FRANCIS MARTIN

     Mikas, kaip ir kiekvieną rytą, savo mažu mėlynu automobiliu važiavo patogiu greitkeliu į darbą. Važiavimas buvo gana malonus - mažas judėjimas, nedaug jį lenkiančių mašinų, gražios apylinkės.

     Kasdieninė rutina varginanti, bet duodanti laiko maldai ir mintims - dėkoti Dievui už tokį gražų gyvenimą. Mikas turėjo visko, ko žmogus galėtų norėti: puikią žmoną, du gerus vaikus, daug krikščionių brolių ir seserų, gerą darbą ir naują namą. Jis buvo geros sveikatos, mylintis Dievą ir ištikimas savo pareigoms. Jis buvo ypatingai Dievo apdovanotas savo tikėjimo pasidalinimu su draugais. Savaitinės Šv. Rašto studijos, organizuotos Miko darbovietėje, turėjo būti tą pačią dieną, pietų metu.

     Bet Dievas tą rytą aplankė Miką su nelauktu vizitu. Posūkyje jo mašina susverdėjo, beveik trenkdama į sunkvežimį, kurio šoferis suspėjo laimingai pasitraukti. Mašinai apsivertus, Mikas žuvo vietoje. Jo šeima ir draugai pasiliko jo sudužusių svajonių liudininkai.

     Niekas nesužinojo tikros nelaimės priežasties. Žinojo tiek, kad paskutinėmis dienomis nuo sunkios darbo naštos Mikas buvo labai pavargęs. Gal jis užsnūdo prie vairo? Gal ištiko staigus širdies smūgis? Kokia bebūtų priežastis, jo laidotuvėse buvo džiugi nuotaika, nes kiekvienas žinojo, kad Mikas nuėjo pas Viešpatį pasiruošęs.

     Ar pagalvojai, kaip bus, kai tu mirsi? Rimtais momentais mes apie tai pamąstome. Gal norėtume staigios mirties, kad išvengtume lėtos ir kankinančios ligos? Ar yra kas nors tikrai pasiruošęs mirti arba netekti mylimo asmens?

     Mirtis yra realybė, prieš kurią vienu ar kitu metu kiekvienas atsistoja. Tačiau mes praleidžiame gyvenimą, jos bijodami. Savo kunigiškame darbe aš esu paruošęs daug mirštančių žmonių ir jų šeimų sutikti mirtį. Esu matęs šimtus nervingų ir susijaudinusių draugų ir jų giminių, kurie prie mirštančio ligonio lovos gali tik pasakyti: “Pralinksmėk, jau tu geriau atrodai! Pakelk galvą! Sudiev! Ateisiu po pietų”. Jie žino, kad jų lankomasis miršta. Ir ligonis žino. Tačiau jie negali to priimti. Mirtis yra baisi problema, jei mes nepažįstame Viešpaties ir jo prisikėlimo galybės.

     Net ir krikščionims mirtis nežinoma, apdengta paslaptimis. Mirusieji negali sugrįžti ir apie ją papasakoti. Mes niekuomet nežinosime to jausmo, ką jie išgyveno. Taip instinktyviai ir laikomės žemės, kurią mes pažįstame.

     Kai mes gyvename tikėjimu, jau pradedame ir mirti, nes įsikibimą į savo gyvenimą savo protu pamažu atleidžiame. Mažiau pasitikime savimi ir tuo, ką matome, o Dievo žodį imame už tiesą.

     Tikėti Dievą niekuomet nėra lengva, nes tikėti reiškia ir rizikuoti. Dievas nori būti mūsų draugas, bet mums reikia jį pasitikti su tikėjimu ir pasitikėjimu. Tikėti Dievą yra kaip šokti nuo uolos tikint, kad saugiau nušoksi, nes pats Dievas yra pažadėjęs mus pagauti.

Kaip tai pasiekti

     Šv. Dvasia mums duoda jėgų pasivesti Dievui, tikėti jį ir priimti jo liudijimą. Norint atitaisyti savo santykius su Dievu, reikia Šv. Dvasios dovanos - tikėti Jėzų. Net ir tada, kai mūsų gyvenimas atrodo gražus ir geras, be Kristaus mes esame tamsoje, pakeliui į mirtį. Tačiau jeigu mes priimame Šv. Dvasios liudijimą apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, Dievas mums jau turi amžino gyvenimo planą.

