Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NAUJAS GYVENIMAS ŠVENTOJOJE DVASIOJE

FRANCIS MARTIN

     Charles Colson, būdamas 40 metų amžiaus, tapo Amerikos prezidento Nixono artimiausiu patikėtiniu. Tačiau savo karjeros viršūnėje jis pasijuto bejėgiu. Kilus “Watergate” skandalui, jis buvo apkaltintas ir nuteistas.

     Sunkių išgyvenimų slegiamas, Colsonas atrado Dievą. Jam prisiminė vieno bendradarbio pasidalinimas savo gyvu tikėjimu, o jo malonumas, rimtis ir vidinė ramybė Colsonui kėlė pavydą. Jis panoro vėl jį sutikti ir labai nustebo, kad anam Jėzus buvo ne vien istorinis asmuo, bet ir jo asmeninis draugas.

Kauno Jėzuitų vidurinės mokyklos choras gieda bažnyčioje

     Colsono vidus tam priešinosi. Jis galvojo, jog tikėjimas negali taip paprastai reikštis komplikuotame politikos pasaulyje. Tačiau jiems bediskutuojant, Colsonas jautė nykstantį jo vidinį pasipriešinimą. Atsisveikinęs, jau mašinoje jis staiga apsipylė ašaromis. Išdidumas neleido sugrįžti pas draugą. Važiuodamas šaukėsi Dievo pagalbos. Taip suminkštėjusi širdis išreiškė prašymą dvasinės tiesos. Ir taip buvusi svarbi politinė figūra pamatė savo išdidumą ir per tai atrado begalinį Dievo gailestingumą. Visi ankstesnieji prieštaravimai tapo bereikšmiais. O kai Colsonas jau pilnas nuolankumo atidavė savo gyvenimą Kristui, jis gimė iš naujo.

     Ilgais kalinimo mėnesiais Dievas jį be perstojo veikė. Jėgos samprata jame radikaliai pasikeitė. Iš politinės karjeros pelenų išaugo naujas žmogus su nauja įtaka kitiems. 1976 m. jis įsteigė kalėjimo bendruomenę ir nuo to laiko savo gyvenimą pašventė žmonėms, padėdamas jiems pažinti begalinę Dievo meilę.

     Jėzus kalbėjo apie gimimą Dievo karalystei. Nikodemas, žydų vadovas, fariziejus, stebėjosi Jėzaus žodžiais ir darbais. Jis norėjo pats sužinoti, kas yra Jėzus. Bijodamas žydų, jis naktį atėjo pas Jėzų ir klausė: “Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių stebuklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo”. Jėzus atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės”. Nikodemas paklausė: “Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?” Jėzus atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3.2-8).

     Jėzus palygino Dievo Dvasią su laisvu nematomu vėju. Mes girdime jį ir matome jo praėjimo pasekmes, bet nematome, iš kur jis atsiranda. Jėzaus duodamas naujas gyvenimas gimsta ne kūno, o nematomos Dievo Dvasios galia.

     Nikodemas atsiliepė: “Kaip tai gali būti?” Jėzus jam atsakė: “Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dyku-moję iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,9-15).

     Jėzus atėjo į žemę mirti kryžiaus mirtimi, kad mes galėtume gimti amžinam gyvenimui ir nueitume į dangaus karalystę. Tą naują gyvenimą gauname tikėjimu.

Atgimęs iš naujo

     “Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1,3). Apaštalas Petras aiškiai nusako naujo gimimo esmę. Prisikeldamas Jėzus nugalėjo mirtį ir nuodėmę už mus. Tikėdami mes iš naujo gimstame į pergalės ir amžinojo gyvenimo viltį. Mes gimstame Dievo šeimai, nes kiekvienas, kuris tiki, yra Dievo vaikas.

     Gimimas į Kristų dar nepadaro mus geresniais. Doras gyvenimas yra svarbiausias dalykas. Kai atgimstame iš naujo, mes gauname naują energiją ir naują vidinę galią naujam pilnutiniam gyvenimui. Dievo pažinimas, kaip Tėvo ir mūsų gyvenimo šaltinio, įgalina mus gyventi dvasinį gyvenimą, ko negalėtume dėl savo jėgų ribotumo.

