Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J

     Oi sugrįžk, sugrįžk, sūnau,
     Marijampolėj bus geriau ...
     Čia Klimaitė, Penčyla,
     Čia Sudavijoj tyla.

Sena studentiška daina

Marijampolė

Algirdas Sabaliauskas

     Senumu Suvalkijos sostinė pasigirti negali. Čia ją pralenkia šimtai Lietuvos miestų ir miestelių. Šiam garbingam miestui pradžią davusi gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1667 metais: Kauno apskrities mokesčių sąraše pažymėta, jog tais metais mokesčiai joje mokėta nuo dvidešimt keturių dūminių. Daugelį metų Marijampolė buvo Prienų šešėlyje. Kai 1783 metais Prienų seniūno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolo Kazimiero Sapiegos ir Prienų klebono Mykolo Karpavičiaus rūpesčiu buvo įkurta Marijampolės parapija, tai marijampoliečiai, atsidėkodami Prienų žmonėms, rinko iš savo laukų akmenis ir apie Prienų bažnyčią išmūrijo tokią tvorą, kuri iki šiol tvirtai stovi, daugeliui kartų primindama suvalkiečių darbštumą ir sumanumą.

     Nuo čia turbūt ir prasidėjo Marijampolės kilimas. Pamažu čia miestas pralenkė ne tik Prienus, bet ir daugybę kitų Lietuvos miestų, o vienu atžvilgių tai jis tapo gal net nepralenkiamas — tai savo vardais. Anoji dvidešimt keturių dūminių gyvenvietė vadinosi Pašešupiu. 1736 metais kažkokiame lotyniškame dokumente randama jau parašyta “de civitate Starepol” (Iš Starapolės miesto). Tiesa, dar tais pačiais metais viename krikšto akte paminima Pašešupio smuklė. Tačiau su šia smukle Pašešupys pasitraukia iš istorijos. Starapolę, matyt, sugalvojo mums savo vardo nepalikęs lenkiškai kalbantis raštininkas, tai į lenkų kalbą išversdamas prie kaimo esantį kokį nors Seną lauką. 1756 metais Starapolei atsiranda konkurentas Marijampolė. Tiesa, iš pradžių tai buvo dvi vietovės. Panašiai kaip kadaise Budą nuo Pešto skyrė Dunojus, taip Marijampolę nuo Starapolės skyrė Jevonio upelis. Viename nediduko upelio krante įsikūrė vienuoliai marijonai, kurie savo vietą Marijos garbei pavadino Marijampole, o kitoje upelio pusėje dar vis gyveno Starapolė. Jos gyventojai nuo marijampoliečių ypač skyrėsi tuo, jog turėjo teisę verstis prekyba ir laikyti smukles. Tačiau 1792 metais Stanislovas Augustas abiejų upelių pusių žmonėms suteikė Magdeburgo teises ir herbą su šventuoju Jurgiu, jojančiu ant balto žirgo, abiem vietovėms pradėtas vartoti Marijampolės vardas. Starapolė dar ilgai laikėsi liaudies atmintyje, o aušrininkai buvo pasiryžę net grąžinti miestui sulietuvintą Starapolės variantą: jie gana nuosekliai rašė Senapilė. Petras Arminas -Trupinėlis dar kitaip mėgino lietuvinti šį miesto vardą: jis 1884 metais “Aušroje” vartojo Marijospilė.

     1955 metais, kai jau tik vienų metų trūko iki Marijampolės dviejų šimtmečių jubiliejaus, nutarta šiam miestui suteikti Kapsuko vardą. Tačiau miesto gyventojus, matyt, labai traukė senosios jų krašto tradicijos. Vien ką tik reiškia Marijampolės gimnazija, davusi mūsų tautai Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Praną Vaičaitį, Praną Mašiotą, Kazį Grinių, Vincą Pieterį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Kazį Borutą, palaimintąjį Jurgį Matulaitį ... 1989 metais įvyksta referendumas, ir didžiulė gyventojų dauguma pareiškia norą, kad jų miestui būtų grąžintas senasis Marijampolės vardas.

