VINCAS KOLYČIUS
“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1-4).
Sekminės yra laikomos Bažnyčios gimtadieniu. Iki Šv. Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo ir slapstėsi. Tačiau po Sekminių viskas pasikeitė. Jiems atsirado drąsa, nebijojo jokių persekiojimų ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo žodį — Gerąją Naujieną. Tą pačią dieną Petras miesto aikštėje kalbėjo minioms apie prisikėlusį Jėzų. Apaštalų darbuose skaitome: “Tai išgirdę, žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’ Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną’” (Apd 2, 37-38).
Šventę atidaro programos vadovė Nijolė Užubalienė. M.Vidzbelio nuotr.
Šiais laikais, kada visa Bažnyčia ir krikščionybė pergyvena krizę, kada visos valstybės yra taip sumaišytos, jog atrodo, kad gyvename nekrikščioniškame pasaulyje, keliame tą patį klausimą: “Ką mums daryti, broliai?” Ką iš tikrųjų turime daryti, kad turėtume ramybę, kad pasaulyje būtų taika? Kaip galime įsitikinti, kad Dievas tikrai mus myli, kad jis mums viską atleidžia; kaip žinoti, kad turime išganymą? Petro atsakymas buvo labai aiškus ir efektingas. Tą pačią dieną, klausydamiesi jo žodžių, atsivertė 3000 žmonių (Apd 2, 41). Tad jo atsakymas tinka ir mums šiandien: “Atsiverskite!”
Girdėdami tą žodį “atsiverskite”, dažnai galvojame, kad atsivertimas yra reikalingas tik pagonims arba kitiems, kurie dar nėra girdėję apie Jėzų. Tačiau atsivertimas yra reikalingas kiekvienam. Mes negimstame krikščionimis, bet jais turime pasidaryti.
Kiekvienam reikia Šv. Dvasios jėgos, kad pajustų artimą santykį su Dievu, kad atgimtų iš naujo.
Daug žmonių save laiko krikščionimis, tačiau iš tikrųjų jie tokie nėra. Galbūt jie yra užaugę katalikiškoje šeimoje, gal retkarčiais ir į bažnyčią nueina, tačiau jų širdys niekuo nesiskiria nuo visai netikinčių. Jie nežino, kad yra nusidėjėliai, ir niekada nėra visiškai atsidavę ir pasižadėję Jėzui Kristui. Nors per krikštą jie ir gavo Šv. Dvasios dovnaną, tačiau jie ta dovana nesinaudoja, ir Šv. Dvasia juose yra lyg kokioje saugiai uždarytoje dėžutėje.
Popiežius Paulius VI enciklikoje apie evangelizaciją rašo: “Šiandien yra labai didelis skaičius katalikų, kurie yra pakrikštyti, jie formaliai nėra atsisakę krikšto, bet jam yra visiškai abejingi ir gyvena, lyg nebūtų pakrikštyti” (“Evangelii Nuntiandi”, 56).
Bažnyčios “lankytojai”
Atsivertimas reikalingas ir tiems, kurie nuolat lanko bažnyčią. Į tą skaičių įeina tie, kurie yra pasyvūs “sekmadieniniai katalikai”, ir tie, kurie yra aktyviai įsijungę į parapijų veiklą. Bet Dievo žodis nei vieniems, nei kitiems nėra reikšmingas. Svarbu atlikti pareigą. Jie visi turi tikėjimą, tačiau dar kažko trūksta. Trūksta asmeniško Kristaus pažinimo ir kryžiaus jėgos pajutimo, trūksta Šv. Dvasios veikimo. Ir jiems apaštalas Petras sako: “Atsiverskite!”
Patikrinkime save
Verta pažiūrėti į save, kad pamatytume, ar mums yra reikalingas atsivertimas.
1. Ar aš viešai lūpomis išpažįstu, kad Jėzus yra Viešpats, ir širdimi tikiu, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių? (Plg. Rom 10, 9 -10).
2. Ar aš nuolat jaučiu Tėvo meilę ir Šv. Dvasios jėgą, kuri man teikia išmintį ir įgalina vykdyti Dievo valią?
3. Ar mano pažiūros ir gyvenimo būdas atitinka Dievo įstatymus, ar esu paveiktas dabartinės aplinkos, kuri yra nekrikščioniška?
