(Konkurso moksleivių grupėje III premiją laimėjęs straipsnis)

Jonas Ivanauskas

     Papasakosiu jums apie nuostabų žmogų — kunigą Povilą, kurio paveikslo iki šiol niekas negali užgožti.

     Gerai atsimenu, tą dieną buvo Sekminės, giedro pavasario šventė. Jau ruošiausi eiti į bažnyčią, kai pro duris uždusęs įpuolė Adomas, mano draugas, su kuriuo ne tik kartu sėdim, bet ir patarnaujame prie šv. Mišių.

     —    Ar žinai, naują kunigą atkėlė. Šiandien jau Mišias laikys, — išpyškino jis neatsikvėpdamas. — Eime greičiau, nesikrapštyk!

     Strimagalviais išskubėjome į bažnyčią. Zakristijoje vaikų dar nebuvo, tik senasis zakristijonas kažką kraustė lentynose.

     —    Dėde, ar tikrai naują kunigą..?

     —    Tsss... — perspėjo senukas, pridėjęs pirštą prie lūpų, nes plačiai atsivėrė durys ir ant slenksčio pasirodė aukštas, stambus, geltonplaukis vyras, vilkintis juoda sutana. Rankoje laikė storą juodą knygą ir atrodė tartum gerasis angelas, staiga nužengęs iš dangaus į mūsų bažnyčią.

     —    Garbė Jėzui Kristui, — nedrąsiai ištarėm kartu, iš baimės ir nuostabos netekę žado.

     —    Per amžius, — atsakė jis ir linksmai mums nusišypsojo.

     “Gal pabučiuoti ranką, kaip mokė mama”, — neramiai pagalvojau ir kumštelėjau alkūne Adomui. Bet nespėjom: peštelėjęs mane už kuodo, jis dingo tarpduryje, o į zakristiją jau rinkosi vaikai.

     Per Mišias aš skambinu varpeliais — niekam nepatikiu šios mielos pareigos. Bet šiandien, įsiklausęs į ramų, melodingą naujojo kunigo balsą, vos nepražiopsojau. Gerai, kad šalia buvo Adomas...

     Pasibaigus Mišioms, kunigas mums davė po spalvotą paveikslėlį “Jėzus Alyvų daržely” ir po ilgą blizgantį saldainį, kokio niekur nebuvom matę.

     —    Vadinkit mane kunigu Povilu, — tarė mums ir linksmai šyptelėjo.

     Pagaliau mes, sutvarkę drabužius dovanom ir tokiom netikėtom permainom, iškurnėjome į šventorių. O ten (ar jūs galite įsivaizduoti?) stovėjo kunigas Povilas, apsuptas žmonių, ir galingu balsu traukė: “Graži tu, mano brangi Tėvyne”... Žmonės iš pradžių nedarniai, o paskui lygiau ir garsiau pritarė. Ir nuplaukė, nuvilnijo tolyn daina, o žmonės tapo kažkokie laimingesni ir šviesesni. Taip gera buvo širdy. Pabaigęs dainą, kunigas tarė:

     —    Mielieji, gera daina — kaip ir giesmė. Ji pakelia sielą arčiau Dievo. Dainuokime gražias dainas.

     Namo grįžau laimingas kaip niekad. Blizgantį saldainį ir paveikslėlį paslėpiau giliai spintoje, kad mažosios sesutės neužtiktų. Nuo tada ir prasidėjo įdomios dienos. Kartą po vakarinių pamaldų kunigas pasakė:

     —    Vaikai, einam žaisti futbolo.

     —    Valio! — sugriaudėjom garsiai ir klausiamai susižvalgėm. “Nesu matęs žaidžiančio kunigo” — paabejojau. Visų veidai ištįso nuo smalsumo. Pagaliau visu pulku išbėgom į aikštelę netoli šventoriaus, vis žvilgčiodami į mūsų vadovą, mėlynu treningu, su kamuoliu rankoje, labai panašų į kūno kultūros mokytoją. Pagaliau mūsų abejonės išdulkėjo: nors ir mes jautėmės neblogi žaidėjai, bet kur tau — nė neprilygom kunigui Povilui. Žaidė jis lyg vijurkas ir į neviltį įvarė mūsų vartininkus.

