Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽODIS NUO KRYŽIAUS

KUN. J. LAURIŪNAS, SJ

     Vokietijoje, Vestfalijos provincijoje, Didžiosios savaitės pradžioje miestų ir kaimų gyventojai ruošiasi įspūdingai, nuo senų laikų praktikuojamai Didžiojo penktadienio procesijai. Tądien per miestą traukia eisena, o jos viduryje vyras neša kryžių. Šitaip tie žmonės pagerbia didįjį Kentėtoją Jėzų Kristų.

     Mintimis sustokime prie kryžiaus. Anot romėnų rašytojo Cicerono, mirtis ant kryžiaus buvo pati baisiausia mirtis senovėje. Romos senate jis yra pasakęs tokius žodžius: “Kryžius tenepaliečia nė vieno Romos piliečio kūno, tenebūna jis net mūsų piliečių mintyse, akyse, ausyse”.

     Kryžiaus mirties bausmė atėjo pas romėnus iš kitur ir ji buvo taikoma tik svetimšaliams. Ši žiauri bausmė buvo sugalvota finikiečių, paskui ją pasisavimo kartaginiečiai, o pagaliau buvo įsivesta romėnų. Kai romėnai įžengė į Palestiną, ten buvo įvesta ir kryžiaus mirties bausmė. Ką kryžiuodavo? Didžiausius nusikaltėlius, pavyzdžiui, tokius, kurie apiplėšdavo šventyklą; būdami kareiviai, pabėgdavo iš kariuomenės, išduodavo valstybines paslaptis, sukildavo prieš valdžią. Galbūt kai kam yra žinomas Spartako vardas, kuris vadovavo vergų sukilimui Romoje. Istorikai aprašo, kaip šis sukilimas buvo numalšintas ir kaip į nelaisvę paimti sukilėliai buvo nukryžiuoti išilgai kelio, vadinamo Via Appia. Nuteistasis tokiai mirčiai paprastai turėdavo pats nešti į nuosprendžio vietą medžio skersinį. Ten nuvykus, pasmerktąjį prikaldavo prie skersinio, o paskui pritvirtindavo prieš išilginio mieto ir iškeldavo. Lėta mirtis būdavo neapsakomai baisi.

     Daugumui žydų buvo nepriimtina, kad Mesijas būtų galėjęs mirti ant kryžiaus. Tai siaubą kelianti tiesa. Nuo seno žydai turėjo posakį: “Prakeiktas, kurs miršta ant kryžiaus”. Kaip galima tikėti, kad nukryžiuotasis gali būti Dievo siųstasis, išrinktasis?! Šitaip galvoti ir kalbėti žydams reiškė burnojimą, piktžodžiavimą.

     Šis faktas buvo nepriimtinas ir pagonims: nukryžiuotas Dievas — tai kvailybė, nesąmonė. Kas yra dievų išrinktasis, globojamasis, mylimasis, tą dievai turi apipilti turtais, laime, garbe. Šis Jėzus negalėjo turėti savo pusėj dievų, nes buvo apleistas. Kitaip jis nebūtų miręs tokia baisia mirtimi.

     Kaip apaštalai turėjo aiškinti savo Viešpaties mirtį ant kryžiaus? Tai nebuvo lengva. Bet kai jie susitiko su Prisikėlusiuoju, jie patyrė, kad ši mirtis buvo perėjimas į garbingą būseną. Beje, prisikėlęs Kristus nedaug kam pasirodė, bet ir ši saujelė sugebėjo paaiškinti mirtį prisikėlimo žvilgsniu. Šis aiškinimas buvo šviesa, kuri gimdė ano laiko krikščionių bendruomenes. Vienas iš tokių svarbiausiųjų aiškintojų buvo Paulius.

     Kas žydams buvo pasipiktinimas, o pagonims kvailybė, tai Pauliui buvo viena iš svarbiausių tiesų, kurią jis norėjo pabrėžti korintiečiams. Jis rašo jiems, kaip girdime šiandien: “Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Betgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą”.