4. Ar matau reikalą daryti atgailą — nusisukti nuo nuodėmių, kaip pyktis, pavydas, neapykanta, garbės ieškojimas?
5. Ar mano dalyvavimas sakramentuose yra gyvas, ar tik pasyvus? Ar aš tik “išklausau” Mišių, ar jose sąmoningai dalyvauju?
6. Ar aš dalinuosi savo tikėjimu su kitais?
“Tada gausite Šv. Dvasios dovaną”
Toliau apaštalas Petras sako: “Kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šv. Dvasios dovaną” (Apd 2,38). Petras kalba suaugusiems, kurie dar nebuvo pakrikštyti ir nepažino Jėzaus. Mes buvome pakrikštyti, būdami kūdikiai, tačiau kiekvienas iš mūsų privalo tą krikštą sąmoningai atnaujinti. Tai turėtų įvykti per Sutvirtinimo sakramentą arba bet kuriuo kitu laiku, kai prisipažįstame esą nusidėjėliai, pripažįstame Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir Išganytoju, kai prašome, kad Šv. Dvasia veiktų mumyse.
Jeigu, gavę iš ko nors dovaną, padedame ją kur nors į stalčių ar ant lentynos, tai galime ją ten laikyti 10 ar 50 metų - ji mums nieko nereiškia. Tas pat yra ir su Šv. Dvasios dovana. Ją gavome krikšto metu, bet, atrodo, net nežinome, ar ją turime.
Šv. Dvasia padaro mūsų tikėjimą gyvą, Dievo žodis - Šv. Raštas nebėra negyva raidė, bet gyvenimo kelrodis, Šv. Dvasia mus veda prie Jėzaus, per kurį mes tampame Tėvo vaikais. “Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’” (Gal 4, 6).
Užtat kiekvienam iš mūsų yra reikalinga sąmoningai žinoti, kad esame gavę tą brangią Šv. Dvasios dovaną. Apaštalas Paulius rašo: “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” (1 Kor 3, 16). Jeigu žinome, kad Šv. Dvasia gyvena mumyse, tai turime prašyti, kad ji mumyse veiktų, kad mus vestų prie Jėzaus, kad mus mokytų, guostų, ramintų. “O Globėjas - Šv. Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14, 26). Tai Jėzaus žodžiai, pasakyti ne tik jo mokiniams, bet ir kiekvienam iš mūsų.
Tegul būna šios Sekminės mūsų dvasinio atgimimo šventė. Prašykime Šv. Dvasios išsiliejimo, jos jėgos, jos ugnies mūsų asmeniškame gyvenime, prašykime ir melskimės dvasinio atgimimo visiems lietuviams ir išeivijoje, ir tėvynėje.
Baigdamas noriu pacituoti prof. St. Šalkauskį, kuris lyg koks pranašas 1939 m. šaukė: “Sekminės yra Šv. Dvasios šventė. Tuo pačiu jos yra taip pat meilės ir vienybės šventė. Per Sekmines Šv. Dvasia apsireiškė apaštalams, kaip dieviškoji galybė, kuri pripildė jų širdis tikėjimo liepsna, sutirpino jų valios ryžtingumą ir susiejo juos ir visus tikinčiuosius dvasiniais vienybės ryšiais. Iš tikrųjų tai buvo regimosios Kristaus Bažnyčios įsteigimo momentas”. Toliau jis dar priduria: “Tai, kas charakterizuoja Lietuvos katalikus, gali būti išreikšta vienu posakiu: gyvosios dvasios stoka — tos dvasios, kuri gaivina religinius pergyvenimus, pripildo širdis entuziazmu.
Religinis Lietuvos atgimimas priklauso visų pirma nuo antgamtinės dvasios atnaujinimo: reikia atsiversti Šv. Dvasios reikmei. Reikia persisunkti evangeliškąja dvasia ir šauktis Šv. Dvasios, kuri atnaujina žemės veidą” (XX amžius, 1939.V.27).
Ateik, Šv. Dvasia, ir atnaujink mūsų širdis!