Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

Ar teiktinas vartoti žodžių junginys užduoti klausimą?

     Pastaruoju metu kai kas ėmė peikti šį junginį ir vietoj jo teikti veiksmažodį paklausti. Matyt, įtarė jį esant vertinį iš slavų kalbų (plg. rusų zadat’ vopros, lenkų zadač pytanie). Iš tikrųjų jis atsirado mūsų kalboje ne be slavų kalbų įtakos, bet tai dar nereiškia, kad vien tik dėl to jį derėtų guiti lauk. Bendrinėje kalboje turime daug nelietuviškos kilmės žodžių junginių, be kurių neišsiverčiame vartosenoje, norėdami tiksliau išreikšti norimą sąvoką ar mintį.

     Žodžių junginys užduoti klausimą jau senokai yra prigijęs mūsų bendrinėje kalboje (jį vartojo, be kitų, ir Jablonskis) ir savo reikšme nėra visiškai tolygus veiksmažodžiui paklausti. Tarp užduoti klausimą ir paklausti yra toks pat reikšmės santykis kaip tarp padaryti sprendimą ir nuspręsti, priimti nutarimą ir nutarti, išreikšti užuojautą ir užjausti ir pan. Tarp tokių junginių ir atitinkamų veiksmažodžių esama tam tikro reikšmės skirtumo ir ne visuose kontekstuose juos galima pakeisti vieną kitu. Todėl nėra reikalo vengti žodžių junginio užduoti klausimą, juolab kad sakome ir užduoti mįslę, užduoti uždavinį ir kt. (Jonas Palionis).

Ar reikia pažyminio didžiųjų religinių švenčių pavadinimuose?

     Kalėdos, Velykos, kaip ir Sekminės, paprastai rašomos be pažyminio

     Tai seni, tradiciniai didžiųjų religinių švenčių pavadinimai, turintys liaudies šnekamosios kalbos atspalvį. Specialiojoje religinėj literatūroje Kalėdos — tai Kristaus Gimimas, Velykos — Kristaus Prisikėlimas (iš pagarbos rašomi didžiąja raide!), Sekminės — Šventosios Dvasios nužengimas.

     Bažnytinėse giesmėse, tikinčiųjų sveikinimuose kartais pavartojamas pažyminys šventas, pvz.: Sveiki sulaukę šventų Kalėdų! Sveiki sulaukę šventų Velykų, linksmiausios šventės visų, kas tiki!; Pradžiukite, chorai dangaus giesmininkų, sulaukę linksmybės šventųjų Velykų! Tokiais atvejais pažyminys šventas rašomas mažąja raide, — vadinasi, jis nelaikomas šventės pavadinimo sudedamąja dalimi.

     Kas kita pažyminys šventas bažnyčių ir gatvių pavadinimuose. Paprastai šio pažyminio vartojama sutrumpinta forma Šv. ir, kaip sudedamoji pavadinimo dalis, ji būtinai rašytina didžiąja raide, pvz.: Gyvenu Šv. Kazimiero gatvėje; Turistus žavi Šv. Onos bažnyčia. (Antanė Kučinskaitė)

Ar taisyklingas žodis sanryša?

Netaisyklingas.

     Gerai žinoma, kad priešdėlis san- bendrinėje kalboje gali eiti tik prieš sprogstamuosius priebalsius (t d k g), pvz.: santaika, sandara, sankaba, Sangrūda, Prieš (p b) jį pakeičia variantas sam- (samprotauti, sambūris)', prieš pučiamuosius (s z š ž) ir balsinguosius (1 m n r j v) galimas tik są- (sąsiuvinis, sąšauka, sąžinė, sąlyga, sąmyšis, sąnašos, sąryšis, sąjūdis, sąveika).

     Sanryša įsivaizduojama nebent kokioje pačių pietinių žemaičių tarmėje, kur tebesakoma kansnis žansis.

     Kadaise panašiai yra kaitaliojęsi ir priešdėlio bei prielinksnio in(-) / im(-) / į(-) variantai, bet vėliau vienos tarmės apibendrino į(-), kitos in(-). Senosios padėties pėdsakai yra inkilas, indėlis, impilas (žemaičiai sako ir pagal bendrąjį principą — įpiląs). (Aleksas Girdenis)

Vietoje to, kad ar užuot?

     Pastaraisiais dešimtmečiais dėl rusų kalbos įtakos bendrinėje kalboje labai išplito pasakymai: Vietoje to, kad gerai atliktų darbą, jis stengiasi jo išvengti; Tokius turime pamokyti vietoje to, kad sektume jų pavyzdžiu. Būti ar daryti ką kieno vietoje, žinoma, galima (plg.: jis mane paliko savo vietoje; vieloje kablelio čia rašome tašką). Tačiau minėti pasakymai su vieloje to, kad... yra labai negyvi, griozdiški ir anaiptol nepuošia mūsų kalbos. Dar blogiau, kai su jais bandoma sieti bendratį: Vietoj to, kad kovoti iki galo, jie pasitraukė. Tai jau visai aklas vertinys, aiški kalbos klaida.