Tikėjimas yra Dievo darbas mumyse

     Dievas visuomet liudija tiesai - kas jis yra ir ką jis yra mums padaręs per savo Sūnų Jėzų Kristų. Mums reikia tik šią gerąją naujieną išgirsti ir priimti. “Tikėjimas ateina iš klausymo, klausymas - kai skelbiami Dievo žodžiai” (Rom 10, 47).

     Tikėti reiškia priimti Dievo liudijimą, kad “ši tiesa yra tiesa ir ant jos aš statysiu savo gyvenimą. Jei tu sakai, kad Jėzus gali mane išklausyti, aš tave tikiu”.

     Tikėjimas nėra tik priėmimas Dievo išganomojo plano. Kartais žmogus sako: “Aš tikiu Dievą”. Vadinas, jis tiki Dievo buvimu. Apaštalas Jokūbas sako, kad ir velniai tai žino ir prieš jį dreba” (Jok 2, 19). Jie aiškiai žino geriau už mus, kas Dievas yra ir kokią galią jis turi.

     Tikėjimas nėra tik nuomonė, kurios mes laikomės. Pvz., ateistai sako, kad Dievo nėra, bet mes manome, kad jis yra. Kai kurie žmonės netiki, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, jie netiki, kad Kristaus mirtis ir prisikėlimas apsaugo mus nuo amžinos mirties. Žinoma, jie klysta. Tikėjimas remiasi tikruoju Dievu, kuris atsiveria Jėzuje Kristuje kiekvienam žmogui individualiai.

Tikėjimas yra žinojimo būdas

     Mes žinome ne savo išmintimi ar kitais šaltiniais, bet Dievo šviesa ir galybė dirba mūsų protuose. Šv. Dvasia duoda mums tą žinojimą. Šių žinių negalime rasti jokiose knygose, nes šis žinojimas ar pažinimas nėra mūsų kontrolėje. Mes žinome, nes Dievas per Šv. Dvasios išsiliejimą mūsų širdyse tą žinojimą nuolat mums teikia. Tai yra tikras, specialus krikščionio žinojimo būdas.

     Tikėjimas yra Dievo pažinimas, pavedimas jam savo gyvenimo ir paklusnumas jo žodžiams. Tikėjimas plaukia iš meile pagrįstų asmeninių santykių su Dievu: mes pasitikime mylimojo žodžiais. Mes išmokstame labiau pasitikėti dvasinėmis tikrovėmis, negu savo jausmais ar emocijomis.

     Dievas sako: “Aš tave myliu, todėl siunčiu savo Sūnų mirti už tave. Jei tu priimsi jo kraujo apvalomąją jėgą, tu tapsi laisvas visai amžinybei. Štai, ką aš siūlau”. Mes atsakome: “Dieve, dėkoju tau ir atiduodu tau savo gyvenimą. Aš myliu tave ir priimu tavo išganymo dovaną”.

Tikėjimas yra mumyse Dievo darbas, su kuriuo mes sutinkame

     Kartais mes manome turį pakankamai tikrą tikėjimą. Problema yra ta, kad dažnai savo tikėjimą padarome nauju “tikėjimo darbu”. Mes patys bandome darbais jį stiprinti, kad taptume teisūs Dievo akyse. Tačiau žmonės nėra išlaisvinti išganymo patyrimu per savo darbus, bet tik per Dievo darbą Jėzuje Kristuje. Tikėjimas yra mums Dievo duota dovana, per kurią jis mus išlaisvina iš nuodėmės vergijos. “Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš savęs, tai Dievo dovana” (Ef 2, 8-9).

     Tad kokia darbo dalis priklauso mums? Sutikti su tuo, ką Dievas mumyse daro, ir priimti jo duodamą dovaną. Jis ją duoda kiekvienam atskirai. Ar mes ją priimsime, ar atmesime?

     Nors Dievas mums ją siūlo dykai, jos asmeniška kaina begalinė: mirti sau, savo keliams bei planams, daugybei mūsų svajonių bei vertybių. Kad galėtume iš Dievo šią dovaną priimti, turime atleisti varžtus nuo to, kas užpildo mūsų širdis ir protus.