     Mūsų tikėjimas teikia mums galimybę atnaujinti bendravimą su Dievu arba atgimti iš naujo. “Jūs esate atgimę ne iš pranyk-stančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvojo ir pasiliekančiojo Dievo žodžiu” (1 Pt 1,23). Žodis yra amžinoji Dievo tiesa, įkūnyta jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Dievo Žodis turi savyje visą išmintį ir kūrybinę jėgą.

Jo žodžiu mes atgimstame

     Šį naują gyvenimą mums teikia Šventoji Dvasia. Pasijunti nauju žmogumi. Nei amžius, nei praeitis šiam atgimimui neturi jokios reikšmės. “Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja” (2 Kor 5,17).

     Naujas gyvenimas Kristuje naujai parodo pasaulį. Mūsų matoma realybė nesiskiria nuo tos, kurią mato kiti žmonės, tačiau mes ją kitaip suprantame, nes Dievas veikia mumyse. Dievo Žodis mums atskleidžia priežastį, kodėl mūsų gyvenimą valdo netvarka ir baimė. Dievas siūlo išmintį ir galią, išlaisvinančią mus iš visokiausių sunkumų, laikančių mus belaisviais.

     Sutikę iš naujo atgimusį draugą ar kaimyną, galėtume sakyti: “Kas atsitiko? Tu nesi tas pats. Kur dingo tavo nervingumas? Nė kiek nesibaimini, nors pasaulis, kuriame gyvename, visus jaudina. Nepastebiu tavyje pykčio, savanaudiškumo, kas taip ryšku kasdieniniame žmonių gyvenime...”

     Tuomet kaip tik ir ateina laikas liudyti Šventosios Dvasios nuveiktus dalykus. Kitiems tai ir bus geroji naujiena. Tuomet galime sakyti: “Esu naujas žmogus. Ir tavo gyvenimas galėtų pasikeisti. Nėra jokio reikalo gyventi žmogui baimėje, nuolatiniuose rūpesčiuose. Aš toks buvau ir žinau, kad taip yra. Buvau miręs ir esu gyvas. Jėzus, išliedamas man Šventąją Dvasią, išvedė mane iš tamsos į šviesą. Tai atsitiko ne dėl mano valios pastangų ar kad būčiau to vertas. Čia Dievo gailestingumo dovana. Jei jis tai padarė man, jis gali ir su tavimi taip pat padaryti. Tai tokia yra “atgimti iš naujo” esmė, tai naujas, pilnutinis gyvenimas, gautas dovanai Šventosios Dvasios galia.

Gimimas iš vandens

     Kaip įvyksta šis perėjimo į naują gyvenimą stebuklas? Krikščionio gimimas ar atgimimas vyksta per tikėjimą: girdint Dievo Žodį ir jį priimant, panašiai kai įvyko su Colsonu. Pirmas gimimas įvyksta priimant krikšto sakramentą ir todėl krikštas vadinamas tikėjimo sakramentu. Mūsų tikėjimui reikia tokių akių, kad sakramentiniuose ženkluose įžvelgtume dvasinę realybę — Šventosios Dvasios veikimą, teikiantį tikintiesiems naują gimimą. Vandens krikštu senąjį žmogaus “aš” Dievas pakeičia nauju.

Kauno Jėzuitų vidurinės mokyklos jaunieji moksleiviai, globojami vyresniųjų, dalyvauja tik ką atšventintoje bažnyčioje mokslo metų pradžioje.


     Apaštalas Paulius laiške romėnams apie krikštą rašo: “Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą” (Rom 6,3-4).

     Šios krikšto apeigos, kuriose Kristus veikia per savo kūną — Bažnyčią, parodo, jog mes esame sujungti su Kristumi jo mirtyje. Krikštas mus paneria Jėzuje, jo pasiaukojančios meilės akte. Vandens krikštu mes išgydomi iš nuodėmės. Dievas nuplauja mūsų nuodėmes, net iš Adomo ir Ievos paveldėtą gimtąją nuodėmę.

     Krikštas yra pirmas žingsnis išganymui priimti. Katalikai krikštija vaikus kūdikystėje. Tikėjimo auginimą toliau tęsia tėvai ir Bažnyčia. Sutvirtinimo sakramentas, kurio dėka gauname Šventąją Dvasią, subrendusiame amžiuje padeda gyventi krikščioniškai.