     Lietuvių kalboje tokiais atvejais nuo senų laikų vartojami savi pasakymai su dalelyte užuot ir būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais bei padalyviais, pvz.: Užuot padėjusi dainuoti, imi ir trukdai (I. Simonaitytė); Jis valkiojas užuot dirbęs (F. Kuršaitis); Užuot verkus reikėtų mums džiaugtis (F. Kuršaitis).

     Taigi turime savą, sklandžią ir patogią priemonę reikšti vienas kitą atstojantiems veiksmams. Šiam reikalui turėtume visur vartoti pasakymus su užuot. Pradžioje minėtais sakiniais reiškiamas mintis irgi derėtų nusakyti taip : Užuot gerai atlikęs darbą, jis stengiasi jo išvengti; Tokius turime pamokyti užuot sekę jų pavyzdžiu; Užuot kovoję iki galo jie pasitraukė. (Vytautas Ambrazas)

     Kaip vartotina: Kazachijaar Kazachstanas, Kirgizijaar Kirgizstanas, Tadžikija ar Tadžikistanas, Turkmėnijaar Turkmė-nistanas, Uzbekija ar Uzbekistanas?

     Lietuvių kalboje šias Vidurinės Azijos (iki trečiojo dešimtmečio vidurio vadintos Turkestanu) valstybes buvo įprasta vadinti Kazachija, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija bei Uzbekija. Tiesa, ir anksčiau būdavo pavartojami tuose kraštuose įprasti sudurtiniai pavadinimai su antruoju iranėnišku sandu -stonas, reiškiančiu “šalis“ (tik Kirgizstanas negirdėtas). Matyt, tokiai vartosenai nusistoti bus padėjusi ir rusų kalba, kurioje oficialieji šių buvusių tarybinių respublikų pavadinimai taip pat buvo vartojami nesudurtiniai. Bet pačių tų kraštų žmonių vartojami vardai yra dūriniai Kazakstan, Kyrgyzstan, Todžikston, Turkmenistan, Uzbekiston (čia jie pateikti perrašyti iš surusintų tų tautų raidynų), kaip ir gretimų Afganistano bei Pakistano vardai. Įprastos lietuviškos kai kurių tų šalių pavadinimų formos kiek skiriasi nuo savivardžių, beje, taip pat, kaip ir jų tautovardžiai — rašome ir sakome kazachai (ne kazakai), kirgizai (ne kyrgyzai), tadžikai (ne todžikai). Šiuos tautovardžius ir kraštavardžius, kaip ir daugelis kitų Europos tautų, būsim gavę per rusus, dėl to jie lietuvių kalboje yra artimesni rusų kalbai, o ne tų Vidurinės Azijos tautų kalboms.

     Skelbdamosi nepriklausomomis valstybėmis, tos šalys oficialiai pasivadino taip: Kazachstano Respublika, Kirgizstano Respublika, Tadžikistano Respublika, Turkmėnistanas ir Uzbekistano Respublika (lietuviškai čia nedaroma skirtumo tarp priedėlinių ir būdvardinių rusiškų pavadinimų, plg. rus. Respublika Kazachstan, Respublika Kyrgyzstan, Respublika Tadžikistan, Respublika Uzbekistan ir Azerbaidžanskaja Respublika). Tad oficialiai (oficialiojoje kalboje) kalbamos valstybės taip ir turėtų būti vadinamos. Pusiau oficialiai rašant ar kalbant tinka vartoti ir tų šalių vardus be žodžio Respublika. Tačiau paprastojoje kalboje gali būti vartojami ir per daug metų priprasti Kazachijos, Kirgizijos, Tadžikijos, Turkmėnijos bei Uzbekijos vardai. Juk taip pat stiliaus atžvilgiu skiriame kraštavardžius Jungtinės Amerikos Valstijos bei Amerika, Didžioji Britanija bei Anglija ir kt. (Stasys Keinys).

■    Jurbarkui iškilmingai minint savo 620 m. sukaktį, Šv. Jurgio bažnyčioje buvo pašventintas miesto herbas.

■    Kauno kunigų seminarijoje Šiemet rekolekcijas kartu atliko apie 100 kunigų, jų tarpe 25 lietuviai kunigai iš JAV. Jie dar aplankė pal. J. Matulaičio palaikus Marijampolėje, nuvyko į Šiluvą, Kryžių kalną, aplankė kitas šventoves.

■    Arkivyskupas metropolitas Audrys Bačkis rugsėjo 10 d. per Lietuvos televiziją paskelbė, kad dvasininkai rinkimuose nekandidatuos.

■    Kaune iškilmingai pašventinta jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, okupantų komunistų buvusi uždaryta prieš 43 metus. Dabar ji bus jėzuitų gimnazijos šventovė.