Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PRISIKĖLIMO KLAUSIMU

J. LAURIŪNAS, S J

     Šiandien yra madinga nuomonių apklausa. Žurnalistas-reporteris užkalbina traktoristą, melžėją, direktorių ar ministrą, pateikia atitinkamus klausimus, pasiteirauja nuomonės tuo ar kitu klausimu, o paskui apie tai išgirstame per televiziją, radiją, skaitome laikrašty. Valstybių vadovai taip pat nori žinoti, ką galvoja piliečiai tuo ar kitu klausimu.

     Įsivaizduokime, kad šiandien, per Velykas, jums kas nors pateikia klausimų religine tema, sakysim, nori sužinoti jūsų nuomonę apie Jėzaus prisikėlimą. Pavyzdžiui, jus klausia: “Ar tikite Jėzaus prisikėlimu? Kaip jūs suprantate Jėzaus prisikėlimą? Kokiam kūne Jėzus prisikėlė? Ar galite įrodyti Jėzaus prisikėlimą? Ką jums reiškia Prisikėlusysis?” Ar šie klausimai jūsų nepastatytų į blogą padėtį? Ar sugebėtumėte reikiamai, teisingai atsakyti?

Š.m. kovo mėn. 3 d. naujasis Vilniaus metropolitas arkiv. Audrys Juozas Bačkis iškilmingai įžengė į Vilniaus arkikatedrą.

Ar tikite Jėzaus prisikėlimą?

     Tai pirmas klausimas. Šv. Rašto atsakymas yra aiškus, tvirtas, be jokių abejonių ar dviprasmiškumų. Vis naujais žodžiais ir įvairiomis progomis tvirtina tą patį: Jėzus yra prisikėlęs. Mokiniai liudija, kad Prisikėlusysis jiems yra pasirodęs, kad, pvz., iš žaizdų jie atpažinę Jėzų, kuris buvo nužudytas ant kryžiaus. Tuo klausimu Biblija neturi jokių abejonių. Paulius sako: “Jei Kristus nebūtų prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai” (1 Kor 15, 14).

Kaip jūs suprantate Jėzaus prisikėlimą?

     Šis antras klausimas jau yra sunkesnis. Manau, kad čia mums visiems būtų sunku atsakyti. Gal sakytume: ‘Tai savaime aišku — prisikėlimas yra prisikėlimas!” Čia yra keblus klausimas. Nieko nuostabaus, kad faktas išeina iš mūsų patirties ribų, jis nepriklauso mūsų įprastinei tikrovei. Ir Biblija nev piešia, nevaizduoja paties prisikėlimo. Šį faktą, kuris priklauso paslapties sferai, pateikia įvairiais terminais bei posakiais. Štai keletas: “Jėzus pagarbintas”, “Jėzus Tėvo išaukštintas”, “Jėzus nepasiliko mirtyje“, “Viešpats Jėzų prikėlė”, “Jėzus daugiau nebemiršta”.

     Prikėlimas, pagarbinimas, išaukštinimas — tai bibliniai išsireiškimai. Šiandieninėje mūsų kalboje reikštų: Tas, kuris mirė ant kryžiaus, Dievo buvo išplėštas iš mirties; savo mirtyje jis įėjo į Dievo sferą; dabar jis yra pas Dievą. Kalbėti apie šį faktą mes neturime žodžių savo kalboje, neturime jokio palyginimo, jokios lygiareikšmės sąvokos bei vaizdo. Žodis “prisikėlimas” šiuo atveju yra metafora, mūsų netobulo išsireiškimo žodis, reiškiąs, kad Jėzus yra drauge su Dievu — bendrame buvime su Dievu, grynai dieviškoje būsenoje. Žmogiškoje kalboje tai nusakome posakiu: “yra danguje”. Mes galėtume štai kaip pasakyti: Jėzus ant kryžiaus patyrė mirtį, bet ne gyvenimo pabaigą. Per mirtį jis kaip tik susivienijo su Dievu.