     Gyvenimas — tai augimas tikėjime, įgyjant vis daugiau žinių, tačiau pagrinde vis tiek pasilieka apreiškimu besiremiantis tikėjimas. Tikėjimas stiprėja, jei pareiškimas tampa vis asmeniškesniu. Gaila, kad daug žmonių, gavę visus pradinius sakramentus, vis dar nepažįsta Kristaus asmeniškai ir nepatiria jo galios savo gyvenime.

     Po krikšto Dievo Žodis tampa gyvas, aktyvus ir dinamiškas ne kokiu tai abstrakčiu būdu, bet gyva galinga Šventosios Dvasios jėga. Krikšto pilnatvės gavimui Dievas keičia mūsų gyvenimą, jei mes sakome “taip”.

     Tai tikėjimo veiksmas. Žmogiškoji valia čia nieko pati iš savęs negali, bet sutikti su Dievo veikimu mumyse gali. Tikėjimas yra viso šio veikimo siela. Tai Jėzaus kryžius ir jo prisikėlimo dovana. Tai dvasinė atviros širdies operacija. Tačiau be mūsų sutikimo Dievas neoperuoja. Šio gyvenimą teikiančio proceso yra trys laipsniai:

     —    tikėjimo tiesų žinojimas ir jų priėmimas,

     —    atsidavimas, t.y. apsisprendimas atiduoti savo gyvenimą Kristui,

     —    tikėjimo patirtis ir žinojimas, ateinąs Dievui veikiant per krikšto sakramentą.

     Mums reikia pažinti ir patirti tiesą, klausytis gerosios naujienos ir ją suprasti. Dievo išganomasis veikimas per Šventąją Dvasią yra nukreiptas į mūsų protą. Tačiau niekada nesuprasime mus išganančios tiesos, jei to tikrai nenorėsime. Tokio apsisprendimo reikalauja Evangelija. Taip įvyksta asmeninis atsidavimas Dievui: “Aš tuo tikiu ir atiduodu tau savo gyvenimą”.

     Prieš tokį apsisprendimą paklauskime savęs: ar aš tikiu, kad man reikia išganymo? Ar galiu atsisakyti iliuzijų, apgaulės ir visų kitų blogybių, užpildančių netikinčiojo gyvenimą? Ar turėsiu jėgų savo aplinkoje pasitraukti iš centro, jei to nuolat siekdavau? Ar esu pasiruošęs atiduoti save Jėzui kaip savo Viešpačiui ir Dievo Sūnui, prašydamas jį būti savo gyvenimo Valdovu?

     Kai mes atiduodame savo gyvenimą Kristui, Šventoji Dvasia suteikia gyvenimo patyrimą. Dievas ant mumyse jau esančio tikėjimo uždeda savo antspaudą, t.y. mūsų dvasiai, kad Kristus yra Dievo Sūnus. Tikri krikščioniai buvo pasiryžę už tai paaukoti viską, net gyvybę “Kristuje, ir jūs, išgirdę tiesos žodį — išgelbėjimo Evangeliją — ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia” (Ef 1,13). Pirmiausia mes išgirstame tiesą ir po to apsisprendžiame priimti gerąją naujieną. Tik vėliau Šventosios Dvasios krikštu užantspauduojamas mūsų tikėjimas.

     Šv. Ciprijonas gražiai aprašo savo krikštą: “Iki to laiko aš gyvenau tamsoje. Buvau pasinėręs nuodėmingo pasaulio sūkuriuose, visiškai nutolęs nuo tiesos. Girdėjau, jog Dievas duodavo žmonėms antrą, jų išganymui reikalingą gimimą, bet aš abejojau, ar kas nors galėtų mane pakeisti. Nemaniau, kad žmogus galėtų nusimesti savo nupuolusią prigimtį ir pasikeisti širdimi ir siela, pasilikdamas tame pačiame kūne. Kaip galima — aš klausiau savęs — taip staigiai pakeisti gyvenimo įpročius? Kaip galima staiga išsilaisvinti iš kaltės jausmo dėl viso savo gyvenimo ir kaip atsikratyti pačioje prigimtyje įsišaknijusios nuodėmės?

     Tokios buvo mano mintys, nes praeityje buvo daugybė nuodėmių. Nemačiau jokios išeities. Buvau įpratęs pasiduoti savo silpnybėms ir pagundoms. Netikėjau, jog galiu tapti kitu žmogumi.

