Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATLEISKIME SAVO KALTININKAMS

BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS

    Kiekvieną kartą, kai kalbu “Viešpaties maldą”, sustoju prie žodžių “...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams”. Pamąstau, kaip sunku yra atleisti tiems, kurie yra nusikaltę. Prisimenu atvejų, kur ir man buvo sunku atleisti savo artimui.

     Pereitų metų rudenį kaimynas įjungė savo automobilio motorą ir paliko jį bėgantį, kol grįžo į namą pasiimti pamiršto daikto. Stovėjo ant kalnelio, o neįjungė pagalbinio stabdžio. Automobilis pradėjo važiuoti ir atsimušė į mūsų automobilį, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje. Nubėgus pažiūrėti, radau sumuštas duris. Supykau pagalvojus, kiek laiko bus sugaišta, kol automobilis bus sutaisytas. O kaimynas tik pasakė: ‘I'm sorry”. Sunku buvo atleisti, bet prisiminiau Kristaus žodžius: “Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt 7,12). Pagalvojau, kaip aš jausčiausi kaimyno vietoj. Ar nenorėčiau, kad jis man atleistų? Ir atleidau.

     Prieš porą metų sutikau būti modeliuotoja mūsų lietuvių moterų suruoštoje madų parodoje. Tą dieną kartu su kitom modeliuotojom iš anksto išsirinkau sukneles ir sukabinau, kur būtų patogu persirengti. Ypatingai pamėgau labai gražią mėlyną suknelę, ir kitos modeliuotojos akys ja susižavėjo.

     Kokia man buvo staigmena, kai grįžusi persirengti, mėlynos suknelės neradau, o pro kampą nubėgo kita modeliuotoja, ja apsivilkusi. Dar daugiau supykau, kai ji sugrįžusi pasakė netiesą, kad susinervino ir ne tą suknelę apsivilko. O kaip aš norėjau ją modeliuoti! Vietoj susibarimo, prisiminiau šv. Pranciškaus maldą: “Viešpatie, kur yra įžeidimas, leisk man sėti Tavo atlaidumą”. Ir atleidau.

     Pereitais metais parašiau straipsnį “Laiškų lietuviams” konkursui. Nusivyliau, kai nelaimėjau premijos. Net ir pyktelėjau perskaičius straipsnius, kurie laimėjo. Man atrodė, kad jie nuo mano nesiskyrė. Ta komisija visai neapsižiūrėjo! Buvau nusprendus daugiau nerašyti, bet prisiminiau šv. Pauliaus laišką Efeziečiams, kuriame jis rašo: “Tebūna toli nuo jūsų visokie užsigavimai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus” (Ef 4, 31-32). Atleidau ir vėl rašau.

     Automobilis, suknelė ir straipsnis — tai labai smulkūs šio gyvenimo dalykai. Atleisti tokiais atvejais ne taip sunku. Bet yra atvejų, kai atleisti yra sunkiau. Negaliu pakęsti televizijoje apsikabinusių homoseksualų, demonstruojančių, kad jų gyvenimo būdas būtų priimtas kaip lygus su vedusių moters-vyro gyvenimu. Tai santuokos nužeminimas.

     Taip pat pykstu išgirdus moteris, kurios kovoja už lygias teises. Užuot priėmusios Dievo duotus kūdikėlius, nužudo juos darydamos abortus. O tos, kurios augina vaikus, pabėga nuo jų į darbus. Tokie vaikai užauga, nepažindami savo tėvų meilės. Kur jie įsigys gyvenimo pagrindus, jei ne šeimoje?

     Nors šiais atvejais yra sunku atleisti, reikia kreiptis į Dievą, kad jis mus išmokytų, kaip atleisti. Jėzus pats meldėsi ant kryžiaus: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23,34). Jeigu Jėzus atleido savo nužudytojams, tai ir mes galime atleisti homoseksualams, kurie tikrai nežino, ką jie daro, ir melstis, kad Dievas apšviestų jų protus ir sąžines.

     Galime pasimokyti ir iš kitų kaip atleisti. Šv. Tėvas Jonas Paulius II susitiko su vyru, kuris bandė jį nužudyti, ir jam atleido. Jei jis galėjo taip padaryti, tai ir mes galime atleisti moterims, kurios daro abortus ir nepaiso šeimų. Ne tik atleisti, bet ir pasimelsti, kad jos pradėtų sekti Šventosios Šeimynėlės pavyzdingu gyvenimu.

     Nors atskirti nuo tėvynės, artimųjų ir gyvendami nužmogintomis sąlygomis, Sibiro tremtiniai stengėsi sekti tokiu gyvenimo pavyzdžiu. Dabartinis vyskupas Sigitas Tamkevičius taip kalbėjo apie juos 1989 metais, liepos 28 dieną, sutikdamas lėktuvą iš Igarkos su Sibiro tremtinių palaikais:

     “Gyvuliniuose vagonuose pažeminti ir ujami, jūs meldėtės net už savo kankintojus. Jūs mokysite mus mylėti žmones, kaip jūs mylėjote tenai, mokėdami dalintis paskutiniu duonos kąsniu. Jūs kviesite atgailauti visus, kurie jus kankino, jūs budinsite sąžines. Jūs mokysite mus atleisti vieni kitiems, būti vieningi ir niekada nekasti duobės savo broliui lietuviui”.

     Atleisti vieni kitiems yra vykdyti Dievo valią. Jėzus sakė: “Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6, 14-15). Tą valią vykdė ir Marija, stebėdama savo sūnaus Jėzaus kančią ir mirtį be jokio keršto ar neapykantos. Jos pavyzdžiu sekė ir Sibiro tremtiniai, kurie atleido, pergyvenę daug kančių. Sekime jų pavyzdžiu ir mes, kad sekantį kartą, kai melsimės “...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, mes tikrai galėtume atleisti kito kaltes.