     Nuo to laiko antradienis tapo žaidimų diena. Ir kokių tik žaidimų mes neišmokom! Begales jų mokėjo kunigas Povilas — tokių senoviškų, negirdėtų ir smagių: “Ripką”, “Dvaro kiaulę”, “Keperėžą”...Ė, visų ir neišvardysi. Prisidūkdavom iki devinto prakaito. Ne, jūs negalvokit, kad mes tik žaisdavom. Daug kitokių darbų, įdomių užsiėmimų sugalvodavo kunigas Povilas: sutvarkėm apleistas kapines, aplankėm ne vieną vargstantį senelį ir padėjom nudirbti jiems darbus, pasodinom prie paminklo gėlių. O kokias verbas išmokom padaryti — tikri meistrai pavydėtų! Mūsų išmoningasis kunigas kaskart sugalvodavo įdomių užsiėmimų, jo energija ir linksma nuotaika pagaudavo ir mus. Kartais mokykloje per tikybos pamokas, kai sėdėdavom liūdni ir pavargę, paims akordeoną, timptels dumples ir kad užtrauks “Kur bėga Šešupė”... Tada neatsiliekam ir mes, nuovargis ir liūdesys kažkur dingsta, traukiam, net klasės lubos kilnojasi. Direktorė kyštels pro duris galvą, nesuprasdama, kokios čia linksmybės tikybos pamokoje. Gražių dainų, negirdėtų giesmių mus išmokė kunigas Povilas. Užmiršom mudu su Adomu savo vaikiškas išdaigas, nebebuvo kada su vaikiščiais dykinėti. Ir tėveliai džiaugėsi, vis dažniau gyrė mane, sakė, gal doras užaugsiąs žmogus.

     Mylėjom savo kunigėlį ne tik mes: kas sekmadienį tarsi į atlaidus plūsdavo žmonės į bažnyčią. O mūsų kunigas Povilas, tartum Mozė, toks gražus, didingas ir iškilmingas stovėdavo prie altoriaus ar sakykloje ir skleidė aplink kažkaip nesuvokiamą šviesą, šilumą ir gerumą.

     Artėjo atostogos. Ir ko tik nebuvom joms suplanavę: mūsų laukė kelionė į Vilnių, žadėjom aplankyti Aušros Vartus, pasimelsti arkikatedroje, pabuvoti ant Gedimino kalno... Laisvalaikiu skaptuodavome kryžių, kurį norėjom pastatyti ant liūdnojo Kryžių kalno. O svarbiausia tai, kad kartu su kunigu Povilu nutarėm restauruoti mūsų kapinių koplyčią. Jūs ir neįsivaizduojat, kaip mes nekantriai laukėme atostogų ir kaip stengėmės negauti ne tik dvejetų, bet ir trejetų (jis patikrindavo mūsų pažymių knygutes). Deja, mūsų svajonės ir planai sudužo kaip trapaus stiklo šukės...

     Tą dieną turbūt prisiminsiu kaip pačią liūdniausią savo gyvenime. Atsimenu, grįžau nuo senelės, grėbęs šieną, skubėjau namo, širdį graužė kažkoks nerimas. Kieme sutikau tėtę. Jis sustabdė mane, truputį patylėjo ir liūdnai ištarė:

     — Nebeturim kunigo Povilo, sūnau. Nuskendo ežerėly.

     Tarsi saulė danguje būtų užtemusi. Stovėjau tarsi stabo ištiktas, o paskui parkritau į žolę ir pratrukau raudoti...

     Žiūrėdamas į karste sustingusį jo kūną, į malonų jo veidą, galvojau, kad tai klaikus sapnas, kai štai štai pabusiu ir suprasiu, kad tai netiesa. “Kokia baisi lemtis. Kodėl jis pasiima pačius mieliausiuis, brangiausius žmones?” — mąsčiau pro ašaras ir laukiau stebuklo. Deja, stebuklas neįvyko. Tai buvo šiurpi tiesa.

     Liūdni grįžom iš “smėlio kalnelio”, palydėję į amžino poilsio vietą nuostabiausią žmogų — kunigą Povilą. Savo spintelės kamputy susiradau jo dovanotą paveikslėlį ir ilgąjį saldainį, padėjau ant stalo, už kurio neįprastai tyliai sėdėjo visa šeima.

     —    Tėveli, aš būsiu kunigas, — ištariau savo pasiryžimą.

     —    Gerai, sūnau, būk toks, kaip kunigas Povilas, — pritarė tėtis, o mama liūdnai nusišypsojo ir paglostė man galvą...

     Jau praėjo keletas metų. Šviesus kunigo Povilo paveikslas tarsi kelrodė žvaigždė stovi mano kelyje, nušviesdama jį sunkiausiomis gyvenimo valandomis.