     Vieną dieną Ciprijonas, 36 metų advokatas, nusprendė apsikrikštyti. Apie tai jis rašo: “Staiga aš pasinėriau tame gyvenimą teikiančiame vandenyje ir pajutau, kad visa mano praeitis buvo nuplauta. Aš atidaviau Viešpačiui savo gyvenimą. Jis apvalė mano širdį ir pripildė mane Šventąja Dvasia. Taip aš gimiau iš naujo. Stebuklingu būdu išnyko visos mano abejonės, ir pamačiau tai, kas anksčiau man buvo paslėpta. Dabar aš dirbau darbus, kurių anksčiau negalėjau. Supratau, kad gyvenimas pagal puolusią prigimtį vedė į pražūtį. Pasijutau laisvas, pradėjau gyventi Šventosios Dvasios duotu gyvenimu ir dalintis su kitais amžinuoju”.

     Šv. Ciprijonas, išgirdęs Evangelijos tiesą, ją priėmė. Atgailaudamas už savo nuodėmes, jis asmeniškai išgyveno Kristų. Visos jo abejonės ištirpo, krikštu gimus iš naujo.

Gimimas iš Dvasios

     Vandens krikštas ir Šventosios Dvasios gavimas yra neatskiriama. Per tikėjimą ir krikšto sakramentą mes įsijungiame į Kristaus gyvenimą. Vandens krikštu mes gauname Šventosios Dvasios antspaudą. Šventoji Dvasia apsigyvena mūsų širdyse.

     Tuo tarpu Šventosios Dvasios dovanos gaunamos per Šventosios Dvasios krikštą. Šis terminas naujai padeda mums suprasti šią tiesą. Tada jau suvokiame, ką kiekvienam iš mūsų reiškia Jėzaus mirtis. Mūsų laikais Dievas ypatingai kviečia savo žmones atsinaujinti. Tam patarnauja trys krikšto eigos laipsniai:

     —    Evangelijos tiesų priėmimas.

     —    apsisprendimas (apgailėjus nuodėmes, Kristaus priėmimas),

     —    tikėjimo patyrimas nauju būdu, t.y. naujai asmeniškai pažįstant Jėzų kaip savo Viešpatį.

     Šventosios Dvasios krikštas šiuolaikinėje Bažnyčioje yra įprastas reiškinys, rodantis gyvą asmenišką realybės išgyvenimą, Kristaus buvimą pakeistuose gyvenimuose, dvasinių dovanų naudojimą. Šis galingas Dievo meilės patyrimas veda į dar gilesnį Dievo pažinimą. Šv. Rašto tiesų ir atgailos dėka Dievas palengva keičia ir mūsų protą. Šio augimo metu vyksta dar gilesnis atsivertimas ir Jėzaus, prisikėlusio Dievo Sūnaus, realybės ir didybės pažinimas.

     Šiais laikais dažnai atsitinka, kad pirmas Šventosios Dvasios poveikis yra lydimas didelio džiaugsmo, laimės ir pasireiškimo dvasinių dovanų: kalbų, pranašystės ar gydymo. Tai paslaptingas Dievo veikimas dvidešimto amžiaus žmonėms. Dievas įvairiais būdais mus moko pažinti Jėzų, patirti jo kryžiaus jėgą laisvinantis iš nuodėmių. Mes visi turėtume melsti Šventosios Dvasios išsiliejimo mūsų gyvenime. Ir nesvarbu, kokiu vardu šią malonę pavadintume. Jei norime tapti subrendusiais krikščionimis, prašykime Šventąją Dvasią pripildyti mus, kad savo širdyse susitiktume su Dievu ir jo Sūnumi.

     Štai ką pasakoja vienos kolegijos studentė Kotryna. Nors ji buvo krikščionė, neturėjo pakankamai jėgų kovai su nuodėme. Slegiama nuodėmės ir kaltės jausmo, vieną dieną ji pasakė Dievui: “Dieve, bandžiau gyventi kaip krikščionė, bet pavargau. Dabar bandysiu be tavęs”.

     Tas laikotarpis Kotrynos gyvenime buvo pilnas skaudžių patirčių. Pablogėjo bendravimas su žmonėmis. Ieškodama nusiraminimo valgyje, tapo jo vergė. Bandė naują draugystę, bet po kelių mėnesių draugas ją paliko. Neramybės sugniuždyta, pradėjo prašyti Dievo pagalbos.