     Jėzaus prisikėlimas neturi nieko bendra su prikėlimu iš mirties, pvz., su Lozoriaus ar Naimo jaunuolio, apie kuriuos rašo Evangelija. Šis prikėlimas — tai grįžimas į žemišką gyvenimą, senojo gyvenimo tąsa, o prisikėlimas — tai perėjimas į kitą gyvenimą, naujo gyvenimo pradžia. Jėzaus prisikėlimas — tai pradžia naujo kūrimo, pradžia visuotinio prisikėlimo iš numirusių. Jėzaus prisikėlimas jau nepriklauso šiam senam pasauliui. Jo prisikėlimas — tai ženklas, kad Dievas kuria naują pasaulį, bet tai jau yra už mūsų patirties ir už mūsų supratimo ribų.

     Aš bijau, kad mūsų reporteriai gali būti nepatenkinti tuo, ką Evangelijos sako apie Jėzaus prisikėlimą. Jie norėtų daugiau aiškumo, daugiau detalių. Jiems būtų galima atsakyti, kad apie Dievą ir jo veiksmus negalima kalbėti taip paprastai ir aiškiai, kaip, pvz., apie “Žalgirio” rungtynes, auto avariją ar naujas drabužių madas. Pagaliau būtų galima pasakyti, kad galiausiai mus paguodžia tik paslaptis: “Dievas nebūtų Dievas, jeigu mes galėtume jį kiaurai perprasti arba taip išnarstyti, kaip vaikas išnarsto žaisliuką.

Kokį kūną turėjo Prisikėlusysis?

     Tai trečias klausimas. Jeigu mes eisime prie Evangelijos su savo dabartinėmis sąvokomis, reikiamo atsakymo negausime. Velykinis aprašymas pasakoja, kad Prisikėlusiojo kūną buvo galima paliesti, kad Jėzus net maistą priėmė. Tačiau, antra vertus, — Prisikėlusysis gali įeiti pro uždaras duris. Jis gali pasirodyti savo mokiniams, kada tik nori, ir gali išnykti, kada tik nori. Tai paslaptingas kūnas. Paulius šį kūną vadina “dvasiniu kūnu” (1 Kor 15, 42 ...). Mūsų galvosenai tai nesuprantama, bet turime pasitenkinti paslaptimis. Evangelijos sako, kad Prisikėlusysis pas Dievą turi kūną, bet koks yra šis kūnas, nieko nesako. Būtų klaidinga manyti, kad Dievas jau yra mums viską pasakęs. Jis mums pasakė tik tai, kas yra reikalingiausia, o visa kita — visišką Apreiškimą pasiliko tam momentui, kada susitiksime su juo po savo mirties.

Ar galite įrodyti Jėzaus prisikėlimą?

     Šis ketvirtas klausimas mums patiems yra keblus. Čia turime aiškiai ir atvirai pasakyti “ne”. Šis “ne” mums nepatinka, mes norėtume turėti aiškų ir tvirtą įrodymą. Bet yra taip: kas nėra pasirengęs tikėti, tam negalima pateikti tikėjimo prisikėlimu. Apsisprendimas už ar prieš tikėjimą vyksta ne vien protu, bet ir širdimi. Širdimi dargi daugiau. Kas nori tikėti, tas ras užtektinai įrodymų, pvz., vienbalsį, kankininkyste patvirtintą apaštalų liudijimą, kad Jėzus yra prisikėlęs. Kas nenori tikėti, ras užtenkamai motyvų pateisinti savo netikėjimą, apie kurio garbingumą gali spręsti tik vienas Dievas. Kas yra nusiteikęs tikėti, tam net nereikia ypatingų įrodymų. Nuoširdus tikėjimas pasitenkina rimtomis nuorodomis. Taip galvoja ir Evangelija, kai pasakoja, kad mylimasis Jėzaus mokinys, net nematęs prisikėlusio Jėzaus, o vien tik išvydęs tuščią kapą, įtikėjo prisikėlimą. Kas ieško, kas yra atsiskleidęs Dievui ir jo veikimui, tam užtenka tokių nuorodų.

Ką jums reiškia prisikėlimas?

     Tai paskutinis ir pats svarbiausias klausimas. Šiuo klausimu Šv. Raštas duoda nuostabiai aiškų atsakymą, aiškesnį negu mes norėtume. Pats lemtingiausias sakinys yra šv. Mato Evangelijos gale: “Štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos!” Panašiai skamba ir kiti žodžiai: “Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš — Prisikėlusys — būsiu tarp jūsų”. Tai yra nepaprastos reikšmės žodžiai. Prisikėlusysis nepasitraukė nuo mūsų, jis yra su mumis. Evangelijos velykiniai pasakojimai parodo, kaip Prisikėlusysis yra mūsų tarpe.