     Šv. Dvasia padaro šią tiesą patrauklia mūsų akyse išoriniu apreiškimu, kuris gali patraukti žmones prie Jėzaus. Bet taip pat yra Šv. Dvasios vidinis palietimas, verčiąs tikėti. Mes visuomet esame laisvi pasirinkti, bet Šv. Dvasia mus myli taip giliai, kad ji tyliai ragina: “Tikėk, ar gali? Klausyk, ar girdi? Pasiduok, ar gali? Tu gyvensi”. Šiuo būdu Tėvas patraukia daug žmonių prie savo Sūnaus. Savo dieviškos operacijos palietimu jis išjudina žmonių širdis tikėti. Dievas nori mums duoti tikėjimo akis, kad matytume, jog Jėzus yra geriausias mūsų draugas.

Kaip mes Jėzų matome

     Kaip Dievas galėtų atsiverti žmonijai? Kaip mes galėtume žinoti, kas jis yra, į ką jis panašus ir kaip jis mus myli? Pranašai ir angelai buvojo pasiuntiniai, bet jų žodžiai dažnai buvo ignoruojami.

     Jėzus, vienintelis Dievo Sūnus, atėjo žemėn, kaip vienas iš mūsų, kad mes matytume Dievą, kaip vieną iš mūsų. Kai mes matome Jėzų, mes matome Tėvą. “Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, jį mums apreiškė” (Jn 1, 18).

     Paskutinės vakarienės metu Jėzus sakė savo mokiniams: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jei pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“ (Jn 14, 6-7).

     Pilypas, nesupratęs Jėzaus žodžių, sakė: “Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana”. Jėzus taria: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!”^ 14, 8-10).

     Kad matytume dvasines realybes, reikia tikėjimo akių. Mes esame panašūs į trumparegius žmones, kurių akys apima tik labai arti esančius objektus. Tolimo regėjimo matomumas atveria mums gražias, ne visiems matomas panoramas. Pirmu atveju mes einame pas optometristą, kad pritaikintų tinkamus akinius. Kai pirmą kartą juos užsidedame, koks aiškumas ir grožis virš mūsų natūralaus matomumo! Tikėjimas yra kaip nauji akiniai.

     Tie, kurie pažino Jėzų kaip staliaus sūnų, buvo labai trumpo regėjimo. Jie matė tik vyrą, specialų daugeliu atvejų, bet paprastą žmogų. Reikia apreiškimo, kad atsivertų mūsų akys matyti, kas tikrai Jėzus yra.

     Jonas Krikštytojas skelbė Jėzų, kad paruoštų žmonių širdis atgailai. Jis buvo tokia galinga figūra, kad žydai pradėjo galvoti, ar tik jis nebus Kristus. Dievas Jonui parodė, kaip jį atpažinti. Kai Jėzus atėjo pas jį apsikrikštyti, Jonas sakė: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį, nusileidžiančią iš dangaus ir plevenančią virš jo galvos. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus” (Jn 1, 32-34).

     Šv. Dvasia duoda jėgos matyti dvasines realybes. Tai ir mes žinome Jėzų Kristų, jį mylime ir tikime, nors ir jo nematydami mūsų protą patenkinančiu būdu. “Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę, tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugmu, nes žinote gausią tikėjimo ieškinį - sielų išganymą“ (I Pt 1, 8-9).

     Mums nereikia emocinių patyrimų matyti Jėzų. Mums nereikia pasiekti aukšto intelekto, kad jį matytume. Simeonas, pamaldus žydas, laukė ateinančio Mesijo. Jam buvo Šv. Dvasios apreikšta, kad nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo. Šv. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą, Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip įstatymas reikalavo, Simeonas jį paėmė į rankas ir šlovino Dievą (Lk 2, 26-28).

     Simeonas buvo pilnas džiaugsmo, nes matė Jėzų. Nieko specialaus nebuvo galima šiame kūdikyje matyti. Aplink galvutę nebuvo jokios karūnos, nei jį ant rankų nešančių angelų, nei triukšmingos muzikos, įnešant jį į šventyklą. Šv. Dvasia apreiškė Simeonui, kad šis kūdikis yra Dievo Sūnus.