     Vieną sekmadienį bažnyčios biuletenyje ji perskaitė apie “atradimą Kristaus meilės per žmonių meilę”. Desperacijoje ji paprašė nepažįstamą žmogų paaiškinti to skelbimo turinį. Pasikalbėjimas nieko nepaaiškino, tik kažkokia ramybė užliejo jos širdį. Šis žingsnis buvo Dievo linkui. Kotryna tikėjo, jog Dievas ją pasitiks pusiaukelyje.

     Pagal skelbimą, po penkių dienų ji pasirinko tolimiausią kampelį, vildamasi išlikti niekieno nepastebėta. Kai grupelė susirinkusiųjų pradėjo garbinti Dievą Šventosios Dvasios duotomis kalbomis, Kotryna išgyveno nepaprastą Dievo buvimo tikrumą. Ji pajuto, kaip Dievas ją apsupo savo intymia, tik jai skirta meile. Ramybės ašaros liejosi jos viduje, ir ji jautė, kaip jos plauna jos ilgų metų skausmą ir vienatvę. Kotryna pradėjo garbinti Dievą, jausdama jam asmenišką meilę. Tiesa, ji tikėjo, bet dabar ji pažino Dievą asmeniškai, kaip artimą ir ištikimiausią draugą. Dabar ji galėjo patikėti jam giliausius savo širdies troškimus ir visa atiduoti į jo rankas.

     Kotryna buvo pakrikštyta Šventosios Dvasios krikštu. Jos gyvenimas visiškai pasikeitė. Šv. Rašto tiesomis Dievas ją mokė naujo gyvenimo.

Jėzus yra Krikštytojas

     Šventosios Dvasios krikštu realizuojasi prisikėlusio Išganytojo veikla. Šventoji Dvasia apreiškia tikinčiajam Dievo Sūnaus realybę, didybę ir išganomąją galią. Tai mus įgalina deramai atsiduoti Dievo veikimui. Šventoji Dvasia mums padeda mirti nuodėmei ir gyventi vien Dievui.

     Po Kotrynos asmeniško susitikimo su Dievu, praėjus keliems mėnesiams, jos tikėjimas virto gyvojo vandens upe, tekančia iš jos širdies. Ji pamėgo Šv. Raštą, malda tapo spontaniška ir tikra. Realaus Kristaus buvimo išgyvenimas vis augo, sakramentai įgavo gilią prasmę. Nuodėmingi įpročiai, seksualinis geismas ir kiti blogi polinkiai prarado savo galią. Šventoji Dvasia keitė Kotrynos protą ir širdį.

     Ne vieną naują kelią atvėrė Šventosios Dvasios veikimas joje. Kotryna pradėjo giliai išgyventi meilę Dievo tautai. Kasdien ji alko daugiau sužinoti apie šį naująjį gyvenimą. Šv. Rašto teiginiai jai kalbėjo tiesiai į širdį. Šventosios Dvasios kalbų dovana tapo naujuoju Dievo garbinimo būdu. Nors Šventoji Dvasia Dievo veikloje dalyvavo nuo pasaulio pradžios, tačiau iki išganymo nekeitė žmogaus gyvenimo. Dabar jos veikimas tapo realiai matomas.

     “Jei kas trokšta, teateinie pas mane! Tev atsigeria, kas mane tiki. Kaip Raštas sako, — iš jo plūs gyvojo vandens srovės” (Jn 7,37-38). Jėzus kalbėjo apie Šventąją Dvasią, kurią gaus įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.

     Reikia tikėjimo. Jei mes išgyvename dvasios troškulį, Jėzus prašo patikėti juo, ateiti pas jį ir jis tą troškulį numalšinsiąs. Jis net pažadėjo ateinančius pripildyti vandens srovėmis.

     Jei Jėzus nebūtų priėmęs mirties krikšto, nebūtų nė Šventosios Dvasios krikšto. Jėzus išgėrė Dievo teisingumo taurę iki dugno. Dabar mes džiaugiamės jo kryžiaus vaisiais.

     Dabar visi tikintieji gali gauti Šventosios Dvasios krikštą. Tai Jėzaus mirties dovana.

     Atgimti iš naujo Šventosios Dvasios krikštu nėra tik trumpas džiugus išgyvenimas, bet naujas tobulėjimo kelias, kuriuo eina ir pats Kristus. Tame kelyje pasitaikančios nuodėmės žmogų labai skaudina.

     Šventoji Dvasia teikia Dievo žodžiui galią. “Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis” (Žyd 4,12).