     Štai Emauso mokinių istorija. Prie dviejų vyrų prisijungia nepažįstamasis. Jis aiškina jiems Šv. Raštą. Pasiklausykime šv. Luko: “Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių ” (24, 30). Tai reiškia: Jėzus pranyko, nes jis per Šv. Raštą ir “duonos laužymą” — eucharistines vaišes lieka mūsų tarpe.

     Arba prisiminkime kitą velykinę istoriją, kai Jėzus pasirodė mokiniams, simboliškai kvėpė į juos ir tarė: “Imkite Šv. Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, bus sulaikytos”. Tai reiškia, kad Jėzus veikia, atleisdamas nuodėmes: jis pasilieka mūsų tarpe kaip Atleidžiantysis. Išpažintyje pats Jėzus atleidžia nuodėmes. Jis yra mūsų tarpe per sakramentus.

     Dar daugiau: su prisikėlusiu Kristumi susitinkame kiekviename žmoguje — Jėzus yra artimo asmenyje, nes jis taip pasakė: “Ką vienam mano mažiausių brolių padarysite, man padarysite”. Tai reiškia ne vien mūsų santykius su nelaimėje esančiu žmogumi, bet apie santykį su kievienu žmogumi. Vienas krikščionis yra pasakęs, kad jis sutinka Jėzų savo žmonoje.

     Dar prisiminkime vieną pavyzdį iš Evangelijos — Prisikėlusiojo susitikimą su netikinčiuoju Tomu: “Palaiminti, kurie tiki nematę!” Tai reiškia: prisikėlusį Kristų galima sutikti Šv. Rašte, sakramentuose ir kiekviename žmoguje tik tada, jeigu pasitenkiname tikėjimu, o ne būtinai norime matyti ir paliesti, kaip Tomas.

     Tad dar kartą paklauskime, ką mums reiškia prisikėlęs Kristus? Trumpai norėčiau pasakyti, kad jis yra mūsų religinio gyvenimo centras. Jis kalba mums per Šv. Raštą, Jis sutinka mus sakramentuose. Jis sutinka mus kiekviename žmoguje, kuriam mes padarome gera ar bloga. Jis yra mūsų gyvasis TU, į kurį gręžias visas mūsų religinis gyvenimas.

     Mūsų laikų žmogus yra neramus dėl dabarties ir ateities. Mes, tikintieji, matydami juodus šių dienų debesis, būkime ramūs: pasaulio likimas yra Dievo rankose — su Kristaus prisikėlimu prasidėjo nauja pasaulio istorija, kurią tvarko Dievas.

     Kas tarnavome kariuomenėje, be abejo, žinome, kas yra bikfordo virvelė: ji vartojama prie sprogdinimų. Ją uždegus, liepsna pamažu bėga iki minos ar kito sprogmens ir po kiek laiko įvyksta sprogimas. Jei kažkas padegė tokią virvelę milžiniškam sprogimui, bet jo dar nėra, dar tik laukiama, tai nereiškia, kad virvelės padegimas yra praeities faktas. Fakto pradžia, kurios pasekmės vyksta, nėra praeitis, bet dabartis, ir ši dabartis turi savyje ateitį — ši dabartis ir ši ateitis sudaro vienovę.

     Velykos — ne praeities fakto paminėjimas. “Aleliuja” yra skirta ne tam, kas buvo:

“Aleliuja” skelbia pradžią, kuri driekiasi į tolimiausią ateitį. Prisikėlimas sako, kad Palaimos pradžia jau prasidėjo, o kas prasidėjo, tas pasieks ir savo galutinį tašką! Kaip ilgai tai truks? Trunka tūkstančius metų, nes šis trumpas momentas reikalauja, kad neužmatoma tikrovės ir istorijos gausybė trumpu mirties skausmu, kuris vykdo slėpiningą pasikeitimą, būtų ir istorijos paversta šviesa be šešėlių, tobulybe be trūkumų, palaima be skausmo, gyvenimu be mirties.

     Šiandien ar rytoj būsime klausiami, ar tikime Jėzaus prisikėlimą ir ką mums reiškia Prisikėlusysis. Tai mus klaus ne kokie reporteriai, bet kasdieninė, pilka realybė — reikalaus iš mūsų teisingo apsisprendimo. Ar sugebėsime duoti reikiamą atsakymą?