     Jėzus atėjo apreikšti Izraelio žmonėms Dievą Tėvą. Jie laukė Mesijo, bet nematė Jėzaus Karaliaus, Dievo Sūnaus, kuris išvestų juos iš politinės nelaisvės. Jie savo akimis nematė, kad jų nelaisvė siekė daug giliau, negu stoka religinės ir politinės laisvės.

     Pažiūrėkime į Judą, Jėzaus išdavėją. Atrodo, kad jis buvo rūpestingai atsidavęs žydų laisvės siekiams. Jėzuje jis matė vadą, kuris galėjo įkvėpti žmones ir išvesti prieš romėnus. Jis laukė politinio Mesijo, bet Jėzus nevartojo jokios politinės strategijos žmonių sukilimui.

     Pagaliau Judas pavargo ir sutiko išduoti Jėzų už trisdešimt sidabrinių. Jis negalėjo pakeisti savo sprendimo ir bandyti suprasti Jėzų, kas jis iš tikrųjų yra. Vėliau, pamatęs, kad Jėzus nuteistas kryžiaus mirčiai, Judas gailėjosi. Jis grąžino pinigus fariziejams ir desperatiškai pasikorė. Paskutinis veiksmas demonstruoja jo tikrą padėtį: dvasiškai aklas, šėtono karalystės vergijoje, negalėdamas gauti iš Jėzaus to, ką tik jis vienas galėjo duoti.

     Jėzus atėjo pas Izraelio žmones, nešdamas gerąją naujieną, kad juos išlaisvintų iš vergijos. Jis atėjo į Nazaretą, nuėjo į sinagogą skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą; jis atvertė vietą, kur buvo parašyta: “Viešpaties dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų”.

     Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Jis pradėjo jiems sakyti: “Šiandien išsipildė ką tik girdėti Šv. Rašto žodžiai”. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančios iš jo lūpų” (Lk 4, 16-22). Netrukus po to tie patys žmonės jį atstūmė. Jie neturėjo tikėjimo akių atpažinti Jėzų, kad jis yra Kristus. Jie klausinėjo: “Ar jis ne Juozapo sūnus”. Papiktinta minia bandė nustumti jį žemyn nuo kalno (Lk 4, 29).

     Visi, kurie tiki Jėzų, turi Šv. Dvasios duotas tikėjimo akis. Jie mato Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų. Tai Šv. Dvasios darbas, kad kiekvienas, kuris tiki gali žvelgti į tą, kurį mūsų nuodėmės pervėrė, ir prašyti, kad jis pervertų mūsų protus suprasti, kas atsitiko ant kryžiaus. Žvelgdami į jį, mes gauname gyvenimą ir pradedame pagauti jo didybės su Dievu atspindį, jo garbingas žaizdas, kuriomis jis mokėjo už mūsų išganymą.

Jėzus - musų meilė

     Jėzaus meilė nėra sentimentalūs jausmai. Mylėti Jėzų reiškia norėti su juo būti, jam tarnauti, būti dėkingam už išganymą, žinoti, ką jis mums padarė, būti jo mokiniu. “Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę, tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį - sielų išganymą“ (Pt 1, 8-9).

     Kokia nuostabi išraiška. Jis nesiūlo tuščio suraminimo žodžio. Tai nepadės, kai gyvenimas pasidarys sunkus. Žmonės, kuriems jis rašė, ėjo per bandymus ir persekiojimus. Arba mes pažįstame Jėzų Kristų ir jį mylime, arba dideliuose sunkumuose neištversime.

     Nors mes niekada nesame jo matę, mes jį pažįstame ir mylime. Maldoje mes jam kalbame, ir jis kalba mums. Ar ne nuostabu? Ar tai neįrodo, kad mes jau turime naują gyvenimą, kurio nesaisto nei laikas, nei erdvė, arba mūsų kūnas, mūsų protas ar žmogiškos gėrybės?

     Ši nauja galimybė yra Šv. Dvasios darbas. Tikėjimas mus išteisina. Mūsų gyvenimo būdas mūsų neišteisina. Įsakymų vykdymas dar nereiškia, kad mes mylime Jėzų. Dievą žiūri į mūsų širdis ir į mūsų veiksmus.