     Kotrynos naujo gyvenimo pradžia buvo neapsakomai džiaugsminga. Tačiau ji žinojo, jog reikia baigti su nuodėmingu gyvenimu. Buvo tikrai sunku, bet Dievas padėjo nutraukti nuodėmingas draugystes ir išmokė ramiai priimti visa, kas turi būti pagal Dievo valią. Ji greitai patyrė, jog klausant Dievo viskas išeina į gera. Taip pat išmoko išgirsti Viešpatį ir atsiliepti į Šventosios Dvasios paraginimus.

     Kai Šventoji Dvasia apsigyvena mumyse ir keičiančiai veikia mūsų Širdį bei valią, mes jau trokštame mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. Kaip nuostabiai Šventoji Dvasia keičia mūsų protą ir išlaisvina mus!

     Gyvenantys modernioje Vakarų kultūroje dažnai esti dvasinės vergijos aukos. Nors mes džiaugiamės materialinėmis gėrybėmis, bet jei esame akli dvasinei Dievo realybei, mus gali kankinti dvasinis alkis. Tokioje situacijoje mes esame panašūs į urvinius žmones. Esame girdėję, jog Dievas yra. Kai reikia, net kreipiamės į jį. Kartais, po aiškaus Dievo įsikišimo, pripažįstame jo veikimą. Tačiau urvinis žmogus, nebendraudamas nei su Dievu, nei su žmonėmis, ir vėl lieka vienas. Kokia ironija, kad ši dvasinė vergija viešpatauja vadinamame “Apšvie-tos” amžiuje, kurio pagrindinis postulatas, kad Dievas nesikiša į šio pasaulio reikalus. Visa, kas vyksta pasaulyje, aiškinama kaip energijos, žemės turtų ar kitų priežasčių išdava. Neteisingai priimdami realybę, žmonės dvasiškai regresuoja. Protu ir dvasia atsiskyrę nuo Dievo, jie vėl grįžta į dvasinius urvus.

     Kai Jėzų pažįstame asmeniškai, išsilaisviname iš urvinio gyvenimo. Atpažindami Dievo išganomąjį veikimą savo gyvenime, mes patenkame į dienos šviesą. Šventoji Dvasia išsilieja mumyse ir stiprina mūsų ryšius su Dievu. Tada jau nekyla abejonės, ar Jėzus yra Dievo Sūnus. Tai mums apreiškia Šventoji Dvasia.

     Mes visi esame kviečiami pažinti Viešpatį ir jo galią savo gyvenime. Šventoji Dvasia atveria mums asmeniškai mūsų gyvenimą keičiantį Jėzų ir tuo atbaigia mūsų tikėjimą. Jo jėga įgalina mus sėkmingai priešintis nuodėmei ir liudyti Jėzų kitiems. Tačiau nuodėmė iš karto žmogaus nepalieka. Kaip Šventoji Dvasia apvalo sielą? Mes išgyvename kasdien savo silpnybes. Kartais atrodo tiesiog neįmanoma gyventi pagal Dievo reikalavimus. Kaip pritaikyti kryžiaus galią savo gyvenimui? Kaip kiekvieną dieną išlikti laisvam nuo nuodėmės? Apie tai kitą kartą.

Vertė P. Abromaitienė

■    Čikagos marijonas kun. dr. Juozas Vaškas, buvęs profesorius, rektorius, misionierius, staiga mirė spalio 6 d. Buvo gimęs 1910 m. vasario 4 d. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse. Yra buvęs žurnalo “Laivo“ redaktoriumi.

■    Motina Teresė, Artimo meilės kongregacijos įkūrėja, apdovanotoji Nobelio Taikos premija, praeitą vasarą lankė Albaniją. Ji yra albanų kilmės, gimusi Skopje mieste.

■    Indijoje šeši milijonai mokinių lanko katalikų mokyklas, vidurines ir aukštąsias.

■    Norvegijos vyskupas J. W. Gran paskelbė, kad iš Šiaurės Europos šalių ten kunigystei ruošiasi 40 seminaristų. Tai rekordinis skaičius tiems kraštams.

■    Vyskupas Teofilis Matulionis ilgai komunistų kankintas kalėjimuose ir tremtyje, yra miręs 1962 m. rugpjūčio 20 d. Taigi 1992 m. suėjo 30 metų nuo to komunistų kankinio mirties