosios, lemtingosios 1988 m. ribos ir, vertindami tautiečius, žvelgia tik anon, stagnacinėn tos ribos pusėn, ignoruodami tai, ką nuveikė, kuo tapo atgimę tie tautiečiai jau šioje naujo laiko atkarpoje. Tokiems pseudoteisuoliams noriu priminti seną tiesą: krikščionybė žmogui atsitiesti, pasikeisti, išpirkti savo klaidas palieka galimybę net iki paskutinės gyvenimo valandos. Galima pasiremti ir L. Tolstojaus etine nuostata, išsakyta mąstant apie individo ir asmenybės pažiūrų, principų evoliuciją: “Nesikeičia tiktai kvailiai”.

    Bet yra vilties, kad beatodairiškų smerkėjų choras laisvai koncertuoti negalės, kadangi įsiliepsnojusioje diskusijoje pasigirsta blaivių, objektyviai skambančių balsų. Džiugina AT deputato, vieno iš Tautininkų sąjungos lyderių R. Paulausko samprotavimai apie lietuvių tautos susitaikymą, abipusę sutartį.

    Vis daugiau panašių minčių pasigirsta spaudoje. Palaikytina istoriko R. Vėbros humanistinė nuostata: “Svarstydami savo nesėkmes ar sunkumus, ieškokime ne priešų, o priežasčių ir pirmiausia siekime dialogo, nekurstykime antagonistinių aistrų su oponentais, leiskime žmonėms atsistoti atsitiesti, atgauti dvasinę pusiausvyrą ir atgimti prisikėlusios mūsų Tėvynės gerovei. Kito kelio tiesiog nematyti”.

    Ar ne baisu, kad jau puolame (tiesa, kol kas iš už jūrių marių) ir tokius tautos šviesuolius, kaip Justinas Marcinkevičius? Atsiradusioje painiavoje daugelį tiesos ieškančių (ne grūmojančių, ne šaukiančių) turėtų išblaivyti ir numaldyti įžvalgūs išminties ir meilės kupini M. Lukšienės žodžiai: “Sudėtingas tas pusšimtis mūsų išgyventų okupacijos metų, sudėtingas moralinių situacijų, pareigos ir atsakomybės sampratos atžvilgiu. Dalis žmonių be kompromisų aukojosi vardan tautos laisvės, aukodami kartu ir savo artimuosius. Lenkiame prieš juos galvas. Daugybė išgyveno, padarė vienokį ar kitokį kompromisą su savo sąžine, bet motyvai labai įvairūs, ir nebūtinai tai patogumų ieškojimas (oportunizmas). Atmosferoje visą laiką tvyrojo Konrado Valenrodo problema, kurią kadaise sprendė ir lenkų bei Lietuvos romantikai — ne tik literatūroje, bet ir politikoje. Pas mus buvo žmonių, kurie be galo nuosekliai, atkakliai, tikslingai apskaičiuodami minimalius kompromiso nuostolius, dirbo tautos orumui ir gyvybei išlaikyti. Ar turime teisę mesti į juos akmenis?” (“Literatūra ir menas”, 1991. 11.16).

    Lenktis akmens ir pakėlus jį užsimoti prieš kitą — ne tik nedora, bet ir nusikalstama. Tokiam “smogikui” reikia priminti Evangelijos nuostatą: “Svetimoje akyje ir krislą pastebi, o savoje net rąsto nemato!” Pernelyg uoliai kai kas šiandien fetišizuoja ir kai kuriuos terminus, tokius žodžius, kaip kolaborantas, išdavikas, agentas, ir lipdo juos vieni kitiems tarsi ant skelbimų stulpų... Sakykime, kaip pavadintumėte musę, kurią ilgai tykojęs voras įvelia į savo tinklą, paskui su ja besimėgaudamas “bendradarbiauja”? Ar ši musė — kolaborante, aktyvistė, savanoriškai įlindusi į voro tinklą? O ar ne tokiais medžioklės principais vadovavosi ištisa sovietinės ideologijos bei KGB mašina? Ir ar jos talkininkai, bendradarbiai daugeliu atvejų — ne tos gudrumu, apgaule, šantažu į tinklą įtrauktos muselės? Tad apie kokią jų ištikimybę ar pagalbą savo prievartautojams galima kalbėti? Ypač šiandien, kai atsivėrė totalitarinės sistemos egzistavimo paslaptys. Juk daugelis pakliuvusiųjų į totalitarinės sistemos gniaužtus ne stiprino ją, bet griovė — gindamiesi, išsisukinėdami, meluodami.

    Iš istorijos, tiek savosios, tiek svetimos, reikia mokytis, mokytis pagrindinio dalyko — nekartoti klaidų. Ši nuostata tinka ir individo, ir valstybės atžvilgiu. Svarbiausia pamoka, kurią šiandien turime visi išmokti, jeigu norime sukurti tikrai gražią ir teisingą Lietuvą, — tai krikščioniškos meilės, atlaidumo, pagarbos, pasitikėjimo pamoka. Etinės ir dvasinės brandos egzaminas, manau, dabar mums svarbiausias, ne privatizavimo, ne rinkos ekonomikos, ne finansų reformos ar dar koks nors. “Bet kokia pažanga reakcinga, jeigu griūva žmogus!” — taip poetine forma gal prieš dešimtmetį sušuko žymus rusų poetas A. Voznesenskis. Taigi šiandien svarbiausia — žmoniškumo egzaminas. Jis bus ir sunkiausias.

     Pravėrę 1992-ųjų metų duris, stovime prie pat XXI amžiaus slenksčio, o štai kokie aktualūs ir šiandien garsaus I amžiaus krikščionio, apaštalo Pauliaus žodžiai: “Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti”.

     Ar ilgainiui nemenkėja mūsų istorinė ir dorovinė atmintis? Neturėtų, nes juk vėl į Lietuvą iš tolimų kraštų sugrįžta mūsų kankiniai, mūsų kūrėjai, filosofai, sugrįžta uždraustos knygos, raštai, sugrįžta išmintis.

     Priimkime, suteikime amžiną pilietybę šioms vertybėms.