     Patys marijampoliečiai nežino, kaip geriau jų miesto vardą kirčiuoti, Sakoma Marijámpolė (pagal lenkišką formą Maryampol) ir Marijampòlė (pagal Starapòlė). Tačiau dainose paprastai kirčiuojama Marijampòlė. Kai 1989 metais grąžinus senąjį vardą, per radiją ir televizijoje pasigirdo Marijámpolė, buvo aišku, kad bus lemta įsigalėti tokiam kirčiavimui. Ateityje gal tik kur nors Čikagoje ar Bostone galėsime išgirsti ir Marijampòlę. O dainose šis kirčiavimas išliks, nes iš dainos žodžio neišmesi.

     Aušrininkai, lietuvindami šio miesto pavadinimą, jo antrąjį dėmenį siejo ne su lenkišku pole ‘dirva, laukas’, bet tikriausiai Konstantinopolį, Sevastopolį, Tripolį ir kitus garsius pasaulio miestus prisimindami, su graikų kalbos žodžiu polis ‘pilis, miestas’. Net ir lietuvių spaudoje vienur kitur buvo rašoma Marijampolis. Į pietus nuo Vilniaus yra ir kaimas Mari-jampolis, kurį tikriausiai ir įkūrė ateiviai nuo Šešupės ir Jevonio.

     Marijampolės miesto pakraštyje yra ir mažutė Sénlaukės gatvelė, kurią miesto vadovai taip pavadino turbūt norėdami priminti, jog visas šis miestas kadaise prasidėjo iš kažkokio Seno lauko.

     Dainą apie sugrįžimą į Marijampolę studentai ypač jausmingai užtraukdavo traukinyje pakeliui iš Kauno į savo gimtąjį miestą. Skambėjo ji tikrai puikiai, nes jai muziką parašė ... pats Džiuzepė Verdis: mat anas nežinomas kūrėjas ar kūrėjai savo žodžiams apsukriai pritaikė iš “Traviatos” garsiąją Žermono ariją.

     Redakcijos prierašas. Autorius rašo, kad “Patys marijampoliečiai nežino, kaip geriau jų miesto vardą kirčiuoti”. Žinoma, turime sutikti, kad ne visi marijampoliečiai ir ne visi kitų vietovių lietuviai žino, kaip jį kirčiuoti. Bet ar tai galima pasakyti tik apie šio miesto vardo kirčiavimą? Gal daugiau kaip pusė visų lietuvių, pvz., nežino, kaip kirčiuoti Trakus, Anykščius, Kalvariją. Šiuos vardus kirčiuojame: Trãkai, Anykščiaî, Kalvarijà. Tai oficialus kirčiavimas, pripažintas kalbininkų. Bet daugumas lietuvių juos kirčiuoja: Trakaî, Anýkščiai, Kalvãrija. Tai ar mes turėtume derintis prie jų kirčiavimo? Tie marijampoliečiai, kurie domisi lietuvių kalba ir kirčiavimu, sakydavo ir tebesako Marijampòlė. Taip juk kirčiavo ir mūsų kalbininkai. Štai pora pavyzdžių. “ Lietuvių kalbos vadovas”, sudarytas Pr. Skardžiaus, St. Barzduko ir J. M. Laurinaičio, išleistas Vokietijoje 1950 m., šį vardą kirčiuoja Marijampòlė (368 psl.). “Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis su kirčiuotu žodynu”, sudarytas A. Kalniaus, A. Kuzmickio ir J. Talmanto, išleistas Kaune 1938 m., taip pat kirčiuoja Marijampòlė (221 psl.).

     Toliau autorius A. Sabaliauskas rašo: “Kai 1989 metais grąžinus senąjį vardą, per radiją ir televizijoje pasigirdo Marijámpolė, buvo aišku, kad bus lemta įsigalėti tokiam kirčiavimui”. Bet juk tai keista — nejaugi mes visuomet ramiai turime priimti visas kai kurių daromas klaidas ir prie jų prisitaikyti? Kai kam čia gali ateiti tokia mintis: kai kartais matome keistai parašytus kai kurių vietovių vardus, pvz., italų miestų Genuja (ital. Genova), Turinas (ital. Torino), mums atsakoma, kad tokią jų rašybą mes gavome per vokiečius, rusus, lenkus ir pan., tai, kai matome parašytą ar girdime ištartą šio Suvalkijos miesto vardą Marijámpolė, gal kai kas pusiau juokais pasakys: taip kirčiuojama dėl to, kad tokį kirčiavimą 1989 metais gavome per ... ignorantus, nežinančius, kaip jį iki šiol kirčiuodavo kalbininkai.