Šv. Kazimiero bažnyčios požemiai.

     Paulius gerai suprato, kad žmogui yra sunku priimti kryžių, kad Dievo valia, pasirodanti žmogui kryžiaus pavidalu, yra nepriimtina. Žmogus traukiasi nuo tokio reikalavimo. Bet Paulius mato, jog Jėzus dėl to prisiėmė kryžių, kad mus mylėjo. Jo mirtis tapo vaisinga — mus atpirko iš nuodėmės, sutaikė su Dievu. Kristus ir gyvas būdamas, ir mirdamas tarnavo mums, tad ir mes galime kartu su juo gyventi, mirti ir prieš Dievą pasirodyti.

     Šitoks požiūris į kryžių, toks kryžiaus supratimas kyla ne iš žmogiškosios išminties; jis kyla iš jėgos, ateinančios iš Dievo — iš Šv. Dvasios. Šv. Dvasia veikia ten, kur prigimtis ilgisi atpirkimo; Šv. Dvasia reiškiasi ten, kur yra jai palankus klimatas. Kai siela dairosi atpirkimo, jai ateina šviesa iš Šv. Dvasios, parodanti, kad kryžiuje yra ta jėga, kuri žmogų pašventina. Šis supratimas buvo Dievo duotoji dovana ano meto korintiečiams, ji yra dovana ir šių laikų žmogui. Beje, Dievas neprimeta niekam šio tikėjimo, tačiau kviečia tikėti šia tiesa.

     Nuo tada, kai Golgotoje iškilo kryžius ir išėjo iš kapo Mirusysis, žmonija kitomis akimis žvelgia į kryžių. Štai graikų rašytojo Kazandzakio knygos “Vėl Kristų kala prie kryžiaus” susirgęs žmogus šitaip kalba: “Jeigu tai velnio darbas, — tarė jis pats sau, — išvaryk jį, Kristau, iš manęs! O jeigu tai Dievo valia — belieka tik džiaugtis! Žinau, didelės nelaimės jis man nelinkės. Mano neganda tikriausiai turi slaptą prasmę, ir aš kentėsiu tol, kol jis išties ranką ir palytės man veidą” (123 p.).

     Mes turėtume šią atpirkimo žinią naujai priimti tikėjimu. Tai duotų mums jėgų naujam gyvenimui ir teiktų vilties laimingai mūsų gyvenimo pabaigai. Šiandien žmogus bėga nuo kryžiaus. Bėga nuo darbo kryžiaus — užtat mūsų buitis vargana. Bėga nuo blaivybės kryžiaus — užtat išsigimstame. Bėga nuo šeimos kryžiaus — užtat kas trečia šeima laidoja savo meilę. Bėgame nuo vaikų kryžiaus — užtat mūsų tauta žengia į kapą. Bėgame nuo pajuokos kryžiaus — užtat apsimetame esą netikintys, vengiame praverti bažnyčios duris, mūsų krūtinėse keroja veidmainystė, stinga drąsos, tiesumo ir sąžinės. Bėgame nuo kitų kryžių ir pribėgame tik liūdnumą: pamatome, kad mūsų gyvenimas yra tuščias, be prasmės.

     Viešpats mirė už mane ir už tave. Tai suteikia mūs gyvenimui naują perspektyvą, atveria mums kelią į amžinybę. Mūsų gyvenimas tampa šiltesnis. Kryžiaus tiesos branduolys yra šis: Jėzus iš meilės mirė už mus. Tad ir mūsų teisinga pozicija, mūs atsakymas gali būti tik meilė. Kryžiaus akivaizdoje prie tikėjimo ir vilties jungiasi taip pat meilė. Viešpats nuo kryžiaus tarė savo žodį, o žmogus, atsiliepdamas į šį žodį, gali augti tikėjimu, viltimi ir meile.