     Jėzus sako: “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas. Ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (jn 14, 21). Viešpats čia sako: “Jei leisi man paliesti savo širdį, kad tu mane tikrai pažintum, tada tu būsi paruoštas meilėje ir apginkluotas demonstruoti tą meilę ištikimybe mano įsakymams”.

     Pasitikėjimas ir paklusnumas - raktas į tikėjimą. Kai tikime Dievą ir jį mylime, mes pasitikime juo kaip geriausiu savo draugu. Į jo rankas sudedame savo gyvenimą. Nieko nėra brangesnio pasaulyje už jį. Kai reikia daryti sunkų sprendimą, mes kreipiamės į jį patarimo.

     Tą pat sako ir Naujasis Testamentas: “Mes čia gyvename tikėjimu, bet ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7). Tai nereiškia, kad mes nieko nežinome ir neprotaujame. Mes negalime visą laiką veikti savo valios jėga. Pamatysime, kad toks būdas neveikia. Tai krikščionio gyvenimas. Jėzus mirė ir prisikėlė, kad turėtume naują, intymios draugystės su Dievu gyvenimą.

Gyventi tikėjimu

     Didžiausia tiesa, kad Jėzus ir Tėvas džiaugiasi intymia draugyste. Jėzus viską daro pagal Tėvo valią. Visa jo energija, inspiracija, veikimo šaltiniai ir visas motyvavimas atėjo iš Tėvo. “Iš tiesų aš sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, ir ką bedarytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus” (Jn 5, 19).

     Prisiminkime Jėzų su botagu rankoje, varant iš šventyklos pinigų keitėjus. Ar galime įsivaizduoti tą sceną? Bėgantys jaučiai ir avys, skrendantys visomis kryptimis karveliai, apversti stalai, išbarstyti pinigai ir stūgaujantys pikti žmonės. Šv. Raštas apie tai sako: “Uolumas dėl Tėvo namų sugrauš mane” (Jn 2, 17).

     Žmogus, kuris tiki Kristų, gyvena tikėjimu. Tikėdami mes sakome: “Jėzau, Tu esi gyvasis Dievo Sūnus. Būk mano gyvenimo Viešpats. Leisk man mirti kartu su Tavimi. Aš, bėgdamas su pasauliu, pavargau ir kapituliuoju. Pinigai, materialinės gėrybės, jėga, sėkmė, pripažinimas - šie dalykai man daugiau neturi reikšmės. Mano gyvenimas priklauso tik Tau”.

     Sakydami, kad Kristus mirė už mus, tuo pačiu metu mes pradedame suprasti, kad Kristus gyvena mumyse. “Aš esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau ne aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar aš, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2, 19-20).

     Mes esame egoistai. Per dieną daug laiko praleidžiame, galvodami apie save. Bet mes ne tam buvome sutverti. Mūsų tikslas -mylėti ir garbinti Kristų. Kristaus kryžius mus keičia. Šv. Paulius aiškina, kad “aš”, kuris gyvenu, jau yra pakeistas į “aš”, kuris gyvena Kristuje. Jau nėra tas “aš”, kurį taip rūpestingai saugojau. Senasis “aš” jau miręs.

     “Kristus manyje” kartais vos matomas. Mūsų žinojimas ir tikėjimas nėra tobuli. Visos tos Šv. Dvasios apreikštos dvasinės realybės nėra aiškiai matomos. Kai susitiksime savo Išganytoją veidu į veidą, tada aiškiai suprasime. Tada mūsų tikėjimas ir viltis realizuosis Dievo meilės apkabinime.

     Gavus Šv. Dvasios dovaną, koks turėtų būti naujasis gyvenimas su Kristumi? Ką reiškia “užgimti iš naujo”? Kaip Šv. Dvasia praturtina mūsų gyvenimą? Atrodo, taip sunku suprasti tikėjimą. Kokius matomus ženklus Dievas naudoja, kad padėtų mums išgyventi tikėjimą, kaip galingą mūsų kasdieninio gyvenimo realybę?

Vertė P. Abromaitienė